Virginijos Vingrienės atsakymas Mindaugui Lingei

Antradienį (sausio 15 d.) duodamas interviu Žinių radijui, prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Mindaugas Lingė sukritikavo Seimo narės Virginijos Vingrienės pateiktas ir Seimo praėjusią savaitę priimtas pataisas dėl tarnybinių butų pardavimo lengvatinėmis sąlygomis. "Priimtas įstatymas kelia daug abejonių, pirminė nuomonė, kuri ateina į galvą, kad matome vienai grupei tam tikrų privilegijų įteisinimo galimybę. Mes gyvename visuomenėje, kur privilegijų kultūra turi būti labiau išgyvendinama, o ne kuriama iš naujo." - pataisas komentavo M. Lingė.

Facebook socialiniame tinkle V. Vingrienė atsakė į M. Lingės kritiką. 

Visiškai neįsigilinęs į reikalo esmę dėl pataisos tarnybinius butus parduoti lengvatinėmis sąlygomis, Prezidentės patarėjas žvelgia vienpusiškai ir formaliai, tad šitaip komentuojant nebandoma suvokti socialiai jautrios žmonių grupės problemų. Valstybės ar savivaldybės menama finansinė nauda supriešinama su piliečio teise. Verta iš aukštai nusileidus pasižiūrėti, kokia čia „privilegija“ už pradinę aukciono kainą įsigyti 70 proc. nusidėvėjusią lūšnelę viduryje miško, kurios net savivaldybė nenori priimti į socialinio būsto fondą dėl per didelės finansinės naštos? Jau nekalbu apie pačius gyventojus, kuriems buvo leista pasilikti gyventi šiuose būstuose išėjus užtarnauto poilsio, kurie neturi kito būsto ir nesukaupė lėšų jam įsigyti. Priežasčių aptinku įvairiausių: negalia, silpna sveikata, neįgalaus šeimos nario priežiūra, galiausiai, juk ne visi yra verslūs ar gebantys taupyti, jei apskirtai iš vargano minimalaus miško kirtėjo ar paprasto darbininko atlyginimo (juo labiau jo pensijos) būtų ką taupyti.

Ši išimtis taikoma tikrai ne urėdams, kaip bandė teigti išsakydama savo motyvus Seimo posėdyje kolegė Agnė Širinskienė. Raginu atsipeikėti: urėdai nei gyveno tokiose tarnybinėms reikmėms seniai nereikalingose nusidėvėjusiose lūšnelėse, nei ketina jas įsigyti. Tokias prielaidas pavadinčiau visiškai nevykusiu pajuokavimu arba pertekliniu kritiškumu, kai prielaidos painiojamos su faktinėmis aplinkybėmis. Buvę eiguliai, miško darbininkai dabar nėra kalti dėl to, kad buvo gavę pažadą, jog šiuose būstuose galės pasilikti gyventi iki gyvenimo galo ar net juos išsipirkti. Gudresni ir turėję lėšų spėjo juos privatizuoti iki 2015 m., kai tokia galimybė buvo panaikinta; vis dėlto turėjome ieškoti atsakymo, ką daryti to negalėjusiems padaryti senyvo amžiaus, pasiligojusiems, neįgaliems žmonėms? Politikos patarėjai turėtų įsivaizduoti, ar savo tokiais pareiškimais nestumia jų tiesiog į gatvę. Man apmaudu, kad bandoma siūlyti paprastą formalų ,,sprendimą“ kiršinant visuomenės narius.

Ciniška teigti, kad valstybė turi uždirbti daugiau, parduodama nusidėvėjusius būstus už didžiausią pasiūlytą aukciono kainą, nubraukdama įsipareigojimus savo piliečiams nepalikti jų likimo valiai. Tai neadekvatus situacijai XXI a. Europos valstybės pareigūno požiūris. Valstybė ir savivaldybė pirmiausia turi pasirūpinti gyventojais, jeigu jie priklauso socialiai jautriausiomis visuomenės grupėms. Žinodama realią padėtį rekomenduoju atidžiai gilintis į tikroviškus dalykus.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.