Miškas – išskirtinė ekosistemos dalis, pirmiausiai tarnaujanti aplinkos kokybės gerinimui, kraštovaizdžio stabilumui, rekreacijai, jo išteklius naudojant tausiai ir atkuriamai. Šimtmečiais jis pasitarnavo ir kaip ne vieno kūrėjo įkvėpimo šaltinis. Tačiau šiandienos perspektyvoje likus vienintele svarbiausia gamtos turtų dalimi, pirmenybė sutelkiama tik ties pajamų šaltinio kriterijumi, paminant gamtosaugos ir visuomenės interesą, o pačią ekonominę šalies sistemą stumiant giliau į vartotojų ir prekiautojų ratą.Miškų įstatymo nuostatos miškų naudojimą apibrėžia kaip racionalų, aprūpinantį pramonę žaliava ir pirmiausiai derinamą su biologinės įvairovės išsaugojimu, miškų produktyvumu, kraštovaizdžio stabilumu ir aplinkos kokybe, dabar ir ateityje orientuota į ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas. Pasitelkus spalvotas diagramas ir iškalbingas statistikos lenteles profesionalių miškininkų pagalba, bandoma įtikinti visuomenę šių kriterijų pavyzdiniu laikymusi. Dažnai pabrėžiami vis didėjantys miškų plotai. Peno spekuliacijoms suteikia ir JAV Jeilio universiteto Lietuvai suteiktas pavyzdinės miškų tvarkytojos vardas. Nepaisant abejotino vertinimo ir palyginimo kriterijų, šio argumento koziris ištraukiamas pateisinant kas pusmetį Seime gimdomas vis įspūdingesnes išimtis, griaunančias būtiniausius miškų išsaugojimo barjerus ir atveriančias kelią jų naudojimo laisvei.
Tačiau ne vieną gamtos mylėtoją stebina kiek kitoks vaizdas, atsiveriantis naujomis plynėmis ir neatpažįstamai pakeista vietove. Apie moralinę žalą su konkrečiomis vietomis susigyvenusiam žmogui apskritai nekalbama ir jų nuomonės nesiklausiama. Nors vargiai rasime bent vieną, besižavintį už lango atsiveriančia plyne ar miško plotelį pakeitusia daugiabučio dėžute, net jei ir pats valgytų miškų kirtėjo duoną. Teko girdėti vieną jų pareiškus: „Nusipirkau šalia sodybos esantį miško plotelį. Geriau galvą leisčiau nupjauti, nei kažkam mišką iškirsti“. Gaila, sureaguoja tik problemai palietus asmeniškai, tačiau visiškai nepaiso kito žmogaus jausmų.
Nepriklausomai nuo to, kad vienodi reikalavimai taikomi abiems miškų nuosavybės formoms, daugiausiai problemų šiandien kyla privačių miškų sektoriuje. Valstybinius miškus tvarkančios urėdijos, greta intensyvaus išteklių naudojimo, aktyviai vykdo ir biologinės įvairovės, retų paukščių ir sengirių saugojimo programas. Skirtumas, kad jų kirtimų normos didinamos ne pačių iniciatyva, o valdžios nurodymu, tikslu užlopyti šalies biudžeto skyles ir sumokėti didelius mokesčius. Tuo tarpu privatininkai, siekdami maksimalios finansinės naudos tik sau, ne tik turi mažesnių mokesčių privilegijas, bet nesibodi paminti net būtiniausių gamtai išsaugoti barjerų. Didesnio pelno tikslu, paslapčia dingsta medžiai su užfiksuotais retų paukščių lizdais, plynai nukertami jautrių vietovių statūs šlaitai, sudarkomos istorinės kultūros vertybės.
Ryškus to pavyzdys – praėjusią vasarą vykdytas stataus šlaito vandens apsaugos zonoje kirtimas viename Druskininkų savivaldybės privačių miškų, pasinaudojus netgi neteisėtu leidimu. Žaliesiems po ilgų ginčų šlaito kirtimą sustabdyti pavyko. Tačiau miško savininkai, nepagailėję laiko ir resursų, pakeitė miškotvarkos projektą, ir gavę leidimą 0,3 ha šlaito kirtimui nebe plynu neleistinu kirtimu, o atvejiniu, savo tikslą pasiekė. Taip kaimo pakraštyje liko vaiduokliškai nuplikęs status smėlio kalnas, lietaus erozijai atvertais keliais ir kraupiai sudarkytu kraštovaizdžiu.
Nors finansinė nauda iš tokio ploto juokinga, tačiau žala gamtai akivaizdi. Stebina savininkų atkaklumas, tačiau nesuprantamas ir valdžios sprendimas išduoti leidimą, įvertinus atvejinio kirtimo poveikio identiškumą plynam. Vis dėlto galime bent pasidžiaugti tuo, kad išnagrinėję žaliųjų skundą, faktą dėl galimai neteisėtų kirtimų patvirtino. Todėl visas 36,8 ha privatiems miško savininkams priklausančios miško valdos vidinės miškotvarkos projektas pripažintas blogu, ir jo galiojimas panaikintas. Ankstesnio projekto autoriui skirta bauda. Gaila, bet miško savininkai per eilę metų, pasinaudoję bloguoju projektu, iškirto maksimaliai įmanomą medienos kiekį, o užkliuvo nesugebėję atsispirti įsismarkavusiam gobšumui ir savininkiškoms ambicijoms.
Tokie dalykai tik dar labiau patvirtina privačių miškininkų netoliaregiškumą ir jautimąsi nebaudžiamais, juo labiau, kai valstybės institucijos pasižymi lankstumu jų užgaidų atžvilgiu. Tuo tarpu kirtimo žala išryškėja ne tik sugadintu vaizdu, bet ir padaryta žala istoriniam palikimui. Sunaikintos labai senos, kelis šimtmečius menančios griovos, kurias vietiniai laikydavo vieno karų apkasais. Juos, beje, užfiksavo ir vasarą patikrą vykdęs tarnybos inspektorius, pabrėždamas, kad aplink jas augančių eglių kirsti tikrai negalima. Tačiau gavę leidimą, kirtėjai šaltakraujiškai skynė leistiną medžių skaičių, nepaisydami nei jų amžiaus, nei šalia buvusio paveldo.
Pinigų troškimas ir šeimininkiškumo galios demonstravimas, įsitikinus savos nuosavybės teisės privilegija, leidžia šaltakraujiškai perlipti kitų galvas ir grubiai paminti moralines vertybes. Nors pažvelgus į aprašyto atvejo priešistorę, galima abejoti nuosavybės moraliniu teisėtumu. Juo labiau, kad vyresni žmonės mena, prieškario laikotarpiu minėtą kalną nebuvus kirtėjų protėvių nuosavybe. Jis identifikuotas istorinės kaimo pradžios simboliu ir laikytas šventu.
Moralinį teismą galime palikti tų žmonių sąžinei, tačiau atviru išlieka klausimas, ar reikia dar daugiau įrodymų, norint įsitikinti vyraujančia netvarka, ar derėtų imtis veikslų kontrolei griežtinti. Vietoje to sulaukiame formalus atsakymo, esą reikalavimai privatiems miškams per griežti. Atsiranda ir advokataujančiųjų dėl nepakeliamos miškų savininkų suvaržymų naštos, nors objektyvi tikrovė rodo realios kontrolės nebuvimą. Pavyzdžiui, verčia sunerimti jau vien faktas, kad visos savivaldybės privačius miškus prižiūri vos 2 inspektoriai.
Visgi profesionalių lobistų dėka toliau keliami dar įspūdingesni privatininkų reikalavimai, įvardijant privačių miškų verslo sąlygų skirtingumą ir ieškančių papildomų išimčių. Pasigirsta minčių ir apie žalios šviesos uždegimą miškų naudojimui saugomose vietovėse ar namų statyboms miškuose. Pastaroji idėja gudriai įvelkama į jautrų kaimo gyvybingumo atgaivinimo rūbą, pamirštant šiandienos apleistų kaimų realybę, parodančią, kur iš tiesų gaivinimo reikia. Trokštantys miško romantikos gali sodybą apželdinti juo. Bet taip mąstyti gali tik romantikas gamtininkas, tačiau ne pinigų skonį pajutęs elitinis verslo „genijus“.
Noriu pažymėti, kad mes kaip žalieji plyniems kirtimams neprieštaraujame. Brandžiuose, juo labiau ūkiniuose miškuose jie yra netgi svarbi gamtosaugos dalis. Stebina tik jų masiškumas ir pobūdis, prasilenkiantis ne tik su gamtosauga ir visuomenės interesu, bet ir elementariausia logika. Juo labiau, kai masiškai kertant miškus kyla kitų nepatogumų vietos gyventojams. Verslo užsakymus vykdantys medienos vežėjai sunkiasvorės technikos ratais nepataisomai sudarko miškų ir gyvenviečių kelius, viršydami greitį, didina avaringumą ir grėsmę žmonių gyvybėms. Tačiau šių gyventojams keliamų problemų nepastebi net budriai verslo sąlygų laisvę sauganti valdžios akis, pasiūlydama imtis iniciatyvos patiems.
Visai kitas vaizdas išryškėja palietus privačių miško savininkų interesą. Vos tik apmokestinus privačių miškų savininkų pajamas 5 proc., kaip kompensacija už sudarkytų kelių remontą, sulaukta aktyvaus liberalių politikų užtarimo. Pasipila raštai Prezidentei ir išeinama į gatves su šūkiais „miškai žmonėms“. Žinant požiūrį į likusią visuomenės dalį, nesunku atspėti, kas šioje vietoje turi išskirtinę teisę į žmogaus vardą.
Todėl toliau nežabotai didėjant miškų kirtimams, lietuviška mediena aprūpinama ne tik tolimoji Kinija, bet ir savo miškais turtingesnės Latvija bei Švedija. Jei Latvijai galime pareikšti draugišką užuojautą dėl neapgalvotai prarastų savų miškų, tai Švedija šioje vietoje nusipelno didelės pagarbos už itin išmintingą elgesį savo miškų išsaugojimo atžvilgiu. Tuo tarpu Lietuvos valdžia, besirūpinanti stambių miškininkų piniginių turiniu, pasiruošusi leisti jiems ne tik paskutinį augantį medį nukirsti, bet veikiausiai už tai dar primokėti, nes išskirtinė mokestinė lengvata jau egzistuoja. Tuo tarpu žaliavos pritrūkusi šalies medienos pramonė jau skambina pavojaus varpais, priversta stabdyti gamybinius pajėgumus ir taip nukreipdama darbuotojus emigracijos link.
Svetur iškeliauja ne tik darbo netekę žmonės ir mediena, bet ir kruopščiai surinktos miškų kirtimo atliekos. Antai lietuvišku biokuru dosniai aprūpinama kaimyninė Lenkija. Tuo tarpu šalies biokuro katilinės kažkodėl renkasi išskirtinai tik kietu medienos kuru kūrenamas krosnis. Nors biokuro srityje gausu aplinkai draugiškesnių žaliavų, tokių kaip šiaudai, energetinės žolės ar pluoštinių augalų mediena, toliau skatinamas miškų kirtimas. Išvežant kruopščiai surinktas miško atliekas, prisidedama prie miško žemės skurdinimo, ateityje skaudžiai atsiliepsiančio naujų miškų kokybei. Niekas neprieštarauja kirtimo atliekų naudojimui, tačiau ir tai turi būti daroma racionaliai subalansuotai. Juo labiau, kai taikomas biokuro įvairovės modelis, ateityje padėtų spręsti ne tik ekologines, bet ir ekonomines bei socialines problemas, naujų verslo nišų ir užimtumo kontekste.
Na, bet, lengvo ir didelio pelno siekiantys tautiečiai apie ateitį negalvoja. Einama lengviausiu keliu, toliau ieškant užtarimo ir net finansinės paramos medienos eksportui. Neginčijamu argumentu pristatomas BVP augimo burtažodis, nesusimąstant, ko verta jų skaičiukų kombinacija, vis didesnei visuomenės daliai labiau grimztant į skurdą, o sunaikintos gamtos paveikslui stumiant mus į neviltį?
Šioje vietoje sprendimų priėmėjai turi stoti akistatoje su dilema – spręsti gamtos išsaugojimo problemą ir ginti visuomenės interesą ar leisti privačiam verslui toliau lobti. Nereikia pamiršti, kad pastarasis savo gerove dalintis nelinkęs. Negana to, vartydami milijonines sumas, jie nesibodi guostis nuostolingu verslu ir teise nemokėti mokesčių, pastarąją naštą perkeldami ant nuskriaustos visuomenės pečių.
Kitos šalys, suvokusios privačios miško nuosavybės ydingą praktiką ir nesuderinamumą su gamtosaugos idėja, seniai pasuko privačių miškų išpirkimo valstybės nuosavybėn keliu. Bet mūsų tautiečių sąmonėje giliai įsitvirtinęs privačios nuosavybės pranašumo paveikslas, vargu ar leis kada tai padaryti. Nors faktai akivaizdžiai bado akis, siūloma kiekvienam likti egositu individualistu. Todėl ir grimztame gilyn į ekonominio augimo nenešantį prekybos ir vartojimo liūną, galutinai sunaikindami savo, kaip kūrėjų dvasią. Nesusimąstoma, kad būtent taip kišami pagaliai ekonominės gerovės ratuose, rizikuojant ne tik išsemti žaliavų šaltinį, bet ir prarasti šalies turistinį patrauklumą.
Įdomu, kiek ilgai mokėsime už grubią politikų klaidą, atidavę miškus į privačias rankas, dar nesusiformavus suvokimui apie tikrą miško naudojimo ir gamtos išsaugojimo esmę. Tikėkimės sveiko proto ir politikų išminties, sustabdyti šį į pražūtį stumiantį procesą ir palaipsniui grįžti prie miškų naudojimo ištakų, pirmenybę teikiant svarbiausiems jų paskirties aspektams.
Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą:
https://www.facebook.com/vvingriene/.
