Virginijos Vingrienės atsakymas Mindaugui Lingei

Antradienį (sausio 15 d.) duodamas interviu Žinių radijui, prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Mindaugas Lingė sukritikavo Seimo narės Virginijos Vingrienės pateiktas ir Seimo praėjusią savaitę priimtas pataisas dėl tarnybinių butų pardavimo lengvatinėmis sąlygomis. "Priimtas įstatymas kelia daug abejonių, pirminė nuomonė, kuri ateina į galvą, kad matome vienai grupei tam tikrų privilegijų įteisinimo galimybę. Mes gyvename visuomenėje, kur privilegijų kultūra turi būti labiau išgyvendinama, o ne kuriama iš naujo." - pataisas komentavo M. Lingė.

Facebook socialiniame tinkle V. Vingrienė atsakė į M. Lingės kritiką. 

Visiškai neįsigilinęs į reikalo esmę dėl pataisos tarnybinius butus parduoti lengvatinėmis sąlygomis, Prezidentės patarėjas žvelgia vienpusiškai ir formaliai, tad šitaip komentuojant nebandoma suvokti socialiai jautrios žmonių grupės problemų. Valstybės ar savivaldybės menama finansinė nauda supriešinama su piliečio teise. Verta iš aukštai nusileidus pasižiūrėti, kokia čia „privilegija“ už pradinę aukciono kainą įsigyti 70 proc. nusidėvėjusią lūšnelę viduryje miško, kurios net savivaldybė nenori priimti į socialinio būsto fondą dėl per didelės finansinės naštos? Jau nekalbu apie pačius gyventojus, kuriems buvo leista pasilikti gyventi šiuose būstuose išėjus užtarnauto poilsio, kurie neturi kito būsto ir nesukaupė lėšų jam įsigyti. Priežasčių aptinku įvairiausių: negalia, silpna sveikata, neįgalaus šeimos nario priežiūra, galiausiai, juk ne visi yra verslūs ar gebantys taupyti, jei apskirtai iš vargano minimalaus miško kirtėjo ar paprasto darbininko atlyginimo (juo labiau jo pensijos) būtų ką taupyti.

Ši išimtis taikoma tikrai ne urėdams, kaip bandė teigti išsakydama savo motyvus Seimo posėdyje kolegė Agnė Širinskienė. Raginu atsipeikėti: urėdai nei gyveno tokiose tarnybinėms reikmėms seniai nereikalingose nusidėvėjusiose lūšnelėse, nei ketina jas įsigyti. Tokias prielaidas pavadinčiau visiškai nevykusiu pajuokavimu arba pertekliniu kritiškumu, kai prielaidos painiojamos su faktinėmis aplinkybėmis. Buvę eiguliai, miško darbininkai dabar nėra kalti dėl to, kad buvo gavę pažadą, jog šiuose būstuose galės pasilikti gyventi iki gyvenimo galo ar net juos išsipirkti. Gudresni ir turėję lėšų spėjo juos privatizuoti iki 2015 m., kai tokia galimybė buvo panaikinta; vis dėlto turėjome ieškoti atsakymo, ką daryti to negalėjusiems padaryti senyvo amžiaus, pasiligojusiems, neįgaliems žmonėms? Politikos patarėjai turėtų įsivaizduoti, ar savo tokiais pareiškimais nestumia jų tiesiog į gatvę. Man apmaudu, kad bandoma siūlyti paprastą formalų ,,sprendimą“ kiršinant visuomenės narius.

Ciniška teigti, kad valstybė turi uždirbti daugiau, parduodama nusidėvėjusius būstus už didžiausią pasiūlytą aukciono kainą, nubraukdama įsipareigojimus savo piliečiams nepalikti jų likimo valiai. Tai neadekvatus situacijai XXI a. Europos valstybės pareigūno požiūris. Valstybė ir savivaldybė pirmiausia turi pasirūpinti gyventojais, jeigu jie priklauso socialiai jautriausiomis visuomenės grupėms. Žinodama realią padėtį rekomenduoju atidžiai gilintis į tikroviškus dalykus.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: Efektyvios urėdijos – su pagarba miškininkams

Vykdant urėdijų reformą buvo nuspręsta atsisakyti tarnybinėms reikmėms nebereikalingų pastatų ir parduoti juos Turto banko aukcionuose. Dažnas atvejis, jog tokiuose buvusiuose tarnybiniuose būstuose iki šiol gyvena tarnybą baigę ir nuosavo būsto neįsigiję žmonės – girininkijose dirbę eiguliai, miškų darbininkai.

 Bėgant metams ir šiems urėdijų darbuotojams pasitraukiant būstuose, suprantama, lieka gyventi jų našlės, vaikai, kiti šeimos nariai. Iki šiol visa tai buvo vertinama „žmogiškai“ ir supratingai – žmonės mokėjo nuomos mokestį, tvarkė aplinką, dažnai net patys remontuodavo pastatus. Juk šalia miškas ir miškininkystė – dažnai kiemuose saugiai paliekama technika, įranga, o dažnai tokie gyventojai praktiškai ir sergėjo miškus nuo medienos vagysčių.

Tokių „miško gyventojų“ Lietuvoje skaičiuojama vos keli šimtai. Didesnė jų dalis senyvo amžiaus, neretai pasiligoję ar net neįgalūs. Turto aukcionai šaltakraujiškai juos išmestų į gatvę – kartu su pranešimu apie nepratęsiamą nuomos sutartį. Tai rimta socialinė problema. Šie gyventojai neturi sankaupų nuosavam būstui ir nėra kalti, kad jiems dalinti pažadai, jog minėtuose būstuose jie galės gyventi, ar net juos privatizuoti, yra likę tik pažadais.

Ne laikas ieškoti kaltų ar kaltinti urėdijų vadovus, ankstesnius politikus ar pačius gyventojus. Metas ieškoti sprendimų – tai yra mūsų, planuojančių ir socialiai atsakingų politikų, pareiga.

Vyriausybė siūlo, kad šiuos pastatus kaip socialinius būstus perimtų savivaldybės. Deja, dėl didelio nusidėvėjimo (kai kuriais atvejais net iki 70 proc.) tai per didelė finansinė našta – pastatams reikėtų išsamaus remonto, todėl savivaldybės jų kratosi, vengia socialinės atsakomybės naštos.

Dalis institucijų siūlo cinišką finansinį sprendimą – tokius būstus parduoti, gauti kuo didesnę finansinę naudą valstybės biudžetui. Neva taip būstai būtų „išvalyti“ nuo juose gyvenančių asmenų, nevertinant jų tikros socialinės padėties.

Šiandien Seimas parodė socialinį sąmoningumą ir palaikė kompromisinį sprendimą, jog buvusių tarnybinių būstų gyventojams juos galės įsigyti už pradinę aukciono kainą – tai labai atsakingas požiūris, kuris užtikrins, kad urėdijoms nebeteks rūpintis joms nebūdinga nekilnojamojo turto valdymo veikla, o gyventojams sudarys sąlygas užbaigti ilgus metus besitęsiantį teisinį neapibrėžtumą. Toks sprendimas leidžia ne tik skaičiuoti finansinę naudą, bet ir vertina moralinius klausimo aspektus. Atsakingai nusprendėme, kad ilgus metus sąžiningai miškų, krašto apsaugos ar kituose sektoriuose tarnavę mūsų valstybei žmonės (dažnai dėl valstybės aukoję savo sveikatą ar net gyvybes) dėl formalaus abejingumo nebus išmesti į gatvę.

Šaltinis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/virginija-vingriene-efektyvios-uredijos-su-pagarba-miskininkams-18-1086656

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Gyvenantiems parduodamuose tarnybiniuose butuose asmenims Seimas leido juos įsigyti lengvatine tvarka

Žygimanto Gedvilos (15min) nuotrauka

Gyvenantiems parduodamuose tarnybiniuose butuose asmenims Seimas leido juos įsigyti lengvatine tvarka.

Už tokias „valstietės“ Virginijos Vingrienės su keliais kolegomis inicijuotas pataisas penktadienį balsavo 46 Seimo nariai, prieš buvo keturi ir susilaikė 38 parlamentarai. Numatyta, kad pataisos įsigaliotų nuo kovo.

Pataisų iniciatorė V.Vingrienė patvirtino, jog jos parengtos, kad po miškų reformos parduodant urėdijoms nereikalingą turtą tarnybiniuose butuose gyvenantys žmonės galėtų juos įsigyti su lengvata.

Pagal įstatymą, fiziniams asmenims, kuriems darbo santykių pagrindu buvo suteiktos valstybės gyvenamosios paskirties patalpos, prieš parduodant šį turtą turi būti pasiūlyta jį įsigyti už pradinę aukciono kainą. Vienintelė sąlyga – toks asmuo pastaruosius 5 metus neturėjo savo būsto.

„Urėdijų reformos kontekste nebereikalingus tarnybai pastatus nuspręsta parduoti aukcionuose, pakibo ant plauko juose gyvenančių ir kito būsto neturinčių žmonių likimai. Tai daugiausiai senyvo amžiaus, pasiligoję, neįgalūs žmonės, kurie neturėjo sukaupę lėšų įsigyti nuosavą būstą ir nekalti, kad buvo maitinti pažadais minėtuose būstuose gyventi iki gyvenimo pabaigos“, – kalbėjo V.Vingrienė.

 Jai oponavusi konservatorė Gintarė Skaistė pažymėjo, kad iniciatoriai kalba apie socialiai remtinus asmenis, tuo tarpu pačiame įstatyme tokių kriterijų nėra nustatyta.

„Jūs kalbate, kad tai būtų socialiai orientuotas sprendimas, vyresniems, neįgaliems, bet įstatymo projekte tiesiog numatoma, kad tie, kurie gyvena tarnybiniuose butuose, galės išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis. Vienintelė sąlyga – kad tas asmuo per pastaruosius penkerius metus nebūtų turėjęs kito gyvenamo būsto, bet nekalba net apie tai, kad jo sutuoktinis galbūt turi būstą ir gali išsikraustyti“, – sakė G.Skaistė.

Anot jos, tokia tvarka būtų nustatyta, kad „žmogus galės įsigyti būstą nekonkuruodamas su kitais, ir tai yra valstybinio turto švaistymas“.

Kitas konservatorius Jurgis Razma sakė remiantis pataisas, tačiau siūlė daryti pertrauką ir įrašyti daugiau saugiklių, pvz., numatyti tarnyboje išdirbtų metų skaičių.

„Po valdančiųjų šiurkščiai, nejautriai atliktos urėdijų reformos, daugelis žmonių periferijoj yra atsidūrę ne tik nedarbo situacijoj, bet yra grėsmė netekti vienintelio būsto. Nebūtų daug abejonių suteikti galimybę išsipirkti už pradine aukciono kainą, bet, deja, įstatymo projektas parašytas taip, kad vakar suteikėm tarnybinį butą, rytoj jau galima parduoti už pradinę kainą. Nėra jokio termino, kiek jis turėjo būt dirbęs toj sistemoj“, – pažymėjo J.Razma.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovė „valstietė“ Agnė Širinskienė pasisakė prieš, o įstatymo priėmimo atveju siūlė jį pasitikrinti Konstituciniame Teisme.

„Mes labai nepagrįstai išskiriame vieną grupę žmonių, nenorėčiau jų įvardinti urėdais. Tikrai manau, kad tokiais atvejais, kai išskiriama viena grupė žmonių, turėtų būti gautas ir antikorupcinis vertinimas“, – A.Širinskienė taip pat siūlė, kad projektą įvertintų Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Pataisas parengę „valstiečiai“ sako, kad jį parengti paskatino „pavieniai atvejai, kai asmenys, gyvenantys valstybės įmonėms priklausančiuose būstuose, yra socialiai remtini ir neturi kito būsto, o dėl valstybės turto pardavimo gali netekti savo būsto“. Anot aiškinamojo rašo, būsto praradimas šiems žmonėms sukurtų „nepakeliamą socialinę naštą“.

Šaltinis: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/gyvenantiems-parduodamuose-tarnybiniuose-butuose-seimas-leido-juos-isigyti-su-lengvata-973-1086444

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Gyvenantiems parduodamuose tarnybiniuose butuose asmenims Seimas leido juos įsigyti lengvatine tvarka.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/gyvenantiems-parduodamuose-tarnybiniuose-butuose-seimas-leido-juos-isigyti-su-lengvata-973-1086444?copied

Gyvenantiems parduodamuose tarnybiniuose butuose asmenims Seimas leido juos įsigyti lengvatine tvarka.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/gyvenantiems-parduodamuose-tarnybiniuose-butuose-seimas-leido-juos-isigyti-su-lengvata-973-1086444?copied

Virginija Vingrienė: esame karta, kuri drąsiai siekia pokyčių

„Esu ne už politikų tarpusavio konkurenciją, o už skirtingų požiūrių išklausymą, nuoširdų atsižvelgimą į pastabas, bei racionaliausių sprendimų paieškas. Tai būdinga aukšto lygio politikams“, – teigia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė. 

Praėjusiais metais labai aktyviai dalyvavote sprendžiant valstybinių miškų valdymo klausimą. Kaip dabar vertinate jau įvykdytą reformą? 

Vykdant reformą klaidų nepavyko išvengti. Jos turi būti taisomos. Matyt, skandalas kilo dėl to kad 2019–2023 m. valstybinių miškų kirtimo norma padidinta šešiais procentais. Masiniai kirtimai, ypač saugomose teritorijose, tokiose, kaip Labanoro giria, gąsdina visuomenę. Įvertinusi esamą padėtį ėmiausi iniciatyvos riboti žaliavinės medienos eksportą. Seimui pateikiau Miškų įstatymo pataisą dėl šios žaliavos eksporto apmokestinimo. Idėja tobulintina priemonių prasme ir tam ieškosiu galimybių, bet viliuosi, kad tai kartu paskatins ir aukštos pridėtinės vertės medienos gaminių Lietuvoje gamybą bei produktų, o ne žaliavos, eksportą. Taip atsivertų keliai ir naujų verslų (bei naujų darbo vietų) kūrimuisi. Be to, medienos eksportuotojai ir tarpininkai 15–40 proc. padidina biokuro kainą šalyje, tad eksporto apmokestinimas 15 proc. ar kita priemonė padaranti žaliavinės medienos eksportą nepopuliariu, sumažins biokuro kainą, taip atpiginant ir šildymą.

Taip pat, Seimas po pateikimo pritarė mano pataisai, užkertančiai kelią piktnaudžiavimui atkuriant sodybas miškuose. Ja panaikinama sodybų atkūrimo pagal teismo pripažintą juridinį faktą galimybė, leidžianti apsamanojusius akmenis laikyti sodybos buvimo įrodymu. Priėmus  pataisą, sodybas miškuose bus galima atkurti tik pagal išlikusius archyvinius dokumentus.

Didžiausiu pasiekimu laikyčiau tai, kad Seimas pritarė mano iniciatyvai padėti į užtarnautą poilsį išėjusiems ir kito būsto neturintiems buvusiems urėdijų darbuotojams, kuriems buvę darbdaviai leido pasilikti gyventi tarnybinėms reikmėms nebereikalinguose būstuose. Įvykdžius miškų valdymo reformą, šie būstai buvo perduoti Turto bankui, kur jie būtų parduoti aukcionuose, neatsižvelgiant į juose gyvenančių, melagingais pažadais įtikėjusių žmonių interesus. Grėsė didžiulė socialinė bomba, nes dauguma šių žmonių yra senyvo amžiaus, pasiligoję, neįgalūs, neturintys lėšų naujam būstui įsigyti. Ėmiausi ieškoti šios problemos sprendimo. Dirbome dar nuo 2017 m. lapkričio. Kreipėmės į savivaldybes, prašydami perimti minėtus būstus kaip socialinius, tačiau beveik iki 70 proc. nusidėvėjusių pastatų savivaldybės perimti nenorėjo, o kiekvienoje savivaldybėje yra susidariusios ilgos šio būsto laukiančiųjų eilės. 2018 m. gruodžio 20 d. Seimas po svarstymo pritarė mano pataisai, kuria siūloma, kad kito būsto neturintiems asmenims, gyvenantiems minėtuose butuose, ne mažiau kaip penkerius metus būtų suteikta teisė įsigyti jų gyvenamą būstą už pradinę aukciono kainą. Tai išsprendžia ir analogiškas kitų tarnybų (vidaus reikalų, krašto apsaugos, priešgaisrinės apsaugos) tarnybinių butų gyventojų problemas. Daugeliui jų tai tikra Kalėdų dovana, o kartu ir man, galėjusiai pranešti šiems žmonėms džiugią žinią. Pasiekti rezultatai, prilygstantys Kalėdų stebuklui, mane motyvuoja ryžtingai siekti kitų tikslų. 

Su kokiais iššūkiais teko susidurti? 

Pagrindinis iššūkis, kurį pernai teko įveikti, tai sprendimai atliekų deginimo srityje, ypač kova prieš perteklinių deginimo pajėgumų statybas, kritika šiam neracionaliam ankstesnių vyriausybių žingsniui. Sulaukiau ir žiniasklaidos, ir oponentų puolimo. Teko išgirsti įvairiausios kritikos, epitetų, susilaukti į ratus kaišiojamų pagalių.

Nemažai kritikos sulaukiau ir dėl PVM lengvatos elektromobiliams iniciatyvos. Šiai pataisai nebuvo pritarta Seime, nors manau, kad ji logiška ir reikalinga, ypač girdint Europos Komisijos raginimus apmokestinti taršius dyzelinius automobilius. Šiuo atveju taip pat esu ne už botago naudojimą, bet skatinimą per lengvatas. Daug kartų šį klausimą kėliau tiek Seimo komitetuose, tiek Aplinkos ir Finansų ministerijoms, tiek Europos Parlamento nariams, Komisarui Vyteniui Andriukaičiui. Kadangi Europos Komisija nėra numačiusi PVM lengvatos elektromobiliams, siūliau pasvarstyti jos įvedimo galimybę. Atrodo, kad ir Aplinkos ministerija Vyriausybės vardu pagaliau imasi ieškoti galimybių mažiau taršių transporto priemonių įsigijimui skatinti.

Esu ir už tai, kad „mažataršiais“ būtų atnaujinti viešojo transporto bei valstybės institucijų tarnybinių automobilių parkai, kadangi transportas yra vienas didžiausių CO₂ teršėjų Lietuvoje. 

Kai susitinkate su gyventojais, kaip jie priima Jūsų siūlomas pataisas? 

Be abejo, nuomonių yra įvairių, bet iš daugumos susitikimuose dalyvaujančių žmonių jaučiu palaikymą. Dažnai tenka spręsti ir individualias žmonių problemas – labai malonu, kai gali kažkuo padėti kitam. Pats didžiausias politiko darbo įvertinimas – matyti dėkingumo ir laimės kupinas žmogaus akis.

Manau, kad Seimo nariui svarbiausia būti žmogumi, kuriuo pasitikima, o aš dirbdama Seime atradau savo pašaukimą, jaučiuosi savo stichijoje. Žinoma, juo daugiau dirbi, kuo sudėtingesnius klausimus keli ir su kuo rimtesniais iššūkiais susiduri, juo dažniau sulauki į ratus kaišiojamų pagalių, tačiau esu iš tų žmonių, kurie veikia nepaisydami kliūčių, kritikos, puolimo. Kuo daugiau pagalių ratuose, tuo didesnis azartas juos perlaužti ir pasiekti tikslą nepaisant sunkumų ir saldesnis pergalės skonis. 

Kokius klausimus norėtumėte išspręsti 2019 metais? 

Norėčiau įnešti daugiau optimizmo, pozityvo, laimės, pažangos. Tačiau tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Šiandien dažnai apsiribojama teiginiu: pas mus viskas blogai. Taip toli gražu nėra, turime  daug gerų dalykų, nors, žinoma, tobulinti tikrai yra ką.

Dalis visuomenės nenorėtų nieko keisti. Jie, užuot ėmęsi pokyčių ar palaikydami jų iniciatyvas, mieliau renkasi esamą, net ir jų netenkinančią situaciją. Kitaip sakant, dalį žmonių esama kančia gąsdina mažiau, nei pokyčiai, už kurių slypi nežinomybė. Daug kam reikia paaiškinti ir nuraminti, kad neišbandę nežinomų kelių, judėdami tik senomis vėžėmis, nepasieksime rezultatų, neišspręsime problemų, virsime senose sultyse. Tad mūsų, sprendimus priimančių politikų, tikslas visų pirma yra aiškiai iškomunikuoti planuojamų pokyčių esmę, nuraminti žmones, kad naujovės jiems nebus žalingos, kaip tik atneš naudą, kuo jie netrunka įsitikinti joms įsivažiavus, todėl jų nereikėtų bijoti. Be abejo, pokyčius visuomet lydi rizikos faktorius, bet neišplaukę iš saugaus uosto neatrasime ir naujų pasaulių. Politikoje blogiausia tai, kad patys politikai dažnai linkę gąsdinti žmones, kelti paniką, turėdami paslėptą tikslą vėliau pasirodyti ant žirgo raitais gelbėtojais; mano manymu, daug geriau yra pačiam turėti pasiūlymų, idėjų, ir problemas gebėti išspręsti ar spręsti protingai, nesigriebiant baimės skleidimo. Taigi, 2019 metais esamas problemas ir toliau sieksiu spręsti išmintingai, rūpindamasi žmonių saugumu, puoselėdama jų pasitikėjimą, siekdama atverti naujų galimybių.

Jau pradėjau darbuotis ties keletu konkrečių projektų. Kelią skinasi mano su Virgilijumi Poderiu inicijuota pataisa dėl paramos mažajai daugiabučių renovacijai, t.y. renovacijai, kai gyventojai pasirenka pertvarkyti tik šilumos paskirstymo sistemas, šilumos punktus. Tai būtų žymiai pigesnis pasirinkimas, atsiperkantis daug greičiau ir sutaupantis apie 25 proc. šildymo kaštų. Ši iniciatyva yra labai aktuali regionams, ir leis sutvarkyti šilumos paskirstymą, sumažinti taršą bei atpiginti šildymo kaštus gerokai didesniu mastu, nei vykdant kompleksinę renovaciją. Norėdami sutaupyti dar daugiau, gyventojai galės dalyvauti ir tolimesniuose pilnos renovacijos projektuose arba fasadus renovuoti savomis lėšomis ir pasirinktais būdais. Ši iniciatyva sulaukė nemažai kliūčių, bet Aplinkos komitetas jai pritarė ir pavasario sesijoje pataisa turėtų būti priimta. 

Politinė jėga, su kuria atėjote į Seimą, Lietuvoje vertinama nevienareikšmiškai. Vieni mato pokyčius, kiti – griovimą. Ką pati apie tai manote? 

Į klausimą galiu atsakyti klausimu: o kuri valdančioji dauguma buvo giriama ir glostoma? Šiuo tradiciniu taikiniu dabar esame būtent mes, taigi nieko keisto, kad mūsų linkme yra leidžiamos aštriausios kritikos strėlės. Juo labiau, esame naujokai, ėmęsi drąsios, bet būtinos iniciatyvos vykdyti nepopuliarius, bet jau seniai būtinus pokyčius. Darbai, kuriuos vykdome, turėjo būti atlikti daug anksčiau, tačiau iki šiol niekas jų nesiėmė nenorėdami savęs sieti su nepopuliariais pokyčiais, o gal pirmtakai tiesiog stokojo įžvalgumo. Taigi, mums teko nelemta misija iškuopti jų padarytas klaidas ir iš mirties taško judinti tai, kas buvo nereikalingai apleista.

Į Seimą išrinktos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narių dauguma esame praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio žmonės. Tai pokyčių užgrūdinta karta. Mes norime keisti, ir norime greito rezultato, nemokame ir nenorime nereikalingai laukti. Mokyklą baigėme ties sovietmečio griūties riba, patys kūrėme savo gyvenimus ir likimus, stebėjome valstybės kūrimo procesą ir piktinomės, kai jis vyko ne taip, kaip mums norėjosi. Mes troškome gerokai didesnio progreso. Manau, kad mūsų kartos misija Seime ir yra padaryti tuos kardinalius pokyčius, kurie turėjo būti pradėti dar prieš 20 metų, išgyvendinti sovietinius įpročius, požiūrį, darbo organizavimo aspektus, išjudinti įsisenėjusias problemas, kreipti laivo kursą naujovių, pažangos ir galimybių link. Daugelis Lietuvos problemų neišspręstos tęsiasi jau nuo sovietmečio, nes tai padėjo kai kam užsitikrinti saugią komforto zoną, užkirtus kelią ne tik konkurencijai ir naujam požiūriui, bet ir valstybės progresui. Atliekų sektorius yra puikus to pavyzdys: įstatymu buvo užkirstas kelias konkurencijai pakuočių tvarkymo sektoriuje ir sudarytos sąlygos tik dviejų juridinių asmenų egzistencijai. Dėl šios padėties, šiandien tvarkomės su įsisenėjusios prekybos pažymų ir METRAIL skandalo pasekmėmis ir dar vis išlendančiais panašiais neskaidriais aspektais. Panaši situacija buvo susidariusi ir su MBA, kogeneracinių jėgainių statyba, naudojantis ES paramos lėšomis, visiškai nežiūrint į priekį, negalvojant apie to naudą ir pasekmes valstybei. Paminėjimo verta ir LRT sistema, sąlygojusi neaiškų lėšų panaudojimą. Tai akivaizdūs pavyzdžiai, uždarę kelius naujoms galimybėms, progresui, skaidrumui, plačiam požiūriui, net keliantys pavojų demokratijai. Padidintas minimalus atlyginimas, neapmokestinamasis dydis, pensijos. Ieškome galimybių padidinti atlyginimus mokytojams, gydytojams, valstybės tarnautojams, nes reikia, kad šioje srityje dirbtų itin kvalifikuoti specialistai. Tikiuosi, kad praskinsime kelią ir gyventojų ir verslo pajamų progresiniams mokesčiams, kad tie, kurie mažiau uždirba, mokėtų mažesnius mokesčius. Mažinant socialinę atskirtį, būtina progresyviai apmokestinti ir nekilnojamąjį turtą. Siekiame eiti skandinavišku, o ne rytietišku keliu, vedusiu į nelygybės didinimą. Nemažai padaryta ir socialinėje srityje – vaiko pinigai padidinti nuo 30 iki 50 eurų už vaiką.

Mes neapsiribojame ilgus metus trunkančiomis diskusijomis, o darome. Galbūt atsiranda klaidų, bet jas taisome. Žymiai geriau veikti, problemas spręsti, kurti, kad ir padarant kai kurių klaidų, o ne tik diskutuoti, piktintis esama situacija, bet stovėti vietoje. Būtų labai gerai, jei atsirastų didesnis politikų bendradarbiavimas, nepaisant politinių pažiūrų, partinės priklausomybės, buvimo pozicijoje ar opozicijoje, ieškant racionaliausio sprendimo esamoms problemoms spręsti. Tikiu, kad visi surėmę pečius, įsiklausę ir į kitokią nuomonę, daug greičiau surastume geriausią ir žmonėms naudingiausią sprendimą.

Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt/virginija-vingriene-esame-karta-kuri-drasiai-siekia-pokyciu/

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Vis dar kryžiuojasi špagos dėl atliekų tvarkymo

Apie pokyčius tvarkant atliekas, siekius ir naudą kiekvienam šalies gyventojui žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nare Virginija Vingriene. 

Kuo besibaigiantys metai Jums buvo ypatingi? 

Palyginti su praėjusiais metais, 2018-ieji buvo kiek lengvesni – atsirado įdirbis, įgijau daugiau patirties, įpratau deramai prioretetizuoti savo veiklas pagal tai, kokie darbai jau negali laukti, o kurias idėjas dar reikia pabrandinti. Atitinkamai, su įgyta patirtimi įdomesnė tapo ir parlamentinė veikla. Pajusti ūgtelėjusį profesionalumą buvo tikrai malonu: galėjau teikti sudėtingesnius, labiau reikalingus įstatymų pakeitimo projektus, spręsti problemas į jas žvelgdama labiau iš politiko kompetencijos srities, pagal kompetenciją deleguodama darbus vyriausybės institucijoms. 

Kokiais 2018 metų darbais džiaugiatės labiausiai? 

Kaip ir dera pagal mano veiklos kryptį, pateikiau daug atliekų tvarkymo sistemos tobulinimui skirtų pataisų. Daugeliui jų buvo pritarta po pateikimo, įsibėgėja jų svarstymo procesas. Ryškiausi pavyzdžiai: padangų atliekų tvarkymo sistemos bei mokesčio už aplinkos teršimą pakeitimai, mokesčio naštos gyventojams ir verslui sumažinimas.

Atliekų tvarkymo srityje įvesta labai svarbi depozito sistema. Tai labi paveiki motyvavimo priemonė, paskatinusi piliečius efektyviai rūšiuoti pakuočių atliekas. Sistema buvo mano iniciatyva išplėsta, į ją įtraukiant vyno, stipriųjų alkoholinių gėrimų, stiklainių iki trijų litrų, taip pat vadinamųjų tetrapakų tarą. Deja, pataisos priėmimo procesas dar 2017 m. balandį užstrigo Aplinkos ministerijos koridoriuose, ir ministerija iki šiol neparengė sistemos išplėtimo kaštų analizės, nors Vyriausybė jau yra pateikusi teigiamą išvadą. Viliuosi, kad pasikeitus Aplinkos ministerijos vadovybei, ledai šiuo klausimu pajudės. Na, o Seime šio klausimo svarstymas į darbotvarkę bus įtrauktas jau pavasario sesijos pradžioje. Sėkmės atveju, nuo 2020 m. turėtume galimybę į taromatus nešti visą išvardytą tarą. Taip nuo šiukšlių apsivalys paežerės, sumažės buitinių atliekų konteinerių turinys. Atitinkamai nukris atliekų tvarkymo sąskaitos gyventojams, o perdirbėjai turės aukštos kokybės žaliavos perdirbimui. Manau, kad šiuo atveju Seimas neturėtų per daug skaičiuoti, pabrangs ar ne alkoholiniai gėrimai išplėtus depozito sistemą. Turėtume žiūrėti, kas geriau aplinkai, gyventojams. Geriausia, jei stiklas iškart būtų renkamas kaip antrinio perdirbimo žaliava. Plastikinės taros surinkimui naudojama depozito sistema parodė, kad ekonominė paskata labiau nei mokymai ir visuomenės švietimas motyvuoja žmones rūšiuoti atliekas. Tikiuosi, kad pavasario sesijoje mes pasistūmėsime į priekį ir dėl padangų depozito. Ketinu iki pavasario sesijos užregistruoti įstatymo pataisą, įteisinančią padangų depozito sistemą.

Dar vienas svarbus žingsnis – atliekų deginimo kausimas, turintis bendra su atliekų deginimo jėgainių statybomis Vilniuje ir Kaune. Netyla ginčai dėl to, ar Lietuvai reikia tokių deginimo pajėgumų, kuriems gali pritrūkti savų atliekų? Tai ir aplinkosauginis, ir žmonių sveikatos klausimas, o svarbiausia, kad už tariamai pigesnį Vilniaus, Kauno, Klaipėdos šildymą deginat atliekas, sumokėti turėtų visų kitų šalies regionų gyventojai, patys negaudami jokios naudos. Tai ankstesnių vyriausybių klaida, kurią privalėjome taisyti. Seimas rugsėjo mėnesį apribojo tokių objektų statybas – jos gali būti statomos ne arčiau kaip už 20 kilometrų nuo daugiabučių gyvenamųjų namų. Šį įstatymą buvo labai sunku priimti – prezidentė jį buvo vetavusi, tačiau Seimas prezidentės veto vis dėlto atmetė.

Jei minėti deginimo pajėgumai būtų išplėsti, dėl to būtų ne tik teršiama aplinka, bet ir stabdomi regionuose besikuriantys atliekų perdirbimo verslai. Taip prarastume galimybę sukurti  papildomų darbo vietų, o rūšiavimas taptų beprasmis. Seimas jau pritarė mano registruotoms pataisoms, kuriomis degintinų atliekų kiekis apribojimas iki 500 tūkst. tonų, ir uždraudžiamas degintinų atliekų importas į Lietuvą. Atliekų deginimas kelia rimtą grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai, todėl svarstant šiuos klausimus į procesą aktyviai įsitraukė ir gyventojai. Surinkta 12 tūkst. vilniečių, 10 tūkst. kauniečių parašų.

2018 m. taip pat surengiau dvi konferencijas atliekų perdirbimo galimybių ir sprendimų temomis. Jose dalyvavo verslininkai, mokslininkai, atliekų tvarkytojai. Tai buvo vienas impulsų, paskatinęs racionalių sprendimų atliekų tvarkymui, perdirbimui paieškas.

Galiausiai, registruota dar viena mano pataisa dėl taromatų įrengimo kaimo vietovėse, atlaisvinant mažas kaimo parduotuves nuo prievolės priimti depozitinę tarą rankiniu būdu; kas joms yra didelė administracinė bei finansinė našta, kuri dar labiau padidėtų išplėtus depozito sistemą vyno, stiprių alkoholinių gėrimų ir stiklainių taros surinkimu. Dėl šios priežasties, taromatų įrengimas kaimo vietovėse svarbus siekis. Jei pavyktų pastatyti bent po vieną taromatą seniūnijoje, problema būtų išspręsta. Jei vienam administratoriui aptarnauti visus taromatus būtų per sudėtinga, galima pasitelkti ir kitus. Taromatų įrengimas kaimo vietovėse būtų naudingas ir gyventojams, jiems būtų supaprastintas užstatinės taros gražinimas. Taigi Seimui priėmus mano iniciatyvai, bus žengtas dar vienas racionalus žingsnis atliekų tvarkymo srityje, paskatinantis jų rūšiavimą ir ėjimą žiedinės ekonomikos link. 

Kokią įtaką šios pataisos, jei bus priimtos, turės atliekų tvarkymo paslaugos kainai? 

Vienareikšmiškai bus sumažinti atliekų tvarkymo paslaugų kaštai. Vienas jų – sąvartyno vartų mokestis. Europos Komisija reikalauja jį kelti, kaip atgrasymo nuo atliekų šalinimo sąvartynuose priemonę. Deja, neturint tobulos atliekų rūšiavimo sistemos ir perdirbimo infrastruktūros, tai guls ant gyventojų pečių. Tad gruodžio 20 d. Seimas pritarė mano su kolegomis parengtai pataisai atidėti sąvartynų vartų mokesčio kėlimą. Per tą laiką turime dėti visas pastangas dėl rūšiavimo skatinimo (tiek depozito sistemos išplėtimo, tiek kitose srityse), ieškodami priemonių skatinti atliekų perdirbimą. Kartu su ES paramos galimybėmis, minėtų atliekų šalinimo sąvartyne ir jų deginimo vartų mokesčių perkėlimas į valstybės biudžetą būtų vieni iš lėšų šaltinių, kurioms ankstesnė Aplinkos ministerijos vadovybė nerodė dėmesio. Draugiškumo aplinkai tendencijos, mano giliu įsitikinimu, turi būti diegiamos meduolio, ne botago principu – nebaudžiant gyventojų dideliais atliekų tvarkymo kaštais, o atveriant jiems patrauklias, pigesnes, skatinančias galimybes. Su tokia intencija ir esame nusiteikę dirbti visus ateinančius metus. 

Atliekų perdirbimo klausimą kėlėte jau 2017 metais. Ar pavyko kiek nors pasistūmėti į priekį, padedant skintis kelią žiedinei ekonomikai? 

Deja, kad ir kaip man norėtųsi žaibiškų pokyčių, juos pasiekti nėra labai paprasta ir lengva. Verslas labai domisi šiomis atsiveriančiomis galimybėmis, bet rizikuoti be paramos sunkiai drįsta. Neatsakingos investicijos į deginimo jėgaines, taip pat entuziazmo nepridėjo. Baiminamasi dėl lengviausiu keliu naikinamos žaliavos stygiaus. Be to, Žiedinė ekonomika dar tik skinasi kelią ir kitose ES šalyse. Bet aš esu optimistė. Svarbu nenuleisti rankų ir eiti iki galo, siekiant tikslo, atveriant kelius pažangos galimybės, naujam požiūriui. 2018 m. spalį Europos Parlamente buvo priimta Plastiko tvarkymo direktyva. Vadovaujantis ja, nuo 2021 m. ES bus uždrausti kai kurie plastikiniai gaminiai – vienkartiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir pakeliai, ausų krapštukai bei balionų lazdelės. Į draudžiamų plastikinių produktų sąrašą įtraukti ir produktai, pagaminti iš okso-degraduojančių plastikų, bei greito maisto pakuotes iš polistireninio putplasčio. Dar prieš priimant Plastiko tvarkymo direktyvą, Seime buvau įregistravusi įstatymo pataisą, kuria siūliau Lietuvoje uždrausti aerobiškai skaidžių pakuočių naudojimą. Dirbsiu ir kitais klausimas. Juo labiau, turime surasti būdų, kaip ES paramą nukreipti ne deginimui, kaip seniai atgyvenusiai technologijai, o aplinkai draugiškiems pažangiems atliekų tvarkymo būdams, ėjimui žiedinės ekonomikos keliu.  Europos Komisija tam mieliau pritartų. Juo labiau, kad einant žiedinės ekonomikos keliu vis labiau bus diegiamas eko dizainas jau pačiam produkto kūrime bus užtikrinta atliekų susidarymo prevencija, užtikrinant produktų ilgaamžiškumo, galimybės juos atnaujini, pagerinti kokybę, jų antrinio panaudojimo, perdirbimo aspektus. Taigi, žvelgiant į perspektyvą ne tik šalinti sąvartynuose, bet ir deginti nebeliks ką. Juo labiau, žinant verslo dinamiškumą ir kūrybiškumą labai tikėtina, kad su laiku perdirbama ir žaliava kitiems produktams gali tapti absoliučiai viskas. Prie to ir norėtųsi prisidėti, atveriant kelius šioms galimybėms. Juo labiau, man šios pažangos norėtųsi greitai. 

Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt/vis-dar-kryziuojasi-spagos-del-atlieku-tvarkymo/

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.