V. Vingrienės kalba Seime vykusioje diskusijoje apie moterų teises

Už lango jau XXI a., tačiau Lietuvoje, esančioje viena pažangių ES valstybių, šeimos dalimi vis dar vyrauja giliai įsišaknijęs patriarchalinis požiūris, grįstas lyčių nelygybės principu, pasireiškiančiu tuo, jog karjeros sferoje ir be abejo politikos srityje prioritetas dažniausiai skiriamas vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties kandidatams, ir vyriškai kompetencijai. Tai ypač pastebima vyresniųjų kartų atstovų tarpe. Nors mane guodžia žinojimas, kad jaunimo požiūris į lygias lyčių galimybes yra nepalyginamai liberalesnis, šiandien profesinėje veikloje moteris vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą savęs įvertinimą ir pripažinimą – kitaip ji tiesiog liks nepastebėta.

Šiandien politinėje sferoje vis dar tebėra jaučiamas tam tikras nebylus sutarimas, jog politika yra išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris derėtų traktuoti lyg ne į savo elementą patekusias prašalaites, ir toleruoti tik tiek, kiek reikalauja etikos reikalavimai. Asmeniškai, toks įsitikinimas man atrodo visiškai neracionalus, ir veikiau kyla iš savanaudiškų paskatų, o ne racionalių argumentų. Nepaisant to, toks požiūris tebėra gyvas ir plačiai propaguojamas – deja, ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose. Būtent šeimose, mano įsitikinimu, glūdi viena pagrindinių mažo moterų įsitraukimo į aktyvią politiką ir karjeros siekį priežastis: daugeliu atveju, šeimos vyras teiks prioritetą asmeninių ambicijų vystymui ir sulauks tam didelio palaikymo, kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą, kur jai tenka jei ne pilno, tai bent dalinio etato namų šeimininkės vaidmuo, paliekantis jai gerokai ribotesnes galimybes pačiai įsitraukti į veiklą. Mano manymu, toks elgesys, kai vadovaujamasi besąlygišku principu, o ne racionaliu protu, nėra nei teisingas, nei sąžiningas. Juo labiau, kad talentas ir gebėjimai visiškai nepriklauso nuo lyties, o karjeros nesiekiantiems vyrams niekas netrukdo palaikyti ambicingesnes savo žmonas, ir dėl to nesijausti pažemintais.

Be abejo, tokios „reversuotos“ lyčių rolės šiandienos visuomenėje vis dar nėra plačiai priimtinos. Minėtas patriarchalinis mąstymas ir iš jo kylantys stereotipai dalies vyrų tarpe koduoja labai iškreiptą garbės jausmą, kuriuo remdamiesi jie linkę pašiepti, nepilnaverčiais laikyti ambicijos stokojančius vyrus, noriai apsiimančius pasyvesnę, palaikančiojo sutuoktinio rolę savo ambicingų moterų atžvilgiu. Toks smerkimas (dažniausiai privatus, bet neretai ir viešas) daro didžiulį spaudimą vyrams bereikalingai riboti savo žmonų siekius, laikytis įsikibus dominuojančios rolės šeimoje, ir jokiu būdu neleisti jų moters šešėliui užgožti jų pačių, net jei  moteris veikloje būtų daug gabesnė už jį. O toks požiūris dažnai tampa ne tik pagalių kaišiojimų į ratus moterų siekiams, bet ir šeimų irimo, ir net įvairių formų smurto prieš moterį priežastimi

Smurto prieš moteris problema, jos priežastys ir sukeliamos pasekmės neabejotinai reikalauja didesnio mūsų dėmesio. Labai apmaudu, tačiau statistiškai kas trečia moteris Lietuvoje, nepriklausomai nuo jos socialinės padėties, išsilavinimo, ar užimamų pareigų, patiria fizinį smurtą šeimoje; deja, mūsų visuomenėje į tai tebėra žiūrima pro pirštus, laikant tai privačiu šeimos reikalu. Net policijos pareigūnai, turintys ginti ir apsaugoti žmogų, leidžia sau moralizuoti nukentėjusiai moteriai, priekaištaudami dėl to, kad ji kreipėsi pagalbos. Dar blogiau, viešoje erdvėje jie dėsto savo subjektyvias interpretacijas, formuojančias neigiamą požiūrį į smurtą patyrusį asmenį.

Fizinis smurtas yra labai skaudi, moterį žeminanti ir jos orumą palaužianti blogybė, tačiau daug baisesnis yra psichologinis smurtas, kurio atvejų, deja, pasitaiko dar dažniau. Įrodyti psichologinio smurto apraiškas mūsų šalyje praktiškai neįmanoma – neturint milžiniškos krūvos nepaginčijamų įrodymų, jis nepripažįstamas net teismuose, o seksualinė prievarta šeimoje mūsų šalyje apskritai nėra laikoma problema. Su psichologiniu smurtu susidūrusios moterys yra visiškai neapsaugotos, o dažnai ir pačios nesuvokia, jog jį patiria. Kai žmogus yra nesaugus toje aplinkoje, kuri turi būti jo užuovėja, jis palūžta dvasiškai; tikėtinas puolimas į depresiją, ar net savižudybė.

Visa tai taip pat neabejotinai prisideda prie daug mažesnio moterų aktyvumo viešajame sektoriuje ar siekiant karjeros, juo labiau, kad vyro pasiekimus pranokstanti moters sėkmė dažniausiai ir tampa smurto prieš ją priežastimi, nes siauromis pažiūromis grįstas patriarchalinis mąstymas diktuoja, kad moters vieta virtuvėje, su vaikais ir apskritai būti tarnaite vyrui. Džiugu, kad tokiu mąstymu vadovaujasi tikrai ne kiekvienas vyras. Tikėtini atvejai, kai save visuomeninėje ar politinėje veikloje realizuoti norinti moteris, susidūrusi su savo sutuoktinio pasipriešinimu ar keliamais ultimatumais, nuolankiai renkasi uždarą gyvenimą šeimoje. Šią mūsų visuomenėje įsišaknijusią ydą turime rauti lauk su visomis šaknimis, juo labiau, kad realybėje retai užtikrinama, kad smurtautojas būtų fiziškai atskirtas nuo aukos – dėl įrodymų stokos nutraukiami ikiteisminiai tyrimai, labiau pasitikint smurtautojo, o ne aukos parodomais, dėl ko net pagalbos paprašiusios moterys gali sulaukti jų sveikatai ir gyvybei grėsmę keliančio smurtautojų keršto. Kiekviena moteris Lietuvoje turi turėti palaikymą, užtikrintumą, savo saugią užuovėją – o tai jau yra mūsų politikų (pirmiausia – politikių, kurios tai suvokia geriausiai) uždavinys. Be abejo, neužtenka vien tik rūpintis pažeidžiamų moterų apsauga; privalome mokyti savo moteris būti stipriomis, savarankiškomis, pajėgiomis ginti savo orumą, pasipriešinti smurtautojams. Nė viena moteris neturėtų taikstytis su žeminimu, tenkintis akivaizdžiai nuodingais santykiais.

Smurto prieš moteris apraiškos yra iš gilaus XIX a. amžiaus ateinanti lyčių nelygybės pasekmė, turinti daugybę niuansų. Šios problemos sprendimas yra neabejotinai ilgas procesas, susijęs su visos visuomenės nuostatomis, įsitikinimais, susiformavusiais stereotipais. Viskas priklauso nuo mūsų indėlio į ateities kartų auklėjimą. Labai daug vilčių teikia mūsų jaunoji Z karta – tuo nuolat įsitikinu bendraudama su savo vaikais ir jų draugais. Jų tarpe vyraujantis požiūris pasižymi labai aiškia pagarba lyčių lygybei. Bet prie to turime prisidėti mes, stiprios moterys, parodančios aiškų pasipriešinimą smurtui bei jo toleravimui. Taip nepakantumo smurtui galės pasimokyti ne tik mūsų dukterys, bet ir sūnūs, privalantys suprasti, jog rankos kėlimas prieš šeimos narį yra visiškas ir neginčytinas tabu.

Šį procesą paspartintų aktyvesnis pačių moterų įsitraukimas į veiklas, o ypač į politiką. Manau, kad tada politikoje būtų mažiau laiko prarandama tuštiems, vien dėl ambicijų kylantiems nesutarimams, skandalams, grubiam santykių aiškinimuisi, kerštui, pavydui; vietoje to, valstybei ir kiekvienam žmogui svarbūs politiniai sprendimai būtų priimami sklandžiau, vadovaujantis išmintimi, nes moterys labiau linkusios ieškoti kompromisų, kai kuriose vietose nusileisdamos, kai kuriose tvirtai gindamos savo siūlymus. 

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.