2019-aisiais pirmą kartą Lietuvoje aukščiausiame lygmenyje kalbėta apie mobingą

Gal ir simboliška, kad Seimo narės Virginijos Vingrienės iniciatyva Seime surengta konferenciją apie mobingą įvyko beveik šventų Kalėdų išvakarėse – gruodžio 21-ąją. Juk tai laikas, kai kiekvienas atsigręžiame į mums malonius ir mažiau malonius įvykius, sutiktus žmones. Tai laikas, kai stengiamės atleisti ne tik kitiems, bet ir sau, kas, beje, daugeliui ne taip lengvai duodasi. „Mobingą iššaukia pavydas ir konkurencijos baimė, – teigia konferencijos iniciatorė Virginija Vingrienė. – Konferencijoje buvo atkreiptas dėmesys ir į visuomenėje gajų stereotipą, kad mobingo auka būtinai yra silpnas žmogus. Realybėje aukomis tampa stiprios asmenybės, perfekcionistai, geri darbuotojai ir juos išguiti iš darbo vietos nėra itin paprasta. Tuo tikslui ir suburiama „bendraminčių gauja“, kuri organizuotai, vykdydama psichologinį smurtą, pakerta auką. Kaip konferencijoje pabrėžė profesorė Jolita Vveinhardt, pilkų pelyčių iš darbo nėra prasmės mėtyti tokiais rafinuotais būdais. Pilkos pelytės ir taip greitai išeina.“

Išsamus reportažas apie Seime Virginijos Vingrienės surengtą konferenciją skelbiamas https://www.lrt.lt/ internet svetainėje.

Pateikiame ištraukos iš šioje svetainėje paskelbto reportažo.https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1125749/neigia-stereotipus-apie-mobinga-atsiranda-is-pavydo-o-aukomis-tampa-nebutinai-silpni?fbclid=IwAR0fJEUrSrQvcaky__CXqgUA1GIlobTlXaohuR_oyUG8sKPMM-W2aNxjjtU

Seimo narė Virginija Vingrienė tikino, kad paskata tokiam renginiui buvo dviejų talentingų asmenybių – jauno traumatologo iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir Lazdijų rajono kultūros darbuotojo – savižudybės.

„Paviešintos priežastys, vedusios prie šios tragedijos, atskleidė jau seniai pūliuojančią piktžaizdę, kurios priežastis galima aptikti daugelyje Lietuvos darboviečių. Tai problema, kurios dažnai tyčia stengiamasi nematyti dėl beviltiškumo. Esą sprendimo jai nėra“, – sakė Seimo narė.

V. Vingrienė atkreipė dėmesį, kad psichologinis smurtas yra paplitęs daugelyje darboviečių, ne išimtis ir aukščiausiosios institucijos. Ir labiausiai kritikos šiuo klausimu esą nusipelno Seimas. Parlamentarės nuomone, mobingas turi būti traktuojamas kaip grupinis kriminalinis nusikaltimas. Šį klausimą spręsti galėtų padėti ir mobingo įstatymas.

***

Martynas Dobrovolskis, Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės patarėjas, pabrėžė, kad galiojanti teisinė bazė šiandien neleidžia traktuoti mobingo kaip nusikalstamos veikos, kuriai būtų taikomos Baudžiamojo kodekso nuostatos. Tam tikrais atvejais mobingas tiesiog nepasiekia pavojingumo lygio. Juo labiau kad baudžiamoji teisė nelaikoma prevencine priemone, skirta spręsti problemas.

***

Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Živilė Gudlevičienė priminė, kad neatsitiktinai psichologinio smurto klausimą šalyje pirmiausia išjudino skaudi jauno gydytojo savižudybė. Mat medikai yra viena dažniausiai su mobingu susiduriančių bendruomenių šalyje. Po skaudžios nelaimės medikai bandė analizuoti mobingo priežastis. Pagrindinės jų – didžiulė atsakomybė už žmonių sveikatą, gyvybę, klaidos baimė. Taip pat pastaraisiais metais prisideda ir nepagrįsti pacientų reikalavimai.

„Medikai didžiausią psichologinį spaudimą pirmiausia patiria iš pacientų. Tai, neabejotinai, kaupiasi ir prasiveržia mobingo atvejais. Nesaugumo jausmas taip pat sukelia perdegimo sindromą“, – vardijo Ž. Gudlevičienė.

Dar 2017 m. Lietuvos medikų sąjūdis inicijavo tyrimą perdegimo sindromui įvertinti. Į anketos klausimus atsakė beveik 3 tūkst. medikų. Paaiškėjo, kad perdegimą patiria jaunesni, 30–49 metų darbuotojai, kurie neturi pakankamai patirties, dėl to patiria spaudimą iš vadovų bei vyresnių kolegų. Pastarieji, bijodami konkurencijos, griebiasi psichologinio smurto.

Šiais metais atlikta apklausa atskleidė, kad dažniausiai su mobingu susiduria didžiųjų šalies ligoninių gydytojai bei slaugytojai. Čia yra didžiausi pacientų srautai, vyrauja didžiausia konkurencinė kova.

„Jauno mediko mirtis pravėrė pūlinį. Prieš tai ir kalbėjome, rodėme skaičius, rodėme rezultatus – niekas į tai nesureagavo. Tas pūlinys ėmė ir sprogo. Po poros savaičių Lietuvos sveikatos mokslų universitete nusižudė studentė. Tai nuėjo tarsi į antrą planą, bet tai įvyko vienas po kito ir tai parodė, kad ne tik medikai, bet ir studentai, atėję į mediciną, kur ateina geriausi mokiniai, iš kurių reikalaujama labai daug, nepakelia spaudimo, krūvių ir pasirenka tokį gyvenimo užbaigimo kelią“, – sakė Ž. Gudlevičienė.

Šiandien medikai pasiekė, kad jų bendruomenės problemos svarstomos įvairiose darbo grupėse tiek Seime, tiek Sveikatos apsaugos ministerijoje. Pastaroji įsteigė nemokamą liniją, kuria galima anonimiškai pranešti apie sveikatos priežiūros įstaigoje vykstantį psichologinį smurtą.

***

Pranešimą konferencijoje skaičiusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Jolita Vveinhardt yra mobingo tyrimų pradininkė Lietuvoje.

„Mobingas gali būti tiek iš darbuotojų, tiek iš vadovų pusės. Kokios mobingo priežastys individualiame lygmenyje? Turbūt nustebsite. Pavydas, konkurencija, baimė dėl savo vietos. Ta baimė gali būti įsivaizduojama. Kokios gali būti pasekmės? Aukai, nukentėjusiam darbuotojui, mes įsivaizduojame, gali būti tik psichologinės pasekmės. Ne, ir fizinės, ir materialinės, ir profesinės, socialinės. Ir labai dažnai jos yra neatitaisomos. Aišku, priklauso nuo to, kiek ilgai truko procesas. O mobingas, kaip jį bevadintumėme, yra ilgai trunkantis procesas“, – atkreipė dėmesį dr. J. Vveinhardt.

Profesorė atkreipė dėmesį ir į visuomenėje gajų stereotipą, kad mobingo auka būtinai yra silpnas žmogus. Realybėje aukomis tampa stiprios asmenybės, perfekcionistai, geri darbuotojai ir juos išguiti iš darbo vietos nėra itin paprasta. Tam tikslui ir suburiama „bendraminčių gauja“, kuri organizuotai, vykdydama psichologinį smurtą, pakerta auką.

„Pilkų pelyčių iš darbo nėra prasmės mėtyti tokiais rafinuotais būdais. Pilkos pelytės ir taip greitai išeina“, – tikino dr. J. Vveinhardt.

***

Šiuo metu veikia ir pačios dr. J. Vveinhardt sukurtas tinklalapis mobingas.lt. Kartu su šia svetaine pasipylė skaitytojų laiškai ir anoniminės istorijos, vėliau – konkrečių žmonių pasirašyti liudijimai, slapta daryti garso, vaizdo įrašai.

„Aš žiūrėdavau įrašus, klausydavausi jų ir šiurpdavau. Kad ir visiškai neseniai gautas audioįrašas, kuriame mokyklos direktorius kalbasi su mokytoju. Iškvietė mokytoją į pokalbį. Mokyklos direktorius sako mokytojui, tu privalai rašyti mokiniams aukštus balus. Jeigu tu šito nedarysi, mums teks atsisakyti tavo paslaugų, nors tu iš tiesų esi neblogas mokytojas. Čia toks švelniausias variantas. Kiti yra gerokai baisesni, kai kurių negalėčiau net viešai pacituoti dėl vartojamo žodyno“, – pasakojo dr. J. Vveinhardt.

Visgi profesorė atkreipė dėmesį, kad yra brandžių įmonių, jų vadovų, kurie netoleruoja mobingo ir ieško būdų, kaip iš darbo aplinkos jį išguiti. Vienas pavyzdžių – užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje, kurios pavadinimo moteris nenorėjo atskleisti. Šioje įmonėje po atliktos analizės pavyko užtikrinti psichologiškai tinkamą darbo aplinką, darbuotojai išsaugojo darbo vietas, įmonė – kvalifikuotus darbuotojus.

„Čia yra pavyzdys, kaip vadovas gali laiku pasižiūrėti į problemą ir laiku ją išspręsti, – tikino dr. J. Vveinhardt. – Įmonė turi priemonių sustabdyti šį reiškinį. O kam yra etikos kodeksai? Jeigu mobinge nedalyvauja vadovas, pirmiausia reikia kreiptis į jį. Jeigu vadovas susijęs – yra etikos kodeksas, profsąjungos. Tiesa, labai neretas atvejis, kad profsąjungų nariai yra mobingo iniciatoriai arba yra etikos komitete. Ką tada daryti darbuotojui? Yra institucijų, pavyzdžiui, Valstybinė darbo inspekcija. Psichologai, atėję į organizaciją, šitos problemos neišspręs. Jie gali padėti individualiai. Taip pat labai svarbūs mokymai darbdaviams, galbūt netgi valstybiniu lygmeniu.“

Beje, mobingas, kaip veikla, yra ne tik įmonėms, bet ir valstybei nuostolingas reiškinys. Pavyzdžiui, JAV atlikti tyrimai parodė, kad ekonominiai nuostoliai gali siekti keliasdešimt milijardų JAV dolerių, o Europos šalyse – keletą milijonų eurų. Vienas žmogus, anot dr. J. Vveinhardt, patyręs mobingą, valstybei kainuoja nuo kelių šimtų iki 4–5 tūkst. eurų per metus. Deja, Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai nėra atliekami, tačiau, dr. J. Vveinhardt tikinimu, skaičiai greičiausiai būtų panašūs.

***

Į Valstybinę darbo inspekciją gyventojai dažniausiai kreipiasi dėl nemandagaus elgesio, fizinės arba verbalinės agresijos, smurto, žeminimo, ujimo, priekabiavimo ir grasinimo.

„Darbdavys jaučiasi viršesnis, nes sukuria darbo vietą, tai jam tariamai leidžia naudotis savo galiomis, tačiau darbuotojas sukuria pridėtinę vertę ir tai taip pat yra labai svarbu“, – pabrėžė Darbo inspekcijos Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus vyresnioji patarėja Vesta Macė.

Per 2019 m. I–III ketvirčius Darbo inspekcija nustatė per 11 tūkst. pažeidimų įmonėse, kurios atliko profesinės rizikos vertinimą. Iš šių pažeidimų daugiau kaip 500 susiję su psichosocialinės rizikos veiksniais. Tačiau skųstis dėl patiriamo spaudimo darbuotojai nedrįsta, nes bijo vadovo keršto, kolegų reakcijos, taip pat darbuotojui būna gėda pripažinti, su kokiomis problemomis susidūrė.

Kad besikreipiančiųjų pagalbos nėra daug, liudija ir Darbo ginčų komisiją pasiekę vos 4 skundai per 2018 m. Tiesa, du iš jų iš dalies tenkinti darbuotojų naudai.

***

Danas Arlauskas, Darbdavių konfederacijos atstovas, teigė, kad ilgai darbdaviai į mobingą apskritai nežiūrėjo kaip į problemą. Darbuotojui, tapusiam auka, paprastai būdavo sakoma, kad į jo vietą pretendentų apstu ir jei jam nepatinka dirbti įmonėje, jis gali šiandien pat ją palikti. Situacija šiandien keičiasi, tačiau problema problemai nelygi ir vieno sprendimo nėra.

„Dirbu su gana didelėmis įmonėmis ir mobingo problema iš tikrųjų yra. Vienas iš nesenų įvykių, kai pas generalinį direktorių ateina darbuotoja, sako, kad norėtų būti perkelta į pakavimo skyrių. Turi aukštąjį išsilavinimą, baigusi Žemės ūkio akademiją, bet ji nesusitvarko su savo darbu. Po savaitės ji atėjo apsiverkusi. Ne todėl, kad ten vyko užgauliojimai, bet kilo pavydas – tu čia su aukštuoju. Akivaizdu, kad darbdavys turėjo darbuotoją atleisti.

Kitas atvejis – į kolektyvą atėjo labai stipri specialistė, mokslų daktarė. Ten kilo pilkų pelyčių maištas. Ji generavo pinigus, pasiūlė keletą labai gerų idėjų. Toms pilkoms pelytėms nesvarbu, kad organizacijai yra gerai, bet pavojus iškilo joms. Ką padarė direktorius? Pelyčių atlyginimą padarė priklausomą nuo mokslų daktarės generuojamų pinigų“, – problemos pavyzdžius vardijo D. Arlauskas.

***

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis atkreipė dėmesį, kad (...) didesnės viltys siejamos su jaunąja karta, kuri jau rodo gebanti atpažinti patyčių apraiškas ir adekvačiai su jomis kovoti.

„Visai neseniai mano sūnaus mokykloje įvyko incidentas, buvo smurtauta prieš vieną vaiką. Kaip antros klasės mokiniai sureagavo? Buvo labai aktyvi diena, auklėtoja nematė ir negalėjo iškomunikuoti. Smurtiniame veiksme dalyvavo suaugęs žmogus.

Smurtą patyrusiam vaikui kiti vaikai pasakė, kad buvo pažeistos tavo teisės ir tavo tėvai turėtų kreiptis į Vaiko teises. Antrokai. Vieno konsultacija kitam. Bijodami, kad gali nesuveikti, pradėjo savo tėvams sakyti, tėvai, keturios šeimos, kreipėsi į auklėtoją. Tai yra didžiulė pažanga mūsų visuomenėje. Vaikai jau atpažįsta, kas yra smurtas, kas ne, ir tada gali užkirsti kelią“, – džiaugėsi ministras, tačiau pridūrė, kad, nepaisant to, jog vis dažniau atpažįstame smurto apraiškas, esame sužalota visuomenė.

Parengė Karolina Baltmiškė

https://www.lrt.lt/  nuotrauka

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.   

Virginijos Vingrienės sveikinimas Kalėdų ir Naujųjų metų proga

Virginija Vingrienė. Alytaus gaisras atvėrė supūliavusias atliekų tvarkymo sistemos piktžaizdes

Alytaus padangų įmonės sandėliuose liepsnojusio gaisro katastrofa turėjo visiems tapti rimta pamoka, išmokta smūgiu į galvą, galingai supurtančiu visų smegenis su aiškia žinia: laukti, teisintis, tylėti negalima. Veiksmų imtis reikia čia pat ir dabar. Visgi stumdymosi, pareigūnų apatijos išdavoje lenda vienas už kitą absurdiškesni sprendimai, rodantys neišmoktas ankstesnių katastrofų pamokas.

Iš baimės suklysti trypčiojimo vietoje, nieko nedarymo pasirinkimas, stabdo pažangias iniciatyvas, bet saugo pažeidėjų kailį. Apima jausmas, kad Lietuvos atliekų sektoriuje vyrauja tikrų tikriausia iškreiptų veidrodžių karalystė.

Netoleruotinos spragos

 

Gaisras Alytuje atskleidė nepateisinamą sistemos aplaidumą mūsų šalyje. Tai apima visus sektoriaus veikėjus, pradedant abejotinos reputacijos padangų tvarkymo verslu, aplaidžiai ir baikščiai dirbančiomis kontrolės institucijomis, ir biurokratais, formaliai pro pirštus žiūrinčiais net į sąžiningų verslininkų nuogąstavimus dėl tiksinčios potencialių gaisrų bombos.

 

Kaltę turėtų prisiimti ir Alytaus savivaldybės galva, gaisro metu „didvyriškai“ suvaidinęs bebaimį gelbėtoją, patogiai nutylėjusiam faktą, kad pats nedarė visiškai nieko, kad kelias katastrofai būtų užkirstas. Jam, kaip jau ne pirmą kadenciją miesto taryboje dirbančiam politikui, grėsminga „Ekologistikos“ situacija negalėjo būti naujiena.

Juo labiau, kad vos prieš metus šioje įmonėje jau buvo malšintas vienas padangų gaisras. Nepasimokyta iš „Metaloido“ ir Trakų atvejų. Nors šių ankstesnių gaisrų padariniai nebuvo tokio didelio masto, sprendimai ir reakcija į juos turėjo būti profesionalesni, užtikrinę užbėgimą Alytaus katastrofai už akių. Bet skrupulingesnė padangų tvarkymo įmonių patikra pradėta tik po šios nelaimės.

 

Deja, ne ten kur labiausiai reikia – griežčiausiai pradėtos tikrinti tvarkingai, sąžiningai, socialiai atsakingai iki šiol dirbusios įmonės, kurias sukontroliuoti, žinoma, yra lengviausia; o dar lengviau yra atsisakyti išduoti veiklos leidimą įmonei, jau įrodžiusiai galint saugiai atsakingai gaminti kokybiškus perdirbinius ir eiti žiedinės ekonomikos keliu. Kol tai daroma, akivaizdūs „ekologistikų“ ir į juos panašių pažeidimai tarsi toleruojami, aplinkosaugininkams ir prokuratūrai tarpusavyje lyg karštą bulvę mėtant atsakomybę už suliepsnojusios įmonės veiklos stabdymą.

 

Alytaus įvykis ne mažiau aiškiai parodė ir netoleruotinas ekstremalių situacijų kontrolės spragas bei visišką nepasiruošimą pasitinkant katastrofas. Pilietiškumo stoką pademonstravo ir verslas, nusprendęs pelningai derėtis tokios nelaimės akivaizdoje; kai gaisro gesinimo tikslams suteikta tik už 300 km buvusi laisva pastatų griovimo technika, vietoje vos už 100 km Vilniuje.

 

Stichinės katastrofos akivaizdoje negali kilti jokių svarstymų apie pelningų projektų prioretizavimą – toks radikaliai pragmatinis požiūris prasilenkia ne tik su morale, bet ir sveiku protu. Katastrofai suvaldyti nebuvo pasitelkti ir kariuomenės daliniai, kas seniai įprasta praktika kitose šalyse. Viliuosi, pamokos išmoktos ir ateityje tai bus įvertinta.

Kaip nuplauti suteptą sąžiningo pažangaus verslo reputaciją?

 

Socialiai atsakingas verslas visada racionaliai pasveria bet kokio taupymo rizikas ir jų grėsmę savo reputacijai. Neatsakingas padangų tvarkytojo UAB „Ekologistika“ ir kitų gaisrus patyrusių ar neskaidriai dirbančių (o tokių padangų sektoriuje apstu) įmonių požiūris, nusikalstamas jų vadovybių aplaidumas ar net galimai piktybiniai veiksmai privalo, nevyniojant žodžių į vatą, būti vertinami baudžiamosios teisės kalba. Juo labiau, kad ši nelaimė mums priminė daugelio jau užmirštus sovietmetį siekiančius ryšius ir užkulisinius susitarimus elito draugų ratuose.

 

Viliuosi, kad ši katastrofa pagaliau paragins kolegas politikus nustoti trypčioti vietoje ir pradėti ne tik laikytis griežtesnių pozicijų kovoje su nesąžiningo atliekų verslo apraiškomis, bet ir aktyviau reikšti palaikymą drąsioms kolegų iniciatyvoms ne tik padangų perdirbimo, bet ir kitų atliekų tvarkymo srityje. Nauja leidimų šiai veiklai tvarka priverstų savo noru to nedarančius verslus veikti socialiai atsakingai ir atvertų duris į jas neprisibeldžiantiems pažangiems, toliaregiškiems, aplinkai draugiškiems verslams, kurie šiandien yra stabdomi įsišaknijusio primityvaus požiūrio.

 

Būtina įteisinti griežtą verslo veiklos rezultatų nepriekaištingumo reikalavimą asmeniui, norinčiam užsiimti atliekų tvarkymo verslu. Tokiu atveju, kelias įmones praeityje prie bankroto privedęs verslininkas būtų neginčytinai ir visiems laikams braukiamas iš galinčių užsiimti šia veikla sąrašo. Lygiai tas pats turi galioti ir nusikaltus atliekų tvarkymo srityje. Būtina pertvarkyti ir įmonių kontrolės sistemą, užkertant kelią „rotary“ ar panašių klubų ryšiais susietoms nuolaidoms bujoti.

 

Vienas pirmųjų neatidėliotinų uždavinių, kylančių politikams – kuo skubesnis vadinamojo „Klaipėdos paketo“, pagrįstai pervadintino „Alytaus paketu“, patvirtinimas be jokių švelninimų, numatant griežtesnes įmonių atsakomybes, jų veiklos priežiūros ir stabdymo už reikšmingus pažeidimus principus. Negalima paisyti verkšlenimų apie tariamą investicijų žlugdymą, administracinę naštą, neapsimokėjimą padangas naudoti asfalto ar kitų produktų gamybai; negalima klausyti ir atliekų verslo pasakų, jog visos Lietuvoje susidarančios padangų atliekos puikiai sutvarkomos, o tikroji problema tik iš kaimyninių šalių įvežtos.

Blefas! Alytaus gaisro pasekmės aiškiai parodė, jog ankstesnio nuolaidžiavimo kaina yra gerokai didesnė, nei bet kokia reali ar tariama našta verslui, įvertinus žmonių sveikatos, aplinkos taršos kainą, ūkininkų patirtus nuostolius dėl jų produkcijos išėmimo iš rinkos, bei kito verslo reputacijos žalą. Negebantys ar nenorintys tvarkytis teužleidžia vietą pasiteisinimų ir lengvatų neieškantiems verslams, aplinkosaugoje ir atliekų tvarkyme matantiems ekonomiškai naudingas galimybes.

Naudotos padangos – puiki žaliava tausojant išteklius, aplinką ir lėšas

 

Veiksmingam padangų sutvarkymui pirmiausiai būtinas platus požiūris. Po gaisro vykusiuose pasitarimuose aiškiai akcentuota, kad net perdirbtos į granuliatą padangos toliau liks sandėliuose, rizikuojant užsidegti. Jas būtina paversti naujais, naudingais ir paklausiais gaminiais.

 

Laimė, kad netrūksta tam pasiruošusių entuziastų, jau įrodžiusių, jog tai tikrai įmanoma. Šiandien vis garsiau kalbama apie padangų gumos panaudojimą asfalto gamyboje, guma modifikuotų bitumų pavidalu. Tas sėkmingai daroma JAV, Ispanijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Deja, vos prabilus apie galimybę dalį asfalto žaliavos komponentų Lietuvoje pakeisti padangų guma, kaipmat sulaukiama kontrargumentų apie patirties ir praktikos stoką.

VGTU mokslininkai linkę stabdyti šią iniciatyvą, reikalaudami detalesnių tyrimų; užtikrinta vos 4 proc. gumos miltelių proporcija asfalto sudėtyje, kas gerokai per mažai, kad skatintų investicijas į šią sritį (reikalingi bent 25 proc.). Ar tyrimų stoka tikrai pagrindinė priežastis? Drįsčiau suabejoti, vertindama ankstesnius jau pasitvirtinusius trukdžius naujų galimybių proveržiui.

 

Biurokratai reikalauja savų studijų, neišvengiamai lydimų ilgų užsakymo, parengimo, paskelbimo terminų, papildomų biudžeto lėšų. Nevertinčiau to rimtai; ši problema išsprendžiama, jei norima ir ieškoma būdų ją išspręsti.

Padangų granuliatas sėkmingai naudojamas žaidimų, sporto aikštelių ir šaligatvių dangų, automobilių kilimėlių, asfalto valymo šepečių, taip pat apsauginių kelio barjerų ir atšvaitų stulpelių gamybai. Pasiruošusio verslo mūsų šalyje jau yra, tačiau jų veikla trukdoma eile sudėtingų baime ar nenoru paremtų barjerų. Padangos puiki žaliava energijai gauti cemento gamyboje. AB „Akmenės cementas“ gali sudeginti nemažą dalį jų, sėkmingai jomis pakeičiant taršią akmens anglį, gamybos procese panaudojant net jų pelenus. Tam naudojama vos 5 tūkst. tonų padangų, nors kasmet susidaro jų apie 40 tūkst. tonų.

 

Žiedinės ekonomikos prioritetas krypsta aukštos pridėtinės vertės gaminių link, deginant tik jau nebeperdirbamas ar sunkiai perdirbamos modifikacijos padangas. O į rinkos duris vis garsiau besibeldžiantys socialiai atsakingo, toliaregiško verslo entuziastai, pasiruošę ne tik išnaudoti naujas antrinių žaliavų galimybes, bet diegti visas pažangiausias apsaugos nuo taršos ir gaisrų technologijas.

Bėda, kad entuziazmą ir ambiciją eiti iki galo stabdo šiai veiklai reikalingų leidimų biurokratiniai barjerai. Kai leidimo neišdavimo priežastimi įvardijama abejonė ar turės paklausą produktai iš antrinių žaliavų, ambicingu žiedinės ekonomikos keliu einančios ES šalyje, toks biurokratų atsikalbinėjimas, nuolaidžiaujant neatsakingam, gaisrais rizikuojančiam verslui, nebeatlaiko jokios kritikos. Toks požiūris leidžia desperatiškoms pasenusio požiūrio pastangoms išsaugoti užsikonservuotą, patogią pozicija, kurią vis labiau drebina grėsmė pralaimėti konkurencinę kovą naujas galimybes įžvelgiantiems ir atsakingai dirbantiems.

 

Draugiškumo aplinkai, visiškai nekuriant atliekų, link

Tikiuosi, po gaisrų ir pagrįstos kritikos ledai pagaliau pajudės. Apmaudu, kad į jau seniai akivaizdžias ydas pradėta reaguoti tik po to, kai jas į dienos šviesą iškėlė Alytaus gaisras; matyt tai reiškia, kad iki šiol niekas į jas nežiūrėjo rimtai. Tikiuosi, kad nuo šiol į pavienių idealistų šūkavimą nebebus taip lengvabūdiškai numota ranka, o kelias pažangiems, naujo požiūrio verslo entuziastams atvertas. Juo labiau, kad šis siekis aiškiai įvardytas ambicingoje ES žiedinės ekonomikos strategijoje, o kūrybiški, aplinkosauginiams idealams ištikimi verslininkai tai jau ne kartą įrodė konkrečiais savo darbais.

 

Veiksmingos sankcijos už nesutvarkytas padangas, šias lėšas nukreipus padangų perdirbimui, sutvarkytų perdirbtų padangų kriterijai, „sutvarkymu“ griežtai laikant tik į produktus ar žaliavą perdirbtas yra svarbūs ir neatidėliotini sprendimai. Šiuos pasiūlymus jau registravau. Draudimas atliekų verslu užsiimti bankrotų turėjusiems ar atliekų srityje nusikaltusiems taip pat registruotas.

Visų antra, kaip ir bet kuriai besivystančiai rinkai, padangų perdirbimo pramonei reikalinga valstybės paskata ir rinkos reguliavimo aspektai – subsidijos, žalieji pirkimai, įpareigojimai valstybiniuose projektuose, naudoti gaminius tik iš antrinių žaliavų, daug kitų aspektų, atveriant erdvę kūrybiškumui, naujoms galimybėms, pažangiems aplinkai draugiškiems verslams, naujoms darbo vietoms ir pigesnei vietinei žaliavai.

 

Į atliekų tvarkymą šiandien būtina žvelgti ne kaip į prievolę, o kaip į toliaregiškų sprendimų visumą, pasinaudojant lengvai prieinamomis, tiesiai į rankas krentančiomis priemonėmis savo šalyje užtikrinti perspektyvią ir pažangią žiedinę ekonomiką.

Virginijos Vigrienės kalba diskusijoje "Mobingas darbo aplinkoje - kas gali mums padėti?"

Lietuvą prieš kiek daugiau nei mėnesį sukrėtusi jaunojo mediko ir kultūros darbuotojo Lazdijų rajone savižudybės privertė daugelį sunerimti. „Paviešintos priežastys, vedusios prie šios tragedijos, atskleidė jau seniai visuomenėje pūliuojančią piktžaizdę, kurios apraiškų galima aptikti daugelyje Lietuvos darboviečių. Tai problema, kurios dažnai tyčia stengiamasi nematyti, dėl nebyliai egzistuojančio beviltiškumo, esą sprendimo jai nėra. 

Mobingas labai rimta asmenybę, jos iniciatyvas žlugdanti, demotyvuojanti žiauri problema daugelyje darboviečių. Nesprendžiama ji nuolat apie save primena kraupiomis pasekmėmis, kurios reguliariai iškyla į dienos šviesą. Greta žmogiškosios tragedijos dera paminėti ir nuostolius, kuriuos patiria itin gabių, kūrybingų, darbščių, sąžiningų darbuotojų netekusios įmonės o ir valstybė apskritai. 

Juk mobingo aukomis tampa išskirtinės asmenybės. Tai natūraliai pirmaujantys, itin savimi pasitikintys, kūrybingi, darbštūs, išskirtinai gabūs, aktyvūs, sąžiningi darbuotojai, dažniausiai darboholikai, tačiau nemokantys spręsti konfliktų agresyviomis priemonėmis. Natūralu, kad daug dirbantys, nuolat tobulėjantys žmonės pasiekia žymiai geresnių rezultatų ir būna vertinami bei gerbiami darbdavių, ir klientų. Tačiau tuo jie dažniausiai užsitraukia dalies kolegų nemalonę, sukeldami jiems pavydą ir konkurencijos baimę. Jie tampa ir galimais konkurentais vadovui. Mobingo iniciatoriais dažniausiai būna konkurencijos bijantys vadovai ar nesąžiningai konkuruojantys kolegos, pajautę grėsmę patogios egzistencijos sąlygoms ir karjeros galimybėms. Varomąja šio proceso jėga dažniausiai tampa nepasitikėjimas savimi, menkesni gebėjimai, trukdantys natūraliai konkuruoti su stipresniu kolega, anksčiau patirti nusivylimai ar nesėkmės realizuojant savo siekius. Tokie iniciatoriai dažnai pasižymi puikiu gebėjimu manipuliuoti ne tik kitais bendradarbiais, bet net ir vadovais, sutelkdami terorizuojančią žmogų žlugdančią „gaują“. 

Šis žiaurus Reiškinys, palaužiantis net stiprias asmenybes, privesdamas prie depresijos ar savižudybės. Todėl mano giliu įsitikinimu, jis turi būti traktuojamas kaip kriminalinis grupinis nusikaltimas. 

Atkreiptinas dėmesys, kad šis rafinuotas psichologinis teroras yra išsilavinusių žmonių susidorojimo su kolega priemonė. O jo paplitimas apima ne tik ištaigaus verslo, medicinos, pedagogų kolektyvų gretas, bet ir aukščiausių valstybės institucijų – net paties Seimo koridorius. Pastaroji institucija labiausiai kritikos neatlaikantis, nes transliuoja viešai kaip blogybės pavyzdį maitinantį visuomenėje gają piktžaizdę. Štai kodėl būtina imtis neatidėliotinų priemonių problemai spręsti iš esmės. 

Todėl šiandien susirinkome Seime, institucijoje, kur priimami pagrindiniai politiniai sprendimai aptarti  mobingo apraiškų sprendimą, numatant teisinę atsakomybę už tai, surandant būdą kaip padėti mobingą patiriantiems, kaip jo išvengti, nuo jo pabėgti, gauti pagalbą nukentėjus.

Seime vyko V. Vingrienės iniciatyva surengta diskusija "Mobingas darbo vietoje - kas gali mus apginti?"

Gruodžio 16d.  parlamentarės Virginijos Vingrienės iniciatyva  surengta Apskritojo stalo diskusija „Mobingas darbo vietoje – kas gali mus apginti?“  Ji su šiuo reiškiniu  –   grupiniu susidorojimu,  nukreiptu  prieš stipresnį, iniciatyvesnį asmenį, baiminantis konkurencijos darbo aplinkoje, susidūrė dar būdama profsąjungos pirmininke Žemės ūkio ministerijoje.  Jos pastebėjimu: šiuo metu toks pasichologinis smurtas įsigalėjęs visose srityse, kurio neatlaikydami vienas po kito iš gyvenimo pasitraukia jauni žmonės. Ji mano: pats laikas mobingą kriminalizuoti ir taikyti teisinę atsakomybę jį sukėlusiai grupei.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Jolita Vveinhard  pasigedo  sisteminio  ir teisinio požiūrio  į mobingą,  tad mano: būtina tai pakylėti  į tinkamą lygmenį, kuomet  tokio negatyvaus ir pragaištingo reiškinio pavadinimas ne pats svarbiausias, o svarbiau – savalaikis šios problemos sprendimas.  Anot mokslininkės: čia teisinė atsakomybė prisidėtų prie jo sukėlėjų tinkamo sudrausminimo. 

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Pilšnys patvirtino: švietimo sistemoje taip pat susiduriama su smurtu, patyčiomis, bet jiems užkirsti kelią įdiegiamos plačios prevencijos programos ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose.

Lietuvos darbdavių konfideracijos vadovas Danas Arlauskas pabrėžė: mobingas, pirmiausia, susijęs su  kultūriniais reiškiniais ir čia svarbu įmonės vadovui sukurti sveiką  mikroklimatą, padedantį išsaugoti iniciatyvius darbuotojus, savo idėjomis ir gebėjimais lenkiančius kolektyvo pilkąsias pelytes, kurios besibaiminant prarasti darbo vietas, prieš juos susivienija, tad mobingas turėtų būti prilyginamas netinkamam viešam elgesiui.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Laima Vengalė-Dits paviešino:  vienas dažniausių mobingo apraiškos darbo aplinkoje būdų yra priekabiavimas dėl vyresnio amžiaus. Jos nuomone: tarp darbdavio ir darbuotojo turėtų įsigalėti tik dalykinė kalba. 

Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės patarėjo Martyno Dobrovolskio pastebėjimu: yra pakankamai mobingo atvejus vertinančių teisinių įstatymų, tarp jų baudžiamojo kodekso straipsniai dėl sistemingo terorizavimo, vedimo prie savižudybės, grasinimo fiziškai susidoroti.

Lietuvos medicinos sąjūdžio astovė Živilė Gudlevičienė pasidalino psichologinio mikroklimato medicinos sektoriaus analize, liudijančią vadovų didžiuosiuose medicinos centruose konkurencijos baimę kaip pačią svarbiausią.

 

Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus specialistas Ignas Rubikas apgailestavo: keliami dideli reikalavimai ne tik iš vadovų, bet ir iš pacientų pusės tampa nemažu iššūkiu tinkamai atlikti pareigas ir psichologiškai nepalūžti, tad būtina psichologinė pagalbą paties medikams, ir siūlo įtvirtinti galimybę atsisakyti gydyti įžūliai besielgiančius ligonius.

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės pavaduotojas Rimtautas Ramanauskas paviešino netinkamą pavyzdį kovojant prieš smurtą darbo aplinkoje, kada įmonės vadovas kartu atstovauja ir profsąjungą, tada tai nesulaukia paviešinimo, o tokios aukos atleidžiamos jų pačių prašymu be išeitinių išmokų. Anot jo, darbo kodeksas turėtų būti pagrindinė šio reiškinio teisinė priemonė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pasidžiaugė augančiu visuomenės išsprusimu atpažįstant smurtą dėl savalaiko teisinių sprendimų priėmimo, kurie artimiausiu metu turėtų pasipildyti ir šios srities ratifikuotomis tarptautinėmis konvencijomis.

Apibendrindama diskusiją parlamentarė Virginija Vingrienė pažymėjo:  tai pirmas žingsnis, siekiant konkretumo mobingo sutramdyme, jo teisiniame įvertinime. Ji tikisi tolesnio bendradarbiavimo iš darbuotojų teises ginančių institucijų.

Santrauką parengė Angelė Šarlauskienė

Diskusijos įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=0M3sqqJw0wE