Neseniai viešai išsakytos Lietuvos
pramoninkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio mintys apie sėkmę
nulemiantį gebėjimą iššūkius paversti galimybėmis. Tokį požiūrį
visapusiškai palaikau, todėl su malonumu perskaičiau visą straipsnį,
kuris tiesiogiai susijęs su naujausiais ES iššūkiais aplinkosaugos
srityje.
Tai ne vien plačiu, naujovišku požiūriu grįsto verslo, bet ir naujos kartos pažangių politikų pareiga. Pati esu ne kartą akcentavusi – ypač žiedinės ekonomikos, klimato kaitos sprendimų, atsinaujinančios energetikos, kitų aplinkosauginių iniciatyvų klausimus. Visi išvardyti iššūkiai, ypač minėtas žiedinės ekonomikos kelias – dovana tokioms šalims kaip Lietuva.
Galiu drąsiai ir atsakingai pareikšti, kad gauname išskirtinį šansą labai lengvai už uodegos pagriebti laimės paukštę ir keliomis pakopomis peršokti pasenusias technologijas, aplenkti labiau pasiturinčias, tačiau lankstumo šioje srityje stokojančias ES senbuves, kurios, praeityje investavusios į tuo metu pažangias, bet šiandien jau atgyvenusias technologijas, yra priverstos spręsti jų modernizavimo ar atsisakymo problemą. Tuo pasinaudoję, mes galime be didelio vargo atsidurti priekyje. Reikia tik valios ryžtingai veikti. Deja, analizuojant padėtį matome aiškias baimes ir neryžtingumą.
Noriu atkreipti autoriaus dėmesį į straipsnio pabaigoje su abejone išreikštą retorinį klausimą – dėl tam pasiruošusių politikų. Lyg visa nurašytume ir visus šunis sukartume tik ant jų. Matyt, nesistengiama tokių pamatyti, nors tokių idealistų tikrai yra. Tačiau klausimas yra subtilesnis – verta suabejoti, ar paties R. Dargio kolegos verslininkai yra pasiruošę tokiam pažangos žingsniui. Ne kartą įsitikinau, kad ne tik politikų, bet, gerokai dažniau, būtent lietuviškojo verslo korifėjų galvose vyrauja naftalinu persmelktas sovietinis požiūris. Jis primena senovės išmintį, jog norėdamas išspręsti problemą ieškai išeičių, o nenorėdamas – pasiteisinimo. Ir ko ieškai – tą labai lengvai randi.
Gaila, bet ir nemaža dalis jaunosios kartos verslo atstovų laikosi pasenusio požiūrio – gal iš menkos asmeninės naudos, gal iš siekio lengvai, čia ir dabar, užsidirbti, o gal dėl neapdairaus polinkio griebti ir įsisavinti ES paramos lėšas be jokios ilgojo laikotarpio perspektyvos (nesvarbu, kad po 5 metų kalbėsime apie projekto uždarymą jo nepasiteisinimo sumetamais, visai kaip MBA – mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių – atveju). Suprantu, jiems svarbiau žvirblis saujoje nei briedis miškuose... Be jokio platesnio, pažangaus, toliaregiško į valstybės pažangą ir plėtrą orientuoto požiūrio?
Priminsiu, kad jau pati buvau savo kolegų politikų – tiek konservatorių (Dainiaus Kreivio), tiek ir buvusių socdemų (Algirdo Butkevičiaus) aršiai kritikuota dėl savo išsakytos pažangios vizijos žiedinės ekonomikos teikiamų privalumų kontekste. Tuomet pabrėžiau, jog investicijos į perteklines atliekų deginimo jėgaines, nepaisant dar vis egzistuojančios galimybės (2013–2020 metų finansinėje perspektyvoje) užkerta kelią naujų galimybių plėtrai bei investicijoms į pažangias atliekų perdirbimo technologijas. Dar daugiau – ES paramą reikia investuoti į produktų ilgaamžiškumą, jų atnaujinimo, kokybės gerinimo, taisymo, perdirbamumo veiklas, taip sukuriant patrauklias sąlygas naujiems verslams ir daugybei naujų darbo vietų, ypač šalies regionuose.
Minėti kolegos, stoję mūru ginti atliekų deginimo, pareiškė, jog „kalbu nesąmones“. Įdomu, ką jie pasakytų dabar, šių metų vasario 14 dieną Europos Parlamento Regionų komitetui savo sprendimu pasiūlius nutraukti paramos srautą investicijoms į MBA ir atliekų deginimo technologijas, aiškiai įvardydami jas atgyvenusiomis, atkartojant tai, ką garsiai kalbėjau jau kurį laiką.
Labiausiai nustebino naujiena, kad ir mūsų kaimynai latviai suskubo pasinaudoti paskutiniu šansu išpešti paramą šiai atgyvenai (atliekų deginimo jėgainėms), teisindamiesi tuo, jog be to jiems niekaip nepavyks įgyvendinti ambicingų pažangios žiedinės ekonomikos tikslų, kurių pirmas numatytas tikslas yra atliekų šalinimą sąvartynuose sumažinti iki 10 procentų. „Braliukai“, panašu, taip pat buvo apimti bandos jausmo, ir nužiūrėjo „apgalvotą“ praktiką, taikytą abiejose kaimyninėse Baltijos šalyse. Įdomiausia, kad mūsų šalies aplinkosaugos klerkai tai pristato kaip neva labai teigiamą palyginamąjį pavyzdį. Taip jie akivaizdžiai parodo siaurą biurokratinį požiūrį – lengviausiu keliu pasidėti garbų „pliusiuką“ EK nurodymų lape ir ramiai laukti patapšnojimo per petį.
Gaila, kad tokiais atvejais nesuvokiama, jog šio iššūkio tikrasis lūkestis nukreiptas į aukščiausių pažangos tikslų įgyvendinimą. Įdomu, kad šie aukščiausi tikslai – nauda ne kieno kito, o mūsų pačių labui. Juk finansinę paramą ar lengvatinę paskolą, net esant jos galimybei (deginimui), netgi ją jau paskyrus, derėtų kreipti ilgalaikių perspektyvų ir aukštos pridėtinės vertės link, skatinant ne vien į atliekų perdirbimą, panaudojus jas žaliavos pavidalu, bet ir puoselėjant dar ambicingesnius tikslus (aukštesnes žiedinės ekonomikos piramidės pakopas). Įdomiausia yra tai, kad Europos Komisija, įgyvendindama pažangos keliu vedantį žiedinės ekonomikos iššūkį, mieliau palaikytų tokią iniciatyvą. Tam reikia plačiu požiūriu grįstos drąsios Aplinkos ministerijos politinės valios.
Žinoma, tai daug sudėtingiau, to niekas neneigia. Tačiau visi sėkmės lydimi žmonės aiškiai žino, kokie keliai, kaip sunkiai ir kaip greit vedą į sėkmę. Juo labiau, kad nuostabios galimybės kartais pačios beldžiasi į mūsų langą, prašydamos jomis pasinaudoti. Nepabūgę tai padaryti, įgytume tvirtą konkurencinį pranašumą minėtų nelanksčių ES senbuvių atžvilgiu.
Raginu nesielgti kvailai ir nepaleisti mums tiesiai į rankas nutūpusios laimės paukštės. Nemeluosiu – man graudu ir pikta, kai net tokiomis palankiomis aplinkybėmis, valingai renkamės kiurksojimą tamsoje ir einame pramintu, „saugiu“, bet niekur tolyn nenuvedančiu keliu. Vietoj to, kad uždegtumėme išminties žvakę tamsoje ir imtume ieškoti naujo, neišbandyto, bet atradimų kupino garantuoto kelio į sėkmę.
Tai ne vien plačiu, naujovišku požiūriu grįsto verslo, bet ir naujos kartos pažangių politikų pareiga. Pati esu ne kartą akcentavusi – ypač žiedinės ekonomikos, klimato kaitos sprendimų, atsinaujinančios energetikos, kitų aplinkosauginių iniciatyvų klausimus. Visi išvardyti iššūkiai, ypač minėtas žiedinės ekonomikos kelias – dovana tokioms šalims kaip Lietuva.
Galiu drąsiai ir atsakingai pareikšti, kad gauname išskirtinį šansą labai lengvai už uodegos pagriebti laimės paukštę ir keliomis pakopomis peršokti pasenusias technologijas, aplenkti labiau pasiturinčias, tačiau lankstumo šioje srityje stokojančias ES senbuves, kurios, praeityje investavusios į tuo metu pažangias, bet šiandien jau atgyvenusias technologijas, yra priverstos spręsti jų modernizavimo ar atsisakymo problemą. Tuo pasinaudoję, mes galime be didelio vargo atsidurti priekyje. Reikia tik valios ryžtingai veikti. Deja, analizuojant padėtį matome aiškias baimes ir neryžtingumą.
Noriu atkreipti autoriaus dėmesį į straipsnio pabaigoje su abejone išreikštą retorinį klausimą – dėl tam pasiruošusių politikų. Lyg visa nurašytume ir visus šunis sukartume tik ant jų. Matyt, nesistengiama tokių pamatyti, nors tokių idealistų tikrai yra. Tačiau klausimas yra subtilesnis – verta suabejoti, ar paties R. Dargio kolegos verslininkai yra pasiruošę tokiam pažangos žingsniui. Ne kartą įsitikinau, kad ne tik politikų, bet, gerokai dažniau, būtent lietuviškojo verslo korifėjų galvose vyrauja naftalinu persmelktas sovietinis požiūris. Jis primena senovės išmintį, jog norėdamas išspręsti problemą ieškai išeičių, o nenorėdamas – pasiteisinimo. Ir ko ieškai – tą labai lengvai randi.
Gaila, bet ir nemaža dalis jaunosios kartos verslo atstovų laikosi pasenusio požiūrio – gal iš menkos asmeninės naudos, gal iš siekio lengvai, čia ir dabar, užsidirbti, o gal dėl neapdairaus polinkio griebti ir įsisavinti ES paramos lėšas be jokios ilgojo laikotarpio perspektyvos (nesvarbu, kad po 5 metų kalbėsime apie projekto uždarymą jo nepasiteisinimo sumetamais, visai kaip MBA – mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių – atveju). Suprantu, jiems svarbiau žvirblis saujoje nei briedis miškuose... Be jokio platesnio, pažangaus, toliaregiško į valstybės pažangą ir plėtrą orientuoto požiūrio?
Priminsiu, kad jau pati buvau savo kolegų politikų – tiek konservatorių (Dainiaus Kreivio), tiek ir buvusių socdemų (Algirdo Butkevičiaus) aršiai kritikuota dėl savo išsakytos pažangios vizijos žiedinės ekonomikos teikiamų privalumų kontekste. Tuomet pabrėžiau, jog investicijos į perteklines atliekų deginimo jėgaines, nepaisant dar vis egzistuojančios galimybės (2013–2020 metų finansinėje perspektyvoje) užkerta kelią naujų galimybių plėtrai bei investicijoms į pažangias atliekų perdirbimo technologijas. Dar daugiau – ES paramą reikia investuoti į produktų ilgaamžiškumą, jų atnaujinimo, kokybės gerinimo, taisymo, perdirbamumo veiklas, taip sukuriant patrauklias sąlygas naujiems verslams ir daugybei naujų darbo vietų, ypač šalies regionuose.
Minėti kolegos, stoję mūru ginti atliekų deginimo, pareiškė, jog „kalbu nesąmones“. Įdomu, ką jie pasakytų dabar, šių metų vasario 14 dieną Europos Parlamento Regionų komitetui savo sprendimu pasiūlius nutraukti paramos srautą investicijoms į MBA ir atliekų deginimo technologijas, aiškiai įvardydami jas atgyvenusiomis, atkartojant tai, ką garsiai kalbėjau jau kurį laiką.
Labiausiai nustebino naujiena, kad ir mūsų kaimynai latviai suskubo pasinaudoti paskutiniu šansu išpešti paramą šiai atgyvenai (atliekų deginimo jėgainėms), teisindamiesi tuo, jog be to jiems niekaip nepavyks įgyvendinti ambicingų pažangios žiedinės ekonomikos tikslų, kurių pirmas numatytas tikslas yra atliekų šalinimą sąvartynuose sumažinti iki 10 procentų. „Braliukai“, panašu, taip pat buvo apimti bandos jausmo, ir nužiūrėjo „apgalvotą“ praktiką, taikytą abiejose kaimyninėse Baltijos šalyse. Įdomiausia, kad mūsų šalies aplinkosaugos klerkai tai pristato kaip neva labai teigiamą palyginamąjį pavyzdį. Taip jie akivaizdžiai parodo siaurą biurokratinį požiūrį – lengviausiu keliu pasidėti garbų „pliusiuką“ EK nurodymų lape ir ramiai laukti patapšnojimo per petį.
Gaila, kad tokiais atvejais nesuvokiama, jog šio iššūkio tikrasis lūkestis nukreiptas į aukščiausių pažangos tikslų įgyvendinimą. Įdomu, kad šie aukščiausi tikslai – nauda ne kieno kito, o mūsų pačių labui. Juk finansinę paramą ar lengvatinę paskolą, net esant jos galimybei (deginimui), netgi ją jau paskyrus, derėtų kreipti ilgalaikių perspektyvų ir aukštos pridėtinės vertės link, skatinant ne vien į atliekų perdirbimą, panaudojus jas žaliavos pavidalu, bet ir puoselėjant dar ambicingesnius tikslus (aukštesnes žiedinės ekonomikos piramidės pakopas). Įdomiausia yra tai, kad Europos Komisija, įgyvendindama pažangos keliu vedantį žiedinės ekonomikos iššūkį, mieliau palaikytų tokią iniciatyvą. Tam reikia plačiu požiūriu grįstos drąsios Aplinkos ministerijos politinės valios.
Žinoma, tai daug sudėtingiau, to niekas neneigia. Tačiau visi sėkmės lydimi žmonės aiškiai žino, kokie keliai, kaip sunkiai ir kaip greit vedą į sėkmę. Juo labiau, kad nuostabios galimybės kartais pačios beldžiasi į mūsų langą, prašydamos jomis pasinaudoti. Nepabūgę tai padaryti, įgytume tvirtą konkurencinį pranašumą minėtų nelanksčių ES senbuvių atžvilgiu.
Raginu nesielgti kvailai ir nepaleisti mums tiesiai į rankas nutūpusios laimės paukštės. Nemeluosiu – man graudu ir pikta, kai net tokiomis palankiomis aplinkybėmis, valingai renkamės kiurksojimą tamsoje ir einame pramintu, „saugiu“, bet niekur tolyn nenuvedančiu keliu. Vietoj to, kad uždegtumėme išminties žvakę tamsoje ir imtume ieškoti naujo, neišbandyto, bet atradimų kupino garantuoto kelio į sėkmę.
Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.
GERAI GERAI !!!! Tai yra gyvenimo pertvarka! Mano vardas Alerick Paul, aš esu iš Jungtinės Karalystės. Dėl konkrečios finansinės analizės mano sudaryta sutartis praėjusį mėnesį nevyko taip, kaip planuota. Taigi nusprendžiau gauti paskolą, tačiau ji niekada nebuvo patvirtinta dėl mano blogo kredito įvertinimo. Prieš kelias dienas atėjo mano organizacijos ponia, kuri papasakojo internete apie METODIKŲ APSAUGOS BENDRADARBIAVIMO KOMPANIJĄ su mažomis 2% palūkanų norma ir geresniu mokėjimo grafiku. Ir ji man pasakė, kad ji kelis kartus buvo apgauta, kol buvo nukreipta į METODIKŲ ATSAKOMYBĖS BENDRADARBIAVIMO KOMPANIJĄ. Tada susisiekiau su jais el. Paštu metodistcooperativeloan@gmail.com ir jie man suteikė paskolą. Esu labai laiminga.
AtsakytiPanaikinti