Aplinkos ministerijos duomenimis, per
metus Vilniaus miesto 543 493 gyventojai „pagamina“ 204 205,493 t.
komunalinių atliekų, 297686 Kauno miesto gyventojai – 132515,621 t.
komunalinių atliekų.
Su Seimo Aplinkos apsaugos, Europos
reikalų komitetų ir Energetikos komisijos nare Virginija Vingriene
kalbėjomės apie šią aplinkosaugos aktualiją.
Atliekų klausimą vadinate svarbiausia aplinkosaugos problema Lietuvoje?
Manau, didžiausiu galvos skausmu
Lietuvoje šiandien vienareikšmiškai yra atliekų tvarkymo sektorius.
Persipildę sąvartynai, sunkiai skina kelią pirminis rūšiavimas, nuolat
kyla skandalų dėl fiktyvių pažymų, patvirtinančių atliekų sutvarkymą,
taip uždirbant aplinkos ir visuomenės sąskaita…
Tuo tarpu siekdama aukščiausių
aplinkosaugos tikslų Europos Komisija tvirtina naują žiedinės ekonomikos
paketą, kuris būtų ir naujausios kartos ekonomikos iššūkis ES – ne
vien tik mažinti išteklių naudojimą ir aplinkos taršą, bet ir atverti
naujas ekonomikos plėtros perspektyvas, naują kelią. Siekiama, kad į
rinką išleista produkcija užsidarytų uždarame gamybos cikle – visi
gaminiai būtų nuolat atnaujinami, taisomi, pakartotinai naudojami, patys
taptų žaliava kitiems produktams, o jau visiškai nebeperdirbami būtų
sudeginami energijos gavybos tikslais iki visiško minimumo, sumažinus
šalinamų atliekų sąvartynuose kiekį. Tai labai didelis iššūkis,
suteikiantis plačias galimybes naujos kartos ir požiūrio verslams,
naujausių technologijų paieškai, o kartu ir viltį išspręsti taršos
problemas. Ir tam turime dėti visas pastangas. Važiuodami senomis
vėžėmis nieko nepadarysim.
Tačiau Lietuvoje, regis, garsiau skamba diskusijos dėl sąvartynų tvarkymo, galimo jų uždarymo ir atliekų deginimo…
Europos Sąjunga skatina atliekų
rūšiavimą, antrinį daiktų panaudojimą, atnaujinimą, remontą, kas
Lietuvoje dabar nepopuliaru. Tuo tarpu atliekų deginimas – vienas iš
problemos sprendimo būdų, o ne pagrindinių tikslų. Degintina tik tai,
kas jau niekaip neperdirbtina ir nepanaudojama. Lietuvoje einama kiek
klaidingu keliu – prioritetas suteiktas atliekų deginimui. Statomos dvi
atliekų deginimo kogeneracinės jėgainės, visų trijų ( su dabar
veikiančia jėgaine Klaipėdoje) bendras deginimo pajėgumas siektų 615
tūkst. tonų per metus. Europos Komisiją ir mus, politikus bei šalies
aplinkosaugininkus, neramina, kad einama link atliekų deginimo,
sąmoningai neskatinant perdirbimo ir antrinio gaminių panaudojimo,
nesiekiant atsisakyti neperdirbamų pakuočių ar kitų produktų, neieškant
perspektyvesnių ir racionalesnių būdų. O viską juk galima išspręsti,
panaudoti ir tos pačios energijos gavybai. Juk statomos biodujų
jėgainės, kurių šiandien Lietuvoje turime dešimt. Jos laukia mūsų,
politikų, sprendimų, kur link eisime atliekų tvarkymo srityje. Jų
žaliava – biodegraduojančios atliekos, tos pačios maisto atliekos,
kurias kompostuojant gaunamos biodujos. Atsiranda verslai, kurie iš tų
pačių jau nebeperdirbamų, o degintinų atliekų pasiruošę gaminti
šaligatvių trinkeles. Jie nori būti užtikrinti žaliava. O kas daroma?
Tiesiog užkertamas kelias naujos kartos verslui? Kodėl pataikaujama
sustabarėjusiam, savo saugioje komforto zonoje užsibarikadavusiam verslo
sektoriui, kaišiojančiam pagalius į ratus pažangioms, aplinkai
draugiškoms naujovėms. Kodėl mes, pataikaudami „Lietuvos energijos“
užmojams, stabdome pažangą ir rizikuojame neįgyvendinti ambicingų
įsipareigojimų iki 2030 m. perdirbti ne mažiau 65 proc. visų komunalinių
atliekų ir 75 proc. pakuočių. Juo labiau, kad mokslininkų skaičiavimais
iki to laikotarpio degintinų atliekų tesusidarys vos 433 tūkst. t. per
metus. O deginimo pajėgumas bus 600 tūkst. t per metus, jei
nesustabdysime vienos iš atliekų deginimo kogeneracinių jėgainių statybų
arba bent nepriversime joje įrengti katilų, naudosiančių kitos rūšies
kuro žaliavas. O kur dar Akmenės cemento gamykla, kuri kasmet sudegintų
100 tūkst. t sertifikuoto kietojo atgautojo kuro. Juo labiau, kad
Europos Komisija savo komunikate pabrėžia atliekų deginimo prioritetą
kalkių ir cemento gamybos tikslais.
Todėl esu užregistravusi dvi Atliekų
įstatymo pataisas, kuriose nustatoma, kad deginamų atliekų kiekis būtų
ne didesnis 500 tūkst. tonų per metus ir kad būtų uždraustas deginimui
skirtų atliekų importas. Taip būtų atverti keliai žiedinės ekonomikos
tikslų įgyvendinimui ir vietinės žaliavos – biokuro, atsinaujinančios
energetikos, biodujų naudojimui, naujos kartos verslų plėtrai.
Seime, Aplinkos apsaugos komiteto
pirmininko Kęstučio Mažeikos iniciatyva esame subūrę darbo grupę atliekų
sektoriaus problemoms spręsti, keliame klausimus dėl atliekų tvarkymo,
jų šalinimo sąvartynuose ir deginimo aspektų, kartu su valstybės
institucijų ir atliekų tvarkymo sektoriaus atstovais bendromis jėgomis
ieškodami tinkamiausių sprendimo kelių.
Kaip manote, kaip būtų galima keisti situaciją? Juk net kalbama apie atliekų krizę.
Pradėkime nuo paprastų dalykų,
paskatinkime žmonių interesą rūšiuoti atliekas. Tam būtina surasti
priemonių tobulinti nepatogią jų rūšiavimo sistemą, skatinti papildomą
interesą rūšiuoti. Kaip patirtis parodė, atliekas rūšiuoti tikrai
mokame, jeigu yra tinkama paskata. Jau dvejus metus įgyvendinama
užstato sistema, sukūrusi ekonomines prielaidas grąžinti pakuotes ir
atgauti pinigus, pasirodė esanti stipriai motyvuojanti.
Pasiektas įspūdingas 92 proc. taros
gražinimas rodo, kad atliekas rūšiuoti galime turėdami tinkamą motyvą
ir kad piniginis interesas turi didžiulį ryšį su žmonių ekologiniu
sąmoningumu. O jei dalis gyventojų nerūšiuoja, išmeta depozitines
pakuotes į konteinerį ar palieka gamtoje, iš esmės taip pasidalina
pinigas su kitais (matome jau ir ekonominį-socialinį teisingumą).
Panašiai
reikėtų ieškoti sprendimų dėl kitų atlietų. Dabar dauguma gyventojų
atliekų nerūšiuoja, jas tiesiog meta į buitinių atliekų srautą. Aišku,
mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai jas atitinkamai išrūšiuoja.
Tačiau šių įrenginių paskirtis ne rūšiuoti atskiriant perdirbamąją
pakuotę, o tik atskirti bioskaidžiąją dalį nuo degintinų atliekų. Bet ir
čia slypi didelė problema, nes supakuotų degintinų atliekų kiekiai
kaupiasi. Vilniuje jau galima kalbėti apie artėjančią atliekų krizę
–atliekų deginimo jėgainė bus pastatyta geriausiu atveju 2020 m, nėra
tinkamų degiųjų atliekų saugojimo aikštelių, jos saugomos sąvartynuose.
Teisės aktai numato, kad šiuose degintinos atliekos negali būti laikomos
ilgiau negu 3 metus, vėliau jos tampa netinkamomis deginti dėl
suprastėjusio kaloringumo, drėgmės ir pan. ir turi būti pašalintos
sąvartynuose. O tai atspindi aiškų neūkiškumą, valstybinio požiūrio ir
kontrolės stoką. Blogiausia, kad šis aplaidumas kelia ne tik pavojų
aplinkai, bet ir padidina mokesčius žmonėms už atliekų tvarkymą.
Turim ieškoti tinkamiausių būdų, kaip
išspręsti šias problemas, kol nėra atliekų deginimo jėgainių. Jau ir
dabar yra būdų tvarkyti degiąsias atliekas. Šiuo metu atsiranda verslų,
kurie turi idėjų, kaip jas panaudoti – iš jų gaminti šaligatvių
trinkeles ir pan. Naujos kartos verslai yra labai dinamiški, plataus
požiūrio, kūrybiški. Tad atsiras ir daugiau idėjų, kaip spręsti šią
problemą. Aplinkosauginiu požiūriu būtų labai sveikintina idėja iš
degintinų atliekų gaminti kietąjį atgautąjį kurą – aukšto kaloringumo
degųjį produktą. Tam atliekos turėtų būti išrūšiuotos, kad tinkamai
atskirtos ir tvarkomos taptų produktu, atitinkančiu kietojo atgautojo
kuro reikalavimus ir jau nebūtų traktuojamos kaip atlieka, o kaip
produktas, kurį galima deginti, tarkim kalkių ir cemento gamyboje. Tokį
jau galėtų deginti „Akmenės cementas“. Galima būtų šį produktą ir
parduoti kietojo atgautojo kuro rinkoje. Nors nemažai diskusijų kelia
tai, kad tam reikalingos didelės investicijos: toks kuras turi būti
sertifikuojamas, Lietuvoje nėra tokios institucijos, tektų sertifikuoti
Vokietijoje. Bet ir tai įmanoma.
Universaliausiais visų minėtų
aplinkosaugos problemų sprendimo būdas turbūt būtų didinti gyventojų
ekologinį sąmoningumą? Gal turite idėjų, kaip tai daryti?
Manau, tam geriausia ieškoti ekonominių
paskatų. Kaip jau minėta, įdiegus taros depozitą, surenkama 92 proc.
pakuočių. Todėl dar pernai įregistravau įstatymo pataisą išplėsti
depozito sistemą, į ją įtraukiant vyno, šampano ir stipriųjų alkoholinių
gėrimų tarą.
Pataisai po pateikimo pritarta dar
praėjusių metų balandžio mėnesį, bet Aplinkos komitetas dar nenagrinėjo,
tikiuosi, kad į pavasario darbų sesiją mes šį klausimą tikrai
įtrauksim. Tai bus dar viena paskata sumažinti buitinių atliekų srautą
ir atpiginti atliekų tvarkymą. Juk šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja
gėrimų PET buteliukai, skardinės ir dalis stiklo pakuočių. Tačiau
įtraukta tik dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo
pakuočių, iš esmės susiejant pakuotėje talpinamą produkciją su jos
dalyvavimu sistemoje. Nors teršia tai pakuotė, o ne jos turinys…
Noriu pabrėžti, kad pati užstato sistema
tarnauja pakuočių rūšiavimo ir sutvarkymo tikslui, siekia
aplinkosauginio bei estetinio efekto – sumažinti aplinkos šiukšlinimą.
Tas pat ir su kitomis atliekomis: automobilių padangomis, elektronika,
baldais, tekstile – svarbiausia motyvuoti žmones jas rūšiuoti ar
gražinti sutvarkymui. Aišku, yra gaminių, tarkim automobilių detalės,
akumuliatoriai ar tepalai, kuriuos pridavus duodama nuolaida, tai
savotiškas depozitas, finansinė paskata nemesti jų į bendrą šiukšlių
srautą. Kai kurių prekės ženklų drabužių parduotuvės už atneštus
sudėvėtus drabužius pritaiko nuolaidas naujų įsigijimui, tau jau vienas
žiedinės ekonomikos žingsnių.
Idealu būtų plačiau paskatinti pirminį
atliekų rūšiavimą, kas yra tikrai nelengvas švietėjiškas darbas. Tai
sakydama dažnai sulaukiu kritikos. Tačiau kodėl mums nepasimokius iš
geros kitų šalių patirties. Pvz. Velse savivaldybės atstovai po kelis
kartus beldžiasi į gyventojų duris: ragina rūšiuoti atliekas, klausia,
ar tai daro, ar teisingai daro, išdalina pakuotes konkrečioms atliekoms
dėti. Tai labai didelis darbas, kurį galėtų daryti ne tik savivaldybių,
bet ir gamintojų, importuotojų atstovai. Juk dviračio išradinėti
nereikia. Nors, be abejo, galima surasti ir dar tobulesnių būdų. Kaip
jau minėjau, lengviausia atliekų rūšiavimą paskatinti finansiniais
motyvais. Mokesčių už buitinių atliekų tvarkymą didėjimas taip pat yra
jų rūšiavimo paskata, jei atliekų daugėja vien dėl gyventojų kaltės. Tam
turi pasitarnauti dvinarė mokėjimo sistema: mokama tik už neišrūšiuotų
atliekų kiekį, o išrūšiuotos antrinės žaliavos išvežamos nemokamai arba
superkamos. Turime idėją įdiegti ir atliekų svėrimo ar matavimo sistemą,
kuri suteiktų aiškumo ir motyvuotų rūšiuoti. Svarbu tik rasti būdų,
kaip tinkamai apskaityti nerūšiuotų atliekų kiekį. Idėjų tam galime
rasti.
Dėkoju už pokalbį.
V. Vingrienę kalbino Daiva Červokienė / Paskelbta: www.miskas.eu
Šaltinis: http://www.regionunaujienos.lt
Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą