Virginija Vingrienė. Valstybių sienas peržengiančios gamtosaugos grėsmės – visų mūsų problema: kodėl atsisakoma palmių aliejaus degaluose?

Popiežius Pranciškus neseniai pasidalino labai taiklia, išmintinga ir aktualia mintimi: Dievas mums atleidžia visada, žmogus – kartais, o gamta – niekada. Pastarąjį pusmetį turėjome ne vieną progą tuo įsitikinti, permąstyti, susiprasti ir imtis veiksmų keisti savo veiklas ir įpročius.

Tą ragina ir naujos aplinkosaugos gairės, įgalinančios efektyviau kovoti su klimato kaita, pasaulio miškų naikinimu, formuojant savo šalies politiką pagal Europos žaliojo kurso principus. Taigi, reikšmingos potencialo kupinos perspektyvos seniai laukia valingo mūsų sprendimo jas išnaudoti.

Seimas jau žengė vieną tvirtą žingsnį šia linkme, pritardamas mano iniciatyvai biodegalais Lietuvoje nelaikyti iš palmių aliejaus ir jo šalutinių produktų pagaminto kuro. Taip mūsų šalis patvirtino savo ryžtingą apsisprendimą prisidėti prie pasaulinės kovos su globalaus klimato atšilimo grėsme, peržengiančia valstybių sienas ir paveikiančia mus visus. Kas ypač aktualu ir šiandieniniame pandemijos kontekste, kadangi klimato kaita, mokslo bendruomenės teigimu yra vienas iš infekcijos protrūkius skatinančių veiksnių.

Palmių aliejaus kilmės degalų ribojimu iš esmės siekiama netiesiogiai sumažinti atogrąžų miškų naikinimo mastą. Sparčiai auganti biodegalų paklausa Europos Sąjungoje ir Indijoje skatina palmių aliejaus gamybos apimčių augimą; bėda ta, kad alyvpalmių plantacijos dažniausiai yra plečiamos naikinant „planetos plaučiais“ populiariai (ir pagrįstai!) vadinamus atogrąžų miškus Malaizijoje ir Indonezijoje; šioms reikmėms dažnai deginami ir durpynai.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, dėl tokio neapdairaus atogrąžų miškų naudojimo komercinio žemės ūkio tikslais kasmet iškertama apie 13 mln. hektarų atogrąžų miškų ir pagaminama pusantro milijardo tonų anglies dioksido; tai atitinka ketvirtadalį Europos Sąjungoje išmetamų šiltnamio efektą skatinančių dujų kiekio per metus, susidarančio deginant iškastinį kurą.

Norvegijos Atogrąžų miškų fondo parengtoje ataskaitoje teigiama, kad dėl tokio žemės paskirties keitimo, iš palmių aliejaus pagaminti biodegalai daro didesnį neigiamą poveikį aplinkai ir klimato kaitai, nei iškastinis kuras. Analogiškos išvados pateikiamos ir 2016 metais Europos Komisijos užsakymu atliktoje studijoje.

Tokios neatsakingos ir aplinkai abejingos veiklos padariniai planetos atmosferai ir mūsų pačių sveikatai yra neabejotinai žalingi, kadangi ne tik didina CO2 emisijas, bet ir mažina jo akumuliaciją. Negana to, atogrąžose gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms kyla pavojus išnykti.

Privalu paminėti ir tai, kad alyvpalmių auginimu besiverčiantys ūkininkai atogrąžų šalyse dažnai yra išnaudojami stambiųjų aliejaus spaudimo įmonių, dėl ko prasiskolina, o nepajėgdami atnaujinti plantacijų – nuskursta. Tai dažnai veda prie kitų žmogaus teisių pažeidimų: priverstinių iškeldinimų, ginkluoto smurto, vaikų darbo, skolų išpirkinėjimo vergišku darbu.

Įvertinęs visus šiuos faktus, Europos Parlamentas dar 2017 m. priėmė rezoliuciją, skatinančią nuo 2020 metų nebevartoti iš palmių aliejaus pagamintų biodegalų ir palaipsniui pakeisti šiuos degalus vietiniais biodegalais, pagamintais iš rapsų ar saulėgrąžų. Europos Komisijos direktyva patvirtinti biodegalų darnumo reikalavimai numato vartojimo ribojimus biodegalams, gaminamiems iš augalų, kurių plantacijos pastaraisiais metais buvo ženkliai išplėstos į didelių anglies sankaupų žemes, tokias kaip atogrąžų miškai ar žemes, kuriose turėtų būti auginami aukštesnio produktyvumo augalai.

Ribojimai numato, kad šalyje suvartojamas tokios kilmės biodegalų kiekis negali viršysi 2019 m. joje užfiksuoto kiekio, ir kasmet turi mažėti iki 2030 m., kai jų vartojimo numatoma atsisakyti visiškai.

Nelikdamos abejingos, draudimus ar kitokius ribojimus biodegalams iš palmių aliejaus ar jų šalutinių produktų jau pradėjo taikyti kai kurios ES šalys. Prancūzija pirmoji įgyvendino direktyvos nuostatą dešimčia metų anksčiau, ir jau apribojo palmių aliejaus naudojimą. Tikėtina, kad Prancūzijos pavyzdžiu paseks ir Vokietija. Norvegija uždraudė biodegalus iš palmių aliejaus motyvuodama tuo, kad iš jie labiau teršia aplinką, nei naftos produktai. Panašios nuomonės laikosi ir Švedija, Italija, Austrija, Danija, Olandija bei Lenkija.

Lietuvoje iš palmių aliejaus pagaminti biodegalai sudaro mažiau nei 20 proc. visų Lietuvoje vartojamų biodegalų, todėl jų apribojimas neturės žymesnės įtakos bendrai biodegalų rinkai, kurios paklausą pilnai galima patenkinti biodegalais iš vietinių žaliavų, kurių darnumą ir kontroliuoti yra gerokai paprasčiau.

Palaikymo parlamente sulaukusiu įstatymo projektu siūlau nuo 2021 m. gegužės 1 d. įtvirtinti nuostatą, kad Lietuvoje vartojami biodegalai ir skystieji bioproduktai negali būti pagaminti iš alyvpalmių aliejų ar jų šalutinių produktų. Kaip minėta aukščiau, toks reguliavimas prisidėtų prie tarptautinių pastangų išsaugoti atogrąžų ekosistemą, padėtų stabdyti klimato kaitą ir saugoti pažeidžiamas žmonių grupes, bei skatintų žiedinės ekonomikos modelio įgyvendinimą.

Projektas, be abejo, sulaukė kritikos iš verslininkų, savo veikloje naudojančių palmių aliejų, tačiau jų argumentai, esą tai prieštarauja ES teisei ir pažeidžia laisvo prekių judėjimo principą bei apriboja konkurencijos laisvę, nėra tvirti. Juo labiau, kad Europos teisių ir laisvių principai laisvo prekių judėjimo ribojimus pateisina aplinkosauginiais ir vartotojų teisių apsaugos sumetimais.

Teisingumo Teismo praktikoje buvo priimta sprendimų ir dėl beicuotų sėklų laisvo judėjimo Sąjungoje, kurie suteikia teisę valstybėms narėms taikyti ribojimus dėl keliamos rizikos žmogaus ir gyvūnų sveikatai bei aplinkai. Panašus sprendimas priimtas ir užstato sistemos atžvilgiu, kaip svarios prevencinės priemonės aplinkosauginio intereso užtikrinimui.

Palmių aliejaus ribojimas Lietuvoje yra pateisinamas kaip vartotojų intereso apsauga. Tarp kita ko, šaltuoju metų laiku palmių aliejaus naudojimas degaluose sukelia techninių problemų automobilių varikliams, dėl šio aliejaus savybės stingti žemoje temperatūroje. Apeliavimas į Europos Sąjungos teisę taip pat kelia šypseną, kadangi ta pati ES teisė, kaip jau minėjau, numato šių biodegalų uždraudimą nuo 2030 metų, o Prancūzijai paankstinus ribojimų taikymo terminą, pažeidimų tokiame valingame sprendime nebuvo nustatyta.

Pirminis biodegalų maišymo į naftos produktus tikslas yra sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau šiandien matome, kad pats palmių aliejaus gamybos procesas tapo viena pagrindinių klimato atšilimo priežasčių, dėka atogrąžų miškų naikinimo, durpynų deginimo ir produktų transportavimo itin tolimais atstumais. Visa tai reiškia gerokai didesnes CO2 emisijas, nei jų sumažinama palmių aliejumi pakeitus dalį degalų.

Tuo tarpu iš vietinių žaliavų pagamintų biodegalų vartojimo skatinimas yra ne tik aplinkai draugiškesnis sprendimas, bet ir perspektyvi pagalba vietiniam verslui atsigauti po viruso sukeltos krizės. Šiandien savo rankose turime išskirtinę progą įsisąmoninti, kad valstybių sienų nepaisančios aplinkosauginės problemos yra gerokai svaresnė priežastis imtis pokyčių, nei savo įpročių nelinkusio keisti verslo kaprizai. Tikiuosi, kad tiek politikams, tiek verslininkams užteks išminties ir drąsos šią pamoką pagaliau išmokti.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/virginija-vingriene-valstybiu-sienas-perzengiancios-gamtosaugos-gresmes-visu-musu-problema-kodel-atsisakoma-palmiu-aliejaus-degaluose.d?id=84379689

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Nuo miškų reformos iki žaliojo kurso

Su Seimo Aplinkos apsaugos, Europos reikalų komitetų ir Energetikos komisijos nare VIRGINIJA VINGRIENE kalbamės apie tai, kas nuveikta per beveik ketverius  jos kadencijos metus ir ką būtina dar padaryti.

– Valstybinių miškų ūkio reforma jau praėjo. Kaip vertinate šią reformą, kokias matote klaidas, ar pasiteisino pasirinkta valdymo struktūra?

– Prieš trejus metus pradėtos miškų ūkio reformos reikalingumu niekas neabejojo ir dabar neabejoja. Tam buvo pribrendęs laikas, nes ankstesnioji valdymo tvarka buvo  pasenusi, ne visos urėdijos dirbo efektyviai, buvo labai mažų ir mažai pelningų, jas būtinai reikėjo jungti. Juolab kad valstybinių įmonių valdymo optimizavimas buvo viena iš stojimo į EBPO sąlygų. Šiandien turime pripažinti, kad klaidų neišvengta. Vienas iš argumentų, kad po reformos padidės miškininkų atlyginimai, neįvyko. Atlygis padidėjo, bet ne miškininkams, o Valstybinių miškų urėdijos vadovybei, jos valdybos nariams. Pagrindinės reformos klaidos – per mažai buvo kalbamasi su miškininkais, nebuvo aiški  reformos vizija, padidintos iki 6 proc. kirtimų normos, o ir Aplinkos ministerijos vadovybė laikėsi gana arogantiškos pozicijos, iš pat pradžių metusi šešėlį ant visos miškininkų bendruomenės, prisidėjo prie kiršinimo ir gąsdinimo. Tai akivaizdžiai rodo ministerijos vadovybės patirties valstybės tarnyboje, politikoje ir vadyboje stoką. Ši reforma parodė tai, kaip nereikėtų daryti reformų. Labai gaila, kad mokytis turėjome tokio aplinkosaugai jautraus ir svarbiausio mūsų šalies gamtos išteklių sektoriaus rėmuose. Miškas – ne vien mediena ir pajamų skaičiavimas, tai ne tik ūkinė veikla, bet ir ypač svarbi kraštovaizdžio, rekreacijos, aplinkosaugos dalis.

Reikia priminti, kad problemoms spręsti veikia parlamentinė Aplinkos apsaugos komiteto kontrolė. Mes išsakome tikrai labai aštrias pastabas visais klausimais. Negailestinga kritike aš ketinu būti ir toliau. Įtvirtinome saugiklį dėl miškų išlaikymo valstybės nuosavybe, ko reikalauja šalies Konstitucija. Tad kartu su kolega Seimo nariu, premjeru Sauliumi Skverneliu registravome pataisą dėl Valstybių miškų urėdijos įtraukimo į strateginių (neprivatizuotinų) objektų sąrašą ir Seimas jai pritarė. Tai reiškia, kad ši įmonė negali būti privatizuojama, reformuojama ar pertvarkoma į kitas formas be specialaus Seimo sprendimo – tai  užkerta kelią galimam jos privatizavimui. Šis žingsnis žengtas norint užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms ar siekiui atiduoti miškus į privačias rankas.

Svarbu ir tai, kad Lietuva netaptų tik žaliavinės medienos eksportuotoja, o didžiausia pridėtinė vertė būtų sukuriama būtent Lietuvoje. Visuomenės lūkestis yra mažinti miško iškirtimo kiekius, kad šie resursai nebūtų eikvojami ir eksportuojami, pridėtinę vertę sukuriant užsienyje. Reikia skatinti baldų gamybą, lentpjūves, vietinę pramonę aprūpinti mediena, išskirtinai remti smulkųjį medienos verslą, daugiau dėmesio skirti aukštos pridėtinės vertės produktų gamybai, kas pasitarnautų ir didesnėms pajamoms į šalies biudžetą, naujų verslų plėtrai bei naujoms darbo vietoms  regionuose.

– Europos žaliasis kursas – nauja Europos ekonominio augimo strategija, kuria siekiama ES sukurti teisingą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, išteklius efektyviai naudojančia ir konkurencinga ekonomika. Aktyviai skatinate eiti žaliojo kurso keliu. Kaip sekasi jį tiesti Lietuvoje?

– Nuo birželio 1 d. jau įsigalios  mano su kolega Tomu Tomilinu inicijuotos Užimtumo įstatymo pataisos dėl didesnių darbuotojų darbo užmokesčio subsidijų darbdaviams, vykdantiems į Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą ir technologinę pažangą orientuotas veiklas, vykdantiems socialinį dialogą, teikiantiems žinioms imlias paslaugas.

Tokio pobūdžio verslus ketinama pusę metų subsidijuoti 2MMA dydžio išmokomis, tam iš viso numatyta 381 mln. eurų parama. Parama būtų paskirstyta taip: 1–2 mėnesius po karantino pabaigos, kiekvienam šių verslų darbuotojui skiriant po 1214 eurų išmoką, jei būtų pasirinktas 70 proc. subsidijos variantas, arba 607 eurų išmoka, jei subsidijuojama 100 proc.; 3–4 mėn. subsidijuojama būtų 50 proc., skiriant maksimaliai 1214 eurų, o 5–6 mėn. – 30 proc., bet ne daugiau nei 303,5 eurų.

Europos žaliasis kursas – tai nauja Europos ekonominio augimo strategija, kuria siekiama Europos Sąjungoje sukurti teisingą ir klestinčią visuomenę. Tai apima tvarią beatliekinę, atliekas žaliavoms naudojančią, į klimato kaitos proceso stabdymą orientuotą ekonomiką. Teikti paramą pažangių technologijų gamybai ir žinioms imlių paslaugų teikimui nuspręsta dėl to, kad šios sritys turi didžiausią potencialą transformuoti pramonę siekiant didesnio ir vis augančio įmonių bei jų veiklos sektorių našumo. Tačiau šios veiklos turėtų atitikti žaliojo kurso kriterijus.

Šiuo metu yra rengiamas šių veiklų sąrašas, į kurį įeitų ir žiedinės ekonomikos principais grįstos veiklos, išteklius tausojančios, gamybą iš antrinių žaliavų, daiktų atnaujinimą vykdančios, želdynų tvarkymo, aplinkos priežiūros, mažesnes CO2 emisijas išskiriančios, tarkim, dviračių gamybos ir remonto veiklos bei panašiai.  Nustatomi ir konkretūs  žaliojo kurso kriterijai bei saugikliai, reikalaujantys, kad norintys  šias subsidijas gauti verslai per pastaruosius trejus metus nebūtų bausti už aplinkosaugos pažeidimus.

Tvarkantis su karantino iššūkiais ir padariniais, Europos žaliasis kursas turi tapti prioritetine gaire Lietuvos verslui gaivinti. Ekologiškas, aplinkos ir darbuotojų atžvilgiu atsakingai veikiantis verslas – pagrindinis garantas ryžtingam, ilguoju laikotarpiu perspektyviam išėjimui iš krizės sukeltos ekonominės stagnacijos. Žaliojo kurso principais grįsta pramonė, aktyviai remiama valstybės ir plėtojama bendradarbiaujant su kitomis ES šalimis, daugelio ekspertų ir mano nuomone, yra perspektyviausias plėtros scenarijus ateičiai, o ypač dabar, atsigaunant po koronaviruso pandemijos.

Žaliojo kurso naudą ir perspektyvą palaiko daugelis ES įtakingų politikų, įskaitant Europos Komisijos pirmininkę Ursulą fon der Lejen (Ursula von der Leyen), Vokietijos kanclerę Angelą Merkel (Angela Merkel), už aplinkosaugą atsakingą eurokomisarą Virginijų Sinkevičių, kurie ne kartą pabrėžė kurso svarbą ES ekonominio atsigavimo planui. Jų teigimu, žaliasis kursas turėtų tapti kelrodžiu kompasu, kuriuo sekdamos ES šalys gali šią katastrofišką pandemiją paversti beprecedente galimybe sukurti naujovišką, technologiškai pažangią ir analogiškoms krizėms daug atsparesnę ekonomiką.

Būtina pabrėžti, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip nuosekliai bus vykdomi kurso numatyti tikslai. Ekonominės pažangos galimybė bus puiki proga Lietuvai abiem rankomis sučiupti laimės paukštę – proga, kurios praleisti tikrai nederėtų. Todėl finansinę paskatą ir visus palaikymo pajėgumus tikslinga kreipti būtent šia – dirbančio, kūrybiško, plataus požiūrio, perspektyvaus ir pažangaus, socialiai atsakingo verslo – linkme.

– Seimas  po pateikimo pritarė siūlymui keisti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą ir biodegalais nelaikyti degalų, pagamintų iš palmių aliejų ir jų šalutinių produktų. Kodėl?

– Biodegalai turi būti gaminami iš tvarumo kriterijus atitinkančių žaliavų. Palmių aliejaus ir kitų neigiamą poveikį atogrąžų miškams turinčių žaliavų priskyrimas biodegalams yra nepateisinamas ir diskredituoja visus biodegalus.Dėl augančios biodegalų paklausos Europoje, Indonezijoje ir Malaizijoje yra naikinami atogrąžų miškai, o jų vietoje plečiamos alyvpalmių plantacijos. Naikinant miškus deginami durpynai sukelia itin dideles klimato atšilimą skatinančias dujų emisijas, naikinama bioįvairovė,  kyla grėsmė atogrąžų miškų gyvūnų ir augalų išnykimui.  Be to, tyrimai rodo, kad daugelyje šalių plečiant alyvpalmių plantacijas ir vykdant jų veiklą dideliu mastu pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, įskaitant priverstinius iškeldinimus, ginkluotą smurtą, vaikų darbą, vergavimą už skolas ar čiabuvių bendruomenių diskriminavimą.

Europos Parlamentas 2017 m. priėmė rezoliuciją, raginančią Europos Komisiją iki 2020-ųjų apriboti palmių aliejų ir jų šalutinių produktų naudojimą biodegalų gamybai. O pagal pernai Europos Komisijos patvirtintus biodegalų darnumo reikalavimus, didesnės dalies iš palmių aliejaus pagamintų biodegalų Europos Sąjunga numato atsisakyti iki 2030 metų. Tą numato 2018/2001 direktyva. Prancūzija pirmoji ES  žengė ryžtingą žingsnį dešimčia metų anksčiau perkėlusi direktyvos nuostatas ir biodegalus iš palmių aliejaus uždraudė.  Šiuo keliu ketina sekti ir Vokietija. Draudimus ar ribojimus biodegalams iš palmių aliejaus ketina taikyti ir kitos šalys: Jungtinė Karalystė, Švedija, Italija, Austrija, Danija, Vokietija, Olandija ir Lenkija.  Norvegija palmių aliejaus biodegalus  uždraudė, išsakiusi tvirtą poziciją, kad jie teršia aplinką labiau nei iškastinis kuras. Tokios išvados prieita Norvegijos Atogrąžų miškų fondo parengtoje ataskaitoje, taip pat ir 2016 m.  Europos Komisijos užsakymu atliktoje studijoje.

Pastaraisiais metais 60 proc. ES alyvpalmių aliejaus importo teko energetikos sektoriui: iš jo 45 proc. panaudota kaip transporto degalai – nuo 2010-ųjų šis skaičius padidėjo šešis kartus. Iš palmių aliejaus pagaminti biodegalai sudaro mažiau nei 20 proc. visų Lietuvoje vartojamų biodegalų, todėl jų vartojimo apribojimas nepadarys žymesnės įtakos šalies biodegalų rinkai.

Parengė Rūta Steponaitytė

Šaltinis: http://miskininkas.eu

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: mylimiausias augalas yra tas, kurį esu pati pasodinusi

Nuo 2012-ųjų kasmet gegužės 18 dieną minima Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Šventę iniciavo Europos augalų tyrimų asociacija (European Plant Science Organization, EPSO). Diena minima visose pasaulio šalyse. Ji skirta pagerbti žemėje augančioms augalų rūšims, kurių mokslininkai suskaičiuoja daugiau nei 250 tūkstančių. Apie augalus ir jų reikšmę gyvenimui kalbamės su Seimo nare Virginija Vingriene.

Ką Jums reiškia augalai?

Pagal išsilavinimą esu agronomė, tai jau profesijos pasirinkimas kalba pats už save. Iš kitos pusės, profesiją renkamės pagal savo interesų ir pomėgių lauką, iš savo pašaukimo.
O jeigu dar rimčiau – augalai yra mano silpnybė. Mano pomėgių sąraše yra ir orchidėjų auginimas,  ir dekoratyvinė sodininkystė, ir  kraštovaizdžio dizainas, ir gamtos fotografija. Mano ankstesnis butas buvo virtęs botanikos sodu, visas paskendęs augaluose. Jų turėjau per 70, o vasarą dar ir 10 kvadratinių metrų balkonas tapdavo balkoninių augalų oranžerija. Kaime visas kiemas  taip pat mano pačios suformuotų gėlynų ir krūmynų kūrinys. Tikrai moku vertinti augalų groži ir kūrybinį puoselėjimą.

Deja, aktyvi politinė veikla, pareikalavusi labai daug laiko ir energijos, atitraukė mane nuo šio pomėgio, nes šiam aktyviam ir kūrybingam atsidavimo reikalaujančiam laisvalaikio užsėmimui laiko labai trūksta. Tačiau žavėjimasis augalais, išliko jų fotografijos pomėgyje. Tai irgi kūrybingumo reikalaujantis užsiėmimas, išgaunat pačius įdomiausius, išskirtinus ir netikėčiausius vaizdus, pagaunat nepakartojamas akimirkas.

Ar sutinkate, kad augalai taip pat, kaip ir mes, kaip gyvūnai, jaučia skausmą, jaučia mūsų emocijas ir turi sielą?

Visiškai teisingai. Augalai vešliai auga, kai juos myli, rūpiniesi, prižiūri, kai su jais kalbiesi. Ir vos tik pritrūkus dėmesio, jie pradeda sirgti, nykti. Augalai, kaip tik labiausiai priklausomi nuo žmogaus dėmesio. Nes gyvūnas, pritrūkus dėmesio, gali dar pats rasti užsiėmimą, gal bus ne tuks laimingas, bet bent jau jo pats paprašys, apie save primindamas, o augalas, deja. Tą aiškiai patyriau vos tik įsitraukusi į politines veiklas, kai mano augalai vienas po kito pradėjo skursti, tapo neatsparūs ligoms, kenkėjams ir mirti. Jiems neužtenka tik būti laiku palaistytiems ar patręštiems ar nuo jų nuplaunant dulkes. Jiems reikia dėmesio, meilės, bendravimo, rūpesčio. O jeigu jau negali skirti pakankamai daug pasiaukojančio laiko, geriau jau apriboti jų kiekį ar rinktis mažiau rūpesčio reikalingus, ką ir padariau.

Vienus augalus mes labiau pastebime, kitus – mažiau, koks pačios mėgstamiausias augalas?

Daug turiu mėgstamų augalų rūšių. Kiekvienas jų savotiškai gražus, patrauklus, įdomus. Išskirtinis dėmesys priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo nuotaikos, nuo laikotarpio, vietos, domėjimosi, užsidegimo ir daugybės kitų priežasčių. Buvo kai išskirtinai mėgau gerberas, išskirtinai gražias šaltamėges orchidėjas Masdevalijas, lauko krūmelius Dovydo budlėjas, gražuoles vėgėles.  Bet turbūt pats mylimiausias augalas yra tas, kurį esu pati pasodinusi, išauginusi, labiausiai puoselėjusi, kuriam skirta daugiausia meilės ir išskirtinio rūpesčio.

Kiekvienai moteriai labai svarbu gėlės. Taigi kokią vietą Jūsų gyvenime užima gėlės?

Manau, kad ne vien moterims jos svarbios. Pati bendraudama gėlininkų draugijose sutinku nemažai užsidegusių floristų vyrų. Jų meilė ir rūpestis gėlėmis yra nė kiek ne mažesnis, o gal net ir dar  didesnis, pasiaukojantis, kūrybiškesnis, nei nemažos dalies moterų.  Čia jau turbūt nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis jaučia, supranta, vertina grožį ir kaip jam svarbus kūrybinis šio grožio puoselėjimas.

Na, o mano gyvenime jos, kaip pomėgis,  pastaruosius mano aktyvios politinės veiklos metus užima ženkliai mažesnę vietą, nei prieš dešimt metų, bet pačios yra svarbios. Pernai persikėliau ir į mažesnio ploto būstą, kur esu ženkliai ribota ir vieta savo gėlynams. Ir iš 70-ies augalų mano palangė talpina vos dešimt, bet svarbiausių ir daug labiau puoselėjamų gėlių. Jos dovanoja grožį, jaukumą, įkvepia, nuramina, Tai yra labai svarbu. Kelias gėles auginu ir darbe ant palangės.

Žinau, kad turite turtingą orchidėjų kolekcija, pristatykite ją plačiau. Nuo ko ji prasidėjo, kaip ją pildote, kokias orchidėjas auginate?

Toji turtinga kolekcija šiandien išlikusi tik fotografijose. Nesakau, deja, nes tai jau praeitas etapas ir labai gražus prisiminimas bei reikšminga įdomi patirtis. Kaip jau minėjau, tai ne vien žavėjimosi, kūrybiškumo ir savęs išbandymo grožio puoselėjime, bet ir laiko, energijos ir dėmesio imlus užsiėmimas. Šiandien iš 40-ies teliko vos kelios išskirtinės. O prasidėjo šis pomėgis nuo pirmos padovanotos populiariausios mažiausiai reiklios orchidėjos Phalaenopsio. Po jos sekė jau įdomesnė dovana – gražuolė Oncidium. Tada atsirado poreikis domėtis jų priežiūros ypatumais. Taip atradau orchidėjininkų diskusijų grupes, susibendravome, susipažinau ne tik su pasiaukojančiais entuziastais, bet ir orchidėjų įvairove, jų auginimo, priežiūros ypatumais, atsirado poreikis įveikti vis sudėtingesnį iššūkį – paržydinti vis kaprizingesnę orchidėjos rūšį. Išmokau ir atgaivinti mirštantį augalą ir sulaukti jo ypatingo atsidėkojimo neįprasta gausybe žiedų. Taigi pradėjome dalintis, keistis augalais, organizuotai atsiųsti vis naujesnius įdomesnius augalus, išmokti įvairiausių priežiūros gudrybių, pačios pražydintus pristatyti parodose, pasidalinant savo išpuoselėtu grožiu su kitais. Tikrai labai nuostabus jausmas. Tačiau nežinau, ar grįšiu prie šio savo pomėgio, nes, kiekvienas pomėgis ir darbas turi teikti malonumą, kai tai tampa reiklumo, darbo reikalaujančia pareiga, jau nebeteikia malonumo pačiai. Išmokau nemažai dalykų, bet esu naujų iššūkių žmogus. Tačiau vieną kitą nuostabią išskirtinę užsiauginsiu.

Gal galite pasidalinti paslaptimi, ko reikia, kad orchidėjos džiugintų savo žiedais?

Mylėti, rūpintis, subalansuotai patręšti, išmaudyti, užtikrinti konkrečiai rūšiai jos poreikius, jo buveinę atitinkančias sąlygas, puoselėti, išpildyti kaprizus. Kiekvienas augalas net ir tos pačios rūšies turi savus poreikius. Čia jau reikia vertinti pagal situaciją ir kiekvienas atsidavęs augintojas tiesiog iš patirties įvertina, kada ir ko jo augalui reikia. Čia jau laiko, patirties, išgyvenimo klausimas. Esu vieną Miltoniopsį ištraukusi iš mirties nagų. Labai ilgai ieškojau šios rūšies žiedais našlaitės žiedą primenančios. Ir netikėtai radau vienam prekybos centre nužydėjusią, nudžiūvusiomis šaknimis. Nusprendžiau dar ir praktiškai išbandyti profesionalų patarimus, kaip augalą atgaivinti, atauginant šaknis. Prasidėjo kiminų terapija ir pamažu šaknys ataugo. Po to, išbandžiau, kaip užtikrinti šiai rūšiai reikalingas auginimo sąlygas. Dieną ant radiatoriaus,  naktį šaltai. Tai tęsėsi kasdien keletą mėnesių ir šis darbas pateisino lūkesčiu. Augalas apdovanojo mane net keturiais vešliais žiedynais. Ir pražydo kaip tik tuo laiku, kai papuošė organizuotą parodą. Tai nuostabu, bet po to jau šio augalo, padarius kažkokią priežiūros klaidą, išgelbėti jau nepavyko.

Kiekviena moteris tikriausiai širdyje saugome dovanotos gyvos gėlės ar puokštės prisiminimą. Tad gal leisite dirstelėti pro rakto skylutę į Jūsų gyvenimą. kada ir kokia proga buvote pamaloninta tokia dovana?

Jei atvirai dabar labiausiai mėgstu žavėtis gyvomis žydinčiomis augančiomis gėlėmis. Bet gauti gėlių, neslėpsiu, malonu. Paskutinį kartą gavau sūnaus Motinos dienos proga baltą su žalsvu atspalviu rožę. Ji jau gražiai sudžiūvo, bet dar visai gražiai puošia mano kambarį. Kovo aštuntosios proga taip pat gavau gražių rožių.  Na, o pati įspūdingiausia ir mane labiausiai nustebinusi ir sužavėjusi žalsvų rožių puokštė buvo įteikta 2016 m. rinkimų naktį, vos tik sužinojus, kad tapau Seimo nare. Ją gavau nuo savo gero bičiulio ir bendražygio, daug prisidėjusios prie mano kompanijos. Tai buvo mano naujų iššūkių, naujo įdomaus atsakingo darbo, tapusios mano gyvenimo būdu pradžios savotiškas simbolis, o kartu ir to paties komandos nario komandinio darbo rezultato atspindys, nes jis džiaugėsi labiau už mane. Ir man ši netikėta, atrodo, 9 rožių puokštė buvo labai ypatinga.

Beje, gal turite gėlę bičiulę ar medį – gerą draugą, su kuriuo galima pasidalinti ir džiaugsmu, ir liūdesiu.

Man labai gera nuvykus į savo tėviškę apžiūrėti mano pasodintus augalus. Ypač mane žavi įkvepia prieš 16 metų pasodintas beržas – vienišas didelėje pievelėje. Man jis ypatingas, išskirtinis, mielas, įkvepiantis. Jis man įkūnija Pauliaus Širvio žodžius „su plieno dalgiu ant peties“. Po šia metafora slepiasi daug išminties. Na, kartu yra ir gyvas įrodymas optimistinės paskatos: „Geriausias metas pasodinti medį buvo prieš 20 metų, o kitas tinkamiausias – dabar“. 

Virginija, esate Dzūkijos, kur per smėlynus braidžioja pušys, dukra, taigi miškas Jūsų gyvenime tikriausiai užima labai svarbią vietą. Ko ieškote Dzūkijos miškuose sugrįžusi į tėviškę, kuo džiaugiatės ir ko nerandate?

Taip, miškas yra mano stichija. Juk mano gimtasis aštuonių sodybų kaimelis skendi pušynuose.  Šimtametės pušys auga ir kieme. Turime 13 antrą šimtmetį įpusėjusių gamtos meno išpuoselėtų gražuolių. Į mišką išeidavau nuo pat vaikystė ne vien baravykauti, ką itin labai mėgstu. Išeidavau pasivaikščioti, pasigrožėti, pasiklausyti paukščių balsų, medžių ošimo, miško upelių ramaus tekėjimo.  Miškas mane įkvepia, nuramina, išeinu ten, kai reikia susikaupti ir rasti atsakymą į iškilusį klausimą, rasti problemos sprendimo raktą, nurimti. Nebijau pasivaikščioti mišku net tamsoje. Labiausiai man patinka miške būti vienai. Tai mano pabuvimo su savimi erdvė, ne vien priimant svarbų sprendimą, bet tiesiog pabūti tyloje, atgauti energiją, įsiklausyti į savo mintis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimas atėmė iš Aplinkos ministerijos teisę vienasmeniškai spręsti dėl medžioklės ginklų įteisinimo

Seimas po pateikimo pritarė trim įstatymo pataisoms, nustatančioms, kad medžioklėje naudojamos leistinos ir draudžiamos priemonės būtų reglamentuojamos tik įstatymu. Taip atimta galimybė ministro įsakymu vienasmeniškai įteisinti abejotino reikalingumo archaiškas priemones. Mano pataisa draudžia lankų, durklų ir prožektorių naudojimą medžioklėje.

Parengti šią pataisą mane paskatino tylutėliai penktadienį Aplinkos ministerijos priimti Medžioklės taisyklių pakeitimai, kuriais tarp teisėtai leidžiamų medžioklės įrankių buvo įtraukti lankai ir durklai. Mano asmeninį nepasitenkinimą tokiu sprendimu greit paantrino ir visuotinai kilęs ažiotažas, iššaukęs diskusijas apie tokių instrumentų naudojimo etiškumą ir racionalumą. Ironiška, kad šį sprendimą tylutėliai, kaip zuikiai papartyne, pabandę „prastumti“ ministerijos klerkai patys buvo pričiupti visuomeniniam teisingumui neabejingų medžiotojų. Tokią medžioklę tikrai palaikau, bet net joje siūlyčiau apsieiti be lankų ir durklų. Siūloma pataisa užtikrins, kad ateityje neetiškas priemones naudojantys medžioklės entuziastai savo lankus taikys tik į popierinius ir medinius taikinius, o ne gyvus žvėris. Negana to, šis ministerijos akibrokštas byloja ir apie gilesnę problemą, o problemas esu linkusi rauti su šaknimis.

Noriu pažymėti tai, kad nei pataisos tikslas, nei aš pati asmeniškai nesu prieš medžioklę apskritai. Nei kaip populiacijos reguliavimo priemonę, nei kaip pomėgį. Ji nėra mano žavėjimosi objektu, bet turi teisę egzistuoti kaip pomėgis. Šio įstatymo tikslas – užkirsti kelią atskirų tikrai gyvybiškai medžioklės procese ne būtiniausių, o atvirkščiai – abejotinų brutalių priemonių naudojimą.

Įstatymo iniciatoriai taip pat nepateikė svarių įrodymų kodėl šie archajiški ginklai taip gyvybiškai reikalingi, išskyrus nuorodą į kitų šalių praktiką ir itin išskirtinių įgūdžių reikalaujančią medžiotojo patirtį. Tai egzistuoti suponuoja jų naudojimą aukštuomenės pramogos, veikiausiai išskirtinio statuso medžiotojų bendruomenėje pabrėžimą, pasipūkuojant prieš kolegas savo amunicijos ir turtinės padėties įvaizdžiu. Neseniai dar buvo kritikuojamos nomenklatūrinės medžioklės tradicijos, bet dabar einama tuo pačiu keliu, pataikaujant turtingiausiųjų elito medžioklės klubams, tenkinant jiems savo statusą patvirtinančius pomėgius.  Nemanau, kad tai pateisinama, toleruotina ir suteikiama galimybė mėgautis žiaurios medžioklės azartu.

Šiandien galiojančios Medžioklės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos laiduoja galimybę Aplinkos ministrui Taisyklėse nustatyti draudžiamus ir leidžiamus naudoti medžioklės įrankius ir būdus. Nors savaime tai nėra ydinga praktika, tačiau pastarasis įžūlus ministerijos sprendimas privertė susimąstyti, kad tokie žiaurūs medžioklės būdai, kaip medžioklė lankais ir durklais ar prožektorių naudojimas, turėtų būti patvirtinami ne tik vienasmene ministro Taisyklių redakcija, bet ir įstatymu, savo galia viršesniu už ministro sprendimą. Būtent tai šiuo užvakar užregistruotu įstatymo projektu ir siekiu padaryti. Juo labiau, kad Seimas atstovauja visai visuomenei ir jos, o ne vienos išskirtinės grupės interesams. Juk gamta ir visi jos ištekliai yra visų mūsų, tai visų interesus ir būtina tinkamai atliepti.

Dabartinėje Taisyklių redakcijoje medžioklinius prožektorius, tvirtinamus prie šautuvo, leidžiama naudoti tik medžiojant šernus tykojant Afrikinio kiaulių maro protrūkio metu. 2022 m. įsigaliojus Aplinkos ministro patvirtintam Taisyklių pakeitimui, tokius prožektorius būtų leidžiama naudoti medžiojant šernus, lapes, mangustus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras, medžiojant tykojant, su šunimis arba ieškant sužeistų žvėrių. Medžioklėje taip pat būtų leidžiama naudoti durklus bei medžioklinius lankus.

Įstatymo pakeitimu siūlau drausti lankų ir durklų naudojimą medžioklėje, taip pat drausti medžioklinius prožektorius, tvirtinamus prie šautuvo, numatant išimtį atvejais, kai gyvūnai medžiojami dėl masinio gyvūnų ligų protrūkio. Šis sąrašas nėra baigtinis, kiti medžioklėje draudžiami naudoti įrankiai ir priemonės pagal poreikį būtų nustatomi Medžioklės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto tvarka. Toks teisinis reguliavimas yra būtinas, norint užtikrinti gamtosauginį interesą ir užkirsti kelią ekologiškai žalingam Aplinkos ministro patvirtintam Taisyklių pakeitimui, bei panašiems vienasmeniams sprendimams ateityje.

Toliau laukia rimtas darbas Aplinkos apsaugos komitete, kur visi trys projektai bus sujungti ir atsižvelgus į teisininkų pastabas bei kolegų, suinteresuotų organizacijų pasiūlymus pateikti tolimesniems balsavimas ir priimti.

Virginija Vingrienė
Seimo narė

Virginija Vingrienė. Ar pluoštinių kanapių industrijos plėtra taps galimybe verslui pakilti po krizės?

Krizinėje situacijoje dažniausiai vieni linkę įžvelgti problemas, o kiti rasti galimybes. Apie problemas prikalbėta daug; metas susitelkti į galimybių ekonomikai kilti iš duobės paieškas.

Perspektyviausias būdas rasti reikalingus sprendimus – gręžtis į naujoves, drąsiai žengiant nepramintais keliais, kuriuos stabilumo laikotarpiu rinktis nedrįsta ar žvelgta į juos su nenoru ką nors keisti. Šiandien tai jau būtinybė – kito kelio nėra. Vienas tokių perspektyvų pavyzdys – dinamiškas pluoštinių kanapių sektorius, Lietuvoje netrukęs išaugti jį ribojančio griežto teisinio reglamentavimo rūbą.

 

Pluoštinė kanapė nėra narkotinis augalas. Jos auginimas Lietuvoje įteisintas jau 2014 metais; iki tol buvome vienintele šalimi ES ir Europoje, kur šis augalas buvo už įstatymo ribų, ir net sulaukėme Europos Teisingumo Teismo pagrūmojimų dėl neteisėto draudimo auginti ES leidžiamus augalus, už kuriuos mokamos tiesioginės išmokos.

 

Šiandien galime stebėtis staigiu Lietuvos verslo šuoliu šioje srityje. Pernai pagal pluoštinių kanapių plotus, viršijusius 9 000 hektarų, tapome antri ES po Prancūzijos. Dar labiau stebina platus spektras inovatyvių sprendimų, leidžiančių panaudoti šį augalą kaip žaliavą.

Staigus industrijos proveržis – puikus naujų galimybių išnaudojo pavyzdys

Augalo panaudojimas nuo išskirtinių maisto produktų ir kokybiškų kosmetikos gaminių iki statybinių medžiagų, šilumine varža nenusileidžiančių geriausiems medienos rąstams, kanapinių drabužių, avalynės ir kitų kanapinės tekstilės gaminių – išvardytais pavyzdžiais toli gražu neapsiriboja. Nuolat ieškoma naujų aplinkosauginių sprendimų; iš kanapių celiuliozės jau kuriami kompostuojant suyrantys bioplastikai, greit pakeisiantys neperdirbamus plastikus, kurių atsisakoma sprendžiant globalias taršos problemas.

 

Tai neginčijamai įrodo, jog turėdami noro, veržlumo, entuziazmo ir atkaklumo, Lietuvos verslo žmonės puikiai geba pasinaudoti galimybe, atskleisdami kūrybinį ir pramoninį potencialą. Tai įkvepiantis pavyzdys ir kitiems sektoriams, patvirtinantis jog gebame užšokti naujovių ant bangos ir ją suvaldyti, teikiantis vilties užtikrintai pakilti iš krizės.

 

Išbadydami naujas sritis, konkurencingai verždamiesi iš besivystančios rinkos, ir pramušdami sienas į naujausių galimybių vandenynus, gabūs ir kūrybiški mūsų gamintojai neįtikėtinu greičiu braunasi pirmyn, siekdami užkariauti aukštos pridėtinės vertės produktų iš pluoštinės kanapės gamybos viršukalnes! Mane, kaip šio pasiteisinusio pirminio įstatymo rengėją, įkvepia ir toliau stengtis atverti kelius naujoms perspektyvoms.

Nauja įstatymo redakcija leis naudoti visą pluoštinės kanapės augalą

 

Akivaizdu, kad pirminis, griežtai apribotas pluoštinių kanapių reglamentavimas Lietuvoje jau seniai gerokai varžo bręstančią rinką. Apsiribojimas vien sėklų, pluošto ir pačių kanapių auginimu šalia kitų augalų pastarųjų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų, jau tolima praeitis.

 

Mokslas ir pramonė sparčiai nušuoliavo, įpareigodami praplėsti augalo panaudojimo ribas. Juolab, kad sparčiai modernėjančių technologijų pagalba atrandamos vis naujos pluoštinių kanapių savybės, aktualios ne tik pramonei, bet ir aplinkosaugai, žmogaus sveikatai. Dalį produktų reikia ištraukti iš pilkosios teisinio reguliavimo zonos, užtikrinant pajamas ūkininkams, gamintojams, prekybai ir papildomas įplaukas į šalies biudžetą.

 

Tad su kolegomis parengėme įstatymo pataisas, įteisinančias viso pluoštinės kanapės augalo perdirbimą ir naudojimą, įskaitant stiebus, medieną, lapus, žiedynus ir žiedadulkes. Šiuo projektu yra sudaromos sąlygos kurti aukštą pridėtinę vertę, prasiveržti į platesnes pasaulio rinkas, bei spręsti klimato kaitos ir žiedinės ekonomikos klausimus.

 

Naujoji įstatymo redakcija išveda pluoštinę kanapę ir iš 1961 m. tarptautinės narkotikų konvencijos nuostatų aklavietės. Pastaroji yra taikoma tik narkotinėms kanapėms, laiduojant jų auginimą pluošto, sėklų sodininkystės tikslais, tačiau griežtai užkertant kelią neteisėtam augalo lapų naudojimui.

 

Tačiau pluoštinė kanapė nėra ir net negali būti narkotinis augalas. Ji niekuomet nebuvo naudojama svaiginimosi tikslais, kadangi joje esančios psichotropinės medžiagos tetrahidrokanabiniolio (THC) kiekis yra labai mažas – iki 0,2 procento. Narkotinėse kanapėse THC kiekis siekia nuo 1 iki 20 procentų, kartais net daugiau.

 

Reikia pastebėti ir tai, kad Lietuvoje leidžiama auginti tik tas pluoštinių kanapių veisles, kurios yra įtrauktos į ES Bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą. Daugelyje šių veislių THC kiekis yra net žemesnis, dažnai nesiekiantis nė 0,1 procento.

Prognozuojami optimistiniai ekonominio efekto lūkesčiai

 

Remiantis dar ikikriziniu laikotarpiu Ekonomikos ir Inovacijų ministerijos pateiktais skaičiavimais, leidus perdirbti visą pluoštinės kanapės augalą tiesioginės užsienio investicijos jau 2020–2021 metais išaugtų iki apie 290 mln. Eurų; vietos gamintojų investicijos padidėtų 10 mln. eurų, būtų sukurta 1,100 aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų. Tai atneštų papildomus 15–20 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio ir papildomus 10–15 mln. eurų pelno mokesčio, taip pat sukurtų 850 mln. eurų naudos dėl multiplikatoriaus efekto.

 

Priėmus įstatymą, vieno pluoštinių kanapių hektaro generuojamos pajamos Lietuvos ūkininkams išaugtų kelis kartus. Lietuvoje jau šiandien sėkmingai dirba kelios perdirbimo įmonės; tikėtina, kursis naujos, todėl tai puiki galimybė realizuoti produkciją palankiomis kainomis. Kas ypač svarbu verslui atsitiesiant po koronaviruso sukeltos krizės padarinių.

 

Negalėdami perdirbti viso augalo neišnaudojame ir apie 80 proc. globalios rinkos galimybių. Todėl iki šiol balansavome žemos pridėtinės vertės grandinės dugne, atiduodami didžiausią vertę supirkėjams bei gamintojams Europoje ir JAV, tarp jų –mūsų kaimynei Lenkijai, dabar jau ir Latvijai.

Nepaisant proveržio, patirties, perspektyvų vis dar atsiranda nepagrįstų baimių. Ieškotame sutarimo atverti kelius neribotam galimybių proveržiui. Komitetuose ištobulintos įstatymo pataisos, naujos įstatymo redakcijos pavidalu tai ir garantuoja. Projektui pritarta po svarstymo, jis po notifikavimo Europos Komisijai, atsižvelgus į pastabas ir keletą papildomų Seimo narių ir teisininkų korekcijų, tikiuosi, bus priimtas dar šios kadencijos Seimo. Nepagrįsti trukdžiai ar įtarumas šiandienos situacijoje negali būti pateisinami.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/virginija-vingriene-ar-pluostiniu-kanapiu-industrijos-pletra-taps-galimybe-verslui-pakilti-po-krizes.d?id=84189335

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: „Išeinant iš krizės, žalieji verslai bus remiami labiau“

Seimo socialinės apsaugos ir darbo komitetas šiandien vienbalsiai pritarė  Seimo narių Virginijos Vingrienės ir Tomo Tomilino Užimtumo įstatymo pataisai dėl didesnių darbuotojų darbo užmokesčio subsidijų darbdaviams, vykdantiems į Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą ir technologinę pažangą orientuotas veiklas, vykdantiems socialinį dialogą, teikiantiems žinioms imlias paslaugas.

Tokio pobūdžio verslus ketinama papildomai subsidijuoti pusmetį, tam numatyta 381 mln. eurų paramos suma. Parama būtų paskirstyta taip: 1–2 mėnesius po karantino pabaigos, kiekvienam darbuotojui skiriant po 1214 EUR išmoką, jei būtų pasirinktas 70 proc. subsidijos variantas, arba 607 eurų išmoka, jei subsidijuojama 100 proc.; 3–4 mėn. subsidijuojama būtų 50 proc., skiriant maksimaliai 1214 eurų, o 5–6 mėn. – 30 proc., bet ne daugiau nei 303,5 eurų.

Anot pataisos iniciatorės Virginijos Vingrienės, Europos žaliasis kursas – nauja Europos ekonominio augimo strategija, kuria siekiama Europos Sąjungoje sukurti teisingą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, išteklius efektyviai naudojančia ir konkurencinga ekonomika. „Tai apima tvarią beatliekinę, atliekas žaliavomis naudojančią, klimato kaitos proceso stabdymą orientuotą ekonomiką. Teikti paramą pažangių technologijų gamybai ir žinioms imlių paslaugų teikimui nuspręsta todėl, kad šios rinkos sritys turi didžiausią potencialą transformuoti pramonę didesnio ir vis augančio įmonių bei jų veiklos sektorių našumą. Panašiomis gairėmis Lietuva vadovaujasi investicijų paieškose, eksporto skatinime, ir kitais atvejais, kai disponuojant ribotais ištekliais yra norima maksimizuoti gaunamą rezultatą, – pažymi Virginija Vingrienė. – Tvarkantis su karantino sukeltais iššūkiais ir padariniais, Europos žaliasis kursas turi tapti prioritetine gaire Lietuvos verslo gaivinimui.“ Anot politikės, ekologišką, aplinkos ir darbuotojų atžvilgiu atsakingai veikiantį verslą ji laiko pagrindiniu garantu ryžtingam, ilguoju laikotarpiu perspektyviam išėjimui iš krizės sukeltos ekonominės stagnacijos. „Žaliojo kurso principais grįsta pramonė, aktyviai remiama valstybės ir plėtojama bendradarbiaujant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, daugelio ekspertų ir mano pačios nuomone yra perspektyviausias plėtros scenarijus ateičiai po koronaviruso pandemijos“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Pasiūlymo autorė pastebi, kad Žaliojo kurso naudą ir perspektyvą palaiko daugelis ES įtakingų politikų, įskaitant Europos Komisijos pirmininkę Ursula von der Leyen ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kurios ne kartą pabrėžė kurso svarbą ES ekonominio atsigavimo planui. Jų teigimu, Žaliasis kursas turėtų tapti kelrodžiu kompasu, kuriuo sekdamos ES šalys gali šia katastrofišką pandemiją paversti beprecedente galimybe sukurti naujovišką, technologiškai pažangią ir analogiškoms krizėms daug atsparesnę ekonomiką.

„Būtina pabrėžti, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip nuosekliai bus vykdomi kurso numatyti tikslai. Ekonominės pažangos galimybe bus puiki proga Lietuvai abiem rankomis sučiupti laimės paukštę – proga, kurios praleisti tikrai nederėtų. Todėl finansinę paskatą ir visus palaikymo pajėgumus tikslinga kreipti būtent šia – dirbančio, kūrybiško, plataus požiūrio, perspektyvaus pažangaus, socialiai atsakingo verslo – linkme“, – įsitikinusi Seimo narė.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo narės Virginijos Vingrienės sveikinimas Motinos dienos proga