CETA – rimta grėsmė smulkiajam verslui ir
aplinkosaugai
Šiandienos
Seimo posėdyje buvo svarstomas Europos Sąjungos ir Kanados laisvosios prekybos
sutarties (CETA) ratifikavimo klausimas. Pasisakydama tribūnoje, paraginau savo
kolegas parlamentarus blaiviai įvertinti potencialias šio susitarimo grėsmes.
Apčiuopiamos pridėtinės vertės šioje sutartyje nematau; mano nuomonės nepakeitė
ir nė vienas išklausytas argumentas, kadangi nė vienas jų nebuvo grįstas
faktiniais duomenimis, ir neatsižvelgė į galimus CETA padarinius mūsų
valstybei, ne vien aplinkosaugos srityje, bet ir ekonominės, socialinės,
kultūrinės politikos atžvilgiu.
Sutarties
nuostatos nemaža dalimi buvo suformuotos didžiųjų korporacijų, todėl nereikėtų
stebėtis, kad sutartis neatitinka smulkiojo ir vidutinio verslo interesų.
Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas atkreipė dėmesį,
kad Europos Sąjunga gali netekti 90 mln. mažųjų ir vidutinių įmonių sukurtų
darbo vietų, mat smulkieji turėtų „visapusiškai konkuruoti su didelėmis Šiaurės
Amerikos tarptautinėmis korporacijomis“.
Tai 67 procentai viso užimtumo! Ne veltui Vokietijos, Austrijos,
Prancūzijos smulkieji verslininkai pareiškė daugybę nuogąstavimų dėl šios
sutarties.
Sutartį
kritiškai vertina ir Europos Sąjungos šalys. Masiniai protestai prieš CETA
nuvilnijo Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse.
Nyderlanduose veikia iniciatyva dėl CETA nuspręsti referendume. Vokietijoje
sutarties atitikimą nacionalinei teisei suvereniteto aspektu dvejose bylose
nagrinėja Konstitucinis Teismas. Šalies vyriausybė paskelbė neteiksianti CETA
balsavimui, kol negaus Konstitucinio Teismo sprendimų. Belgija kreipėsi į
Europos Teisingumo Teismą dėl Investicijų teismų sistemos suderinamumo su ES
teise, o Briuselio regionas (dėl CETA balsuos ne tik nacionaliniai, bet ir
regioniniai parlamentai) pareiškė neketinantis ratifikuoti CETA.
O mes?
Atsakykime
sau, ar leisime vardan nuolaidžiavimo korporacijoms sumenkinti pasauliniu mastu taikomus
aukščiausius ES aplinkosauginius, maisto saugos, visuomenės gerovės standartus? Čia įžvelgiu didžiulę problemą;
atsiminkime visai neseniai ES viduje kilusį skandalą dėl skirtingos receptūros
ir sudėties produktų, skirtų atskirų šalių, tame tarpe ir Lietuvos, rinkoms.
Apie tai garsiai šaukėme žiniasklaidoje, kūrėme specialiąsias komisijas Parlamente,
tačiau panašu, kad eilinį kartą nieko iš to nepasimokėme, ir vėl lengvabūdiškai
kišame galvas į giljotiną.
CETA
pagrįstai galime laikyti ir visiškai nešvariu aplinkosauginiu susitarimu.
Pastebiu, kad paliekant sutartį galioti būtų sunkiau atsisakyti iškastinio
kuro, plėsti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, stabdyti klimato
kaitą; tuo tarpu Kanados vyriausybė sėkmingai pasinaudojo derybomis, kad
atvertų kelius nešvariausio pasaulyje kuro – bitumingojo smėlio naftos –
importui į ES. Atmesti CETA nėra paradoksalu, jeigu suvoksime, kad sprendimus
galima priimti įsigilinant, o galima tiesiog apleisti sritis pasiduodant
spaudimui.
CETA
neužtikrina ir tarptautinių aplinkosaugos susitarimų ratifikavimo. Atvirkščiai,
ji leistų įtvirtinti praktiką aplinkosaugos priemones skųsti arbitražo teismui
kaip „neteisėtas kliūtis prekybai“. Negana to, dėl investicijų apsaugos bet
kokios nacionalinės reformos taptų pernelyg brangios, nes nacionalinė valdžia
būtų verčiama tiesiogine prasme sumokėti už savo sprendimus.
Naujuoju
susitarimu taip pat steigiamos naujos viršnacionalinės ir viršeuropinės
institucijos. Joms būtų suteikiama aukščiausia arbitražo galia vertinti ir
atmesti nacionalinius bei europinius teisės aktus, keisti standartus,
neatitinkančius investuotojų interesų, reikalauti didelių finansinių
kompensacijų už neišpildytus lūkesčius. Ar esame pasiruošę mokėti tokią kainą?
Be to,
negaliu nepastebti, kad susitarimas yra nesuderinamas su žiedinės ekonomikos
principais. Vienas esminių šios plačiu požiūriu grįstos perspektyvios sistemos
aspektų yra uždaro ciklo gamyba, kelianti aukščiausius standartus produktų
žaliavai, gamybai, atnaujinimui, kokybės gerinimui. Vienas pagrindinių jos
tikslų yra savų kokybiškų gaminių ciklo įtvirtinimas, kas leistų atverti kelius
naujų darbo vietų kūrimui bei aplinkai draugiško vartojimo užtikrinimui, ir
teikti prioritetą aukštai kokybei, o ne pigiems produktams, kurių gamyba
nepaiso aplinkosaugos interesų, kokybės ir teisingo atlygio už darbą principo.
Tai leidžia teigti, kad ekonominio augimo proveržį žada būtent žiedinės
ekonomikos modelio įtvirtinimas. Deja, CETA apsunkintų griežtų uždaro ciklo
ekonomikos standartų taikymą, pavyzdžiui, netiekti rinkai neperdirbamos
pakuotės. Tai neabejotinai blokštų mus žemyn ekonominio augimo, pažangos,
ekologiškumo, socialine prasme.
Be
abejo, suprantu, kad rinkos mūsų produkcijai paieška yra bene svarbiausias mums
kylantis uždavinys, tačiau ieškodami palankių realizavimo galimybių, privalome
nenusipiginti ir ratifikuoti tik tokius susitarimus, kuriuose įtvirtintos mums naudingos sąlygos. Slapta suderėtas CETA
susitarimas toks nėra. Šiuo metu aš viso labo matau žaidimą į vienus vartus:
taptume sveikų, aukštos kokybės maisto produktų eksportuotojais į turtingas
šalis, o savo vartotojams tiektume tai, kas toli gražu neatitinka šioje veiklos
srityje keliamų standartų arba būtume priversti mokėti gerokai brangiau.
Taigi,
siūlau žvelgti plačiau. Turime įvertinti platų spektrą veiksnių, nukreiptų į
rinkos apsaugos barjerų naikinimą, kuriuo siekiama ne tik užkirsti kelią naujų
vietinių produktų gamybai, bet ir smulkaus verslo plėtojimui, naujų darbo vietų
kūrimui, o juk būtent šie faktoriai yra gyvybiškai svarbūs mūsų šalies
ekonominiam augimui. Čia ypač svarbu įvertinti poveikį regionams, kurie dėl
CETA rizikuoja nukentėti labiausiai.
Iš
CETA sutarties kylančios grėsmės yra beveik tokios pačios, kaip ir iš sutarties
su JAV, TTIP, derybų dėl kurios buvo nuspręsta nebetęsti. Prisiimdama visą
atsakomybę už savo sprendimus ateities kartoms, negaliu lengvabūdiškai
palaikyti sprendimo, kuris yra pavojingiausias būtent mažoms valstybėms, todėl
lieku ištikima aplinkosauginėms vertybėms ir raginu kolegas vadovautis
socialiniais idealais, neapsiduoti primityviai laisvos pasaulinės rinkos
euforijai ir balsuoti prieš šios akivaizdžiai visuomenei žalingos sutarties
ratifikavimą.
Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė
Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą