Norima sugriežtinti buvusių sodybų privačiame miške atstatymą

Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Varnikų miškas

Siekiant dar labiau suvaržyti miško paskirties keitimą prie ežerų ar upių bei kitose patraukliose vietose, Seimo narė „valstietė“ Virginija Vingrienė siūlo jau nuo gegužės sugriežtinti neišlikusių sodybų privačioje miško žemėje atstatymą.

Kai kurie opozicijos parlamentarai teigia, jog reikėtų leisti žmonėms vėl gyventi ten, kur jie kažkada gyveno, kiti gi sako, jog V. Vingrienės siūlymas būtų logiškas, tačiau neaišku, kaip daryti tuomet, kai nėra išlikusių dokumentų, įrodančių sodybų buvimą.

Aplinkos apsaugos komiteto narė V.Vingrienė Seime užregistravo Miškų įstatymo pataisą, numatančią, kad galima atkurti tik tas išnykusias sodybas, kurių buvimą patvirtina išlikę dokumentai.

Pakeitimai, anot jos, apsaugos miškus nuo neteisėtos urbanizacijos, vandens telkinių pakrančių užstatymo ir padidins galimybę žmonėms prieiti prie gražiausių gamtos vietų.

Dabar buvusias sodybas privačioje miško žemėje galima atstatyti, ir kai nėra išlikę archyviniai dokumentai, o, kaip numatyta įstatyme, „nustatant juridinį faktą“.

Pataisos autorė sako, kad dabar yra galimybė žemės paskirtį pasikeisti apgaule, pavyzdžiui, išdėliojant apsamanojusius akmenis ir taip bandant įrodyti, kad tai kažkada buvo sodybos pamatai, pakviečiant palankiai liudijančių asmenų.

„Pats geriausias variantas yra išlikę archyviniai dokumentai, nes dabar juridinio fakto nustatymas reiškia, kad suteikiama galimybė kažkam atsivežti akmenis ar liudininkus ir atsikurti ant Žeimenos kranto. Aišku, miškų vidury niekas nesiveržia. Veržiasi į gražias pakrantes, pamiškes vaizdingus slėnius ir užkerta kelią visuomenei prieiti prie gamtos objektų, nes apsitveria,“ – aiškino V.Vingrienė.

Tuo metu Aplinkos apsaugos komiteto narys liberalas Simonas Gentvilas BNS tikino, kad nereikėtų griežtinti statybų miškuose tvarkos.

„Kodėl neleisti žmonėms vėl gyventi ten, kur kažkada kažkas gyveno“,– piktinosi jis. Pataisas Seimo narys vadina „žaliuoju radikalizmu“.

Konservatorius Paulius Saudargas įsitikinęs, kad „logikos sugriežtinimuose yra“, bet sakė nežinantis, kaip užtiktinti teises tų žmonių, kurių sodybos buvo, bet dėl įvairių priežasčių nėra išlikusių tai įrodančių dokumentų.

„Panašu, kad piktnaudžiaujama buvo, ir jeigu tokia pataisa sumažins tokių atvejų, reikės ją palaikyti, bet, kita vertus, turime rasti formulę, kaip nenuskriausti nekaltus žmones, kurie nori atstatyti buvusias sodybas“, – BNS tvirtino P.Saudargas.

2012 metų rudenį Seimas leido buvusių sodybų miškuose savininkams bei jų pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniams atstatyti statinius miškuose įrodžius, kad jos ten iš tiesų buvo – yra išlikę archyviniai dokumentai arba sodybos buvimo faktą pripažįsta teismas. Parlamentarai tada pakeitė tvarką, siekdami išspręsti piliečio Petro Vičino peticijoje iškeltą problemą – jis skundėsi negalįs atstatyti senelio sodybos.

Šaltinis: https://www.15min.lt/

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Siekiant dar labiau suvaržyti miško paskirties keitimą prie ežerų ar upių bei kitose patraukliose vietose, Seimo narė „valstietė“ Virginija Vingrienė siūlo jau nuo gegužės sugriežtinti neišlikusių sodybų privačioje miško žemėje atstatymą.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/norima-sugrieztinti-buvusiu-sodybu-privaciame-miske-atstatyma-973-931890

Siekiant dar labiau suvaržyti miško paskirties keitimą prie ežerų ar upių bei kitose patraukliose vietose, Seimo narė „valstietė“ Virginija Vingrienė siūlo jau nuo gegužės sugriežtinti neišlikusių sodybų privačioje miško žemėje atstatymą.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/norima-sugrieztinti-buvusiu-sodybu-privaciame-miske-atstatyma-973-931890

Siekiant dar labiau suvaržyti miško paskirties keitimą prie ežerų ar upių bei kitose patraukliose vietose, Seimo narė „valstietė“ Virginija Vingrienė siūlo jau nuo gegužės sugriežtinti neišlikusių sodybų privačioje miško žemėje atstatymą.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/norima-sugrieztinti-buvusiu-sodybu-privaciame-miske-atstatyma-973-931890

Siekiant dar labiau suvaržyti miško paskirties keitimą prie ežerų ar upių bei kitose patraukliose vietose, Seimo narė „valstietė“ Virginija Vingrienė siūlo jau nuo gegužės sugriežtinti neišlikusių sodybų privačioje miško žemėje atstatymą.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/norima-sugrieztinti-buvusiu-sodybu-privaciame-miske-atstatyma-973-931890

VPT vadovė kritikuoja „valstiečių“ siūlymą miestams naudoti tik ekologišką transportą

Irmanto Gelūno / 15min nuotr. /VPT vadovė Diana Vilytė

Siekiant sumažinti oro taršą ir skatinti ekologiško kuro naudojimą viešajame transporte, kai kurie „valstiečiai“ valstybės ir savivaldybių įstaigas nori priversti įsigyti tik ekologiškus – elektra arba biodujomis varomus automobilius.

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė pritaria, kad „žaliųjų pirkimų“ valstybėje turėtų būti daugiau, tačiau ji abejoja, ar tokie nurodymai galėtų būti įtvirtinti įstatymu. Ji siūlo valstybės ir savivaldos įstaigų transporto „žalumą“ skatinti kitaip.

Siekiama paspartinti ekologiško transporto plėtrą

Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kuriomis siūloma leisti įsigyti tik elektra ar kita atsinaujinančia energija varomas transporto priemones, Seime užregistravo Aplinkos apsaugos komiteto nariai Virginija Vingrienė ir Kęstutis Mažeika.

Be to, siūloma biudžetinėms įstaigoms įsigyti paslaugas tik automobiliais, kurie neteršia gamtos. Išimtys būtų taikomos tik transporto priemonėms, kurias naudoja specialiosios tarnybos ar kurios skirtos neįgaliesiems.

Pasak V. Vingrienės, dabar valstybinės įstaigos vis dar perka taršius ir galingus automobilius, neatsižvelgdamos į realų poreikį ir valstybės bei Europos Sąjungos kryptį aplinkosaugoje.

Pataisos taip pat numato, kad keleivių vežimo įmonės trijuose didžiausiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – turėtų atsisakyti benziną ar dyzeliną naudojančio transporto. Tas pat reikalavimas galiotų ir krovininiams automobiliams.

„Pirmiausia galiotų didiesiems miestams, nes pati didžiausia tarša ten. Mažiesiems miestams būtų gal per sudėtinga. Galėtume ir juos įtraukti, tačiau kol kas paliekame jiems savanoriško apsisprendimo galimybę“, – BNS sakė V. Vingrienė.

Ji neatmetė galimybės, kad iš didmiesčių benziną ar dyzelį naudojančius autobusus galėtų perimti mažesni rajonai.

V. Vingrienė pripažino, kad pataisos gali lemti automobilių brangimą, bet jį kompensuotų „valstiečių“ inicijuojama pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata ekologiškiems automobiliams.

Jau anksčiau registruotos pataisos numato, kad nuo 2019 metų sausio hibridinių variklių transporto priemonėms (kai jos iš dalies ekologiškos) būtų taikomas 9 proc. PVM tarifas, o visiškai ekologiškoms ar naudojančioms atsinaujinančią energiją – 5 proc. Tokie tarifai galiotų iki 2025 metų.

D. Vilytė: idėja sunkiai realizuojama

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė sako teigiamai vertinanti ketinimus skatinti naudoti ekologiškus automobilius, tačiau pabrėžė, kad „valstiečių“ siūlymą įgyvendinti būtų sunku.

„Idėjos gražumas negali būti realizuotas per įstatymą – jis nurodo, kaip yra perkama, o ne kas perkama. Šituos dalykus galbūt galima realizuoti per kitus teisės aktus, kaip daro daugelis valstybių, tarkime, per aplinkos ministro įsakymą“, – BNS sakė D. Vilytė.

Pasak jos, „ekologiškus“ pirkimus galima skatinti ir kitomis priemonėmis.

„Pavyzdžiui, per kokybės ir kainos santykio kriterijų, vertinant energijos sąnaudas 100 kilometrų, bei tos energijos rūšies įtaką CO2 pėdsakams, ar kitais būdais. Elektromobiliai irgi nėra oru varomi, elektrai pagaminti naudojama energija ir ji pagaminama gali būti įvairiais būdais“, – aiškino D. Vilytė.

Ji taip pat įspėjo, kad elektra varomų automobilių galėtų įsigyti labai mažai viešųjų įstaigų – ne tik dėl kainos, bet ir dėl įkrovimo vietų trūkumo.

„Pamirštame, kad perkančiosios organizacijos yra ne tik didžiuosiuose, bet ir mažesniuose miestuose, kur tų automobilių negalima įkrauti – nėra įkrovimų vietų“, – tvirtino D. Vilytė.

Šaltinis: https://www.15min.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/. 

Siūlymas, apsaugantis miškus nuo neteisėtos urbanizacijos ir bereikalingo kirtimo

V. Vingrienė | Asmeninio archyvo nuotrauka

Civilizacija vis labiau apsunkina žmogaus ir miško santykį ir miškas vis dažniau tampa kliūtimi augantiems miestams, plačiamai infrastruktūrai, siekiant susikurti išskirtinę gyvenamąją ar veiklos aplinką. Ir miškui nepalankų santykį dažnai įteisinami teisės aktai.

Prie jų priskirtinos ir kai kurios šiuo metu galiojančio Miško žemės paskirties keitimo galimybės, numatytos, kaip išimtys iš konstitucinės taisyklės. 2013 m. patvirtina Miškų įstatyme įtvirtinta nuostata suteikia galimybę miško žemę paversti kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti netgi ir tais atvejai, kai nėra išlikę tai įrodantys dokumentai.

Tai puiki landa atverianti kelią piktnaudžiavimui, apgaulingu būdu (pvz. išdėliojant apsamanojusius akmenis ir taip bandant įrodyti, kad tai kažkada buvo sodybos pamatai) atkurti niekada neegzistavusias sodybas ypač patraukliose miško vietose; ežerų, kitų vandens telkinių pakrantėse, vaizdingose pamiškėse, miškuose aplink Lietuvos didmiesčius. Šiuos nuogąstavimus išsakiau kaip visuomenininkė, Žali.LT aktyvistė dar pataisos tvirtinimo stadijoje tiek išsakydama oficialias pastabas projektui, tiek pasisakydama spaudoje. Kaip matome, nuogąstavimai nebuvo iš piršo laužti. Tuo keliu ir nueita, ką aiškiai rodo vienas po kito į viešumą išlendantys miškų plotų kirtimų skandalai pvz. aplink Vilnių ar regioniniuose Vilniaus parkuose.

Tai paskatino mane nedelsiant imtis iniciatyvos ir parengti Miškų įstatymo pataisą, kuria siūlau, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą turėtų buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą tik jei išlikę sodybos buvimo faktą patvirtinantys archyviniai dokumentai. Išlyga patvirtinanti sodybos buvimą pagal juridinį faktą, atveriantį kelius norinčiųjų atkurti nebuvusias sodybas kūrybiškumui rinkti ir vežti apsamanojusius akmenis ar kitais nesąžiningais būdais užimti visai visuomenei priklausančius gamtos kampelius.

Priėmus šį Miškų įstatymo pakeitimo projektą  bus panaikinta nuostata, kuri sukuria neteisėtas, galimai korupcines schemas ir apgaulingą miško paskirties keitimą ypač patraukliose vaizdingose vietovėse.

Kartu tai apsaugos miškus nuo neteisėtos urbanizacijos, bereikalingų kirtimų, vandens telkinių pakrančių užstatymo taip sumažinant visuomenės prieinamumą prie gražiausių gamtos vietovių. Bus išspręstos ir aplinkosaugos, rekreacinių, kraštovaizdžio pažeidimų problemos ir užkirstas kelias nesąžiningoms veikoms bei manipuliacijoms, leidžiant atkurti tik tas sodybas, kurios iš tiesų egzistavo, ką patvirtina išlikę archyviniai dokumentai. Taip išspęsime rimtą problemą ir užkirsime kelią akivaizdžiam piktnaudžiavimui, kuriam prielaidas sukūrė 2008-2012 kadenciją baigianti konservatorių vadovaujama valdančioji dauguma. 

Virginija Vingrienė

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė

Šaltinis: Regionų naujienos (http://www.regionunaujienos.lt)

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/. 

Virginija Vingrienė: Siekiame skaidrinti ūkanotą atliekų tvarkymą

Virginija Vingrienė: Siekiame skaidrinti ūkanotą atliekų tvarkymą

Liaudies išmintis teigia: kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tas posakis labai tinkamas ir atliekų tvarkyme. Kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau matau negerovių, dėl kurių auga atliekų tvarkymo kainos, bet nuo to paslaugos kokybė nedaug gerėja. Tam prielaidas sudaro ir įstatyme esami nekonkretumai. Šiuo atveju – sukonkretinti Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą nuostatą, kuria nustatomas draudimas veikti atliekų tvarkytoją susijusių subjektų naudai ar interesams. Šiuo metu įstatymas tokį draudimą taiko tik organizacijos nariams ir pavedimo davėjams. Organizacijai toks draudimas netaikomas, dėl ko atsiranda piktnaudžiavimo atvejų. Įregistruota  įstatymo pataisą siūlau vieną iš privalomų licencijavimo sąlygų gamintojų importuotojų organizacijai ir jos valdymo organų nariams aiškų draudimą veikti atliekų tvarkytojų ar su jais susijusių subjektų naudai ar interesams. Tai reikštų, jog teismui nustačius šias veikas, organizacija prarastų licenciją. Pagal dabar galiojančias įstatymo nuostatas susiduriame su paradoksalia situacija, kuomet licencija prarandama, kai organizacija neišlaiko numatyto 10 proc. rinkos dalies, neapjungia 10 proc. rinkoje veikiančių gamintojų ar importuotojų ar turi įsiskolinimų. Tai yra griežčiausia sankcija, kuri gali būti taikoma už rimtus pažeidimus: atliekų nesutvarkymą ar neskaidrias veikas, bet būtent esamame įstatyme to ir nenumatyta.  Toks neproporcingas sankcijų taikymas, numačius griežčiausią atsakomybę už mažareikšmius pažeidimus, o už nusikalstamas veikas jo nesant, yra visiškai nelogiškas. Jis nedrausmina ir neatgraso nuo galimai neskaidrių veikų. Minėtoji pataisa padidins skaidrumą pakuočių atliekų tvarkymo srityje ir sudarys geresnes sąlygas kontroliuoti organizacijų veiklą. Juo labiau, kad pastaruoju metu į viešumą vienas po kito iškyla skandalai, susiję su galimai neskaidriu atliekų tvarkymu.

Kartu su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Kęstučiu Mažeika, bendradarbiaudami su Aplinkos ministerija, parengėme dar vieną Atliekų tvarkymo įstatymo pataisą, kuria siekiama užkirsti kelią neteisėtam gaminių ar pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymui.

Parengti įstatymo pataisą paskatino aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų patirtis, tikrinant atliekų tvarkytojus ir įrodančių dokumentų išrašymą. Kyla daug abejonių, ar įrodantys dokumentai, kuriuos pateikia gamintojus ir importuotojus atstovaujančioms institucijoms dėl gaminių ir (ar) pakuočių sutvarkymo, atitinka realų faktą. Įrodantys dokumentai – dokumentai, kurių pagrindu gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo. Pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kai atliekų tvarkytojai neteikia dokumentų arba vilkina dokumentų, reikalingų įsitikinti, kad atliekų tvarkymas atitinka teisės aktų reikalavimus pateikimą aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai.

Todėl Atliekų tvarkymo įstatymą siūlome pakoreguoti, įrašant, kad „neteisėtu gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento išrašymu laikoma, kai asmenys nepateikia aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai dokumentų, būtinų vykdyti atliekų tvarkymo kontrolę.“

Šiuo metu Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta, kad neteisėtu gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento išrašymu laikoma, kai toks dokumentas yra išrašytas už: 1) tas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų rūšis, už kurias išrašyti tokį dokumentą asmuo neturėjo teisės; 2) ne Lietuvos Respublikos teritorijoje surinktą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį; 3) kiekį tų atliekų, kurios nepriskiriamos gaminių ir (ar) pakuočių atliekoms; 4) komunalinių atliekų sraute susidarančias gaminių ir (ar) pakuočių atliekas, surinktas ne savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir jas papildančiose atliekų surinkimo sistemose; 5) komunalinių atliekų sraute susidarančias gaminių ir (ar) pakuočių atliekas, surinktas asmens, kuris neturi teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos sutarties su tomis savivaldybėmis (ar jų įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas), kurių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir jas papildančiose atliekų surinkimo sistemose surenka buityje naudojamas elektros ir elektroninės įrangos ir (ar) pakuočių atliekas; 6) tą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį, kuris gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento išrašymo metu dar nebuvo sutvarkytas; 7) tą eksportuotą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį, apie kurio išvežimą neinformuota ir (ar) nepateiktas iš gavėjo gautas dokumentas, patvirtinantis išvežtų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų panaudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Tačiau minėtame įstatyme nėra pagrindų dėl neteisėto įrodančių dokumentų išrašymo, kai nepateikiami reikalingi dokumentai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantiems pareigūnams. Visapusiška kontrolė būtina įsitikinti, kad įrodantys dokumentai išduoti ir atliekų tvarkymas vykdytas laikantis teisės aktų reikalavimų. Tai svarbu ne tik taršos aplinkai prevencijos atžvilgiu, bet ir gamintojams ir importuotojams, nes atliekų tvarkytojų jiems išduotas įrodantis dokumentas.

Ši pataisa kartu būtų ir įspėjimas atliekų tvarkytojams, apie galimą išbraukimą iš įrodančius dokumentus galinčių išrašyti atliekų tvarkytų sąrašo, kai nepateiks institucijoms dokumentų apie realų atliekų perdirbimą.

Priėmus šią pataisą bus efektyviau vykdoma atliekų tvarkymo kontrolė ir išaiškinami reikalavimų nesilaikantys atliekų tvarkytojai. 

Virginija Vingrienė

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė

Šaltinis: Regionų naujienos (http://www.regionunaujienos.lt)

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Šventė subūrė Viečiūnų bendruomenę

Valstybės šimtmetį paminėjome bendruomenės renginyje, vykusiame Druskininkų savivaldybės Viečiūnų miestelyje, šiemet paskelbtame Lietuvos mažąja kultūros sostine. Viečiūnai - seniūnijos, iš kurios esu kilusi aš pati, centras. Man buvo labai didelė garbė pasveikinti gimtąją seniūniją dvigubos šventės proga ir sutikti kartu valstybei svarbų šimtmečio minėjimą.




Akimirkas iš renginio galite pažiūrėti čia: https://www.facebook.com/pg/Mano-Druskininkai-312076108843184/photos/?tab=album&album_id=1745110022206445

   Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

„Valstiečiai“ siūlo PVM lengvatą ekologišką energiją vartojantiems automobiliams

Siekiant skatinti atsinaujinančią ir ekologišką energiją vartojančių transporto priemonių įsigijimą, nuo 2019 metų sausio siūloma taikyti lengvatinį pridėtinės vertės (PVM) mokestį hibridinių variklių, o taip pat elektra ar kita atsinaujinančia energija varomoms transporto priemonėms ir jų remontui.

Tokias Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisas, kurios galiotų iki iki 2025 metų, Seime registravo Aplinkos apsaugos komitete dirbantys „valstiečiai“ Virginija Vingrienė ir Kęstutis Mažeika.

Pataisos numato, kad hibridinių variklių transporto priemonėms (kai transporto priemonė yra iš dalies ekologiška) būtų taikomas 9 proc. PVM tarifas, o 5 proc. – visiškai ekologiškoms ar naudojančioms atsinaujinančią energiją transporto priemonėms.

Pataisos iniciatoriai sako, kad lengvata būtų taikoma ribotą laiką, iki 2025 metų – „tam, kad sukurti ekologiškų transporto priemonių rinką ir infrastruktūrą“.

Dabar 5 proc. lengvatinis PVM tarifas taikomas vaistams, o 9 proc. – keleivių vežimui, spaudai, knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams, viešbučiams, centralizuotam šildymui . Įprastas PVM tarifas šiuo metu yra 21 proc., jis galioja nuo 2009 metų rudens.

Šaltinis: https://www.lzinios.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Siekiant skatinti atsinaujinančią ir ekologišką energiją vartojančių transporto priemonių įsigijimą, nuo 2019 metų sausio siūloma taikyti lengvatinį pridėtinės vertės (PVM) mokestį hibridinių variklių, o taip pat elektra ar kita atsinaujinančia energija varomoms transporto priemonėms ir jų remontui.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gazas/naujiena/gatve/valstieciai-siulo-pvm-lengvata-ekologiska-energija-vartojantiems-automobiliams-221-927798

Siekiant skatinti atsinaujinančią ir ekologišką energiją vartojančių transporto priemonių įsigijimą, nuo 2019 metų sausio siūloma taikyti lengvatinį pridėtinės vertės (PVM) mokestį hibridinių variklių, o taip pat elektra ar kita atsinaujinančia energija varomoms transporto priemonėms ir jų remontui.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gazas/naujiena/gatve/valstieciai-siulo-pvm-lengvata-ekologiska-energija-vartojantiems-automobiliams-221-927798

Siekiant skatinti atsinaujinančią ir ekologišką energiją vartojančių transporto priemonių įsigijimą, nuo 2019 metų sausio siūloma taikyti lengvatinį pridėtinės vertės (PVM) mokestį hibridinių variklių, o taip pat elektra ar kita atsinaujinančia energija varomoms transporto priemonėms ir jų remontui.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gazas/naujiena/gatve/valstieciai-siulo-pvm-lengvata-ekologiska-energija-vartojantiems-automobiliams-221-927798

Virginija Vingrienė. Būti politike ar namų šeimininke – laisvas moters pasirinkimas

2017 metų lyčių lygybės indekso duomenimis, Lietuva užima 20 vietą Europos Sąjungoje. Prasčiausiai atrodo politikoje ir ekonomikoje dalyvaujančių moterų rodiklis. Artėjant pirmą kartą vasario 17-ąją minimai Nacionalinei emancipacijos dienai, susimąsčiau, kokias galimybes dalyvauti politikoje turi mūsų šalies moterys, kaip šią veiklą joms pavyksta derinti su šeimyniniu gyvenimu, su kokiomis problemomis ir iššūkiais jos susiduria savo politinėje karjeroje.

Daugiau skaitykite adresu https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/virginija-vingriene-buti-politike-ar-namu-seimininke-laisvas-moters-pasirinkimas.d?id=77172835.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo narė Virginija Vingrienė: Didžiausia šalies aplinkosaugos problema yra atliekų tvarkymas

Aplinkos ministerijos duomenimis, per metus  Vilniaus miesto 543 493 gyventojai „pagamina“ 204 205,493 t. komunalinių atliekų, 297686 Kauno miesto gyventojai – 132515,621 t. komunalinių atliekų.

Su Seimo Aplinkos apsaugos, Europos reikalų komitetų ir Energetikos komisijos nare Virginija Vingriene kalbėjomės apie šią aplinkosaugos aktualiją. 

Atliekų klausimą vadinate svarbiausia aplinkosaugos problema Lietuvoje? 

Manau, didžiausiu galvos skausmu Lietuvoje šiandien vienareikšmiškai yra atliekų tvarkymo sektorius. Persipildę sąvartynai, sunkiai skina kelią pirminis rūšiavimas, nuolat kyla skandalų dėl fiktyvių pažymų, patvirtinančių atliekų sutvarkymą, taip uždirbant aplinkos ir visuomenės sąskaita…

Tuo tarpu siekdama aukščiausių aplinkosaugos tikslų Europos Komisija tvirtina naują žiedinės ekonomikos paketą, kuris būtų ir  naujausios kartos ekonomikos iššūkis ES – ne vien tik mažinti išteklių naudojimą ir aplinkos taršą, bet ir atverti naujas ekonomikos plėtros perspektyvas, naują kelią. Siekiama, kad į rinką išleista produkcija užsidarytų uždarame gamybos cikle – visi gaminiai būtų nuolat atnaujinami, taisomi, pakartotinai naudojami, patys taptų žaliava kitiems produktams, o jau visiškai nebeperdirbami būtų sudeginami energijos gavybos tikslais iki visiško minimumo, sumažinus šalinamų atliekų sąvartynuose kiekį. Tai labai didelis iššūkis, suteikiantis plačias galimybes naujos kartos ir požiūrio verslams, naujausių technologijų paieškai, o kartu ir viltį išspręsti taršos problemas. Ir tam turime dėti visas pastangas. Važiuodami senomis vėžėmis nieko nepadarysim. 

Tačiau Lietuvoje, regis, garsiau skamba diskusijos dėl sąvartynų tvarkymo, galimo jų uždarymo ir atliekų deginimo… 

Europos Sąjunga skatina atliekų rūšiavimą, antrinį daiktų panaudojimą, atnaujinimą, remontą, kas Lietuvoje dabar nepopuliaru. Tuo tarpu atliekų deginimas – vienas iš problemos sprendimo būdų, o ne pagrindinių tikslų. Degintina tik  tai, kas jau niekaip neperdirbtina ir nepanaudojama. Lietuvoje einama kiek klaidingu keliu – prioritetas suteiktas atliekų deginimui. Statomos dvi atliekų deginimo kogeneracinės jėgainės, visų trijų ( su dabar veikiančia jėgaine Klaipėdoje) bendras deginimo pajėgumas siektų 615 tūkst. tonų per metus. Europos Komisiją ir mus, politikus bei šalies aplinkosaugininkus, neramina, kad einama link atliekų deginimo, sąmoningai neskatinant perdirbimo ir antrinio gaminių panaudojimo, nesiekiant atsisakyti neperdirbamų pakuočių ar kitų produktų, neieškant perspektyvesnių ir racionalesnių būdų. O viską juk galima išspręsti, panaudoti ir tos pačios energijos gavybai. Juk statomos biodujų jėgainės, kurių šiandien Lietuvoje turime dešimt. Jos laukia mūsų, politikų, sprendimų, kur link eisime atliekų tvarkymo srityje. Jų žaliava – biodegraduojančios atliekos, tos pačios maisto atliekos, kurias kompostuojant gaunamos biodujos. Atsiranda verslai, kurie iš tų pačių jau nebeperdirbamų, o degintinų atliekų pasiruošę gaminti šaligatvių trinkeles. Jie nori būti užtikrinti žaliava. O kas daroma? Tiesiog užkertamas kelias naujos kartos verslui? Kodėl  pataikaujama sustabarėjusiam, savo saugioje komforto zonoje užsibarikadavusiam verslo sektoriui, kaišiojančiam pagalius į ratus pažangioms, aplinkai draugiškoms naujovėms. Kodėl mes, pataikaudami „Lietuvos energijos“ užmojams, stabdome pažangą ir rizikuojame neįgyvendinti ambicingų įsipareigojimų iki 2030 m. perdirbti ne mažiau 65 proc. visų komunalinių atliekų ir 75 proc. pakuočių. Juo labiau, kad mokslininkų skaičiavimais iki to laikotarpio degintinų atliekų tesusidarys vos 433 tūkst. t. per metus. O deginimo pajėgumas bus 600 tūkst. t per metus, jei nesustabdysime vienos iš atliekų deginimo kogeneracinių jėgainių statybų arba bent nepriversime joje įrengti katilų, naudosiančių kitos rūšies kuro žaliavas. O kur dar Akmenės cemento gamykla, kuri kasmet sudegintų 100 tūkst. t sertifikuoto kietojo atgautojo kuro. Juo labiau, kad Europos Komisija savo komunikate pabrėžia atliekų deginimo prioritetą kalkių ir cemento gamybos tikslais.

Todėl esu užregistravusi dvi Atliekų įstatymo pataisas, kuriose nustatoma, kad deginamų atliekų kiekis būtų ne didesnis 500 tūkst. tonų per metus ir kad būtų uždraustas deginimui skirtų atliekų importas. Taip būtų atverti keliai žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimui ir  vietinės žaliavos – biokuro, atsinaujinančios energetikos, biodujų naudojimui, naujos kartos verslų plėtrai.

Seime, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Kęstučio Mažeikos iniciatyva esame subūrę darbo grupę atliekų sektoriaus problemoms spręsti, keliame klausimus dėl atliekų tvarkymo, jų šalinimo sąvartynuose ir deginimo aspektų, kartu su valstybės institucijų ir atliekų tvarkymo sektoriaus atstovais bendromis jėgomis ieškodami tinkamiausių sprendimo kelių. 

Kaip manote, kaip būtų galima keisti situaciją? Juk net kalbama apie atliekų krizę. 

Pradėkime nuo paprastų dalykų, paskatinkime žmonių interesą rūšiuoti atliekas. Tam būtina surasti  priemonių tobulinti nepatogią jų rūšiavimo sistemą, skatinti papildomą interesą rūšiuoti. Kaip patirtis parodė, atliekas rūšiuoti tikrai mokame, jeigu yra tinkama paskata.  Jau dvejus metus įgyvendinama užstato sistema,  sukūrusi ekonomines prielaidas grąžinti pakuotes ir atgauti pinigus, pasirodė esanti stipriai motyvuojanti.

Pasiektas įspūdingas 92 proc. taros  gražinimas rodo, kad atliekas rūšiuoti galime turėdami tinkamą motyvą ir kad piniginis interesas turi didžiulį ryšį su žmonių ekologiniu sąmoningumu. O jei dalis gyventojų nerūšiuoja, išmeta depozitines pakuotes į konteinerį ar palieka gamtoje, iš esmės taip pasidalina pinigas su kitais (matome jau ir ekonominį-socialinį teisingumą).

Panašiai reikėtų ieškoti sprendimų dėl kitų atlietų. Dabar dauguma gyventojų atliekų nerūšiuoja, jas tiesiog meta į buitinių atliekų srautą. Aišku, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai jas atitinkamai išrūšiuoja. Tačiau šių įrenginių paskirtis ne rūšiuoti atskiriant perdirbamąją pakuotę, o tik atskirti bioskaidžiąją dalį nuo degintinų atliekų. Bet ir čia slypi didelė problema, nes supakuotų degintinų atliekų kiekiai kaupiasi. Vilniuje jau galima kalbėti apie artėjančią atliekų krizę –atliekų deginimo jėgainė bus pastatyta geriausiu atveju 2020 m, nėra tinkamų degiųjų atliekų saugojimo aikštelių, jos saugomos sąvartynuose. Teisės aktai numato, kad šiuose degintinos atliekos negali būti laikomos ilgiau negu 3 metus, vėliau jos tampa netinkamomis deginti dėl suprastėjusio kaloringumo, drėgmės ir pan. ir turi būti pašalintos sąvartynuose.  O tai atspindi aiškų neūkiškumą, valstybinio požiūrio ir kontrolės stoką. Blogiausia, kad šis aplaidumas kelia ne tik pavojų aplinkai, bet ir padidina mokesčius žmonėms už atliekų tvarkymą.

Turim ieškoti tinkamiausių būdų, kaip išspręsti šias problemas, kol nėra atliekų deginimo jėgainių. Jau ir dabar yra būdų tvarkyti degiąsias atliekas. Šiuo metu atsiranda verslų, kurie turi idėjų, kaip jas panaudoti  – iš jų gaminti šaligatvių trinkeles ir pan. Naujos kartos verslai yra labai dinamiški, plataus požiūrio, kūrybiški. Tad atsiras ir daugiau idėjų, kaip spręsti šią problemą. Aplinkosauginiu požiūriu būtų labai sveikintina idėja iš degintinų atliekų  gaminti kietąjį atgautąjį kurą – aukšto kaloringumo degųjį produktą. Tam atliekos turėtų būti išrūšiuotos, kad tinkamai atskirtos ir tvarkomos taptų produktu, atitinkančiu kietojo atgautojo kuro reikalavimus  ir jau nebūtų  traktuojamos kaip atlieka, o kaip produktas, kurį galima deginti, tarkim kalkių ir cemento gamyboje. Tokį jau galėtų deginti „Akmenės cementas“. Galima būtų šį produktą ir parduoti kietojo atgautojo kuro rinkoje. Nors nemažai diskusijų kelia tai, kad tam reikalingos didelės  investicijos: toks kuras turi būti sertifikuojamas, Lietuvoje nėra tokios institucijos, tektų sertifikuoti Vokietijoje. Bet ir tai įmanoma. 

Universaliausiais visų minėtų aplinkosaugos problemų sprendimo būdas turbūt būtų didinti gyventojų ekologinį sąmoningumą? Gal turite idėjų, kaip tai daryti? 

Manau, tam geriausia ieškoti ekonominių paskatų. Kaip jau minėta, įdiegus taros depozitą, surenkama 92 proc. pakuočių. Todėl dar pernai įregistravau įstatymo pataisą išplėsti depozito sistemą, į ją įtraukiant vyno, šampano ir stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą.

Pataisai po pateikimo pritarta dar praėjusių metų balandžio mėnesį, bet Aplinkos komitetas dar nenagrinėjo, tikiuosi, kad į pavasario darbų sesiją mes šį klausimą tikrai įtrauksim. Tai bus dar viena paskata sumažinti buitinių atliekų srautą ir atpiginti atliekų tvarkymą. Juk šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja gėrimų PET buteliukai, skardinės ir dalis stiklo pakuočių. Tačiau įtraukta tik dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo pakuočių, iš esmės susiejant pakuotėje talpinamą produkciją su jos dalyvavimu sistemoje. Nors teršia tai pakuotė, o ne jos turinys…

Noriu pabrėžti, kad pati užstato sistema tarnauja pakuočių rūšiavimo ir sutvarkymo tikslui, siekia aplinkosauginio bei estetinio efekto – sumažinti aplinkos šiukšlinimą.  Tas pat ir su kitomis atliekomis: automobilių padangomis, elektronika, baldais, tekstile  – svarbiausia motyvuoti žmones jas rūšiuoti ar gražinti sutvarkymui. Aišku, yra gaminių, tarkim automobilių detalės, akumuliatoriai ar tepalai, kuriuos pridavus duodama nuolaida, tai savotiškas depozitas, finansinė paskata nemesti jų į bendrą šiukšlių srautą. Kai kurių prekės ženklų drabužių parduotuvės už atneštus sudėvėtus drabužius pritaiko nuolaidas naujų įsigijimui, tau jau vienas žiedinės ekonomikos žingsnių.

Idealu būtų plačiau paskatinti pirminį atliekų rūšiavimą, kas yra tikrai nelengvas švietėjiškas darbas. Tai sakydama dažnai sulaukiu kritikos. Tačiau kodėl mums nepasimokius iš geros kitų šalių patirties. Pvz. Velse savivaldybės atstovai po kelis kartus beldžiasi į gyventojų duris: ragina rūšiuoti atliekas, klausia, ar tai daro, ar teisingai daro, išdalina pakuotes konkrečioms atliekoms dėti. Tai labai didelis darbas, kurį galėtų daryti ne tik savivaldybių, bet  ir gamintojų, importuotojų atstovai. Juk dviračio išradinėti nereikia. Nors, be abejo, galima surasti ir dar tobulesnių būdų. Kaip jau minėjau, lengviausia atliekų rūšiavimą paskatinti finansiniais motyvais. Mokesčių už buitinių atliekų tvarkymą didėjimas taip pat yra jų rūšiavimo paskata, jei atliekų daugėja vien dėl gyventojų kaltės. Tam turi pasitarnauti dvinarė mokėjimo sistema: mokama tik už neišrūšiuotų atliekų kiekį, o išrūšiuotos antrinės žaliavos išvežamos nemokamai arba superkamos. Turime idėją įdiegti ir atliekų svėrimo ar matavimo sistemą, kuri suteiktų aiškumo ir motyvuotų rūšiuoti. Svarbu tik rasti būdų, kaip tinkamai apskaityti nerūšiuotų atliekų kiekį. Idėjų tam galime rasti. 

Dėkoju už pokalbį. 

V. Vingrienę kalbino Daiva Červokienė / Paskelbta: www.miskas.eu

Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Jei tenka kirsti mišką saugomoje teritorijoje

Vasario 6 d. Seimo Aplinkos apsaugos posėdžių salėje įvyko Seimo narės Virginijos Vingrienės surengta apskritojo stalo diskusija, kurioje buvo apsikeista nuomonėmis apie Verkių regioniniame parke vykdomus medžių kirtimus bei teisės aktus, reglamentuojančius kirtimų technologijas saugomuose miškuose. Diskusijoje dalyvavo šešiolika įvairioms institucijoms atstovaujančių asmenų, tarp jų Aplinkos ministerijos, Vilniaus savivaldybės, Valstybinių miškų urėdijos atstovai.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narės V. Vingrienės teigimu, surengti šią diskusiją ją paskatino Verkių parko kaimynystėje gyvenančių žmonių skundai, esą didelių gabaritų plyniems kirtimams skirtos miškų kirtimo mašinos – vadinamieji „harvesteriai“ – žaloja parko medžius, darko miško paklotę, išvažinėja parko kelius. „Piliečiai teiravosi, ar „harvesterių“ naudojimą būtų galima pakeisti benzopjūklais, nepaisant galimai didesnių sąnaudų, o ugdomiesiems kirtimams skirti kompaktiškus, mažesnių gabaritų „harvesterius“, dažniausiai naudojamus būtent parkų tvarkymui. Kyla klausimas, kodėl eilinį kartą einama lengviausius keliu, skubotai pasirinkus pirmą po ranka pasitaikiusią techniką? Juk miestų parkai – tai ne ūkiniai miškai. Atitinkamai, šiuo atžvilgiu ekonominė nauda negali būti vieninteliu prioritetu, nes priimamas sprendimas yra susijęs ir su rekreaciniais, ekologiniais, socialiniais, kraštovaizdžio aspektais. Būtent tai turėtų būti prioritetų viršūnėje, kalbant apie saugomas teritorijas. Išties, Verkių regioniniame parke miškas kertamas vykdant ugdomuosius kirtimus, retinimą, parko tvarkymo darbus“, – sako Seimo narė .

Seime vykusioje diskusijoje buvo susitarta, jog rangovas pagal užsakymą likusį iškirsti miško plotą kirs atsargiau, ir, kiek tai leis galimybės, naudos mažesnę žalą parkui sukeliančią kirtimo techniką. Taip pat sutarta, kad į rengiamas kitais metais numatomų kirtimų sutartis bus įtraukti aiškūs reikalavimai, kokią kirtimo techniką privalu naudoti. Be to, sutarta ateityje numatomų kirtimų saugomuose miškuose miškotvarkos projektus griežtai derinti su gamtosauginiais projektais, ko ir reikalauja teisės aktų nuostatos.
 „Aplinkos ministerijos atstovai sutiko iki balandžio 10 d. parengti projektą, skirtą pagerinti miestų ir priemiesčių aplinkinių miškų tvarkymo įstatyminį reguliavimą, tačiau perspėjo, jog šis projektas bus tik pirmasis žingsnis ilgo teisėkūros proceso kelyje. Todėl, kaip teigė Aplinkos ministerijos atstovai, pirmiausia bus parengtas teisės aktas, reglamentuojantis Verkių ir Pavilnių regioninių parkų miško kirtimo tvarką. Taip pat, visų valstybinių institucijų paprašyta aktyviau ir plačiau informuoti visuomenė apie vykdomus kirtimus, paaiškinant jų tikslingumą, pobūdį, specifiką ir užtikrinti, kad informacija būtų prieinama kuo didesnei visuomenės daliai“, –  apie diskusijos rezultatus pasakojo V. Vingrienė.

Balandžio 10 d. Aplinkos ministerijai parengus minėtą projektą, numatoma surengti antrąją apskrito stalo diskusiją šiuo klausimu.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: www.manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.  

Rytdienos kelias – žiedinė ekonomika

Šiandien galiojančios Atliekų tvarkymo įstatyme nuostatos pažymi, kad atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybiniuose objektuose viena kuro energijai gauti rūšimi, gali būti naudojamos po rūšiavimo likusios perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios atliekos. Tačiau nei šiuo metu galiojanti Atliekų tvarkymo įstatymo redakcija, nei kiti įstatymai neapibrėžia maksimalių nepavojingų atliekų deginimo pajėgumų. Taip sudaromos prielaidos pertekliniams atliekų deginimo pajėgumams Lietuvoje atsirasti. Labai tikėtina, kad tai sąlygos ekonominius nuostolius bei sukurs rimtas infrastruktūros kliūtis atliekų perdirbimui, apsunkinant perėjimą prie Europos Sąjungoje formuojamo žiedinės (uždaro ciklo) ekonomikos kelio.

2017 m. sausio 26 d. Europos Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Energijos iš atliekų vaidmuo žiedinėje ekonomikoje“ nurodoma, kad siekiant išnaudoti ekonominį potencialą, skatinti inovacijas ir išvengti galimų ekonominių nuostolių dėl turto nuvertėjimo, į naujus atliekų tvarkymo pajėgumus turi būti investuojama atsižvelgiant į ilgalaikę žiedinės ekonomikos perspektyvą ir vadovaujantis ES atliekų tvarkymo hierarchija. Joje atliekų tvarkymo būdų eiliškumas išdėstytas pagal jų tvarumą. Didžiausias prioritetas skiriamas atliekų prevencijai ir perdirbimui. ES atliekų tvarkymo hierarchiją yra įtvirtinta ir Lietuvos atliekų tvarkymo įstatyme, atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje numatant taikyti tokį prioritetų eiliškumą: 1) prevencija; 2) paruošimas naudoti pakartotinai atskyrus produktus ar jų dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui; 3) perdirbimas atskyrus perdirbti netinkamas atliekas; 4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, energijai gauti; 5) šalinimas, atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.

Taigi atliekų naudojimas energijai gauti užima vieną žemiausių lygį ES atliekų tvarkymo hierarchijoje ir yra tik vienas sprendimo būdų, deginant jau nebetinkamas perdirbti atliekas. Nors, kaip rodo praktika, yra būdų iš degintinų atliekų gaminti šaligatvio trinkeles, asfaltą. Juo labiau, mes nežinome kokių galimybių ateityje, tobulėjant technologijoms ir ieškant naujų galimybių, galime tikėtis žvelgiant iš naujos kartos verslo dinamiškumo ir išradingumo perspektyvos. Tad būtina pasitelkti platų požiūrį ir, žiūrint gerokai į priekį, skatinti tik aukštesnių atliekų tvarkymo lygmenų technologijas.

Komunikate yra nurodoma, kad norint pereiti prie žiedinės ekonomikos labai svarbu, kad energijos gavimo iš neperdirbamų atliekų pajėgumas būtų nei per didelis, nei per mažas. Energijos gavimo iš atliekų pajėgumų optimalus dydis yra labai svarbus siekiant išvengti galimų ekonominių nuostolių, bet ir kartu nesukurti infrastruktūros kliūčių perdirbimo lygiui didinti. Komunikate dėl valstybių narių, kuriose nėra specialių deginimo pajėgumų arba jie labai maži ir kurios daug atliekų šalina sąvartynuose (tokioms valstybėms priskirtina ir Lietuva) teigiama, kad tokios valstybės narės turėtų teikti pirmenybę tolesniam rūšiuojamojo surinkimo sistemų ir perdirbimo infrastruktūros vystymui. Komunikate išsakoma nuomonė, kad peržiūrėdamos nacionalinius atliekų tvarkymo planus, įvertinant ar neperdirbamoms atliekoms apdoroti reikia papildomų energijos gavimo pajėgumų (pvz., deginimo įrenginių), valstybės turi vadovautis ilgalaike perspektyva. Reikalaujama būtinai prioritetą teikti atliekų perdirbimui ar pakartotiniam panaudojimui ir būtinai įvertinti ar pakaks žaliavų, naujų jėgainių poreikiams užtikrinti visą 20–30 metų jų eksploatavimo laikotarpį. Be to, perdirbti netinkamas t.y. degintinas atliekas pirmiausiai būtina nukreipti cemento ir kalkių krosnių ar kitokio tinkamo pramoninio deginimo tikslams. Komunikate reikalaujama įvertinti jau esamų pajėgumų konkrečioje ir kaimyninėse šalyse aspektą.

Komunikate pažymima, jog tiek nacionalinis, tiek ES finansavimas skatintų perėjimą prie žiedinės ekonomikos, o lėšos skiriamos atsižvelgus aukštesnį atliekų tvarkymo hierarchijos lygmenį.  O vertinant viešąją finansinę paramą energijos gavimo iš atliekų procesams itin svarbu, neskatinti žemesnės atliekų hierarchijoje esančių atliekų tvarkymo būdų. O juk deginimas yra antras nuo galo pagal minėtos tvarkymo hierarchijos lygmenis. Šis principas aiškiai nustatytas dabartinėse valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėse: teigiama, kad parama atliekas gaunamai energijai iš atsinaujinančių šaltinių arba parama atliekas naudojantiems kogeneracijos ir centralizuoto šildymo įrenginiams gali prisidėti prie aplinkos apsaugos tik jei nėra apeinama minėta atliekų tvarkymo hierarchija. Ar Lietuva paiso šio aspekto? Akivaizdu, kad jis pažeidžiamas pačiu aukščiausiu lygmeniu. Kaip ir Komunikate įvardytas aiškus reikalavimas viešuoju finansavimu nesukurti perteklinių deginimo įrenginių pajėgumų. Juo labiau, kad Europos Komisijos žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje pasiūlyti teisiniai reikalavimai atliekų tvarkymui, rodo aiškią degintinų atliekų mažėjimo tendenciją.

Europos Komisijos Ataskaitoje pastebima, kad 2016 m. birželio mėn. Lietuva iš dalies pakeitė Valstybinį atliekų tvarkymo 2014–2020 m. planą, įtraukdama į jį dvi naujas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir (arba) Kaune, kurių bendras komunalinių atliekų deginimo pajėgumas siektų 360 tūkst. tonų per metus. Komisijos Ataskaitoje nurodoma, kad pastačius dvi papildomas kogeneracines jėgaines veikiausiai atsirastų atliekų deginimo pertekliniai pajėgumai. Todėl Komisija pasiūlė vengti perteklinės galutinių atliekų tvarkymo infrastruktūros. Juo labiau, kai aiškiai pabrėžiama, jog sudeginti gali būti ne augiau, kaip 20-25 proc. šalyje susidarančių komunalinių atliekų. O šį rodiklį viršijantis deginimo pajėgumų perteklius veikiausiai dar labiau trukdys Lietuvai siekti 50 proc. 2020 m. perdirbimo tikslo ir labiau padidinti šį tikslinį lygį.

Svarbu sudaryti prielaidas atliekas tvarkyti kuo aukštesniu ES atliekų tvarkymo hierarchijos lygmeniu ir sukurti sąlygas sėkmingam perėjimui prie žiedinės ekonomikos. Akivaizdu, kad einant uždaro ciklo ekonomikos keliu atliekų kiekis tikrai mažės. Tad būtina užtikrinti, kad Lietuvoje neatsirastų perteklinių jų deginimo pajėgumų, nebūtų eilinį kartą iššvaistyti Valstybės pinigai bereikalingiems įrenginiams, ką jau parodė 120 mln. EUR kainavusių nereikalingų mechaninių biologinių atliekų rūšiavimo įrenginių (MBA) atvejis. Kai net iš Aplinkos ministerijos koridorių pasigirsta mintis apie artėjantį jų uždarymo laiką, labai tikėtina, kad tai padarius tektų gražinti ES paramos lėšas. Ir visa tai eilinį kartą guls kaip papildoma našta ant Lietuvos gyventojų pečių, ir taip keleriopai sumokančių už atliekų tvarkymą į sąskaitas įskaičiavus ir minėto neūkiškumo klaidų padarinius. Todėl parengiau du Atliekų įstatymo pataisos projektus, kuriais pasiūliau nustatyti maksimalius nepavojingų atliekų deginimo pajėgumus. Manau, kad bendri nepavojingų atliekų deginimo pajėgumai negali viršyti 500 tūkst. tonų nepavojingų atliekų per metus. Tai apskaičiuota įvertinus mokslininkų pateiktus ateityje t.y. po 2030 metų susidarysiančius nepavojingų atliekų kiekius Lietuvoje. Be to, siūlau uždrausti degintinų atliekų importą iš kitų šalių, kas bus aiškus signalas Lietuvos energijos strategams plačiau pažiūrėjus į priekį atsakingai priimti sprendimą, žinant, kad savo sprendimo klaidų nebus galima taisyti verčiant Lietuvą Europos atliekų deginimo bastionu, o pirmiausiai jos sąvartynu. Juo labiau, kad pereinant prie žiedinės ekonomikos sąvartynus privalėsime uždaryti.

Įgyvendinus įstatymo pakeitimą bus sureguliuoti atliekų deginimo pajėgumai, sudarytos  prielaidos sklandesniam perėjimui prie žiedinės ekonomikos, užkirtus kelią galimam interesų konfliktui tarp atliekas deginančių ir atliekas perdirbančių asmenų, trukdančius siekti ambicingų aplinkosauginių tikslų. Pastarieji apima didesnį atliekų perdirbimą, pakartotinį panaudojimą ir siekį pereiti vien tik prie perdirbamų ir pakartotinai panaudojamų gaminių tiekimo Lietuvos rinkai. Juo labiau, kad atliekų deginimas pagal žiedinės ekonomikos prioritetų principą – tik vienas iš sprendimo būdų, tvarkant jau niekaip nebeperdirbamas atliekas, o ne pagrindinių tikslų.

Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Mūsų gerovės trukdis – vergo genas

Neseniai perskaičiau 15min.lt paskelbtą straipsnį „Švedija pasamdytų visus mūsų statybininkus, jei tik išoperuotume vergo geną“ ir susimąsčiau: išsioperuoti vergo geną reikia toli gražu ne vien dėl to, kad švedai pasamdytų mūsų žmones.

Pasinaudoti ironišku švedų pasiūlymu ir išsioperuoti šį geną turime savo pačių labui. Ne dėl to, kad mūsų žmonės būriais veržtųsi dirbti į Švediją, bet kad noro važiuoti dirbti svetur net nebūtų, išskyrus atvejus, kai važiuotume įgyti geresnės patirties, ieškoti naujų galimybių ir perspektyvų, ar kai žmogus yra pasaulinis kokios nors srities ekspertas. Svarbiausia, kad gerovės čia, savo šalyje, siektume savo jėgomis. Juk gerovę tose šalyse sukūrė ne kas kitas, o patys žmonės. Taigi, pasimokę iš mūsų šiaurinių kaimynų, kurių ekonomikos ir socialinės gerovės modelis man visada buvo aukščiausia siekiamybė, galime pasiekti pačių aukščiausių ekologinių, ekonominių ir socialinių standartų. Tačiau pirmiausia turime išmokti gerbti save ir žmones, kurie mums padeda siekti rezultato. Tai rimta pastaba tiek darbuotojams, tiek jų darbdaviams.

Labai liūdna skaityti Lietuvos verslininkų apgailestavimą dėl Sodros „grindų“, piktinantis, kad įdarbinus darbuotoją už minimalų atlyginimą puse ar ketvirčiu etato, socialinio draudimo įmokas privaloma bus mokėti nuo ne mažesnių nei minimalus atlyginimas pajamų. Bet juk tai yra bent kažkokia socialinė garantija žmogui, suteikianti jam galimybę sukaupti metų stažą ir gauti visas socialines garantijas. Kalba net neina apie minimalaus atlyginimo skėlimą, įdarbinus žmogų puse ar ketvirčiu etato, nors čia dažniausiai ir slypėjo didžiausia manipuliacija. Eičiau dar toliau, nes esu įsitikinusi, kad minimalus atlyginimas ir turi būti pačiu mažiausiu minimumu, ką apskritai gali uždirbti darbuotojas, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius, nesvarbu kiek valandų per dieną jis bedirbtų. Kai kurių verslo atstovų pasipiktinimas, esą taip pažeidžiamos žmogaus teisės dirbti ne visą dieną, neatlaiko kritikos, nes rodo ne tik manipuliaciją, bet tolesnį skatinimą žmones žemintis, paminti savo orumą, susitaikant su esama padėtimi ir džiaugiantis apskritai turint kokį nors darbą ir bent kokias, kad ir žemiau skurdo ribos balansuojančias pajamas. Mano akimis, tai yra labai akivaizdus sovietinis požiūris, dažniausiai ir vejantis mūsų žmones ieškoti laimės svetur. Džiugu, kad jaunosios kartos verslas krypsta pažangaus požiūrio, socialinės atsakomybės, požiūrio į darbuotoją kaip į profesionalų, orų partnerį, užtikrinant jam tinkamas motyvacijos galimybes. Ir jo vis daugėja. Tai teikia daug vilties. Na, o švedai ir kiti skandinavai mane labiausiai žavi būtent pagarba sau ir kitiems.

Pažiūrėkime, kaip adekvačiai jie vertina verslo plėtrai ir užsienio investicijų pritraukimui pagalius į ratus kaišiojančių profsąjungų veiklą. Pavyzdžiui, kolektyvinės sutartys. Kaip teigiama straipsnyje, nors privačiame sektoriuje jos nėra būtinos, ir niekas netikrina, ar jos sudarytos, su darbuotojais kolektyvinės sutarties nesudariusiai įmonei gauti užsakymo yra neįmanoma, nes jos reikalauja užsakovas. „Vis dėlto, net profsąjungos darbuotojai suvokia, kad dažnai ši organizacija elgiasi kenksmingai, tačiau Švedija tai toleruos iki pasaulio galo, nes profsąjungos atstovauja „žmonių balsui“, o žmonių balsas – aukščiausia valdžia“, – rašoma straipsnyje.

Taip ne tik ginamos darbuotojų teisės į teisingą atlygį bei skatinamas jų orumas, bet reiškiamas rimtas požiūris į darbų saugą, darbuotojo sveikatą ir aplinką. Mūsų kaimynams yra akivaizdu, kad tai – neginčijamas pirmos būtinybės aspektas. Kada mes, lietuviai, savo potencialu tikrai ne prastesni už švedus, išsiugdysime tokį aukštą sąmoningumo lygmenį? Didžiausias tokio mąstymo privalumas yra tas, kad taip užkeliama kartelė tobulėjimui, aukščiausio lygio ir pačių aukščiausių standartų siekiui. Taip skiriamas prioritetas vietinio verslo plėtrai ir galimybės vietos gyventojams susikurti ir užsitikrinti sau gerai apmokamas darbo vietas. Tai be galo platus požiūris, žvelgiant toli į perspektyvą. Juk tiesa, kad dažnai verta atsisakyti net pačių patraukliausių, greitą atsipirkimą žadančių investicijų vardan to, kad užsiauginti galbūt lėtesnę, brangiau kainuojančią, daugiau pastangų reikalaujančią, bet žymiai kokybiškesnę ilgalaikę naudą. Kokurencingumas neturi prasilenkti su kokybe, pastarąją aukojant pigumo naudai. O visų svarbiausia – taip ugdomas ir skatinamas žmonių orumas, pagarba sau, didinama žmogaus savivertė. Kas man patiko labiausia, tai kad kiekvieno samdomo darbuotojo vertinimas yra siejamas su jo gebėjimu pasiskaičiuoti, pakovoti už savo interesus, būti šeimininku, lygiaverčiu partneriu, siekti pačių aukščiausių standartų tiek sau, tiek ir tiek atliekamame darbe. Tuo ir labiausiai patrauklus skandinaviškas gerovės modelis, kuriuo vienareikšmiškai turėtume sekti ir mes. Tai neabejotinai ilgas, sunkus, greito atsipirkimo ir trumpalaikės naudos nežadantis, tačiau pačius aukščiausius standartus,  savigarbą, orumą ir ilgalaikę naudą garantuojantis kelias. Esu įsitikinusi, kad mes neturime balansuoti ties vidutinybių riba, tekindamiesi vien tik vidutinybių statusu. Privalome siekti tapti pačiais geriausiais, nes tik taip įveiksime pačias aukščiausias viršukalnes.

Virginija Vingrienė, Seimo Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narė

Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Apskrito stalo diskusija Verkių parke vykdomų medžių kirtimo darbų klausimu

Diskusijos dalyviai

Vasario 6 d. Seimo Aplinkos apsaugos posėdžių salėje įvyko Seimo narės Virginijos Vingrienės surengta apskritojo stalo diskusija, skirta su įvairių susijusių institucijų atstovais aptarti neatsargaus medžių kirtimo darbų Verkių parke vykdymo problemą ir su kirtimų saugomuose miškuose tvarka susijusiu teisiniu reguliavimu. Diskusijoje dalyvavo 16 žmonių, tarp jų Aplinkos ministerijos, Vilniaus savivaldybės, Valstybinių miškų urėdijos atstovai.

Akstinu surengti diskusiją tapo V. Vingrienę pasiekę Verkių parko kaimynystėje gyvenančių žmonių skundai, jog masyvių gabaritų miškų pjovimo mašinos – vadinamieji "harvesteriai" – žaloja parko medžius, darko miško paklotę. Piliečiai teiravosi, ar harvesterių naudojimą būtų galima pakeisti darbu benzopjūklų pagalba, nepaisant galimai didesnių kaštų.

Diskusijoje buvo susitarta, jog pagal užsakymą rangovas likęs iškirsti plotas bus atliekamas atsargiau, pagal galimybes renkantis mažesnę žalą miškui sukeliančią kirtimo techniką, o į rengiamas kitais metais numatomų vykdyti kirtimų sutartis bus įtraukti aiškūs reikalavimai, kokias kirtimo mašinas privalu naudoti kirtimo darbuose.

Diskusijos dalyviai

Aplinkos ministerijos atstovai sutiko iki balandžio 10 d. parengti projektą, skirtą pagerinti miestų ir priemiesčių aplinkinių miškų tvarkymo įstatyminį reguliavimą, tačiau perspėjo, jog šis projektas bus tik pirmasis žingsnis ilgo teisėkūros proceso kelyje, ir pradžioje savo turiniu ir poveikiu bus orientuotas į Verkių parko miškų kirtimo tvarkos tobulinimą. Taip pat susitarta, jog valstybinės institucijos turėtų aktyviau ir prieinamiau platinti su kirtimų darbais susijusią informaciją.

Balandžio 10 d., Aplinkos ministerijai parengus minėtą projektą, numatoma surengti antrąją apskrito stalo diskusiją šiuo klausimu.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.