Vizitas Alytaus regioniniame atliekų tvarkymo centre

Būtina realybėje gerai pažinti tai su kuo dirbame ir kaip realybėje veikia mūsų priimami sprendimai, teisinis reglamentavimas, įvertinant jų privalumus ir trūkumus, ir, žinoma, idėjas tobulinimui. Vakar su kolega Petru apsilankėme Alytaus regioniniame atliekų tvarkymo centre. Susipažinome su įdiegta modernia mechaninio biologinio apdorojimo technologija ir įdomiais atliekų tvarkymo sprendimais. MBA atskiriamos degintinos atliekos, perdirbimui tinkamos parduodamos Lenkijos perdirbėjams, o bioskaidžioji dalis kompostuojama anaerobiniu būdu. Kompostavimo metu išgautos biodujos surenkamos ir panaudojamos elektros energijai, kuria apsirūpinusi įmonė savoms reikmėms, likutį parduoda į tinklus, gaminti. Iš bioskaidžių ir atskirai iš žaliųjų atliekų pagamintas kompostas tiekiamas kaip puiki dirvos derlingumą gerinanti priemonė ar puiki trąša. Labai svarbi ir sveikintina iniciatyva - RATC gyventojams pradėti dalinti maisto atliekų surinkimo konteineriai, atskirai dar pridedant ir riebalų surinkimo indelius. Kas aiškiai paskatins žymiai geresnį priminį atliekų rūšiavimą ir ryškų žingsnį maksimaliai įmanomam atliekų panaudojimui žaliavos pavidalu link. Idėjų ką reikia dar padaryti iš sprendimų priėmėjų pusės atradome daug. Tobulinti turime ir padangų, ir automobilių atliekų, ir stambaus plastiko tvarkymo, ir mokesčio už aplinkos teršimą srityse. Akivaizdus visuomenės ekologiniu sąmoningumu paremtas pirminio rūšiavimo. Jį labiausiai įtakoja ekonominė paskata - užstatas. Buitinių atliekų sraute depozitinių pakuočių beveik nematėme. Taigi, pasiteisino. Belieka Seimui pritarti mano registruotai pataisai dėl šios sistemos išplėtimo, papildant ją vyno ir stipriųjų gėrimų tara ir buitinių atliekų sraute nerasime stiklo duženų, kurios su bioskaidžia dalimi patenka ir tampa problema kompostui. Vėliau galėsime pereiti prie padangų depozito ir išsispręs taršos jomis miškuose bei jų sutvarkymo problema.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

V. Vingrienė: „Dabartinis jaunimas yra per daug apkrautas informacija ir per daug žinių jiems dedama į galvą“

Laidos ,,Z KARTA'' žurnalistai Lukas Paškevičius ir Ugnė Valterytė lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, kuriame laidos rubrikai kalbino Seimo narę Virginiją Vingrienę. Pokalbio metu bandoma išsiaiškinti, kokius darbus parlamentaras jau nuveikė per šią kadenciją, siekiama sužinoti kokia yra nuomonė apie dabartinį jaunimą, ar pakankamai dėmesio skiriama iš valdžios institucijų mūsų šalyje jauniems žmonėms, ar jiems yra sudaromos palankios sąlygos Lietuvoje (mokslo, darbo ir kitose sferose), diskutuojama apie Lietuvos švietimo sistemą ir emigracijos procesą. Kviečiame skaityti pokalbio fragmentą. Visą pokalbio įrašą, skirtą radijo platformai rasite straipsnio apačioje.


Kas jūsų nepažįsta, kaip save prisistatytumėt jaunimui?

Jaunimui prisistatyčiau, kaip Virginija Vingrienė, žalioji. Na, šiuo metu esu Seimo narė ir dirbu aplinkos saugos komitete, kaip ir derėtų žaliajai. Tai pat ir energetikos komisijoje, Europos reikalų komitete, kur labiau su aplinkosaugos klausimais dirbame, na ir be abejo esu jaunimo draugė.

Šiuo metu esate Seime, kaip  nusprendėte pasukti į politiką? Ar mokyklos suole žinojote, kad būsite politikė?

Mokyklos suole kaip tik ir pradėjau domėtis politika ir galiu pasakyti, kad tam tokį žingsnį ar įkvėpimą davė mano istorijos  mokytojas - Julius Matulevičius. Kuriam grįžus į Druskininkus visad prisistatau ir pasakau, kad jūs buvote tas įkvepėjas kodėl pasukau būtent politikės keliu.  Aš priklausau vadinamajai X kartai, perestroikos kartai, nes mes tokie maištininkai esam, kurie dar matė sovietmetį, bet mokyklas baigė su sovietmečio griūtimi ir mes visiškai esam tie, kurie šiek tiek kitaip žiūrime ir kuriame savo gyvenimus patys. Buvome išmesti, kaip nemokantys plaukti kačiukai. Turėjom ieškoti išeičių, kelių, galimybių ir dabar mes esame tokie kovotojai. Tad galbūt su ta Z karta esame atitinkamai panašūs. Apie politiką nežinau ar aš galvojau ar negalvojau mokyklos suole, bet labai domėjausi ir be abejo tai buvo labai aktualu. Visą laiką noras kažką keisti, daryti kitaip, na, ir buvo labai liūdna, jog buvo nueita kitu keliu negu mums norėjosi.


Kaip galvojate, ar jaunimas ir politika yra du suderinami dalykai?

Be abejo suderinami dalykai. Aš kaip ir minėjau, pati nuo savo studijų, mokyklos laikų domėjausi politika ir tikrai norėjosi daryti tuos pokyčius. Tad yra labai svarbu kai jaunimas domisi ir dalyvauja politiniuose procesuose.

Nes kai kurie Seimo nariai pasisako, jog jaunimui politikoje, toje tikroje politikoje Seime, savivaldoje ne vieta.

Na, aš taip nemanau. Vėlgi, priklauso nuo pačių žmonių, tačiau tikrai labai daug bendrauju su jaunimu, esu pati jaunosios kartos, Z kartos mama. Mano sūnui dabar yra devyniolika metų, dukra šeštokė, tad mes tikrai labai bendraujame ir su jų bendraamžiais, klasiokais. Matau labai plataus požiūrio jaunimo, kurie tikrai turi labai daug idėjų ir pasiūlymų, su jais visad apsitariame klausimus ką galima būtų pakeisti. Aš, pavyzdžiui, palaikau tą galimybę jaunimui dalyvauti rinkimuose nuo šešiolikos metų ir netgi savivaldos rinkimuose nuo aštuoniolikos metų. Ir jeigu žmogus nori eiti į politiką, jis tikrai gali eiti ir nuo jauno amžiaus ir labai aktyviai dalyvauti. Jų balsas turi būti išgirstas, nes yra tikrai labai protingų, racionalių sprendimų ir žinoma jaunimas yra aktyvus, Mokyklos parlamentuose aktyviai dalyvauja ir man tas labai patinka.

Pastebime, kad Parlamente, Seime bei politikoje, moterys užimą mažumą. Tad kaip manote, ar moterys tiesiog nenori eiti į politiką ar tai lemia visai kitos priežastys?

Manau, kad iš tiesų dar gajus toks, patriarchalinio mąstymo aspektas ir dėl to labai gaila iš tiesų. Kiek pačiai tenka susidurti, tai tenka būti devyniom galvom aukščiau už vyrą tam, kad būtumei įvertinta tam tikroje srityje. Bet tai čia galbūt būdinga tai vyresnei kartai, sovietmečio kartai. Labai gaila, kad moterys pas mus dažniausiai būna aktyvios ne tik  darbinėje veikloje, tačiau jos dažniausiai vykdo daug techninių darbų, šeimoje jos laiko keturis kampus ir mano, kad tai yra labai normalu ir taip toliau. Tad joms turbūt nebeužtenka laiko elementariausiai dalyvauti visuomeninėje veikloje. Džiaugiuosi, kad aš turiu tikrai daug energijos ir galiu save realizuoti visur, bet iš tikrųjų, daug tenka pakovoti tam, kad tu galėtum iš tikrųjų įveikti viską. Tad aš manau, kad to sunkumo aspektų jų yra mažiau. Ir kitas dalykas, jog pačios moterys netgi dažniausiai palaiko vyrus, jos norėtų matyti tą vyrišką veidą. Na, čia toks dar pasenęs požiūris, bet su laiku, po truputį jisai keičiasi ir aš labai paskatinu moteris kurios tikrai turi idėjų, tikrai yra gabios politikai ir tikrai nori ir žino ką galimą nuveikti, jos tikrai turėtų ateiti į politiką ir aktyviau įsilieti į šį politinį gyvenimą, nes tai yra labai svarbu.

Esate pirmąją kadenciją Seime, tad kokiais darbais norėtumėte pasidžiaugti?
 
Na, esu pirmą kadenciją Seime, bet politika nebuvo labai toli, kadangi aš valstybės tarnautoja esu ir buvau labiau politikė, negu valstybės tarnautoja jau tuo metu išeidama iš to biurokratinio barjerų rėmų, kad išspręsti problemas, padėti visuomenei. Tačiau Seimas, ar ta politika, buvo galimybė realizuoti plačiau savo idėjas ir nuveikti konkrečius darbus. Aš pati daugiau dirbu  atliekų sektoriaus srityje ir tai yra didelis iššūkis, bet kadangi esu iššūkių žmogus- man tai patinka. Tad dirbu šioje srityje, esu įregistravusi nemažai projektų, miškų klausimais dirbu, tiek kitais klausimais. Tad kol kas tokių konkrečių rezultatų mes dar nematome, nes man ir pačiai atėjusi norėjosi to rezultato iš kart, tačiau jis ne iš karto įvyksta. Pati esu tikrai padėjusi savo gimtajam miestui - Druskininkams. padėjus iškovoti, kad Druskininkams būtų tiekiamos dujos tokia pačia kaina, kaip ir visai Lietuvai. Taip pat teko dirbti prie urėdijų reformos konteksto, buvau ir kritikė, norėjosi, kad būtų gerai, kad nebūtų padaryta klaidų. Nes miškai yra vienas iš svarbiausių mano, kaip žaliosios, kertinių taškų. Tad tais visais klausimais aš tikrai dirbu ir manau, kad ateityje dar ir daugiau, nes idėjų yra daug, nors aišku laiko yra mažai, ribotas, tačiau stengiamės dirbti ir dirbam, judam į priekį.

Sakykite, ką manote apie dabartinę švietimo sistemą?

Na, aš manyčiau, kad šiuo metu kiek pačiai tenka domėtis, jog dabartinis jaunimas yra per daug apkrautas informacija ir per daug žinių jiems dedama į galvą. Turėtų būti ugdomas kritinis mąstymas ir daugiau kūrybiškumo skatinimas. Mes ta kryptimi turėtume eiti ir tai būtų žymiai svarbiau, tad aš tą kryptį palaikau. Nors mokiniai turėtų patys įvardinti daugiau tų pastabų, o mes, politikai, turėtume išklausyti jus ir tada atitinkamai priimant sprendimus, teikti savo siūlymus. Aš- visą laiką esu. Ir esu jūsų tribūna.

Ar pakankamai dėmesio Parlamente yra skiriama jaunimui?

Na, žinokit yra sunku atsakyti į šį klausimą. Manyčiau, kad nepakankamai. Išgirdau vieną mintį iš jaunimo atstovo, jog jaunimas ne ateitis mūsų, o dabartis, jie yra dalis mūsų. Tad labai svarbu, jog jaunimas, būtent ta karta, kaip ir kiekviena karta turi savo poreikius atitinkamus, ir mes turėtume daugiau be abejo dėmesio skirti jaunimui, aš esu už tai.

Ką manote apie emigraciją? Kaip susigrąžinti jaunus žmones atgal į tėvynę?

Šiaip aš pati esu studijavusi Vokietijoje du metus, magistrantūrą. Žinoma, neturėjau tikslo pasilikti tenais, juolabiau, jog tu ten visą laiką būsi svetimas. Ir aš labai puikiai suprantu tą vietinį požiūri, nes žmonės savo gyvenimus ten kuria patys. Tai aš manau, jog mes savo šalyje taip pat turim turėti galimybę kurti savo gyvenimus patys. Ir ką aš palinkiu jaunimui visą laiką, jog mes išvažiuokime, tikrai išvažiuokime. Įgyti patirties, įgyti žinių, išmokti kalbą. Tačiau grįžkime realizuoti save čia, nes čia yra mūsų tėvynė, mūsų namai. Kartais formuojamas nelabai teisingas ir neigiamas požiūris, kažkokia mada, jog mes turime išvažiuoti į kitas šalis ir ten pasilikti, nes čia, Lietuvoje, yra blogai. Valstybė esame visi mes, kiekvienas mes. Ir visą laiką norėčiau priminti jaunimui, jog ne klauskime ką mums davė tėvynė, o paklauskime ką mes jai patys galime duoti. Ir čia viskas priklauso nuo mūsų pačių. Norėčiau palinkėti kiekvienam, jog pasirinktų savo gyvenimo kelią neatiduodant duoklės didelės pinigams, prestižui, tėvų norams. O tam, kas jums patiems patinka, kam jūs jaučiatės esantys geriausi ir susirasti tokį darbą, kuris taptų jūsų gyvenimu, jūsų hobiu ir nereikės dirbti. Ir tai kalbu iš savo patirties, nes dabar aš tokį darbą turiu. Tada mes pasieksime tikrai tų rezultatų ir būsime laimingi ir nereikės ieškoti laimės kažkur kitur. O mes išvažiuosime ten realizuoti save, galbūt pasidalinti savo patirtim ir būsime laimingi visur kur tik esame.

Ačiū už pokalbį. Gražios dienos.

Pokalbio įrašai, kurie skambėjo radijo laidoje ,,Z KARTA'':
https://soundcloud.com/zkarta/ss01-virginija-vingriene
https://www.mixcloud.com/zkarta/pokalbis-su-virginija-vingriene/

Šaltinis: https://minfo.lt/zmones/straipsnis/virginija-vingriene-dabartinis-jaunimas-yra-per-daug-apkrautas-informacija-ir-per-daug-ziniu-jiems-dedama-i-galva

V. Vingrienės sveikinimas Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga

Virginija Vingrienė. Raudona atliekų deginimo linija – importas

Turime sutarti, jog ankstesnės Vyriausybės sprendimas dėl investicijų į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus privalo būti panaikintas. Kartu panaikinant ir galimybę atliekas įsivežti iš užsienio. To turime siekti ir dėl aplinkos, ir dėl žmonių sveikatos, bet ir siekdami atsakingai naudoti valstybės lėšas. Juo labiau kad Europos Komisija yra linkusi paramą skirti aukštesnėms atliekų tvarkymo pakopoms.

Šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum Heat Lietuva“ jėgainė, o Kaune ir Vilniuje projektuojami jos analogai, vargiai atsižvelgiant į ateities perspektyvą. Nesigilinama, kaip naujos jėgainės paveiktų žiedinės ekonomikos modelį, kaip keisis atliekų antrinis (kaip žaliavos) naudojimas, kokių naujų krypčių verslai kursis.

 

Ateities pokyčių ignoravimas kainuos daug. Pagal dabartinius planus būtų sudarytos galimybės deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus, nors prognozuojamas didžiausias metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje (kai ekonomika augtų ekspansyviai, o šiukšlių kiekio mažinimo priemonės neduotų jokios apčiuopiamos naudos) siektų vos 438 tūkst. tonų.

Net aplinkai košmariško atliekų didėjimo atveju planuojami deginimo jėgainių pajėgumai – trečdaliu per dideli. O kas bus, jeigu atliekų mažės, sėkmingai jas rūšiuosime ir perdirbsime? Rizikuojame vėjais paleisti daugiau nei 500 mln. eurų. Tai didžiulė investicija, iš kurios privalome reikalauti deramos grąžos visuomenei.

Ateinančiais metais ne tik pažangiose ES šalyse, bet ir Lietuvoje vis didesnė degintinų atliekų dalis bus naudojama kaip žaliava kitiems produktams gaminti. Ar beliks ką deginti? Atliekų perdirbimui skirtų technologijų pramonė progresuoja neįtikėtinai sparčiai ir siūlo vis pažangesnes priemones, leidžiančias sėkmingai išnaudoti žiedinės ekonomikos teikiamas galimybes. Štai prieš mėnesį tuo galima buvo akivaizdžiai įsitikinti Miunchene vykusioje Pasaulinės aplinkosaugos parodoje „IFAT 2018“. Ekspozicijų stenduose buvo demonstruojama, kaip perdirbamos ir iki šiol neperdirbamomis laikytos pakuotės, kitas bioneskaidžios atliekos.

 

Plėtojant žiedinės ekonomikos modelį ir nesant kitų plėtros alternatyvų turime dėmesį skirti žiedinės ekonomikos piramidės viršūnėje esančiam daiktų ilgaamžiškumo siekiui, jų atnaujinimui, kokybės gerinimui, taisymui ir pakartotiniam panaudojimui. Tokios ateities perspektyvoje atliekų deginimas turėtų būti laikomas vienu iš mažiausiai pageidaujamų jų tvarkymo būdų, patrauklesniu tik už jų šalinimą sąvartynuose.

Europos Komisija yra ne kartą išreiškusi susirūpinimą dėl atliekų tvarkymo problemų Lietuvoje. Ataskaitose atkreipiamas dėmesys, kad lygiagrečiai vykdomos investicijos į mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius ir atliekų deginimo pajėgumus kelia rimtų abejonių. Pabrėžiama, kad Lietuva privalo atsakingai planuoti investicijas, idant nekiltų kliūčių siekiant ES plastiko ir žiedinės ekonomikos strategijoje numatytų ambicingų tikslų 2020 metais perdirbti ne mažiau 50 proc., iki 2030-ųjų – ne mažiau 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, nuo 2035–ųjų – atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.

Lietuvai primenama būtinybė tobulinti ir atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Formuluojant tikslus būtina užtikrinti, kad nebūtų kuriami pertekliniai atliekų deginimo pajėgumai, kurie galėtų trukdyti pasiekti užsibrėžtus perdirbimo tikslus.

Būtent į šiuos tikslus turi būti orientuojamas ir viešasis finansavimas, skatinant nuoseklų perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Paramos lėšos turi būti skiriamos ambicingesniems tvarkymo tikslams, tarp kurių net perdirbimas vis dažniau minimas kaip atgyvenęs tvarkymo būdas, tačiau Lietuva eina primityviausiu keliu – sudeginti potencialią žaliavą net nerūšiuotu aplinkai taršiausiu pavidalu.

Atliekų deginimo idėja įprastai grindžiama argumentu apie neva pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams. Deginimo šalininkai nutyli, kad gyventojai už šią tariamą nuolaidą susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis. Pavyzdžiui, Europos Komisija reikalauja deginimą apmokestinti „vartų“ mokesčiu („Lietuvos energijos“ atstovų teigimu, jis sieks 35 eurus už toną), kurį mokės patys gyventojai. O kas įvertins pavojingais kancerogeniniais dioksinais, furanais ir kitomis medžiagomis užterštą gyvenamąją aplinką?

Deginimo naudą kai kas visgi skaičiuos. Tarp tokių – atliekų deginimo įmonės. Trys kogeneracinės jėgainės gaus nemokamą žaliavą, bet ir rinks užmokestį už deginamas atliekas. Kitas pajamų šaltinis – tai laisvų pajėgumų išnaudojimas importuojant ir deginant atliekas iš kitų šalių, už kurių deginimą, tikėtina, būtų dar daugiau sumokėta. Ar šios įmonių pajamos vertos vilniečių ir kauniečių sveikatos?

Galiu tik atkreipti dėmesį, jog Jungtinė Karalystė šiandien sprendžia sudėtingą klausimą, kai neturi tinkamos atliekų tvarkymo infrastruktūros ir jas eksportuodavo į Kiniją, tačiau ši tokį bendradarbiavimą nutraukė, siekdama įgyvendinti Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus, ir atsakė įsileisti britų atliekas deginimui.

Ar sąmoningai rinksimės lengviausią kelią ir toliau apgaudinėsime visuomenę? Skatinsime siaurą visuomeninės požiūrį į atliekų tvarkymą? Stabdysime naujo pobūdžio verslų, naujų darbo vietų ir naujų gaminių kūrimą? Netgi ir tinkamai išrūšiuotų atliekų homogeniškas aukštos kokybės didelio kaloringumo antrinis kietasis atgautasis kuras būtų vienas iš gaminių (pabrėžiu, jau nebe atliekų), naudojamų kalkių ir cemento gamybai. Jo 100-120 tūkstančių tonų kasmet sudegintų Akmenės cemento gamykla. Tuo tarpu pačias atliekas paleisdami dūmais savaime užkertame kelią naujų jų perdirbimo galimybių atsiradimui, kadangi verslas neberizikuos investuoti. Ką jau kalbėti apie neskatinamą ekologinį visuomenės sąmoningumą, neformuojamus rūšiavimo ir atsakingo vartojimo įpročius.

 

Netikėtai paprastas atsakymas – tai aiški raudona riba, aiškiai numatant ribinį galimų deginti atliekų kiekį, uždraudžiant tokias atliekas įvežti iš kitų šalių. Užkirtę kelią šio ateities scenarijaus įgyvendinimui, sustabdysime ir aplinkos taršą, keliančią pavojų gyventojų sveikatai, neapgalvotoms viešojo sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus.

 

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/virginija-vingriene-raudona-atlieku-deginimo-linija-importas.d?id=78464945