Seimas atėmė iš Aplinkos ministerijos teisę vienasmeniškai spręsti dėl medžioklės ginklų įteisinimo

Seimas po pateikimo pritarė trim įstatymo pataisoms, nustatančioms, kad medžioklėje naudojamos leistinos ir draudžiamos priemonės būtų reglamentuojamos tik įstatymu. Taip atimta galimybė ministro įsakymu vienasmeniškai įteisinti abejotino reikalingumo archaiškas priemones. Mano pataisa draudžia lankų, durklų ir prožektorių naudojimą medžioklėje.

Parengti šią pataisą mane paskatino tylutėliai penktadienį Aplinkos ministerijos priimti Medžioklės taisyklių pakeitimai, kuriais tarp teisėtai leidžiamų medžioklės įrankių buvo įtraukti lankai ir durklai. Mano asmeninį nepasitenkinimą tokiu sprendimu greit paantrino ir visuotinai kilęs ažiotažas, iššaukęs diskusijas apie tokių instrumentų naudojimo etiškumą ir racionalumą. Ironiška, kad šį sprendimą tylutėliai, kaip zuikiai papartyne, pabandę „prastumti“ ministerijos klerkai patys buvo pričiupti visuomeniniam teisingumui neabejingų medžiotojų. Tokią medžioklę tikrai palaikau, bet net joje siūlyčiau apsieiti be lankų ir durklų. Siūloma pataisa užtikrins, kad ateityje neetiškas priemones naudojantys medžioklės entuziastai savo lankus taikys tik į popierinius ir medinius taikinius, o ne gyvus žvėris. Negana to, šis ministerijos akibrokštas byloja ir apie gilesnę problemą, o problemas esu linkusi rauti su šaknimis.

Noriu pažymėti tai, kad nei pataisos tikslas, nei aš pati asmeniškai nesu prieš medžioklę apskritai. Nei kaip populiacijos reguliavimo priemonę, nei kaip pomėgį. Ji nėra mano žavėjimosi objektu, bet turi teisę egzistuoti kaip pomėgis. Šio įstatymo tikslas – užkirsti kelią atskirų tikrai gyvybiškai medžioklės procese ne būtiniausių, o atvirkščiai – abejotinų brutalių priemonių naudojimą.

Įstatymo iniciatoriai taip pat nepateikė svarių įrodymų kodėl šie archajiški ginklai taip gyvybiškai reikalingi, išskyrus nuorodą į kitų šalių praktiką ir itin išskirtinių įgūdžių reikalaujančią medžiotojo patirtį. Tai egzistuoti suponuoja jų naudojimą aukštuomenės pramogos, veikiausiai išskirtinio statuso medžiotojų bendruomenėje pabrėžimą, pasipūkuojant prieš kolegas savo amunicijos ir turtinės padėties įvaizdžiu. Neseniai dar buvo kritikuojamos nomenklatūrinės medžioklės tradicijos, bet dabar einama tuo pačiu keliu, pataikaujant turtingiausiųjų elito medžioklės klubams, tenkinant jiems savo statusą patvirtinančius pomėgius.  Nemanau, kad tai pateisinama, toleruotina ir suteikiama galimybė mėgautis žiaurios medžioklės azartu.

Šiandien galiojančios Medžioklės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos laiduoja galimybę Aplinkos ministrui Taisyklėse nustatyti draudžiamus ir leidžiamus naudoti medžioklės įrankius ir būdus. Nors savaime tai nėra ydinga praktika, tačiau pastarasis įžūlus ministerijos sprendimas privertė susimąstyti, kad tokie žiaurūs medžioklės būdai, kaip medžioklė lankais ir durklais ar prožektorių naudojimas, turėtų būti patvirtinami ne tik vienasmene ministro Taisyklių redakcija, bet ir įstatymu, savo galia viršesniu už ministro sprendimą. Būtent tai šiuo užvakar užregistruotu įstatymo projektu ir siekiu padaryti. Juo labiau, kad Seimas atstovauja visai visuomenei ir jos, o ne vienos išskirtinės grupės interesams. Juk gamta ir visi jos ištekliai yra visų mūsų, tai visų interesus ir būtina tinkamai atliepti.

Dabartinėje Taisyklių redakcijoje medžioklinius prožektorius, tvirtinamus prie šautuvo, leidžiama naudoti tik medžiojant šernus tykojant Afrikinio kiaulių maro protrūkio metu. 2022 m. įsigaliojus Aplinkos ministro patvirtintam Taisyklių pakeitimui, tokius prožektorius būtų leidžiama naudoti medžiojant šernus, lapes, mangustus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras, medžiojant tykojant, su šunimis arba ieškant sužeistų žvėrių. Medžioklėje taip pat būtų leidžiama naudoti durklus bei medžioklinius lankus.

Įstatymo pakeitimu siūlau drausti lankų ir durklų naudojimą medžioklėje, taip pat drausti medžioklinius prožektorius, tvirtinamus prie šautuvo, numatant išimtį atvejais, kai gyvūnai medžiojami dėl masinio gyvūnų ligų protrūkio. Šis sąrašas nėra baigtinis, kiti medžioklėje draudžiami naudoti įrankiai ir priemonės pagal poreikį būtų nustatomi Medžioklės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto tvarka. Toks teisinis reguliavimas yra būtinas, norint užtikrinti gamtosauginį interesą ir užkirsti kelią ekologiškai žalingam Aplinkos ministro patvirtintam Taisyklių pakeitimui, bei panašiems vienasmeniams sprendimams ateityje.

Toliau laukia rimtas darbas Aplinkos apsaugos komitete, kur visi trys projektai bus sujungti ir atsižvelgus į teisininkų pastabas bei kolegų, suinteresuotų organizacijų pasiūlymus pateikti tolimesniems balsavimas ir priimti.

Virginija Vingrienė
Seimo narė

Virginija Vingrienė. Ar pluoštinių kanapių industrijos plėtra taps galimybe verslui pakilti po krizės?

Krizinėje situacijoje dažniausiai vieni linkę įžvelgti problemas, o kiti rasti galimybes. Apie problemas prikalbėta daug; metas susitelkti į galimybių ekonomikai kilti iš duobės paieškas.

Perspektyviausias būdas rasti reikalingus sprendimus – gręžtis į naujoves, drąsiai žengiant nepramintais keliais, kuriuos stabilumo laikotarpiu rinktis nedrįsta ar žvelgta į juos su nenoru ką nors keisti. Šiandien tai jau būtinybė – kito kelio nėra. Vienas tokių perspektyvų pavyzdys – dinamiškas pluoštinių kanapių sektorius, Lietuvoje netrukęs išaugti jį ribojančio griežto teisinio reglamentavimo rūbą.

 

Pluoštinė kanapė nėra narkotinis augalas. Jos auginimas Lietuvoje įteisintas jau 2014 metais; iki tol buvome vienintele šalimi ES ir Europoje, kur šis augalas buvo už įstatymo ribų, ir net sulaukėme Europos Teisingumo Teismo pagrūmojimų dėl neteisėto draudimo auginti ES leidžiamus augalus, už kuriuos mokamos tiesioginės išmokos.

 

Šiandien galime stebėtis staigiu Lietuvos verslo šuoliu šioje srityje. Pernai pagal pluoštinių kanapių plotus, viršijusius 9 000 hektarų, tapome antri ES po Prancūzijos. Dar labiau stebina platus spektras inovatyvių sprendimų, leidžiančių panaudoti šį augalą kaip žaliavą.

Staigus industrijos proveržis – puikus naujų galimybių išnaudojo pavyzdys

Augalo panaudojimas nuo išskirtinių maisto produktų ir kokybiškų kosmetikos gaminių iki statybinių medžiagų, šilumine varža nenusileidžiančių geriausiems medienos rąstams, kanapinių drabužių, avalynės ir kitų kanapinės tekstilės gaminių – išvardytais pavyzdžiais toli gražu neapsiriboja. Nuolat ieškoma naujų aplinkosauginių sprendimų; iš kanapių celiuliozės jau kuriami kompostuojant suyrantys bioplastikai, greit pakeisiantys neperdirbamus plastikus, kurių atsisakoma sprendžiant globalias taršos problemas.

 

Tai neginčijamai įrodo, jog turėdami noro, veržlumo, entuziazmo ir atkaklumo, Lietuvos verslo žmonės puikiai geba pasinaudoti galimybe, atskleisdami kūrybinį ir pramoninį potencialą. Tai įkvepiantis pavyzdys ir kitiems sektoriams, patvirtinantis jog gebame užšokti naujovių ant bangos ir ją suvaldyti, teikiantis vilties užtikrintai pakilti iš krizės.

 

Išbadydami naujas sritis, konkurencingai verždamiesi iš besivystančios rinkos, ir pramušdami sienas į naujausių galimybių vandenynus, gabūs ir kūrybiški mūsų gamintojai neįtikėtinu greičiu braunasi pirmyn, siekdami užkariauti aukštos pridėtinės vertės produktų iš pluoštinės kanapės gamybos viršukalnes! Mane, kaip šio pasiteisinusio pirminio įstatymo rengėją, įkvepia ir toliau stengtis atverti kelius naujoms perspektyvoms.

Nauja įstatymo redakcija leis naudoti visą pluoštinės kanapės augalą

 

Akivaizdu, kad pirminis, griežtai apribotas pluoštinių kanapių reglamentavimas Lietuvoje jau seniai gerokai varžo bręstančią rinką. Apsiribojimas vien sėklų, pluošto ir pačių kanapių auginimu šalia kitų augalų pastarųjų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų, jau tolima praeitis.

 

Mokslas ir pramonė sparčiai nušuoliavo, įpareigodami praplėsti augalo panaudojimo ribas. Juolab, kad sparčiai modernėjančių technologijų pagalba atrandamos vis naujos pluoštinių kanapių savybės, aktualios ne tik pramonei, bet ir aplinkosaugai, žmogaus sveikatai. Dalį produktų reikia ištraukti iš pilkosios teisinio reguliavimo zonos, užtikrinant pajamas ūkininkams, gamintojams, prekybai ir papildomas įplaukas į šalies biudžetą.

 

Tad su kolegomis parengėme įstatymo pataisas, įteisinančias viso pluoštinės kanapės augalo perdirbimą ir naudojimą, įskaitant stiebus, medieną, lapus, žiedynus ir žiedadulkes. Šiuo projektu yra sudaromos sąlygos kurti aukštą pridėtinę vertę, prasiveržti į platesnes pasaulio rinkas, bei spręsti klimato kaitos ir žiedinės ekonomikos klausimus.

 

Naujoji įstatymo redakcija išveda pluoštinę kanapę ir iš 1961 m. tarptautinės narkotikų konvencijos nuostatų aklavietės. Pastaroji yra taikoma tik narkotinėms kanapėms, laiduojant jų auginimą pluošto, sėklų sodininkystės tikslais, tačiau griežtai užkertant kelią neteisėtam augalo lapų naudojimui.

 

Tačiau pluoštinė kanapė nėra ir net negali būti narkotinis augalas. Ji niekuomet nebuvo naudojama svaiginimosi tikslais, kadangi joje esančios psichotropinės medžiagos tetrahidrokanabiniolio (THC) kiekis yra labai mažas – iki 0,2 procento. Narkotinėse kanapėse THC kiekis siekia nuo 1 iki 20 procentų, kartais net daugiau.

 

Reikia pastebėti ir tai, kad Lietuvoje leidžiama auginti tik tas pluoštinių kanapių veisles, kurios yra įtrauktos į ES Bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą. Daugelyje šių veislių THC kiekis yra net žemesnis, dažnai nesiekiantis nė 0,1 procento.

Prognozuojami optimistiniai ekonominio efekto lūkesčiai

 

Remiantis dar ikikriziniu laikotarpiu Ekonomikos ir Inovacijų ministerijos pateiktais skaičiavimais, leidus perdirbti visą pluoštinės kanapės augalą tiesioginės užsienio investicijos jau 2020–2021 metais išaugtų iki apie 290 mln. Eurų; vietos gamintojų investicijos padidėtų 10 mln. eurų, būtų sukurta 1,100 aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų. Tai atneštų papildomus 15–20 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio ir papildomus 10–15 mln. eurų pelno mokesčio, taip pat sukurtų 850 mln. eurų naudos dėl multiplikatoriaus efekto.

 

Priėmus įstatymą, vieno pluoštinių kanapių hektaro generuojamos pajamos Lietuvos ūkininkams išaugtų kelis kartus. Lietuvoje jau šiandien sėkmingai dirba kelios perdirbimo įmonės; tikėtina, kursis naujos, todėl tai puiki galimybė realizuoti produkciją palankiomis kainomis. Kas ypač svarbu verslui atsitiesiant po koronaviruso sukeltos krizės padarinių.

 

Negalėdami perdirbti viso augalo neišnaudojame ir apie 80 proc. globalios rinkos galimybių. Todėl iki šiol balansavome žemos pridėtinės vertės grandinės dugne, atiduodami didžiausią vertę supirkėjams bei gamintojams Europoje ir JAV, tarp jų –mūsų kaimynei Lenkijai, dabar jau ir Latvijai.

Nepaisant proveržio, patirties, perspektyvų vis dar atsiranda nepagrįstų baimių. Ieškotame sutarimo atverti kelius neribotam galimybių proveržiui. Komitetuose ištobulintos įstatymo pataisos, naujos įstatymo redakcijos pavidalu tai ir garantuoja. Projektui pritarta po svarstymo, jis po notifikavimo Europos Komisijai, atsižvelgus į pastabas ir keletą papildomų Seimo narių ir teisininkų korekcijų, tikiuosi, bus priimtas dar šios kadencijos Seimo. Nepagrįsti trukdžiai ar įtarumas šiandienos situacijoje negali būti pateisinami.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/virginija-vingriene-ar-pluostiniu-kanapiu-industrijos-pletra-taps-galimybe-verslui-pakilti-po-krizes.d?id=84189335

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: „Išeinant iš krizės, žalieji verslai bus remiami labiau“

Seimo socialinės apsaugos ir darbo komitetas šiandien vienbalsiai pritarė  Seimo narių Virginijos Vingrienės ir Tomo Tomilino Užimtumo įstatymo pataisai dėl didesnių darbuotojų darbo užmokesčio subsidijų darbdaviams, vykdantiems į Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą ir technologinę pažangą orientuotas veiklas, vykdantiems socialinį dialogą, teikiantiems žinioms imlias paslaugas.

Tokio pobūdžio verslus ketinama papildomai subsidijuoti pusmetį, tam numatyta 381 mln. eurų paramos suma. Parama būtų paskirstyta taip: 1–2 mėnesius po karantino pabaigos, kiekvienam darbuotojui skiriant po 1214 EUR išmoką, jei būtų pasirinktas 70 proc. subsidijos variantas, arba 607 eurų išmoka, jei subsidijuojama 100 proc.; 3–4 mėn. subsidijuojama būtų 50 proc., skiriant maksimaliai 1214 eurų, o 5–6 mėn. – 30 proc., bet ne daugiau nei 303,5 eurų.

Anot pataisos iniciatorės Virginijos Vingrienės, Europos žaliasis kursas – nauja Europos ekonominio augimo strategija, kuria siekiama Europos Sąjungoje sukurti teisingą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, išteklius efektyviai naudojančia ir konkurencinga ekonomika. „Tai apima tvarią beatliekinę, atliekas žaliavomis naudojančią, klimato kaitos proceso stabdymą orientuotą ekonomiką. Teikti paramą pažangių technologijų gamybai ir žinioms imlių paslaugų teikimui nuspręsta todėl, kad šios rinkos sritys turi didžiausią potencialą transformuoti pramonę didesnio ir vis augančio įmonių bei jų veiklos sektorių našumą. Panašiomis gairėmis Lietuva vadovaujasi investicijų paieškose, eksporto skatinime, ir kitais atvejais, kai disponuojant ribotais ištekliais yra norima maksimizuoti gaunamą rezultatą, – pažymi Virginija Vingrienė. – Tvarkantis su karantino sukeltais iššūkiais ir padariniais, Europos žaliasis kursas turi tapti prioritetine gaire Lietuvos verslo gaivinimui.“ Anot politikės, ekologišką, aplinkos ir darbuotojų atžvilgiu atsakingai veikiantį verslą ji laiko pagrindiniu garantu ryžtingam, ilguoju laikotarpiu perspektyviam išėjimui iš krizės sukeltos ekonominės stagnacijos. „Žaliojo kurso principais grįsta pramonė, aktyviai remiama valstybės ir plėtojama bendradarbiaujant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, daugelio ekspertų ir mano pačios nuomone yra perspektyviausias plėtros scenarijus ateičiai po koronaviruso pandemijos“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Pasiūlymo autorė pastebi, kad Žaliojo kurso naudą ir perspektyvą palaiko daugelis ES įtakingų politikų, įskaitant Europos Komisijos pirmininkę Ursula von der Leyen ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kurios ne kartą pabrėžė kurso svarbą ES ekonominio atsigavimo planui. Jų teigimu, Žaliasis kursas turėtų tapti kelrodžiu kompasu, kuriuo sekdamos ES šalys gali šia katastrofišką pandemiją paversti beprecedente galimybe sukurti naujovišką, technologiškai pažangią ir analogiškoms krizėms daug atsparesnę ekonomiką.

„Būtina pabrėžti, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip nuosekliai bus vykdomi kurso numatyti tikslai. Ekonominės pažangos galimybe bus puiki proga Lietuvai abiem rankomis sučiupti laimės paukštę – proga, kurios praleisti tikrai nederėtų. Todėl finansinę paskatą ir visus palaikymo pajėgumus tikslinga kreipti būtent šia – dirbančio, kūrybiško, plataus požiūrio, perspektyvaus pažangaus, socialiai atsakingo verslo – linkme“, – įsitikinusi Seimo narė.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo narės Virginijos Vingrienės sveikinimas Motinos dienos proga

Virginija Vingrienė: naujausiomis įstatymo pataisomis siekiama įteisinti visos pluoštinės kanapės perdirbimą ir naudojimą

Pluoštinė kanapė Lietuvoje įteisinta 2014 metais Pluoštinių kanapių įstatymu, ir nors buvome vieninteliai ne tik ES, bet ir visoje Europoje, draudę šį augalą ir net sulaukę Europos Teisingumo Teismo sprendimo pagrūmojimų, kad Lietuvai draudžiama drausti ES leidžiamus augalus, už kurių auginimą mokamos tiesioginės išmokos, šiandien galime stebėtis ženkliai staigiu Lietuvos verslo proveržiu šioje srityje. Pernai pagal auginamus pluoštinių kanapių plotus, viršijančius 9000 ha tapome antra šalimi  ES po Prancūzijos. Dar labiau stebina platus įvairiausių inovatyviausių šio augalo, kaip žaliavos, panaudojimo sprendimų spektras, atskleidžianti Lietuvos verslo išskirtinius gebėjimus ir kūrybiškumą.

Šių metų vasario 28 d. sudalyvavusi VDU LŽŪA parodoje-konferencijoje, skirtoje pluoštinių kanapių auginimo proveržio ir perspektyvos aspektams aptarti, įsitikinau verslo pažanga realizuojant išskirtinius kūrybinius gebėjimus įvairiausių šio augalo produktų gamyboje.

Spėrus pluoštinių kanapių industrijos proveržis – nuo išskirtinių įdomių naujų maisto produktų, aukštos kokybės kosmetikos gaminių iki įvairių statybinių medžiagų, šilumine varža nenusileidžiančių kokybiškiems medienos rąstams, kanapinių drabužių, batų, bižuterijos, kitų kanapinės tekstilės gaminių. O svarbiausia - kompostuojant suyrančių bioplastikų iš kanapių celiuliozės, greit pakeisiančių taršius neperdirbamus tradicinius nuo arenos nueinančius plastikus.

Tai aiškiai neginčijamai rodo, jog turint noro, veržlumo, entuziazmo, atkaklumo Lietuvos verslo žmonės puikiai gali išnaudoti šią išskirtinę galimybę atskleidžiant kūrybinį potencialą aukštos pridėtinės vertės naujausių aplinkai draugiškų produktų gamyboje.

Išbadydami vis naujesnes sritis, įsiverždami į platesnes rinkas, pasiimdami lyderystės vėliavą ir pramušdami sienas į naujausių galimybių perspektyvius vandenis, mūsų gabūs kūrybiški verslininkai neįtikėtinai greitai veržiasi vis tolyn, užkariaudami pačias naujausias aukštos pridėtinės vertės produktų gamybos aukštumas! Tai mane, kaip šio pasiteisinusio statymo rengėją, įkvepia tolimesniam dalyvavimui šioje sferoje, tobulinant ir atveriant vartus platesnei perspektyvai.

Juo labiau, kad sparčiai modernėjančios technologijos, randa vis naujesnes pluoštinių kanapių savybes, svarbias žmogaus mitybai ir sveikatai, dėl ko dabartinis pluoštinių kanapių panaudojimo reglamentavimas Lietuvoje jau išaugo savo rūbą.  Jau nebegalima apsiriboti vien sėklų, pluošto ir pačių augalų auginimo apsaugai nuo kitų augalų ligų ir kenkėjų siena. Būtina pritaikyti visą augalą ir jo komponentus, kuriančius didesnę pridėtinę vertę, prasivežimą į platesnes pasaulio rinkas. Dalį esamų produktų ištraukiant iš pilkosios teisinės zonos. Tai paskatins vidaus vartojimo ir perdirbimo vertės grandinę, i užtikinčias didelę naudą ūkininkams, perdirbėjams, regionams ir šalies iždui.

Todėl kartu su kolegomis pateikėme būtinas įstatymo pataisas, kuriomis siūlome nedviprasmiškai reglamentuoti pluoštinių kanapių auginimą, perdirbimą, jų tarpinius produktus  bei galutinius gaminius. Naujausiomis pataisomis siekiama įteisinti visos pluoštinės kanapės perdirbimą, naudojimą, įskaitant stiebus, lapus, žiedynus, žiedadulkes.
Todėl nauja įstatymo redakcija siekiame pilnai įteisinti ir sureguliuoti konkurencingą pluoštinių kanapių industriją Lietuvoje, atverti galimybes didesnės pridėtinės vertės sukūrimui. Nustačius tinkamą reglamentavimą, bus atverti keliai šio augalo panaudojimui sprendžiant klimato kaitos, žiedinės ekonomikos klausimus.

Naujoji įstatymo redakcija išveda iš 1961 m. tarptautinės narkotikų konvencijos, kurios reglamentavimo aspektai yra pritaikyti tik narkotinėms kanapėms, leidžiant jas auginti pluošto, sėklų sodininkystės tikslais. Tuo tarpu Pluoštinė kanapė nėra joks narkotinis augalas, nes joje esančio narkotinės medžiagos tetrahidrokanabiniolio (toliau – THC) kiekis neviršija 0,2 proc. dėl ko augalas neturi jokio psichotropinio poveikio. Narkotinėse kanapėse tuo tarpu THC kiekis siekia nuo 1 proc. iki 20 proc. ir net dar dvigubai  daugiau. Juo labiau, kad Lietuvoje leidžiama auginti ne visas pluoštinių kanapių veisles, kuriose THC iki 0,2 proc., o tik tas, kurios griežtai įtrauktos į ES Bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą.
Leidus perdirbti visą pluoštinės kanapės augalą, pasak Ekonomikos ir Inovacijų ministerijos, jau 2020–2021 metais tiesioginės užsienio investicijos, prognozuojama, išaugtų iki apie 290 mln. eurų, vietos gamintojų investicijos padidėtų 10 mln. eurų, būtų sukurta 1100 aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų. Tai atneštų papildomus 15-20 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio ir papildomus 10-15 mln. eurų pelno mokesčio, taip pat sukurtų 850 mln. eurų naudos dėl multiplikatoriaus efekto.

Taigi, vieno jų hektaro generuojamos pajamos Lietuvos ūkininkams tuomet išaugtų kelis kartus. Lietuvoje jau šiandien sėkmingai dirba kelios perdirbimo įmonės, tikėtina, kursis naujos, todėl yra puikios galimybės realizuoti produkciją palankiomis kainomis. O tai ypač aktualu ir svarbu verslui šiandien, atsikeliant po korona viruso patirtos krizės ir praradimų.

Įvertinus tai, kad pasaulinį pluoštinių kanapių rinkos augimą didele dalimi sudaro dabar Lietuvoje galiojančiu Pluoštinių kanapių įstatymu apribotos produktų grupės, potencialiai neišnaudojame apie 80 proc. globalios rinkos galimybių. Negalėdami perdirbti viso augalo, iki šiol dreifavome tik žemos pridėtinės vertės grandinės vandenyse, atiduodami didžiausią vertę supirkėjams bei gamintojams Europoje ir JAV, tarp jų – ir mūsų kaimynei Lenkijai, dabar jau ir Latvijai.

Pernai vasarą atlikta visuomenės apklausa parodė, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų mano, jog pluoštinės kanapės šalyje galėtų būti panaudojamos dar plačiau. Net 62 proc. apklaustųjų pritarė pluoštinių kanapių augintojų, gamintojų ir vartotojų teisių išplėtimui Lietuvoje.

Tad mūsų, politikų, uždavinys, šiandien atverti palčiai vartus neribotam šių galimybių proveržiui, ypač aktualiam ir neatidėliotinai būtinam šiandien išėjimo iš sveikatos ir ekonominės krizės aklavietės. Tą ir suteiks mūsų su kolegomis parengtas projektas visų mūsų bendromis jėgomis komitetuose ištobulintas, įgijęs naujos redakcijos įstatymo pavidalą.  Jam jau pritarta Seime balandžio 7 d. posėdyje po svarstymo, o balandžio 21 d. numatytas galutinis balsavimas dėl įstatymo priėmimo.

Virginija Vingrienė
Seimo narė

Seimo narės Virginijos Vingrienės sveikinimas Šv. Velykų proga

Mažytė įstatymo pataisa gali sustabdyti atogrąžos miškų kirtimą ir gorilų nykimą

Šiomis dienomis Seime skubos tvarka priimami įstatymai vienaip ar kitaip keičia mūsų gyvenimą – dabartinį momentinį ir tą, kuris seks po karantino. Dažnai net nepamąstome, kokią įtaką gali turėti vieno žodžio įrašymas ar išbraukimas šaliai, pasauliui ir kiekvienam iš mūsų. Šiuo metu savo eilės laukia ir Virginijos Vingrienės pateikta ir jau pasipriešinimo sulaukusi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisa, kuria siūloma biodegalais nelaikyti bioproduktų, kurių gamyboje naudojamas palmių aliejus.

Žemdirbiai – už draudimą

„O kodėl mums turi būti naudingas tas palmių aliejus, –  pasiteiravus, ar nepatirs ūkininkai nuostolių, jei bus uždrausti biodegalai, kurių gamybai naudojamas palmių aliejus, nusistebi Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. –  Palmių aliejus naikina mūsų žemės ūkį. Jei nebus imtasi priemonių ir toliau bus įvežami biodegalai ir skystieji bioproduktai, pagaminti iš atogrąžos kraštų aliejinių augalų, ir įvežama tiek, kiek kas nori, ūkininkai būsime priversti nebeauginti rapsų. Ir Lietuvos, ir ES politikams seniai kėliau tą klausimą.“
„Visiškai pritariame Seimo narės Virginijos Vingrienės siūlymui. Turime savo rapsus ir kam mums tas palmių aliejus? Reikia rūpintis savo žmonėmis, jų darbo vietomis, mūsų šalies bendrojo vidaus produkto didinimu“, – pritaria Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

„Šimtu procentų tam pritariame ir apie tai jau 20 metų kalbame. Ir kalbame ne tik Lietuvos, bet ir visos ES ūkininkai. Ypač aktyviai šią problemą kelia Vokietijos ir Prancūzijos ūkininkai, – teigia Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas. – Juk biodegalų programa ir buvo pradėta tam, kad kuo efektyviau būtų  išnaudojamos ES šalių narių žemės ūkio galimybes ir kad Europos žemės ūkis galėtų prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Europoje tiek rapsai, tiek kiti aliejiniai augalai yra auginami tvariai. Mes neiškertame miškų, kad jų vietoje sėtume rapsus ar kitas kultūras, kas daroma plečiant palmių plantacijas.“

Prisidėtume prie klimato kaitos mažinimo

„Išties vienas svarbiausių tikslų, kurių siekiu pateikdama šį siūlymą, yra noras prisidėti prie beatodairiško katastrofa virstančio atogrąžų miškų kirtimo stabdymo ir globalaus klimato kaitos proceso mažinimo, – sako pataisos autorė Virginija Vingrienė. – Augant biodegalų paklausai Europoje, Indonezijoje ir Malaizijoje vis labiau kertami atogrąžų miškai, deginami durpynai ir jų vietoje plečiamos alyvpalmių plantacijos. Tai sukelia itin dideles klimato šilimą skatinančių dujų emisijas. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, kiekvienais metais iškertama apie 13 mln. hektarų atogrąžų miškų. Naikinant atogrąžų miškus naikinamos daugiau kaip pusės pasaulio gyvūnų rūšių ir daugiau kaip dviejų trečdalių augalų rūšių natūralios buveinės, kyla grėsmė jų išlikimui. Atogrąžų miškuose gyvena kai kurios pasaulio rečiausios ir endeminės rūšys, įtrauktos į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos raudonąją knygą kaip grėsmingai nykstančios rūšys, kurių faktinis, apskaičiuotas, numatomas ar įtariamas populiacijos skaičiaus mažėjimas viršija 80 proc. per 10 metų.“

Kaip teigia Seimo narė, įvairūs tyrimai atskleidžia, kad daugelyje šalių veisiant alyvpalmių plantacijas ir vykdant jų veiklą dideliu mastu brutaliai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, įskaitant priverstinius gyventojų iškeldinimus, ginkluotą smurtą, su sveiku protu prasilenkiantį vaikų darbą, vergavimą už skolas ar čiabuvių bendruomenių diskriminavimą;

„Pastaraisiais metais 60 procentų ES alyvpalmių aliejaus importo teko energetikos sektoriui. Iš jo – 45 procentai panaudota kaip transporto degalai – nuo 2010 m. šis skaičius padidėjo šešis kartus, – pabrėžia Seimo narė. – Bendras žemės naudojimo paskirties pakeitimas pagal ES 2020 m. biodegalų įgaliojimą sudaro 8,8 Mha, iš kurių 2,1 Mha teritorijos pakeista Pietryčių Azijoje dėl spaudimo plėsti alyvpalmių plantacijas. Pusė šios teritorijos atsirado vietoje atogrąžų miškų ir durpynų, – pažymi Virginija Vingrienė. – Įvairiuose tyrimuose ir stebėjimuose nurodoma, jog pusė atogrąžų miškų naikinimo atvejų pastaraisiais metais buvo neteisėto miškų kirtimo komercinio žemės ūkio reikmėms rezultatas. Vieną  pagrindinių šio naikinimo skatinimo priežasčių yra ir alyvpalmių aliejaus tarptautinė paklausa, kuri turi aiškias tendencijas smarkiai augti. Vertinama, jog dėl neteisėto atogrąžų miškų naudojimo komercinio žemės ūkio reikmėms kasmet pagaminama 1,47 milijardo tonų anglies dioksido, o tai atitinka 25 proc. ES deginant iškastinį kurą išmetamo dujų kiekio per metus.“

Draudimus ar kitokius ribojimus biodegalams iš palmių aliejaus ar jų šalutiniams produktams taiko Norvegija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Švedija, Italija, Austrija, Danija, Vokietija, Olandija bei Lenkija. Prancūzijoje Konstitucinis teismas atmetė naftos kompanijos skundą  ir argumentus dėl biodegalų iš palmių vartojimo.
Seimo narės Virginijos Vingrienės siūlymas – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisa, kurioje teigiama, kad „Biodegalai ir skystieji bioproduktai neturi būti pagaminti iš žaliavų, užaugintų žemėje, kuri 2008 m. sausio mėnesį buvo durpynas, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad tai žaliavai auginti ir derliui nuimti nereikia sausinti anksčiau nenusausintos dirvos. Taip pat, biodegalai ir skystieji bioproduktai neturi būti pagaminti iš cukrašvendrių, palmių, alyvpalmių, sojų, ar kitų atogrąžų augalinių aliejų, kitų jų šalutinių produktų ar jų atliekų.“

Pataisos kritika nesuvokiama

„Pritariu Seimo narės Virginijos Vingrienės siūlymui, bet man labai daug abejonių kelia kolegos  Seimo nario – Dainiaus Kepenio pateiktas priešingas pasiūlymas. Jis siūlo leisti biodegaluose naudoti atogrąžų augalų aliejų, kuriame naudojamos tik sertifikuotos žaliavos. Atstovaudamas nevyriausybinę organizaciją „Žiedinė ekonomika“, daug gilinuosi į žaliavų sertifikavimo problemą. Deja, reikia pripažinti, kad sertifikavimas nėra panacėja. Net ir geriausias verslo praktikas taikančioms bendrovėms sudėtinga tinkamai kontroliuoti žaliavos tiekimo grandinę, užtikrinant, kad visa produkcija būtų sertifikuota. Pateikiu keletą konkrečių pavyzdžių. Suomijos žurnalistai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad bendrovė „Neste“ vis dar perka palmių aliejų, pagamintą iš alyvpalmių, kurios augo nelegaliose plantacijose. Nors „Neste“ deklaruoja, kad visas jų naudojamas palmių aliejus yra sertifikuotas, akivaizdu, kad Suomijos bendrovei sunku sukontroliuoti kelią „nuo augintojo iki gamintojo“. Dažnai nelegaliai užaugintą žaliavą superka tarpininkai ir taip palmių aliejus virsta sertifikuotu. Atsekti šią grandinę ypač sunku Indonezijoje ir Malaizijoje – šalyse, kuriose neveikia efektyvūs kontrolės mechanizmai ir yra įsikerojusi korupcija“, – teigia VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius.

Domantas Tracevičius pabrėžia, kad vis daugiau Europos šalių riboja degalus iš palmių aliejaus, neskirstant žaliavos į „sertifikuotą“ ar „nesertifikuotą“. „Europos politikai tiesiog supranta, kad bet kokio palmių aliejaus naudojimas yra pražūtingas atogrąžų miškams ir skatinantis neigiamus klimato kaitos procesus. Be to, kyla klausimas, kodėl privalomas palmių aliejaus sertifikavimas būtų taikomas tik degalams, tačiau maisto pramonei – ne? Juk palmių aliejaus yra daugumoje maisto gaminių – nuo saldumynų iki varškės sūrelių. Jei norime realiai prisidėti prie palmių aliejaus problemos sprendimo, būkime nuoseklūs ir sertifikatų privaloma tvarka reikalaukime iš visų palmių aliejų naudojančių verslų. Galiausiai, siūlau atkreipti dėmesį į D. Kepenio aiškinamajame rašte išsakytus argumentus dėl rapsų naudojimo biodegalams. Iš tiesų aplinkosaugininkams rapsų auginimas kelia tam tikrų klausimų, tačiau negalime rapsų prilyginti alyvpalmių plantacijų žalai. Rapsų auginimui nereikia kirsti miškų, transportuoti jų iš kito pasaulio krašto. Be to, savos žaliavos auginimas kuria ekonominę vertę vietos ūkininkams ir verslui“, – mintimis dalijasi Domantas Tracevičius.

Biodegalų gamintojai įžvelgia prasilenkimą su tiesa

„Mes išnagrinėjome tiek Virginijos Vingrienės, tiek Dainiaus Kepenio pateiktas įstatymo pataisas ir su jomis susijusius dokumentus, – sako Biodegalų asociacijos vadovas Mindaugas Palijanskas. – Keisti mums atrodo Seimo nario pasiūlyme pateikti argumentai, kad „Priėmus patikslintame įstatymo projekte numatytą žaliavų biodegalų gamybai draudimą, išaugęs išimtinai rapsų žaliavos naudojimas biodegalų gamybai lems neišvengiamą Lietuvos dirvožemio alinimą.“ Šiais laikais nesunkiai galima rasti informacijos, kad Lietuvoje bendras deklaruotas žemės ūkio naudmenų plotas sudaro apie 2,9 mln. ha. 2019 metais žieminių rapsų deklaruota 224,29 tūkst. ha. Vasarinių rapsų 2019 metais auginta net tris kartus mažiau negu 2018 m., jų deklaruota tik 21,45 tūkst. ha, 2018 metais buvo 63,85 tūkst. ha. Taigi, rapsų pasėlių plotai sudaro mažiau nei 10 procentų viso deklaruoto ploto. Todėl, kažkaip demonizuoti rapsų auginimą nėra jokio realaus pagrindo. Apie kažkokį išskirtinį rapsų žalingumą nėra rašoma nė viename straipsnyje, kuriuos nuorodos pateikė  Dainius Kepenis. Atvirkščiai, kalbama apie rapsus, kaip apie kultūrą, reikalingą sėjomainai užtikrinti. Rapsų auginimas gerina dirvožemio kokybę, paskesnį derlingumą, mažina dirvožemio eroziją, gerina dirvožemio vėdinimą, mažina nitratų išplovimą žiemos metu, mažina tręšimo poreikį vėlesniuose pasėliuose. Jei nebus auginami rapsai, jų vietą užims kitos kultūros, kurioms taip pat reikalingos trąšos.“

Biodegalų asociacija, kaip teigia Mindaugas Palijanskas klaidingos informacijos aptinka ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadoje, skelbiančioje, kad „... sudaromos išskirtinės sąlygos gauti paramą konkretiems juridiniams asmenims, tokiu būdu sumažinant konkurenciją biodegalų gamybos rinkoje, dėl ko gali kilti biodegalų kainos galutiniams vartotojams, o Lietuvos valstybė – neįvykdyti savo įsipareigojimų ...“

„Visų pirma, norėtume pažymėti, kad jokių išskirtinių sąlygų, jokiems tik „stambiems“ biodegalų gamintojam nėra ir nebuvo. Veikia aiški ir skaidri valstybės pagalbos schema, notifikuota Europos Komisijos konkurencijos direktorato. Pagal ją parama išmokama pateikus pirkimo ir apmokėjimo dokumentus apie iš žemdirbių supirktus javus ar rapsus, nepriklausomai nuo „stambumo“. Tą rodo duomenys apie pareiškėjus bei jų gautą paramą, kurie yra viešai skelbiami  Nacionalinės mokėjimo agentūros interneto puslapyje. Paraiškas teikti gali tiek Lietuvos, tiek ES valstybės įmonės, atitinkančios taisyklių reikalavimus“, – pabrėžia Mindaugas Palijanskas.

Ką pasirinks Seimo nariai, parodys laikas. Ir kas gali paneigti Aušrio Macijausko pamąstymą, kad jei bus atmesta Virginijos Vingrienės siūlyta pataisa, aiškiai pamatysime, kad balsavusiųjų prieš stovi uždirbantys neprastus pinigus iš atogrąžų miškų naikinimo, savo krašto žmonių palaipsninio nuodijimo neaiškios kokybės aliejumi ir visai nepergyvenantys dėl vykstančių Žemės pokyčių.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: karantinas nė kiek nesumažina aplinkosaugos svarbos

„Visi sutinkame su nuomone, kad po pandemijos sukeltos krizės pokyčių bus tiek versle, tiek ekonomikoje, tiek ir aplinkosaugoje. Šiuo sudėtingu karantino laikotarpiu Seimo narių viena iš esminių užduočių priiminėti sprendimus, kurie padėtų lengviau verslui atsigauti po krizės ir atvertų kelius naujiems socialiai atsakingiems verslams, naudojantiems aplinkai draugiškas modernias technologijas, nes tai esminis ateities ekonomikos kelias ir pagrindinis variklis“, – pabrėžia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.

Remti aplinkai draugišką socialiai atsakingą verslą

Kokiu keliu eis Lietuva, Europa ir pasaulis, pasibaigus pandemijai? Vieni pabrėžia, kad tai paspartins pažangiausių modernių ir aplinkai draugiškų technologijų sparčią plėtrą, kiti dėsto priešingą nuomonę: girdi, svarbiausia, kad verslas atsigautų ir kad kuriam laikui reikėtų pamiršti žiedinę ekonomiką, visus modernėjimus, inovacijas ir aplinkosaugą apskritai.

Kurie iš jų teisūs, parodys laikas, bet norisi tikėti, kad po pandemijos nebus sugrįžta prie praėjusio šimtmečio pradžios ar dar ankstesnių laikų gamybos, darbo organizavimo ir požiūrio į verslą ir darbą būdų, kas šiandien dažnai aktualu. „Kaip jau parodė pirmosios karantino dienos, sumažėjus gamybai iškart sumažėjo atmosferos tarša.  Norime mes to, ar ne, bet turime pripažinti, jog viruso atsiradimui ir plitimui įtakos turėjo ir neatsakinga žmogaus veikla, deja. Tad pandemijos pabaiga neabejotinai turi tapti naujų verslų, naujo požiūrio pradžia. O visa parama – tiek šalies biudžeto, tiek ES ir kitų fondų, lengvatos, subsidijos, prioritetai, mano giliu įsitikinimu, turi būti nukreipiamos aplinkai draugiškiems, socialiai atsakingiems, sąžiningai konkuruojantiems verslams, žiedinei beatliekinei ekonomikai, žaliojo kurso krypčiai. Jokios paramos ir palaikymo neturėtų gauti ir tos įmonės, kurios per karantiną atleidinėjo darbuotojus, nors valstybė priėmė sprendimus kompensuoti prastovas, o visos įmonės, net vidutinės ir smukliosios ekonomikos augimo laikotarpiu neabejotinai turėjo turėti sukaupusios rezervų. Aplinkosaugos nusikaltimus padariusios įmonės jokio gailesčio irgi  net negali tikėtis! Turime skatinti ir socialiai atsakingą verslą. Ir tai turi tapti tiek Seimo, tiek Vyriausybės veiklos pagrindiniu prioritetu“, – pabrėžia Seimo narė Virginija Vingrienė.

Kontrolė privalo būti reali

„Kitas svarbus veiklos baras – realus kontrolės įgyvendinimas. Kol kas kontrolės sistemoje dar daug nepakenčiamai absurdiško biurokratizmo, atsikalbinėjimo, įrodinėjimo savo buvimo reikalingumo ir ėjimo pačiu lengviausiu keliu, bet realios kontrolės mes tikrai neturime. Ir tai aiškiai parodė Lietuvoje vykusios ekologinės nelaimės, ir covid-19 pandemija – teigia Virginija Vingrienė. – Kontrolės uždavinys – užtikrinti teisės aktų vykdymą, principingai kontroliuoti ir nustatinėti piktybinius pažeidimus, nepaisant įmonė 10 metų turėjo ar ne pažeidimų. Konkretus pavyzdys. Žiniasklaidoje pasirodžius straipsniui, kad vienoje įmonėje be kaukės dirbo užsikrėtusi moteris ir, galimai apčiaudėjo duoną, o darbuotojai ten verčiami dirbti net sirgdami, nes trūksta pajėgumų, paskambinus kontroliuojančiai institucijai, gaunu pribloškiantį atsakymą, kad karantino metu jie kontroliuoja tik importą, o vietos įmones tik rekomendacijomis ir siunčiamais klausimynais. Lankytis įmonėse net pranešus apie galimą pažeidimą esą negali, nes neturi apsaugos priemonių. Kai pasakiau, kad imsiuosi priemonių, kad jie būtų aprūpinti apsaugos priemonėmis, išgirdau, kad jų turi, bet tik importui kontroliuoti. Tai nepateisinama. Neturi būti, kad išaugus paklausai, įmonės dirbtų bet kokia kaina ir nevykdydamos karantino reikalavimų.  Deja, pasirodo, niekas nieko nekontroliuoja, karantinas ir sėdime visi sėkmingai užsidarę ir šventai tikėdami įmonių atsakingumu. Policijos pareigūnai kažkodėl turi vaikščioti ir kontroliuoti, ar laikomasi izoliacijos reikalavimų, o kitų sričių inspektoriai – išimtis. O jei infekcija išplis su maistu, kas, gi, atseks.“

Kaip teigia  Seimo narė, nesant realios kontrolės, kyla nebaudžiamumo jausmas,  dalis įmonių leidžia sau kažko nedaryti ir teršti aplinką, išnaudoti darbuotojus, versti dirbti sergančius, įdarbinti nelegaliai, nemokėti mokesčių tuo įgydamos pranašumo prieš konkurentus.  „Po karantino, išeidami iš koronakrizės privaloma realiai įgalinti visų sričių kontrolę, apkarpydami didžiulio tikrai nereikalingo kabinetinio personalo gretas, stiprinant, plečiant ir gerokai motyvuojant kontrolės pajėgumus. Ir ne baudimai, o veiklos priežiūra, drausminimas, galiausiai pagalba konsultuojant, nespėjusius susiorientuoti reikalavimų naujovėse – tai naujos kartos kontrolės paveikslas. Kontrolė būtina užkertant kelią piktnaudžiavimui,  nesąžiningu būdu  užsitikrinant išskirtines sąlygas bei įgyjant pranašumą prieš kitus. Tai bujojo iki šiol, bet visiškai netoleruotina rytoj. Ir pandemijos laikas kaip vieną po kitos atveria kruopščiai užklijuotas ar nenorimas matyti šias gilumines supūliavusias piktžaizdes“, – pažymi politikė

Neišvengiamai būtini esminiai sisteminiai pokyčiai

Kalbėdama apie aplinkosaugos sritį, Seimo narė pabrėžia, kad reikalingi sisteminiai, o ne kosmetiniai kontrolės pokyčiai, apie kokius kalba Aplinkos ministerija. Jie turi būti susiję ir su inspektorių aukšta kvalifikacija, ir derama jų motyvacija. „Dabartiniai atlyginimai toli gražu nemotyvuoja inspektorių, nors, tiesa pasakius ir jų tarpe vyrauja daug netoleruotino aplaidaus požiūrio, atmestinio darbo. Su tuo kovojau, įrodinėjau nuo pat kadencijos pradžios. Na, o dabar tiesiog nebėra kito kelio, kaip imtis pokyčių iš esmės, neklausant jokių kabinetinių biurokratų verkšlenimų, pasiteisinimų ir principingai įvertinti jų buvimo reikalingumo įrodinėjamus.  Šiandien profesionalūs specialistai ilgai neužsilaiko. Prisideda ir visuomenės neigiamas požiūris į valstybės tarnautojus apskritai. Didelė kadrų kaita neprisideda prie veiklos kokybės, – sako Virginija Vingrienė. – Konkrečių darbuotojų, o ir visos kontroliuojančios įstaigos neatsakingas, nesąžiningas, atmestinas požiūris, tiesiog atima žadą. Kaip, kad minėtas  pasiteisinimas dėl karantino sąlygų nesilaikančios maisto įmonės: kaip tikrinti jei įmonė dešimt metų dirbo be pažeidimų. Gal ji ir dirbo tobulai, bet ar tikrai ji laikosi karantino sąlygų. Vien informacija pandemijos laikotarpiu  turi būti signalu nedelsiant imtis veiksmų, pervažiuoti ir patikrinti visas kitas šios srities įmones. O ne siuntinėti rekomendacijas ir klausimynus. To būti daugiau negali! Realios kontrolės aplinkosaugoje įgyvendinimą įtraukiau tarp prioritetinių Seimo pavasario sesijos darbų ir tikiuosi sulaukti kolegų palaikymo. Būtina visiems surasti sprendimus, kurie iš esmės pakeis ir sričių kontrolės sistemą, užtikrinančią sąžiningą verslo konkurenciją, jų atsakingą požiūrį aplinkos ir darbuotojų teisių atžvilgiu ir sėkmingą visų sektorių atsigavimą  po šio sunkmečio.“

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.