Šiandien galiojančios Atliekų tvarkymo
įstatyme nuostatos pažymi, kad atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys
Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų
tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka.
Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybiniuose objektuose
viena kuro energijai gauti rūšimi, gali būti naudojamos po rūšiavimo
likusios perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios atliekos. Tačiau
nei šiuo metu galiojanti Atliekų tvarkymo įstatymo redakcija, nei kiti
įstatymai neapibrėžia maksimalių nepavojingų atliekų deginimo pajėgumų.
Taip sudaromos prielaidos pertekliniams atliekų deginimo pajėgumams
Lietuvoje atsirasti. Labai tikėtina, kad tai sąlygos ekonominius
nuostolius bei sukurs rimtas infrastruktūros kliūtis atliekų
perdirbimui, apsunkinant perėjimą prie Europos Sąjungoje formuojamo
žiedinės (uždaro ciklo) ekonomikos kelio.
2017 m. sausio 26 d. Europos Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Energijos iš atliekų vaidmuo žiedinėje ekonomikoje“ nurodoma, kad siekiant išnaudoti ekonominį potencialą, skatinti inovacijas ir išvengti galimų ekonominių nuostolių dėl turto nuvertėjimo, į naujus atliekų tvarkymo pajėgumus turi būti investuojama atsižvelgiant į ilgalaikę žiedinės ekonomikos perspektyvą ir vadovaujantis ES atliekų tvarkymo hierarchija. Joje atliekų tvarkymo būdų eiliškumas išdėstytas pagal jų tvarumą. Didžiausias prioritetas skiriamas atliekų prevencijai ir perdirbimui. ES atliekų tvarkymo hierarchiją yra įtvirtinta ir Lietuvos atliekų tvarkymo įstatyme, atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje numatant taikyti tokį prioritetų eiliškumą: 1) prevencija; 2) paruošimas naudoti pakartotinai atskyrus produktus ar jų dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui; 3) perdirbimas atskyrus perdirbti netinkamas atliekas; 4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, energijai gauti; 5) šalinimas, atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.
Taigi atliekų naudojimas energijai gauti užima vieną žemiausių lygį ES atliekų tvarkymo hierarchijoje ir yra tik vienas sprendimo būdų, deginant jau nebetinkamas perdirbti atliekas. Nors, kaip rodo praktika, yra būdų iš degintinų atliekų gaminti šaligatvio trinkeles, asfaltą. Juo labiau, mes nežinome kokių galimybių ateityje, tobulėjant technologijoms ir ieškant naujų galimybių, galime tikėtis žvelgiant iš naujos kartos verslo dinamiškumo ir išradingumo perspektyvos. Tad būtina pasitelkti platų požiūrį ir, žiūrint gerokai į priekį, skatinti tik aukštesnių atliekų tvarkymo lygmenų technologijas.
Komunikate yra nurodoma, kad norint pereiti prie žiedinės ekonomikos labai svarbu, kad energijos gavimo iš neperdirbamų atliekų pajėgumas būtų nei per didelis, nei per mažas. Energijos gavimo iš atliekų pajėgumų optimalus dydis yra labai svarbus siekiant išvengti galimų ekonominių nuostolių, bet ir kartu nesukurti infrastruktūros kliūčių perdirbimo lygiui didinti. Komunikate dėl valstybių narių, kuriose nėra specialių deginimo pajėgumų arba jie labai maži ir kurios daug atliekų šalina sąvartynuose (tokioms valstybėms priskirtina ir Lietuva) teigiama, kad tokios valstybės narės turėtų teikti pirmenybę tolesniam rūšiuojamojo surinkimo sistemų ir perdirbimo infrastruktūros vystymui. Komunikate išsakoma nuomonė, kad peržiūrėdamos nacionalinius atliekų tvarkymo planus, įvertinant ar neperdirbamoms atliekoms apdoroti reikia papildomų energijos gavimo pajėgumų (pvz., deginimo įrenginių), valstybės turi vadovautis ilgalaike perspektyva. Reikalaujama būtinai prioritetą teikti atliekų perdirbimui ar pakartotiniam panaudojimui ir būtinai įvertinti ar pakaks žaliavų, naujų jėgainių poreikiams užtikrinti visą 20–30 metų jų eksploatavimo laikotarpį. Be to, perdirbti netinkamas t.y. degintinas atliekas pirmiausiai būtina nukreipti cemento ir kalkių krosnių ar kitokio tinkamo pramoninio deginimo tikslams. Komunikate reikalaujama įvertinti jau esamų pajėgumų konkrečioje ir kaimyninėse šalyse aspektą.
Komunikate pažymima, jog tiek nacionalinis, tiek ES finansavimas skatintų perėjimą prie žiedinės ekonomikos, o lėšos skiriamos atsižvelgus aukštesnį atliekų tvarkymo hierarchijos lygmenį. O vertinant viešąją finansinę paramą energijos gavimo iš atliekų procesams itin svarbu, neskatinti žemesnės atliekų hierarchijoje esančių atliekų tvarkymo būdų. O juk deginimas yra antras nuo galo pagal minėtos tvarkymo hierarchijos lygmenis. Šis principas aiškiai nustatytas dabartinėse valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėse: teigiama, kad parama atliekas gaunamai energijai iš atsinaujinančių šaltinių arba parama atliekas naudojantiems kogeneracijos ir centralizuoto šildymo įrenginiams gali prisidėti prie aplinkos apsaugos tik jei nėra apeinama minėta atliekų tvarkymo hierarchija. Ar Lietuva paiso šio aspekto? Akivaizdu, kad jis pažeidžiamas pačiu aukščiausiu lygmeniu. Kaip ir Komunikate įvardytas aiškus reikalavimas viešuoju finansavimu nesukurti perteklinių deginimo įrenginių pajėgumų. Juo labiau, kad Europos Komisijos žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje pasiūlyti teisiniai reikalavimai atliekų tvarkymui, rodo aiškią degintinų atliekų mažėjimo tendenciją.
Europos Komisijos Ataskaitoje pastebima, kad 2016 m. birželio mėn. Lietuva iš dalies pakeitė Valstybinį atliekų tvarkymo 2014–2020 m. planą, įtraukdama į jį dvi naujas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir (arba) Kaune, kurių bendras komunalinių atliekų deginimo pajėgumas siektų 360 tūkst. tonų per metus. Komisijos Ataskaitoje nurodoma, kad pastačius dvi papildomas kogeneracines jėgaines veikiausiai atsirastų atliekų deginimo pertekliniai pajėgumai. Todėl Komisija pasiūlė vengti perteklinės galutinių atliekų tvarkymo infrastruktūros. Juo labiau, kai aiškiai pabrėžiama, jog sudeginti gali būti ne augiau, kaip 20-25 proc. šalyje susidarančių komunalinių atliekų. O šį rodiklį viršijantis deginimo pajėgumų perteklius veikiausiai dar labiau trukdys Lietuvai siekti 50 proc. 2020 m. perdirbimo tikslo ir labiau padidinti šį tikslinį lygį.
Svarbu sudaryti prielaidas atliekas tvarkyti kuo aukštesniu ES atliekų tvarkymo hierarchijos lygmeniu ir sukurti sąlygas sėkmingam perėjimui prie žiedinės ekonomikos. Akivaizdu, kad einant uždaro ciklo ekonomikos keliu atliekų kiekis tikrai mažės. Tad būtina užtikrinti, kad Lietuvoje neatsirastų perteklinių jų deginimo pajėgumų, nebūtų eilinį kartą iššvaistyti Valstybės pinigai bereikalingiems įrenginiams, ką jau parodė 120 mln. EUR kainavusių nereikalingų mechaninių biologinių atliekų rūšiavimo įrenginių (MBA) atvejis. Kai net iš Aplinkos ministerijos koridorių pasigirsta mintis apie artėjantį jų uždarymo laiką, labai tikėtina, kad tai padarius tektų gražinti ES paramos lėšas. Ir visa tai eilinį kartą guls kaip papildoma našta ant Lietuvos gyventojų pečių, ir taip keleriopai sumokančių už atliekų tvarkymą į sąskaitas įskaičiavus ir minėto neūkiškumo klaidų padarinius. Todėl parengiau du Atliekų įstatymo pataisos projektus, kuriais pasiūliau nustatyti maksimalius nepavojingų atliekų deginimo pajėgumus. Manau, kad bendri nepavojingų atliekų deginimo pajėgumai negali viršyti 500 tūkst. tonų nepavojingų atliekų per metus. Tai apskaičiuota įvertinus mokslininkų pateiktus ateityje t.y. po 2030 metų susidarysiančius nepavojingų atliekų kiekius Lietuvoje. Be to, siūlau uždrausti degintinų atliekų importą iš kitų šalių, kas bus aiškus signalas Lietuvos energijos strategams plačiau pažiūrėjus į priekį atsakingai priimti sprendimą, žinant, kad savo sprendimo klaidų nebus galima taisyti verčiant Lietuvą Europos atliekų deginimo bastionu, o pirmiausiai jos sąvartynu. Juo labiau, kad pereinant prie žiedinės ekonomikos sąvartynus privalėsime uždaryti.
Įgyvendinus įstatymo pakeitimą bus sureguliuoti atliekų deginimo pajėgumai, sudarytos prielaidos sklandesniam perėjimui prie žiedinės ekonomikos, užkirtus kelią galimam interesų konfliktui tarp atliekas deginančių ir atliekas perdirbančių asmenų, trukdančius siekti ambicingų aplinkosauginių tikslų. Pastarieji apima didesnį atliekų perdirbimą, pakartotinį panaudojimą ir siekį pereiti vien tik prie perdirbamų ir pakartotinai panaudojamų gaminių tiekimo Lietuvos rinkai. Juo labiau, kad atliekų deginimas pagal žiedinės ekonomikos prioritetų principą – tik vienas iš sprendimo būdų, tvarkant jau niekaip nebeperdirbamas atliekas, o ne pagrindinių tikslų.
2017 m. sausio 26 d. Europos Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Energijos iš atliekų vaidmuo žiedinėje ekonomikoje“ nurodoma, kad siekiant išnaudoti ekonominį potencialą, skatinti inovacijas ir išvengti galimų ekonominių nuostolių dėl turto nuvertėjimo, į naujus atliekų tvarkymo pajėgumus turi būti investuojama atsižvelgiant į ilgalaikę žiedinės ekonomikos perspektyvą ir vadovaujantis ES atliekų tvarkymo hierarchija. Joje atliekų tvarkymo būdų eiliškumas išdėstytas pagal jų tvarumą. Didžiausias prioritetas skiriamas atliekų prevencijai ir perdirbimui. ES atliekų tvarkymo hierarchiją yra įtvirtinta ir Lietuvos atliekų tvarkymo įstatyme, atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje numatant taikyti tokį prioritetų eiliškumą: 1) prevencija; 2) paruošimas naudoti pakartotinai atskyrus produktus ar jų dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui; 3) perdirbimas atskyrus perdirbti netinkamas atliekas; 4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, energijai gauti; 5) šalinimas, atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.
Taigi atliekų naudojimas energijai gauti užima vieną žemiausių lygį ES atliekų tvarkymo hierarchijoje ir yra tik vienas sprendimo būdų, deginant jau nebetinkamas perdirbti atliekas. Nors, kaip rodo praktika, yra būdų iš degintinų atliekų gaminti šaligatvio trinkeles, asfaltą. Juo labiau, mes nežinome kokių galimybių ateityje, tobulėjant technologijoms ir ieškant naujų galimybių, galime tikėtis žvelgiant iš naujos kartos verslo dinamiškumo ir išradingumo perspektyvos. Tad būtina pasitelkti platų požiūrį ir, žiūrint gerokai į priekį, skatinti tik aukštesnių atliekų tvarkymo lygmenų technologijas.
Komunikate yra nurodoma, kad norint pereiti prie žiedinės ekonomikos labai svarbu, kad energijos gavimo iš neperdirbamų atliekų pajėgumas būtų nei per didelis, nei per mažas. Energijos gavimo iš atliekų pajėgumų optimalus dydis yra labai svarbus siekiant išvengti galimų ekonominių nuostolių, bet ir kartu nesukurti infrastruktūros kliūčių perdirbimo lygiui didinti. Komunikate dėl valstybių narių, kuriose nėra specialių deginimo pajėgumų arba jie labai maži ir kurios daug atliekų šalina sąvartynuose (tokioms valstybėms priskirtina ir Lietuva) teigiama, kad tokios valstybės narės turėtų teikti pirmenybę tolesniam rūšiuojamojo surinkimo sistemų ir perdirbimo infrastruktūros vystymui. Komunikate išsakoma nuomonė, kad peržiūrėdamos nacionalinius atliekų tvarkymo planus, įvertinant ar neperdirbamoms atliekoms apdoroti reikia papildomų energijos gavimo pajėgumų (pvz., deginimo įrenginių), valstybės turi vadovautis ilgalaike perspektyva. Reikalaujama būtinai prioritetą teikti atliekų perdirbimui ar pakartotiniam panaudojimui ir būtinai įvertinti ar pakaks žaliavų, naujų jėgainių poreikiams užtikrinti visą 20–30 metų jų eksploatavimo laikotarpį. Be to, perdirbti netinkamas t.y. degintinas atliekas pirmiausiai būtina nukreipti cemento ir kalkių krosnių ar kitokio tinkamo pramoninio deginimo tikslams. Komunikate reikalaujama įvertinti jau esamų pajėgumų konkrečioje ir kaimyninėse šalyse aspektą.
Komunikate pažymima, jog tiek nacionalinis, tiek ES finansavimas skatintų perėjimą prie žiedinės ekonomikos, o lėšos skiriamos atsižvelgus aukštesnį atliekų tvarkymo hierarchijos lygmenį. O vertinant viešąją finansinę paramą energijos gavimo iš atliekų procesams itin svarbu, neskatinti žemesnės atliekų hierarchijoje esančių atliekų tvarkymo būdų. O juk deginimas yra antras nuo galo pagal minėtos tvarkymo hierarchijos lygmenis. Šis principas aiškiai nustatytas dabartinėse valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėse: teigiama, kad parama atliekas gaunamai energijai iš atsinaujinančių šaltinių arba parama atliekas naudojantiems kogeneracijos ir centralizuoto šildymo įrenginiams gali prisidėti prie aplinkos apsaugos tik jei nėra apeinama minėta atliekų tvarkymo hierarchija. Ar Lietuva paiso šio aspekto? Akivaizdu, kad jis pažeidžiamas pačiu aukščiausiu lygmeniu. Kaip ir Komunikate įvardytas aiškus reikalavimas viešuoju finansavimu nesukurti perteklinių deginimo įrenginių pajėgumų. Juo labiau, kad Europos Komisijos žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje pasiūlyti teisiniai reikalavimai atliekų tvarkymui, rodo aiškią degintinų atliekų mažėjimo tendenciją.
Europos Komisijos Ataskaitoje pastebima, kad 2016 m. birželio mėn. Lietuva iš dalies pakeitė Valstybinį atliekų tvarkymo 2014–2020 m. planą, įtraukdama į jį dvi naujas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir (arba) Kaune, kurių bendras komunalinių atliekų deginimo pajėgumas siektų 360 tūkst. tonų per metus. Komisijos Ataskaitoje nurodoma, kad pastačius dvi papildomas kogeneracines jėgaines veikiausiai atsirastų atliekų deginimo pertekliniai pajėgumai. Todėl Komisija pasiūlė vengti perteklinės galutinių atliekų tvarkymo infrastruktūros. Juo labiau, kai aiškiai pabrėžiama, jog sudeginti gali būti ne augiau, kaip 20-25 proc. šalyje susidarančių komunalinių atliekų. O šį rodiklį viršijantis deginimo pajėgumų perteklius veikiausiai dar labiau trukdys Lietuvai siekti 50 proc. 2020 m. perdirbimo tikslo ir labiau padidinti šį tikslinį lygį.
Svarbu sudaryti prielaidas atliekas tvarkyti kuo aukštesniu ES atliekų tvarkymo hierarchijos lygmeniu ir sukurti sąlygas sėkmingam perėjimui prie žiedinės ekonomikos. Akivaizdu, kad einant uždaro ciklo ekonomikos keliu atliekų kiekis tikrai mažės. Tad būtina užtikrinti, kad Lietuvoje neatsirastų perteklinių jų deginimo pajėgumų, nebūtų eilinį kartą iššvaistyti Valstybės pinigai bereikalingiems įrenginiams, ką jau parodė 120 mln. EUR kainavusių nereikalingų mechaninių biologinių atliekų rūšiavimo įrenginių (MBA) atvejis. Kai net iš Aplinkos ministerijos koridorių pasigirsta mintis apie artėjantį jų uždarymo laiką, labai tikėtina, kad tai padarius tektų gražinti ES paramos lėšas. Ir visa tai eilinį kartą guls kaip papildoma našta ant Lietuvos gyventojų pečių, ir taip keleriopai sumokančių už atliekų tvarkymą į sąskaitas įskaičiavus ir minėto neūkiškumo klaidų padarinius. Todėl parengiau du Atliekų įstatymo pataisos projektus, kuriais pasiūliau nustatyti maksimalius nepavojingų atliekų deginimo pajėgumus. Manau, kad bendri nepavojingų atliekų deginimo pajėgumai negali viršyti 500 tūkst. tonų nepavojingų atliekų per metus. Tai apskaičiuota įvertinus mokslininkų pateiktus ateityje t.y. po 2030 metų susidarysiančius nepavojingų atliekų kiekius Lietuvoje. Be to, siūlau uždrausti degintinų atliekų importą iš kitų šalių, kas bus aiškus signalas Lietuvos energijos strategams plačiau pažiūrėjus į priekį atsakingai priimti sprendimą, žinant, kad savo sprendimo klaidų nebus galima taisyti verčiant Lietuvą Europos atliekų deginimo bastionu, o pirmiausiai jos sąvartynu. Juo labiau, kad pereinant prie žiedinės ekonomikos sąvartynus privalėsime uždaryti.
Įgyvendinus įstatymo pakeitimą bus sureguliuoti atliekų deginimo pajėgumai, sudarytos prielaidos sklandesniam perėjimui prie žiedinės ekonomikos, užkirtus kelią galimam interesų konfliktui tarp atliekas deginančių ir atliekas perdirbančių asmenų, trukdančius siekti ambicingų aplinkosauginių tikslų. Pastarieji apima didesnį atliekų perdirbimą, pakartotinį panaudojimą ir siekį pereiti vien tik prie perdirbamų ir pakartotinai panaudojamų gaminių tiekimo Lietuvos rinkai. Juo labiau, kad atliekų deginimas pagal žiedinės ekonomikos prioritetų principą – tik vienas iš sprendimo būdų, tvarkant jau niekaip nebeperdirbamas atliekas, o ne pagrindinių tikslų.
Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt
Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą