Turime sutarti, jog ankstesnės Vyriausybės
sprendimas dėl investicijų į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus
privalo būti panaikintas. Kartu panaikinant ir galimybę atliekas
įsivežti iš užsienio. To turime siekti ir dėl aplinkos, ir dėl žmonių
sveikatos, bet ir siekdami atsakingai naudoti valstybės lėšas. Juo
labiau kad Europos Komisija yra linkusi paramą skirti aukštesnėms
atliekų tvarkymo pakopoms.
Šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum Heat
Lietuva“ jėgainė, o Kaune ir Vilniuje projektuojami jos analogai,
vargiai atsižvelgiant į ateities perspektyvą. Nesigilinama, kaip naujos
jėgainės paveiktų žiedinės ekonomikos modelį, kaip keisis atliekų
antrinis (kaip žaliavos) naudojimas, kokių naujų krypčių verslai kursis.
Ateities pokyčių ignoravimas kainuos daug. Pagal dabartinius planus būtų
sudarytos galimybės deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus, nors
prognozuojamas didžiausias metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje
(kai ekonomika augtų ekspansyviai, o šiukšlių kiekio mažinimo priemonės
neduotų jokios apčiuopiamos naudos) siektų vos 438 tūkst. tonų.
Net aplinkai košmariško atliekų didėjimo
atveju planuojami deginimo jėgainių pajėgumai – trečdaliu per dideli. O
kas bus, jeigu atliekų mažės, sėkmingai jas rūšiuosime ir perdirbsime?
Rizikuojame vėjais paleisti daugiau nei 500 mln. eurų. Tai didžiulė
investicija, iš kurios privalome reikalauti deramos grąžos visuomenei.
Ateinančiais metais ne tik pažangiose ES
šalyse, bet ir Lietuvoje vis didesnė degintinų atliekų dalis bus
naudojama kaip žaliava kitiems produktams gaminti. Ar beliks ką deginti?
Atliekų perdirbimui skirtų technologijų pramonė progresuoja
neįtikėtinai sparčiai ir siūlo vis pažangesnes priemones, leidžiančias
sėkmingai išnaudoti žiedinės ekonomikos teikiamas galimybes. Štai prieš
mėnesį tuo galima buvo akivaizdžiai įsitikinti Miunchene vykusioje
Pasaulinės aplinkosaugos parodoje „IFAT 2018“. Ekspozicijų stenduose
buvo demonstruojama, kaip perdirbamos ir iki šiol neperdirbamomis
laikytos pakuotės, kitas bioneskaidžios atliekos.
Plėtojant žiedinės ekonomikos modelį ir
nesant kitų plėtros alternatyvų turime dėmesį skirti žiedinės ekonomikos
piramidės viršūnėje esančiam daiktų ilgaamžiškumo siekiui, jų
atnaujinimui, kokybės gerinimui, taisymui ir pakartotiniam panaudojimui.
Tokios ateities perspektyvoje atliekų deginimas turėtų būti laikomas
vienu iš mažiausiai pageidaujamų jų tvarkymo būdų, patrauklesniu tik už
jų šalinimą sąvartynuose.
Europos Komisija yra ne kartą išreiškusi
susirūpinimą dėl atliekų tvarkymo problemų Lietuvoje. Ataskaitose
atkreipiamas dėmesys, kad lygiagrečiai vykdomos investicijos į
mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius ir atliekų deginimo
pajėgumus kelia rimtų abejonių. Pabrėžiama, kad Lietuva privalo
atsakingai planuoti investicijas, idant nekiltų kliūčių siekiant ES
plastiko ir žiedinės ekonomikos strategijoje numatytų ambicingų tikslų
2020 metais perdirbti ne mažiau 50 proc., iki 2030-ųjų – ne mažiau 60
proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, nuo 2035–ųjų –
atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.
Lietuvai primenama būtinybė tobulinti ir
atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Formuluojant tikslus būtina užtikrinti,
kad nebūtų kuriami pertekliniai atliekų deginimo pajėgumai, kurie
galėtų trukdyti pasiekti užsibrėžtus perdirbimo tikslus.
Būtent į šiuos tikslus turi būti
orientuojamas ir viešasis finansavimas, skatinant nuoseklų perėjimą prie
žiedinės ekonomikos. Paramos lėšos turi būti skiriamos ambicingesniems
tvarkymo tikslams, tarp kurių net perdirbimas vis dažniau minimas kaip
atgyvenęs tvarkymo būdas, tačiau Lietuva eina primityviausiu keliu –
sudeginti potencialią žaliavą net nerūšiuotu aplinkai taršiausiu
pavidalu.
Atliekų deginimo idėja įprastai grindžiama
argumentu apie neva pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams.
Deginimo šalininkai nutyli, kad gyventojai už šią tariamą nuolaidą
susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis. Pavyzdžiui,
Europos Komisija reikalauja deginimą apmokestinti „vartų“ mokesčiu
(„Lietuvos energijos“ atstovų teigimu, jis sieks 35 eurus už toną), kurį
mokės patys gyventojai. O kas įvertins pavojingais kancerogeniniais
dioksinais, furanais ir kitomis medžiagomis užterštą gyvenamąją aplinką?
Deginimo naudą kai kas visgi skaičiuos.
Tarp tokių – atliekų deginimo įmonės. Trys kogeneracinės jėgainės gaus
nemokamą žaliavą, bet ir rinks užmokestį už deginamas atliekas. Kitas
pajamų šaltinis – tai laisvų pajėgumų išnaudojimas importuojant ir
deginant atliekas iš kitų šalių, už kurių deginimą, tikėtina, būtų dar
daugiau sumokėta. Ar šios įmonių pajamos vertos vilniečių ir kauniečių
sveikatos?
Galiu tik atkreipti dėmesį, jog Jungtinė
Karalystė šiandien sprendžia sudėtingą klausimą, kai neturi tinkamos
atliekų tvarkymo infrastruktūros ir jas eksportuodavo į Kiniją, tačiau
ši tokį bendradarbiavimą nutraukė, siekdama įgyvendinti Paryžiaus
susitarimo įsipareigojimus, ir atsakė įsileisti britų atliekas
deginimui.
Ar sąmoningai rinksimės lengviausią kelią
ir toliau apgaudinėsime visuomenę? Skatinsime siaurą visuomeninės
požiūrį į atliekų tvarkymą? Stabdysime naujo pobūdžio verslų, naujų
darbo vietų ir naujų gaminių kūrimą? Netgi ir tinkamai išrūšiuotų
atliekų homogeniškas aukštos kokybės didelio kaloringumo antrinis
kietasis atgautasis kuras būtų vienas iš gaminių (pabrėžiu, jau nebe
atliekų), naudojamų kalkių ir cemento gamybai. Jo 100-120 tūkstančių
tonų kasmet sudegintų Akmenės cemento gamykla. Tuo tarpu pačias atliekas
paleisdami dūmais savaime užkertame kelią naujų jų perdirbimo galimybių
atsiradimui, kadangi verslas neberizikuos investuoti. Ką jau kalbėti
apie neskatinamą ekologinį visuomenės sąmoningumą, neformuojamus
rūšiavimo ir atsakingo vartojimo įpročius.
Netikėtai paprastas atsakymas – tai aiški
raudona riba, aiškiai numatant ribinį galimų deginti atliekų kiekį,
uždraudžiant tokias atliekas įvežti iš kitų šalių. Užkirtę kelią šio
ateities scenarijaus įgyvendinimui, sustabdysime ir aplinkos taršą,
keliančią pavojų gyventojų sveikatai, neapgalvotoms viešojo sektoriaus
investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą