Nors Vilniaus miesto savivaldybė ramino gyventojus, kad parkas šioje vietoje išliks, pilaitiškiai per karantiną sulaukė šokiruojančios staigmenos: savininkai išdidžiai pranešė apie numatomas investicijas sklype statyti daugiabučius – nepaisant, kad teritorija jau ir taip jais pergrūsta. Negana to, jie pareikalavo išmontuoti sklype savivaldybės įrengtą ir prižiūrimą vaikų žaidimų aikštelę, kuria noriai naudojosi aplinkiniai gyventojai.

Susipažinusi su situacija, š. m. liepos 14 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitete inicijavau parlamentinę kontrolę dėl Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, siekiant apginti viešąjį interesą. Gavome ir savivaldybės aukščiausių atstovų patikinimą, jog statybos sklype negalimos tiek pagal senąjį bendrąjį planą, tiek pagal naujai rengiamą, kuriame sklypas tebėra fiksuojamas kaip žalioji zona.

Kol galioja bendrajame plane patvirtintas šio sklypo kaip žalosios rekreacinės erdvės statusas, jokių statybos darbų jame vykdyti negalima; tai patvirtino ir visų instancijų teismai. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybai tai nesutrukdė nuosavybės teise grąžinti žemę savininkams, neatsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir valstybės išperkamos žemės statusą.

Nusispjauta ir į Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriame aiškiai pasakyta, kad jei grąžinat žemę nuosavybės teise privatūs interesai susikerta su visuomenės interesais, teisės aktais nustatytomis priemonėmis savininkams žemė turi būti kompensuojama kitu būdu.

Juo labiau, kad nuosavybę atgavę savininkai net nesiruošė sklypo tvarkyti; vietoje to, jie leido bendruomenei savo pačios lėšomis puoselėti parką, apsodinti jį medžiais, reguliariai nušienauti. Į parko priežiūrą investuota suma siekė apie 200 000 eurų.

Nesunku įsivaizduoti pilaitiškių pasipiktinimą, kai parko žemė staiga buvo perduota stambiems verslo šulams, kurie kaipmat užsibrėžę keisti parko paskirtį, bet supratę, jog nieko nepeš perpardavė kitiems, besitikintiems kažkaip pergudrauti teisinius barjerus ir užstatyti plotą daugiabučiais. Atsakingų institucijų slenksčius jie mindo apsiginklavę šventu ir neliečiamu teisėtos nuosavybės argumentu, kaulydami pagarbos jų verslo interesams.

Tokių atvejų, kai bendruomeninis interesas yra šaltai priešpastatomas įstatymo raidei, kad būtų skaudžiai pamintas, Vilniuje ne vienas. Tokias savanaudiškas, kone šaltakraujiškas praktikas būtina rauti su šaknimis.

Visuomeninis interesas šiandien turi būti svarbesnis už asmeninę atskirų pinigais pertekusių veikėjų naudą. Piliečių engimas, gąsdinant tiek juos, tiek atsakingas institucijas brangiais teisminiais procesais, yra smerktina praktika, kurią efektyviai gali pažaboti tik valdžios įsikišimas. Teismų valios nepaisymas taip pat turi sulaukti griežto valstybės pareigūnų atsako. Inicijuota parlamentine kontrole tokio atsako ir siekiu. Šis klausimas privalo būti vienareikšmiškai išspręstas visuomenės naudai.

Sklypo savininkai tai atkakliai ginčija; esą, bendruomenės reikmėms jie palieką pusę parko teritorijos – su sąlyga, kad nukirtus medžius nuo parko šlaitų, statybų darbus jie vykdytų būtent ten, bet gavę didesnio aukštingumo, nei suplanuotas aplinkinis architektūrinis sprendimas naudą. Tokie ginčai neturi reikšmės, kadangi šioje situacijoje jokie mainai nėra galimi.

Žinoma, savininkai gali aptverti savo nuosavybę tvora, tačiau tikėtina, kad tokios pastangos netrukus būtų apleistos, o sklypas – paliktas želti. Tai nebūtų naudinga nei piliečiams, nei sklypo savininkams. Pilaitiškiai šį 3 ha plotą iki šiol tvarko savarankiškai, taip išlaikydami parką patrauklų.

Tačiau sklypo savininkams viešasis interesas nerūpi, todėl stoti jo ginti privalo politinė valdžia. Parlamentinei kontrolei pasitvirtinus, bus užkirstas kelias panašiems precendentams. Galimybė keisti sklypo paskirtį nėra numatoma nei šiai, nei kitoms Bendruosiuose planuose nurodytose rekreacinėse zonose.

Siekiant apginti viešąjį interesą, registravau ir Želdynų įstatymo pataisą, numatančią draudimą keisti planuose numatytų rekreacinių zonų ir želdynų plotų paskirtį. Būtina imtis veiksmų, kad tokiems nemaloniems atvejams būtų padarytas galas.