Eilė aplinkosauginių bombų, nuo pavojingų
gaisrų iki paslėptais vamzdžiais į ežerus ir upelius leidžiamų baisių
teršalų, aiškiai parodė vis dar netrukdomai bujojantį neatsakingą
požiūrį Lietuvos versle. Daugiau nei akivaizdu, išmokta pamoka
aiškiausia – veiksmų privalome imtis čia pat ir dabar! Deja, dar apstu
„krokodilo ašarų“, pasiteisinimų, jais tikinčių, naujovėms alergiškų
rankinio stabdžio trūkčiojimų, trukdančių ryžtingai žengti veiksmingų
pokyčių link. Bet proveržio sustabdyti, garantuoju, nepavyks!
Aukščiausio lygio konferencijų ir diskusijų
metu visi vienbalsiai sutaria – opią padangų sutvarkymo krizę išspręs
tik jų galutinis perdirbimas į kitus paklausius produktus. Taškas! Po
„Ekologistikos“ katastrofos, lapkričio 18 d. Seime mano surengtoje
apskritojo stalo diskusijoje aptartos idėjos įstatymo pataisų pavidalu
jau sulaukė pritarimo Aplinkos apsaugos komitete.
Taigi pirmieji būtiniausi žingsniai įstatyminiame lygmenyje jau
žengiami. Pritarta mano siūlymui padidinti mokestį už netvarkomas
padangas: 300 eurų už automobilių bei motociklų ir 600 eurų už
sunkvežimių bei žemės ūkio technikos padangas. Tai rimta motyvacija
gamintojams ir importuotojams padangas tvarkyti, nes šiandieninė vos 86
eurų sankcija, perdirbimui kainuojant 200 eurų, skatina tik teršti
aplinką ar kaupti jas, kaip pakurą gaisrams. Seimui pritarus, pataisa
įsigaliotų jau nuo šių metų liepos 1 d.
Iš pasirinkusiųjų netvarkyti savo atliekų
surinktas mokestis būtų panaudotas padangų ir kitų atliekų sutvarkymo
reikmėms, o patikslintas perdirbtų ir sutvarkytų padangų bei kitų
atliekų teisinis apibrėžimas leistų tokiomis laikyti tik tas, iš kurių
jau būtų pagamintas naujas produktas ar medžiaga. Į šią kategoriją įeitų
ir pakeistos fizinės formos antrinė kokybiška žaliava, tinkama naujų
produktų gamybai.
Tokiu būdu būtų užtikrintai padėtas taškas fiktyvių, atliekų tariamą
sutvarkymą patvirtinančių pažymų išrašymui, šiandien tapusiam įprasta
daugelio perdirbėjų praktika; kartu užkertant kelią pavojingai
tendencijai perdirbtais produktais laikyti viso labo perpjautas ar į
briketus supresuotas padangas, sėkmingai gaunat apmokėjimą už tokį
atsainų atliekų sutvarkymą.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariams nuvykus ir savo akimis pamačius
keleto Lietuvoje veikiančių padangų perdirbimo įmonių veiklą, išryškėjo
du atliekų tvarkymo sektoriuje dominuojantys požiūriai. Tai atvėrė akis
net didžiausiems komiteto skeptikams, kurių neįtikino net
„Ekologistikos“ gaisras.
Tapo aišku, jog nevalia tikėti neatsakingų, vien į pinigų savinimąsi už
realiai neatliktą darbą orientuotų „verslininkų“ pasakomis, esą padangų
perdirbti neapsimoka ar tam dar nėra tinkamos įrangos ar technologijų, o
žiedinė ekonomika apskritai tėra naivi fikcija. Tokių „krokodilo ašarų“
sulaukiame nuolat (ir ne tik iš padangų tvarkytojų), kaskart pabandę
inicijuoti teisinius sektoriaus pokyčius ir kreipti jį realaus atliekų
tvarkymo ar žiedinės ekonomikos link.
Apmaudu, tačiau įmonių praktika, kai už Europos Sąjungos lėšas įsigijus
technologiškai pasenusią padangų smulkinimo įrangą ji yra pasitelkiama
tik veiklos imitavimui, o ne realiam darbui, dar dažnai pastebima mūsų
šalies kasdienybė. Aplankytos įmonės vadovai, net atvykus komiteto
nariams, nebijo mūsų tarpe ieškoti kvailių, įrodinėdami savo veiklos
našumą, kol akivaizdžiai tik darbo imitavimui tą dieną į darbovietę
atvaryti darbininkai net nesistengė įtikinančiai vaidinti, jog kažkoks
apčiuopiamas darbas įmonėje tikrai vyksta.
Pavadinti įžūliu cinizmu tai būtų per maža. Dar blogiau yra tai, kad
šiame cirko pasirodyme dalyvavusi aplinkos apsaugos inspektorė net
negalėjo įvardyti, ar eilę metų taip primityviai imituojama veikla gali
būti laikoma deramu padangų tvarkymu. Atsakymas, esą perpjautos ir į
briketus supresuotos padangos gali būti laikomos produktu (nes nėra tam
prieštaraujančio reglamentavimo, o sutvarkymo faktas nurodytas įmonės
leidime), gerokai pribloškė – tai akivaizdi teisinė skylė, įgalinanti
fiktyvų sutvarkymą aprobuojančių pažymų išrašymą, ir patvirtinanti, jog
aplinkosauga mūsų šalyje tikrai bedantė.
Klausimas, ar tai pačių inspektorių pasirinkimas, ar bendro abejingumo
pasekmė. Aišku tik tai, kad ambicingais žiedinės ekonomikos tikslais tai
nė nekvepia. Laimei, reglamentavimą galima keisti, teisiškai
įtvirtinant realaus atliekų sutvarkymo ir atsakingos kontrolės
reikalavimus. Tą nedelsiant net nedvejodami ir darysime, užkirsdami
kelią netoleruotinam požiūriui – tiek šiandien, tiek ateityje.
Įkvepiančiai nuteikia tai, kad mūsų šalyje netrūksta atsakingo,
inovatyvaus verslo pavyzdžių, savo veikla aiškiai įrodančių, jog turint
noro, atkaklumo ir ambicijų, žiedinės ekonomikos idėjų įgyvendinimas yra
visiškai įmanomas. Net jei šių įmonių apyvartos pajėgimai kol kas nėra
įspūdingi (tai tik patvirtina žiedinės ekonomikos suderinamumą su
smulkaus verslo plėtros perspektyva), tendencija šią kryptimi daugiau
nei akivaizdi.
Tokių įmonių, siekiančių užtikrinti pakartotinį perdirbtų atliekų
panaudojimą žaliavos ir naujos produkcijos pavidalu, veiklos skatinimas
turi tapti mūsų šalyje vykdomos aplinkosauginės politikos prioritetu;
juo labiau, kad inovatyviais sprendimais entuziastingai ir kūrybiškai
konkuruojantis verslo sektorius aiškiai pasitarnaus kaip gerokai
efektyvesnė skatinamoji (ar net baudžiamoji) priemonė socialiai
neatsakingiems ir įstatymo spragomis piktnaudžiaujantiems verslams, jau
parodžiusiems, kad jų nė kiek nebaugina bejėgiškai savo protokolo
išrašais mosikuojantys inspektoriai.
Naujus žiedinės ekonomikos vandenis tyrinėti drįstančių inovatorių nėra
daug, tačiau savo pastangomis ir pavyzdžiu jie ryžtingai pramuša kelią
pažangai – taip buvo visur ir visada. Vadovaudamiesi nauja, dinamiška ir
išradinga perspektyva, neverkšlendami ir neieškodami pasiteisinimų,
nemelsdami valstybinės paramos ar valstybinių jų produkcijos užsakymų,
prie derybų stalo šie verslai atsineša ne tik idėjas, bet ir savas
investicijas, bei ambicingus globalių problemų sprendimus ten, kur
valstybinė politika stagnuoja, sąlygodama ribotą našumą ir naudą.
Todėl užtikrintai pasisakau už pastangas atverti kelius šioms pažangioms
iniciatyvoms, įrodančioms, jog draugiškumas aplinkai yra ne našta, o
perspektyvi galimybė. Tai padės spręsti aplinkosaugos problemas,
užtikrins išteklių tausojimą, paskatins ėjimą žaliosios pažangos keliu.
Skeptikų abejones išsklaidys ir akivaizdūs pavyzdžiai pluoštinių kanapių
sektoriuje, kai vos tik atvėrę teisinius kelius šiam perspektyviam
augalui, šiandien Lietuvoje jau matome neįtikėtinai kosminiu greičiu
nesustabdomai nuskriejusį verslą inovatyviausio proveržio lik, palikusį
toli už horizonto mūsų prieš septynerius metus puoselėtus tuomet labai
pažangius lūkesčius.
Tai labai sveikintina ir akivaizdu, kad sugriovus besipriešinančiųjų
kliūtis ir atvėrus kelius vis garsiau į duris besibeldžiančioms
pažangiausioms technologijoms ir žiedinės ekonomikos naujovėms, ledai su
pagreičiu pajudės ir atliekų sektoriuje.
Padangų depozito sistema – tik trumpo laiko klausimas. Patys didžiausi
pasaulio padangų gamintojai, apsijungę į gamintojų asociaciją ETRMA,
demonstruodami ekologinį sąmoningumą, tiesia pagalbos ranką, pradėdami
visuotinę padangų ženklinimo ir atsekamumo akciją. Kinijos padangų
gamintojai, jau nužengę šiuo keliu.
Siekdami aukščiausiais aplinkosauginiais kriterijais grįstų
atitarnavusiųjų padangų surinkimo ir teisingo, skaidraus, aplinkai
draugiško perdirbimo į kitus paklausius produktus, gamintojai diegia
tikslingo apmokėjimo už teisingą kokybišką, žiedinės ekonomikos
principais grįstą atliekų sutvarkymą sistemą. Mums belieka patvirtinti
reglamentavimą užtikintį atsekamumą, surinkimą ir kontrolę. Pirmieji
žingsniai šiuo keliu jau pajudėjo.
Tolesnė mūsų, politikų, užduotis yra reglamentuoti žaliuosius pirkimus,
valstybiniuose pirkimuose prioretizuojant tik produktus, atitinkamai
pagamintus iš antrinių perdirbtų žaliavų. Būtina įtvirtinti ir daugiau
panašių reikalavimų pvz., žaidimų, sporto aikštelėms, dviračių takams ir
t. t. – žinoma, nustačius griežtus produktų kokybės ir saugos
standartus bei jų nuolatinio perdirbamumo, kas yra žiedinės ekonomikos
esmė, užtikrinimą.
Nors šiandien pranešama apie netvarkytų padangų, užpildžiusių pamiškes,
pakeles, vandens telkinius, ar ištisais kalnais styrančias bankrutavusių
ar veiklą imituojančių perdirbimo įmonių teritorijose gausą, aiškiai
rodančią žiojėjančią juodą skylę padangų perdirbimo standartuose,
tunelio gale matyti labai ryški šviesa. Reikia tik noro, veržlumo ir
šiek tiek pastangų sugriebti mums tiesiai į rankas lekiančią laimės
paukštę už uodegos ir drąsiai rinktis pačias pažangiausias naujoves,
nebijant žengti neišbandytais keliais progresyvių tikslų link. Kaip
patirtis kituose naujovių sektoriuose jau įrodė, renkantis rytdienos
perspektyvą, o ne vakar dienos praeitį, užnugaryje palikus atgyvenusias
technologijas ir praktikas, augimo ir sėkmės garantija tikrai akivaizdi.
Juo labiau, kad kito kelio šiandien net nebėra, nes pastaraisiais
mėnesiais mūsų šalį sudrebinusios aplinkosauginės bombos jau pramušė
dugną. Belieka ryžtingai pramušti stogą ir atverti vartus į plačius
pačių pažangiausių galimybių vandenis, iškėlus lyderystės vėliavą ir
įgyjant konkurencinį pranašumą lankstumo vis dar stokojančiųjų šalių
senbuvių atžvilgiu.
Šaltinis: delfi.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą