Apskrito stalo diskusijos "Ne savartyne, ne sudeginta, o naudinga atlieka - sveiko proto alternatyvos" protokolas

APSKRITOJO STALO DISKUSIJA

„NE SĄVARTYNE, NESUDEGINTA, BET NAUDINGA ATLIEKA – SVEIKO PROTO ALTERNATYVOS“

PROTOKOLAS

2018 m. spalio 29 d. Nr.             Vilnius             (Seimo I rūmai, 3 aukštas, Konstitucijos salė)

Susitikimo iniciatorė/pirmininkė – Virginija Vingrienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija),

Susitikimo sekretorė – Angelė Šarlauskienė

Susitikimo trukmė: 11 val. 00 min. – 15 val. 30 min.

Susitikimo dalyvių skaičius –  29 (užsiregistravo 26):

Aušra, Algirdas – Spauda, Bagočiutė, Agnė – Aplinkos ministerija, Atliekų departamentas,

Bakas, Algimantas – VšĮ „Užstatas“, Baranauskaitė, Agnė – Druskininkų savivaldybė, Butkevičius, Algirdas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Baziliauskienė, Jurgita   VšĮ„Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“,

Curko-Notkuvienė, Marina – UAB „Ekobazė“,

Česnaitytė, Greta – UAB „Energesman“, Grigaravičienė, Justina – LRSAAK,

Janeliauskienė, Dalia – VGTU Aplinkos inžinerijos fakultetas,

Karaliūtė, Aurelija – DELFI naujienų portalas,

Kasparavičius, Andrius – UAB „FortumHeat Lietuva“,

Kazlauskienė, Agnė – Lietuvos savivaldybių asociacija,

Klovienė, Gintarė – Aplinkos ministerijos Atliekų departamentas,

Majus, Donatas – UAB „Energesman“, Masilevičius, Rolandas – konsultantas,

Pocius, Vidas – Demontuotojų asociacija,

Radvilavičius, Gintautas – UAB „Stikloporas“,

Rasburskis, Nerijus – UAB „Lietuvos energija“,

Revoldas, Vidas – UAB „Stikloporas“, Reipas, Algirdas – Lietuvos regioninių  atliekų tvarkymo centrų asociacija (LRATCA),

Rinkevičius, Tomas – Aplinkos ministerijos Atliekų departamentas,

Šalkauskienė, Jolita – VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“,

Tracevičius, Domantas – Lietuvos nacionalinio verslo konfederacija,

Uinskienė, Nijolė – Lietuvos nacionalinio verslo konfederacija, Urba,  Kęstutis – ekspertas,

Vaitkevičius, Tomas – UAB „VAATC“,

Valavičienė, Ingrida – VšĮ„Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“,

Zigmontienė, Aušra – Savivaldybių komunalinių įmonių asociacija,

Žaltauskas, Petras – VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“.

Apskrito stalo diskusijos „Ne sąvartyne, nesudeginta, bet naudinga atlieka  – sveiko proto alternatyvos“  tikslas 2018 metų spalio 25 d. plenariniame posėdyje Seimui priėmus sprendimą tvirtinti  Prezidentės vetuotas atliekų deginimo kogeneracinės jėgainės statybas griežtinančias įstatymo pataisas, kurias iniciavo V. Vingrienė,  pakviesti  su  atliekų tvarkymo  procesu susijusius  atstovus diskutuoti, kokie teisinio reglamentavimo, ekonominio skatinimo sprendimai yra reikalingi einant žiedinės ekonomikos keliu, pirmiausia, mažinant atliekų susidarymo kiekį ir kaip suveiks sprendimai dėl Plastiko direktyvos, išėmus iš gamybos pagrindines aukšto kaloringumo degintinų atliekų žaliavas; taip pat, aptarti kokius būtų tikslinga pasirinkti pirminio rūšiavimo skatinimui, naujoviškų perdirbimo sprendimų realizavimui būdus ir kokias idėjas, galimybes ir perspektyvas turi šių dienų investicijos į atliekų perdirbimą, keliant klausimą: ar ribojami atliekų deginimo pajėgumai padėtų Lietuvai eiti šalinimo sąvartynuose keliu, ar atvertų kelius investicijoms į perdirbimą, skatintų naujų darbo vietų kūrimąsi? 

Darbotvarkė:

1)      diskutuota Lietuvos atliekų tvarkymo, įgyvendinant EK žiedinės ekonomikos nuostatas, klausimais;

2)      pasisakyta  apie  Lietuvos atliekų tvarkymo  problemas, kylančias  savivaldos ir regioninių centrų lygmenyse,  pasidalinta inovatyviomis idėjomis,  pastebėjimais, pasiūlymais,  kaip būtų galima pasitempti šioje srityje ir pasirengti tinkamai pasitikti Žiedinės ekonomikos, nuo 2020 metų privalomos  visos Europos sąjungos šalims reikalavimus ir juos vykdyti.

1. Diskutuota, kaip Lietuva galėtų artėti nuo 2016 metų Europos komisijos (EK) Žiedinės ekonomikos skelbiamų gairių įgyvendinimo link, kai nuo 2020 metų jų  privalės  laikytis visos Europos Sąjungos narės. Kokie dabar galėtų būti Lietuvos komunalinių atliekų tvarkymo  būdai, priemonės neleidžiančios likti EK sprendimų nuošalyje, kai populiarėja pelningi ekoinovatyvūs verslai, einama visiško atliekų perdirbimo technologijų link, kai deginimų  atliekų gali  pasidaryti minimalus kiekis ir priartėti prie nulio, tada atliekas deginančios  jėgainės nebeturėtų tinkamo kiekio tokių žaliavų ir  kai toks  jų  šalinimas tampa atgyvena, didina taršą, neskatina ekologinio rūšiavimo, pakartotinio žaliavų naudojimo, trukdo vystytis ekoverslui, kuris savivaldos lygmenyje  galėtų sukurti papildomų darbo vietų gyventojų užimtumui atsirasti. 

Šiais klausimais pirmiausia pakviestas pasisakyti Ekonominės Komisijos Miestų darbotvarkės Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto narys, Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas V. Varžinskas. Jis  pažymėjo: Europoje siekiama sumažinti pakuočių atliekų ir jas saugiai perdirbti, ketinama peržiūrėti atliekų apibrėžimą, įtakosiantį ženklius pokyčius, kurie turėtų neaplenkti ir Lietuvos, nes Europoje įsibėgėjus Žiedinės ekonomikos traukiniui žmonės iš to gauna naudos. Jis pastebėjo: Ekoinovacijų rinka šiuo metu siekia net trilijoną eurų. Greta EK svarsto ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą pakartotinai naudojamoms pakuotėms ir pasisako dėl mokesčių lengvatos už aukojamą maistą. EK ragina pereiti nuo gamybos apmokestinimo prie taršos apmokestinimo, tad galima tikėtis deginimo atliekų apmokestinimo. Jis pabrėžė: Lietuva labai prastai atrodo bendroje EK atliekų tvarkymo nuostatų plotmėje. Pirmiausia, dėl klaidingos atliekų tvarkymo apskaitos, kuri nors ir reglamentuojama įstatymų, bet gamintojai-importuotojai gali  savo pakuotes priskirti prie saugių, nurodydami tik pagrindinę ir laikoma saugia jos sudėtyje esančią pagrindinę medžiagą, likusių kenksmingų  nenurodant, tad tokių  pakuočių nenorima perdirbti. Be to, jas deginant visos sąlygos kilti padidintai taršai. Greta atsiranda sąlygos į Lietuvą patekti nelegalioms atliekoms, negebant sukontroliuoti jų srautų, kaip  dabar yra Lenkijoje, bet tam Lietuvoje didesnis dėmesys neskiriamas. Jam nesuprantamas Lietuvos noras papildomai investuoti į tai, kas jau prilygsta atsilikimui, kai vis dar  tebediskutuojama dėl tinkamo atliekų tvarkymo, kai jau EK virš 10 metų tobulina žiedinės ekonomikos plėtros nuostatas ir kai po 2020 metų įsigalios šios paradigmos gairės, versiančios ES nares visiškai kitaip pažiūrėti į atliekas, jų tvarkymą ir naudojimą. Kai kuriose šalyse ženkliai kinta žmonių ekologinis sąmoningumas, kuomet gaminamos saugios plastikinės pakuotės ir jos plačiai surenkamos užstato būdu ir perdirbamos pačių gamintojų, pavyzdžiui, Vokietijoje kai kurių festivalių metu: jos tuoj pat vietoje surenkamos kaip gėrimų ir maisto pakuotės užstato būdu ir čia noriai dalyvauja žmonės. Tokie pavyzdžiai rodo didėjantį ir plintantį ekologinį sąmoningumą ES šalyse. Jis pabrėžė, kad ne kaip atrodome su savo didžiaisiais MBA (Mechaninio biologinio atliekų apdorojimo) projektais ir deginamų atliekų pertekliumi ir tam skirtais įrengimais, kas yra visiška nesėkmė. Pažymėjo, kad Lietuvoje visas atliekų tvarkymas tarsi tvyro kažkokiame neaiškumo ūke, kurį pats laikas išsklaidyti tinkamai sutvarkius šio proceso teisinę bazę, o pirmiausia pasiekus, kad jos realybėje būtų laikomasi, nes tai iš esmės yra susitarimas, kaip turėtumėme šioje srityje tvarkytis ir kartu nevėluoti į įsibėgėjusį žiedinės ekonomikos traukinį, nebesikapstyti atliekų tvarkymo klausimuose, o žiūrėti, kaip iš tinkamo atliekų apdorojimo kurtis patrauklų verslą ir gauti pelną. Jis pabrėžė: net šiuo metu Lietuvos aplinkosaugos ministerijos parengtas Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas dar kokius 3 metus metus bus neveikiantis. Jo nuomone, gali likti ir atliekų deginimas sąvartynuose, bet tokį jų šalinimo būdą reikėtų tinkamai apmokestinti, kad nepasirodytų toks jų tvarkymas patraukliai, o turėtų pakankamai aukštą kainą. Neekologiškų ir netinkamai pagamintų pakuočių gamintojai turėtų taip pat susimokėti, gal tada susimąstytų, ar verta jas tokias toliau gaminti. V. Vingrienė pastebėjo, kad ir deginimo jėgainės taip pat gali tapti nesėkmės istorijomis kaip MBA centrai, ir mano, jog pamatuotas  deginimo mokestis, kurį Lietuvoje deginimo operatoriai įskaičiuoja į savo pajamų dalį, primindama, kad šiuo metu Prancūzija įveda deginimo mokestį, kaip mokestį už aplinkos teršimą, kad neatrodytų patrauklus toks atliekų tvarkymo būdas, apgailestavo, kad tokiam jos siūlymui po pateikimo kolegos nepritarė, nes toks mokestis būtų įtraukiamas į biudžetą, ir pasiteiravo: kiek laiko, jo, kaip mokslininko, paskaičiavimais  reikėtų ir Lietuvai pasukti Žiedinės ekonomikos keliu? V. Varžinskas atsakė: kad tai priklauso nuo mūsų pačių susitarimo, mentaliteto, pažangaus nusiteikimo, politinės valios, primindamas, kad žiedinėje ekonomikoje mes startavome kartu su kitais. Jis pasidžiaugė neseniai priimtu Lietuvos Seimo įstatymu dėl 20 km atstumo nuo  gyvenamųjų vietų elektros jėgainių įrengimui, bet po dienos pasirodęs pranešimas spaudoje numatantis kitokius pasikeitimus, nustebino, – jau nebus laikomasi atstumo, o bus vertinamas aplinkos taršos poveikis, pabrėždamas, kad Lietuva prie žiedinės ekonomikos gali niekada ir nebepriartėti ir susilaukti sankcijų, mokėti baudas ir būti autsaiderė. Jam pasidarė įdomu, ar jau Kaune statoma tokia jėgainė su 150 tūkst. tonų išmetamo anglies dioksido ekvivalentų 400 metrų nuo gyvenamųjų pastatų atstumu reikšmingas ekologinis taršos aspektas ar ne? Išties tai gali būti subjektyvus elementas, kuris priklauso nuo sprendimų priėmimo ir tai kontroliuojančių institucijų. A. Bagočiutė, paprašyta įvertinti, kaip Lietuvoje artėjama žiedinės ekonomikos link ir kas padaryta siekiant atliekų tvarkyme pažangos, rėmėsi konkrečiais skaičiais, pažymėdama, kad dar reikės pasistengti, pastebėdama, kad lietuviams būdinga saviplaka, bet aplinkosaugos srityje padaryta pažanga, kurią liudija pasiekti rezultatai. Pabrėžė, kur išties Lietuvai reikėtų pasitempti, tai šalintinų sąvartynuose komunalinių atliekų kiekiu, nes šiuo metu jis siekia 30 nuošimčių, kai iki 2035 metų turėsime pasiekti 10 nuošimčių, kai dar 2011 metų minėtas 30 nuošimčių buvo virš 70 nuošimčių, o tai rodo, kad iki 2016 metų, per penketą metų, jų sumažinta daugiau nei per pusę, tad valstybės investicijos į jų tvarkymo infrastruktūros sukūrimą davė teigiamų rezultatų, bet dar reikės padirbėti. Pagal plastikinių pakuočių surinkimą Lietuva yra tarp lyderių gerąja prasme. Iki 2025 metų šis skaičius turėtų siekti 50 nuošimčių, o pagal aprobuotus Lietuvos 2016 metų apskaitos duomenimis jau pasiekta 74,4 nuošimčių perdirbta plastikinių pakuočių, tad investicijos ir šioje srityje, įrengus užstato sistemą, duoda teigiamų rezultatų, ir tai yra impulsas gamintojams plačiau į tokį procesą įsitraukti ir prisiimti atsakomybę. Pagarsino apie pateiktą derinimui Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą, numatantis skirtingus tarifus perdirbamoms ir neperdirbamoms pakuotėms, kaip priemonė mažinanti atliekų susidarymo apimtis ir ekonomiškai skatinanti gamintojus ir importuotojus rinktis perdirbamas pakuotes, mokant mažesnį mokestį, nei mokant tiekiant neperdirbamas pakuotes. Paminėjo: Lietuva, užsibrėžusi tikslų atitinkamai perdirbti ir kitų  rūšių atliekas, nurodydama: Lietuva aplenkė Latviją, siekdama nebedalinti plonų plastikinių  pakuočių gyventojams prekybos centruose, ir taip skatinami gyventojai pereiti priedaugkartinio pakuočių naudojimo, pažymėdama, kad jau nuo Naujųjų metų įsigalės įstatymas draudžiantis gyventojams nemokamai dalinti tokias pakuotes minėtose prekyvietėse. Replikuodama į V. Vingrienės pasisakymą dėl mokesčio degintinoms atliekoms nebuvimo, patikino: derinamame Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme yra numatyta 1 tonos deginamų atliekų viršutinės kainos riba 3 metams. Pažymėjo: Lietuva palaiko ambicingus ES sprendimus dėl vienkartinio plastiko nebepanaudojimo, bet dar analizuojama, kokia tai gali būti įtaka aplinkosaugai, tiek gamintojams, tiek ir naudotojams. Atsakydama į MBA centrų plėtimo tendencijas, kurios EK lygmeniu vertinama kaip nesėkmės istorija, A. Bagočiūtė informavo, jog šiuo metu ieškoma būdų, kaip sukurtus pajėgumus labiau išnaudoti. Šiuo tikslu baigiama Maisto atliekų surinkimo ir apdirbimo galimybių studija, inicijuota Aplinkos ministerijos, nes nuo  2024 metų gruodžio 31 d. visoje Europos Sąjungoje privalės būti atliekamas atskiras maistinių atliekų tam tikrais atvejais surinkimas, tad vienas studijos klausimų buvo, kaip šiuo metu turimi 4 MBA maisto atliekų centrai galėtų būti naudojami ir maisto atliekų apdorojimui, pažymėdama, kad lygia greta kasmet atliekama Aplinkos ministerijos gyventojų  apklausa nuo 2015 metų rodo, kad  šiuo metu atliekas rūšiuoja daugiau nei 70-80 nuošimčių gyventojų ir tai yra aukščiausias rezultatas, kartu išsiaiškinant ir nerūšiavimo priežastis: trūksta rūšiavimo priemonių ir nepakankama apie tai informacijos. V. Vingrienė pastebėjo: kol viršuje rengiamos studijos, apačioje – savivaldybių lygmenyje – jos imasi iniciatyvų ir pasiekiama neblogų rezultatų. Apie tokią iniciatyvą Druskininkuose pasisakė A. Baranauskaitė: net neturėdama tinkamo iš viršaus reglamentuoto pagrindo, savivaldybė pati ėmėsi maisto atliekų rūšiavimo iniciatyvos dar 2014-2015 metais rašydama projektus, dalyvaudama konkursuose ir įsigydama tam konteinerių ir apmokindama žmones, kaip su jais elgtis, įteikiant atmintines, nurodant surinkimo grafikus ir tai tapo eksperimentu: tokios atliekos išvežamos nuo spalio 1 d. (šaltesniuoju metu) 1 kartą per mėnesį, o šiltuoju metu – 2 kartus per mėnesį. T. Vaitkevičiaus nuomone, tai  reikalauja ir teisinio reglamento. Jo pastebėjimu: tokį atliekų rūšiavimą įdiegiant kitose Lietuvos vietose, kurios teritorijos požiūriu, palyginti su Druskininkais, yra ženkliai didesnės, pavyzdžiui, kad ir pusiau požeminėse Vilniuje gyvenamųjų namų dalyse ruošiantis įrengti tokius konteinerius, galima susidurti su jų turinio apdorojimo ir pervežimo reglamentavimo būtinumu, nusakant, kas imasi tokios atsakomybės: veterinarijos ar atliekų perdirbimo tarnybos?

2. Dalintasi problemomis, su kuriomis susiduriama Lietuvoje, o taip pat ir pasaulyje, renkantis atliekų šalinimo ir perdirbimo vienokius ar kitokius būdus ir kokie pagrindiniai trikdžiai, su kuriais susiduriama šiame procese, kai nepakanka jo sklandumą, skaidrumą, tikslią apskaitą, jų darbo objekto sudėtį ir šioje grandinėje dalyvaujančių subjektų santykį nusakančių teisinių  nuostatų, ne retai vėluojančių ir ne visada veiksmingų ar perteklinių aukščiausiame ir žemiausiame lygmenyse: savivaldybių ir jų regionų centruose.

A. Reikus mano, kad kol gamintojai-importuotojai nebus suinteresuoti patys imtis iniciatyvos perdirbti savo gaminius kaip  antrinę žaliavą, tai jų rūšiavimas neduos jokių rezultatų. Jis pastebėjo gamintojų nusišalimą nuo atsakomybės, tad visa tokių atliekų sutvarkymo našta gulasi ant gyventojų pečių nepriklausomai, ar gyventojai naudojasi, ar nesinaudoja jų gaminiais. Apibendrindamas regionų komunalinių atliekų sankaupas pagal rūšis, pažymėjo, kad labai maža dalis jų gali būti perdirbama, tad didžioji dalis gali būti, jei nesudeginama, tai kitaip šalinama, replikuodamas V. Varžinskui, kad būtent MBA centruose atsirandanti nors ir neišskirta iš mišraus srauto biologiškai skaidi masė geriausiai panaudojama ir, kad tai gali būti vertinam kaip didžiausia Lietuvos sėkmė, o ne atvirkščiai. Anot jo, didinant rūšiavimo apimtis pagalį MBA patenkančias rūšis, gyventojams ženkliai išauga atliekų tvarkymo kainos, ir jei antrinių žaliavų perdirbime nebus suinteresuoti patys gamintojai, tai nieko ir nesigaus. Jis taip pat mano, kad komunalinių atliekų pagal rūšis sutvarkymo apskaitos duomenys, o ypač pakuočių, neatitinka realybės, gali būti labai netikslūs, neatspindintys padėties, o pateikiami kitų šalių, kad ir Vokietijos, taip pat netikslūs, nes tarp pertvarkomų komunalinių atliekų, gali atsirasti ir pramoninės atliekos, bet įsitikinęs, kad čia Lietuva turėtų ženkliai pasitvarkyti. Jis sutiko su V. Vingrienės pasiūlymu imtis tinkamo maisto atliekų, kurios, jo nuomone, surinktos ne mišriame sraute, sėkmingai galėtų būti sutvarkomas MBA centruose, apdorojimo. Jis taip pat pasiūlė skatinti ir mainus, dalinantis buities apyvokos reikmėmis, baldais tarp gyventojų, manydamas, jog tikslinga investuoti į jų atnaujinimą, nes baldai ir suneštos knygos graibstomi gyvenančių varganai, ir pakvietė neskubėti priimti sprendimų, kuriems dar nėra tinkamų sąlygų. Jis pasidalino Vokietijos patirtimi: kada sukuriamos tinkamos sąlygos naujovėms, yra įstatymiškai draudžiama naudotis ankstesniąja praktika, kartu paminėdamas Klaipėdos „Fortum“ valdomą atliekų deginimo jėgainę nuogąstavo, nes ji  padalina Lietuvą į dvi dalis pagal netolygią atliekų tvarkymo kainų naštą, ženkliai įtakojančią socialinę atskirtį, pabrėždamas, kad pastaroji gali deginti atliekas neapmokestinamai, o kitiems regioniniams atliekų tvarkymo centrams tokios galimybės nesuteikiamos – jos neturi deginimo kvotų. E. Kazlauskienė pastebėjo, kad savivaldybės iš savo pusės negali kažko tai daugiau pasiūlyti atliekų tvarkyme nei tai, kas yra numatoma iš viršaus, ir kokios direktyvos bus nuleidžiamos, tokias bus stengiamasi vykdyti, bet labai svarbu, kad jos būtų pamatuotos ir turėtų realų pamatą, nes dirbant viską galima padaryti. Ji pažymėjo, kad šiuo metu nelengva būtų išsiversti be deginimo ir stebėjosi biurokratinės ir nereikalingos kontrolės tarpiniuose procesuose pertekliumi, kuris, jos įsitikinimu, ženklia apsunkina gyventojų atliekų atidavimą į joms įrengtus punktus, kur reikalaujama pateikti asmens duomenis, nusižengiant tokių duomenų apsaugos įstatymui. V. Varžinskas pastebėjo: kai kurie Europos miestai savivaldybių lygmenyje jau yra ženkliai pasistūmėjo savo vietinėmis iniciatyvomis eidamos žiedinės ekologijos link, turinčios net savo brokerius. D. Majus visiškai palaiko MBA centrų pagristumą ir reikalingumą tvarkant komunalines atliekas ir nemato šiuo metu geresnio atliekų tvarkymo  nei juose. Jis suabejojo: ar įdiegus naujas mokslo technologijas būtų išgaunamas  aukštesnio degumo produktas kaip sertifikuotas KAK`as, nesvarbu kad jis būtų sertifikuojamas, ir pažymėjo:  nesvarbu, kiek aukštesnėje padėtyje ši antrinė medžiaga, gaunama atliekų perdirbimo procese kaip galimas kietasis kuras, atsidurtų pagal visuotinį susitarimą dėl savo energetinės vertės ant aukštesnio laiptelio, išties tai nėra labai vertingas produktas kaip kuras, manydamas: vargiai ar atsiras joms, išskyrus Akmenės  cementas, rinka, nes Lenkija  neskubėtų į savo rinką įsileisti tokį Lietuvoje gaunamą produktą, nes ji turi savos anglies. Jis taip pat pažymėjo, kad atliekų  rūšiavimas, kokio siekiama laikantis Žiedinės ekonomikos tikslų, yra neįmanomas, nes ir varpeliuose, skirtuose konkrečių atliekų surinkimui, dažnai pasitaiko visiškai ne tų atliekų, tad toks platus atliekų rūšiavimas darosi labai problematiškas ir sunkiai įmanomas. Be to, tai priklauso ir nuo susitarimo tarp atliekų tvarkytojų ir gamintojų. Anot jo, deginimas šiuo metu pats racionaliausias, o viską apimantis ir teisingas rūšiavimas neįmanomas. N. Rasburskis pabrėžė apie tarpstantį susipriešinimą tarp tolesnei kogeneracinių elektrinių  plėtrai nepritariančių iš visuomenės pusės dėl aplinkosauginių reikalavimų, pažymėdamas, kad visais atvejais deginant kurą, siekiant išgauti energiją, reikalingas deguonis ir neišvengiamos CO2 emisijos, paskelbus, kad neva Lietuvoje renkamasi atliekų deginimo elektrinių statymą kaip atgyveną, sutikdamas, kad naudojami seni katilai, bet akcentuodamas, kad nederėtų pamiršti ir pažangių priemonių, kurios naudojamos po katilais arba į juos, pagarsindamas: net tokie didžiulėmis lėšomis disponuojantys Jungtiniai Arabų Emyratai Dubajuje šiuo metu statosi didžiausią pasaulyje atliekų deginimo elektrinę, išskirdamas ir politinį motyvą: 615 tūkst. tonų atliekų deginimas tokiose  Lietuvos elektrinėse per 15 metų, turint poreikį 80 nuošimčių procentų patenkinti elektros sunaudojimo poreikį biokurui, kuris apimtimi prilygtų Labanoro miško, norimo išsaugoti, visam medynui. Jis palygino, kad 1 tonos atliekų nuvežimas į sąvartyną kainuoja 100 eurų, o deginimui į elektros jėgaines – 32 eurus. Anot jo, Lietuvoje labai fragmentiškai suprantama atliekų deginimo problema. V. Vingrienė stebėjosi, kodėl vartų mokestis, kuris jau Prancūzijos įvedamas kaip vartų mokestis už deginamas atliekas, turi tapti našta gyventojams ir jį Lietuvoje degintojai įsirašo į savo pajamas. N. Rasgurskis paaiškino: Pajamos iš pelno turi padengti valymo įrenginių įdiegimo kainas ir kitokius su šiuo procesu susijusius įkainius, kuriuos „Lietuvos energijai“ nustato Valstybinė energetikos kainų  kontrolės komisija. V. Vingrienė pastebėjusi, kad buvo paliestas ir visuomeniškai opus Labanoro girios išsaugojimo klausimas, pasikartojo akcentuodama:vis tik tikslinga eiti aukštesnės pakopos nei atliekų deginimo keliu ir pakvietė savo įžvalgomis pasidalinti N. Uilinskienę, kuri prisiminė, jog prieš 10 metų ir šiuose Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose japonų atstovai pristatė labai progresyvias atliekų tvarkymo priemones, nesunkiai taikytinas net pačioje žemiausioje savivaldos grandyje, kad ir vienos savivaldybės teritorijoje, kur galima atliekas paversti iki angliukų pavidalo. Japonijoje jos supilamos į maišelius ir atiduodamos gyventojams dirvožemiui tręšti, o šiek tiek pakeitus  išgavimo būdą, gaunama ir aktyvuota anglis, kuri labai paklausi Europoje. Stebėjo kaip iš plastikinių pakuočių bemat pagaminamas skystas biokuras. Pabrėžė: japonai, dalyvavę pirmame atliekų tvarkymo konkurso etape prieš 10 metų Lietuvoje, pasidalinę tokia progresyvia atliekų perdirbimo galimybe, toliau laimės su savo pasiūlymais nebandė, bet, kai nuo 2019 metų įsigalios ES ir Japonijos ekonominio bendradarbiavimo galimybė, pats laikas pasinaudoti jų patirtimi atliekų perdirbime ir kartu rūšiavime, kuris kuria naujas ekologinio verslo kryptis. Japonai tuo metu apsilankę Kariotiškių sąvartyne kalbėjo, kad visa tai būtų galima sutvarkyti ir vėliau įsigijus tinkamą įrangą, o išgirdę skaičius apie Lietuvos šiukšlių apimtis, stebėjosi tokia jų gausa, kurių kalnai turėjo nusidriekti per visą kraštą iki pat Baltijos jūros. Jiems pasirodė  šie skaičiai ženkliai išpūsti ir anot pasisakiusiosios, tai galėtų būti taip vadinami prirašymai. Ji taip pat paminėjo: ne kartą  besilankydama Japonijoje negalėjo atsistebėti, kaip darniai  ir gyventojai, ir gamintojai, ir atliekų perdirbėjai darbuojasi švarios ekologijos linkme, ko negalima pasakyti apie Lietuvą. Ji replikavo N. Rasburskiui: negalima lyginti Lietuvos ir Jungtinių Arabų Emyratų, pasirinkusių šiukšles naudoti elektros jėgainei. Ten dykuma. Jos nelygintinos, pabrėždama: gyvenantiems Kirtimuose, labai juntamas oro užterštumas dėl ten esančios atliekų deginimo elektrinės ir jos išmetamų baltų, kaip ir Lazdynuose, kuriose jai yra tekę gulėti ligoninėje, dūmų. Anot pasisakiusios: didėjantis sergamumas onkologinėmis ligomis tampa grėsmingas ir nepateisinamas, kuomet nauda iškeliama aukščiau žmonių sveikatos. Anot jos, užtektų jau vienos  „Fortum“ Klaipėdoje pastatytos  dvokiančios atliekų deginimo elektrinės ir nebereikėtų eiti ne be tokių pažangių technologijų ir didelių investicijų į žaliavų deginimo keliu. Ji stebėjosi, jau kaip smulkiųjų verslininkų atstovė, nebe kaip Lietuvos pilietė, labai menka smulkesnių įmonių ar pačių savivaldybių, dalyvaujančių aplinkosauginiuose konkursuose, laimėįimų statistika, kviesdama pasidomėti to priežastimis, pažymėdama: norintiems juose dalyvauti tenka per didelis popierizmas, biurokratinė našta, patiriami ir nuostoliai ir visa tai neskatina eiti geresniu atliekų rūšiavimo ir tvarkymo keliu. V. Vingrienė patikino: jau einama biurokratinės naštos mažinimo keliu. G. Radvilavičius pasidalino informacija apie UAB „Stikloforo“, perdirbančio stiklo duženas, gaminius, naudojamus biofiltracijai, naftai, kultūrai, turint klientų 21 – oje šalyje eksportuojamos 90 nuošimčiu. Jo kolega V. Revoldas apgailestavo, kad būdami verslo įmonė,  negali pretenduoti į ES investicijas, kurios leistų išplėsti gamybos iš antrinių žaliavų mastus, nes jų kaip gamintojų netenkina jų įmonės ženklinimo kodas, visiškai neatitinkantis jų veiklos pobūdžio, nors jie veikos apimtimis lenkia ir Panevėžio, ir Kauno stiklo įmones, bet  yra prilyginami atliekų tvarkytojams. A. Bagočiutė patikino, kad tokie kodai artimiausi metų turėtų būti patikslinami. D. Janeliauskienė paviešino sėkmingai slovakų vykdomą tetrapakų ir mišrių atliekų perdirbimą į statybos ir automobilių apdailos prekes. D. Tracevičius pasiūlė numatyti Lietuvos žiedinės ekonomijos viziją 30-50 metų į priekį, kuri V. Virgrienės nuomonė, turėtų būti parengta Aplinkosaugos ministerijos. A. Bagočiutė patikino: Aplinkos  ministerijos strategijoje iki 2020 metų užsibrėžtuose tiksluose yra daromi sprendimai iš dalies susiję su žiedinės ekonomikos tikslais, iš kurių paminėtinas Atliekų tvarkymo įstatymas, kuris, tikimasi, bus Lietuvos Seime, Aplinkos apsaugos komitete, svarstomas dar šį rudenį. A. Reipas mano: atliekų perdirbimo iniciatyvos iš jų gaminti rinkai patrauklius gaminius turėtų būti pačių gamintojų reikalas, manydamas, kad tai turėtų būti nebe Aplinkos apsaugos, o Ūkio ministerijos prerogatyva. A. Bagočiutė paviešino: ekoindustrinė gamyba ar ekodizainas, kurie yra Ūkio ministerijos priežiūroje, Lietuvoje kaip verslas nepopuliarūs, nors nuo 2014 metų remtini ES fondų, nes tai, kaip pastebėjo A. Kazlauskienė: toks verslas per brangus, o siekiant žiedinės ekonomikos tinkamai tvarkant atliekas savivaldos lygmenyse ir ženklesnių valstybinės investicijų ir kurti tokią strategiją, turėtų jau Ūkio ministerija. A. Zigmontienė paantrino A. Reipo nuomonei: atliekų perdirbimu turėtų būti suinteresuoti patys gamintojai ir nešti atsakomybę. Jos nuomone: atliekų tvarkyme susiduriama su pasekmėmis, tad reikia ieškoti jų priežasčių. A. Barauskaitė nesidžiaugia Druskininkų gyventojams įvestu bendrai taikomu ir pastoviai didėjančiu komunalinių atliekų mokesčiu, neatsižvelgiant į gyventojus, kurie noriai ir tvarkingai rūšiuoja bei įsijungia ir į maisto atliekų rūšiavimą, kas kitose savivaldybėse nedaroma A. Bagočiutė sutiko, kad binarinis principas išties ne visada ir ne visur tinka. Pabrėžė, kad jau ruošiamas nepopuliarus atliekų kainodaros apmokestinimo įstatymas V. Pocius: nesupranta, kodėl ir toliau investuojama į pasenusius atliekų tvarkymo būdus tokius, kaip atliekų deginimas, o jų deginimo  fabrikai, statomi net ir  labai nedideliu kaip 250 metrų atstumu nuo gyvenamųjų namų, neatsižvelgiantį gausiai to rezultate gaunamus pelenus, kurie jau nebepanaudojami ir yra ženkliai taršūs, ignoruojant pakankami inovatyvius Lietuvos mokslininkų pasiekimus, tokius kaip atliekų išdujinimą, kai tokie būdai taip pat turėtų sulaukti valstybinių investicijų, ir norima pavadinti 100 metų senumo technologiją nauja ir perspektyvia. Jis suabejojo, kad šiuo metu Europoje atliekų deginimo jėgainės būtų statomos 200 metų nuo gyvenamųjų namų atstumu, tad tokių statinių leidimai prie gyvenamųjų namų turėtų būti reglamentuojami įstatyminiais aktais, poveikio sveikatai ištyrimu, be kurių nebūtų būtų išduodami statybos leidimai.

 APIBENDRINIMAS

1. Tolesnėje Lietuvos atliekų tvarkymo vizijoje įžvelgiamas sąstingis, kai tinkamai nesirengiama susidurti ir su netolimoje ateityje – 2020 metais – jau griežčiau EK reglamentuojamais Žiedinės ekonomikos raidos iššūkiais, kurie bus privalomi ir Lietuvai. Šioje srityje, nesilaikant visuotinai priimtinų EK direktyvų, bus susilaukiama nuobaudų, o pasirinkus atgyvenusius ir palyginti nemažai kainuojančius atliekų tvarkymo ir šalinimo būdus, nesiremiant racionaliu žaliavų išteklių daugkartiniu naudojimu ir neinvestuojant į aukštesnes tiek Lietuvoje, tiek ir plačiame pasaulyje sukurtas ir patikrintas jų perdirbimo technologijas, vertintinas kaip atsisakymas eiti pažangesniu jų tvarkymo ir šalinimo keliu, liekant prie palyginti ekologiškai taršaus ir sveikatai pavojingo atliekų deginimo būdo, neskatinančio ekologinio sąmoningumo,  mažesnio vartojimo ir baigtinių gamtos išteklių taupymo.

2. Su savalaikiais sprendimais Aplinkos ministerijos lygmenyje vėluojama, ženkliau nežengiama žiedinės ekonomijos inovatyvų skatinimo link, tad tikslinga, kai kurias jos prisiimtas funkcijas pavesti Ūkio ministerijai. Atsižvelgiant į iniciatyvas, kylančias iš apačios savivaldybių lygmenyje, joms orientuojantis į aukštesnius žiedinės ekonomikos rezultatus ir aukštesnės pakopos atliekų tvarkymą,  tikslinga sudaryti palankesnes sąlygas geresniam jų įsitraukimui į bendrus ir finansiškai remiamus projektus, mažinant biurokratinį perteklių, sudarant vienodas sąlygas skaidriam konkurencingumui. Pastoviai kylanti diskusija „ką daryti su atliekomis“, vertintina kaip kova su pasekmėmis, tad būtina ieškoti priežasčių ir stengtis jas ištaisyti, o tai sietųsi su žaliavos išteklių resursų tausojimu: pirmiausia, keičiant kasdienius vartojimo įpročius, kai galima atsisakyti taršių pakuočių ir naudotis daugkartinėmis; atnaujinant ar perdirbant nusidėvėjusius daiktus ir jais dalinantis; skatinant aukštesnę gamintojų-importuotojų atsakomybę; siekiant tikslios atliekų srautų apskaitos; inicijuojant šiuolaikiškus atliekų tvarkymo būdus ir jų panaudojimo galimybes savivaldos lygmenyje. Aplinkos ministerija paraginta parengti ilgalaikę Lietuvos žiedinės ekonomikos strategiją.

Susitikimo pirmininkė Seimo narė :                                                            Virginija Vingrienė                                                                                            

Susitikimo sekretorė / Seimo narės padėjėja-sekretorė:                            Angelė Šarlauskienė                                             

Seime organizuojama diskusija apie alternatyvius komunalinių atliekų tvarkymo būdus

Spalio 29 d., pirmadienį, 11 val., Konstitucijos salėje (Seimo I r.) Seimo narė Virginija Vingrienė organizuoja apskritojo stalo diskusiją „Ne sąvartyne, ne sudeginta, bet naudinga atlieka – sveiko proto alternatyvos“.

Diskusijoje bus aptariamas klausimas dėl išrūšiuotų komunulių atliekų panaudojimo galimybių, taip pat galimi teisiniai degintinų atliekų laikymo sprendimai, ypač 25 d. plenariniame posėdyje Seimui priėmus sprendimą tvirtinti prezidentės vetuotas atliekų deginimo elektrinių statybas griežtinančias įstatymo pataisas. Bus diskutuojama, kokie teisinio reglamentavimo, ekonominio skatinimo sprendimai yra reikalingi einant žiedinės ekonomikos keliu, pirmiausiai mažinant atliekų susidarymo kiekį, kaip suveiks Plastiko direktyvos sprendimai, išėmus iš gamybos pagrindines aukšto kaloringumo degintinų atliekų žaliavas. Numatoma aptarti būdus pirminio rūšiavimo skatinimui, naujoviškų perdirbimo sprendimų realizavimui, bei tai, kokias idėjas, galimybes ir perspektyvas turi šiandieninės investicijos į atliekų perdirbimą. Galiausiai, bus nagrinėjamas klausimas, ar ribojami atliekų deginimo pajėgumai padės Lietuvai eiti šalinimo sąvartynuose keliu, ar atvers kelius investicijoms į perdirbimą, skatins naujų darbo vietų kūrimąsi.

Komentuodama 25 d. priimtą sprendimą, kurį palaikė ir ji pati, V. Vingrienė tvirtino: „Praktiniame žiedinės ekonomikos kontekste, atgyvenusiu atliekų tvarkymo būdu vis plačiau laikomas net jų perdirbimas. Seimo patvirtintas įstatymo projektas dėl atliekų deginimo jėgainių sprendimas yra reikšmingas žingsnis siekiant atverti kelius pažangioms alternatyvoms, aplinkai draugiškiems ir gyventojų interesų paisantiems sprendimams. Mano organizuojama diskusija suteiks galimybę įvairioms atliekų tvarkymo srityje dirbančioms šalims išsakyti savo nuomones, vizijas, galimybes, matomas kliūtis ir problemas, bei surasti išmintingiausius sprendimus perspektyviausiems racionaliausiais atliekų tvarkymo sprendimams, diegiant plačiu požiūriu grįstus žiedinės ekonomikos principus Lietuvoje.“

Apskrito stalo diskusijoje dalyvaus Seimo nariai, Aplinkos ministerijos atstovai, Savivaldybių asociacijos nariai, atliekų deginimo operatorių, regioninių atliekų tvarkymo centrų atstovai, tai pat atstovai įmonių, iš atliekų gaminančių įvairius produktus, ir kitų verslo subjektų, matančių perspektyvas investicijoms atliekų perdirbimo ar jų prevencijos srityse, žiedinės ekonomikos srityje dirbantys mokslininkai, kiti ekspertai.

Diskusija bus tiesiogiai transliuojama internetu, taip pat Seimo „YouTube“ paskyroje.

Asmuo pasiteiravimui ir registracijai:

Seimo narės padėjėjas-sekretorius

Valentinas Žemgulys, tel. 8 612 14426, el. p. valentinas.zemgulys@lrs.lt.

V. Vingrienės kalba spalio 25 d. Seimo plenariniame posėdyje

Kalba, pasakyta  prieš Seimo balsavimą dėl sprendimo tvirtinti prezidentės vetuotas atliekų deginimo elektrinių statybas griežtinančias įstatymo pataisas.

Gerbiamieji,

Privalome aiškiai suprasti, jog praėjusios vyriausybės sprendimas investuoti į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus buvo neapgalvotas žingsnis atgal. Tokiam požiūriui pritaria ir Europos Komisija, ne kartą išreiškusi susirūpinimą dėl atliekų tvarkymo problematikos Lietuvoje.

Šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum Heat Lietuva“ jėgainė; Kaune ir Vilniuje projektuojami jos analogai. Sudarę galimybes deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus, kai numatomas metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje net optimistiškiausiu atveju siektų vos 438 tūkst. tonų, rizikuojame iššvaistyti daugiau nei 500 mln. eurų. Pusė milijardo nesimėto. 

Nors diskusijų žiedinės ekonomikos klausimais kontekste net atliekų perdirbimas yra vis dažniau minimas kaip atgyvenęs jų tvarkymo būdas, Lietuva vis dar eina pačiu primityviausiu (taigi, žinoma, lengviausiu) keliu – sudeginti potencialią žaliavą, įprastai dangstantis argumentais apie pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams. Deginimo šalininkai linkę nutylėti tai, kad trijų Lietuvos didmiesčių (Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno) gyventojai už šią tariamą nuolaidą ir patys susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis, negana to, tai apmokės ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, pabrėžiu, patys negaudami jokios šildymo kaštų nuolaidos. Juk Europos Komisija, siekdama atliekų deginimą padaryti mažiau populiarų, reikalauja jį apmokestinti vartų mokesčiu, kuris neišvengiamai kris ant visų Lietuvos gyventojų pečių; Nekalbu apie pavojingomis medžiagomis užterštą gyvenamąją aplinką, neatsižvelgiant į tūkstančius gyventojų protesto parašų.

Naudą tokiomis aplinkybės patirs tik atliekų deginimu besižavintis verslas: trys kogeneracinės jėgainės ne tik gaus praktiškai nieko nekainuojančią žaliavą, bet taip pat ir solidų užmokestį už deginamas atliekas. Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad jau dabar atliekų deginimo kogeneracinių jėgainių operatoriai šį 28 – 35 Eur už t deginamų atliekų mokestį skaičiuoja į savo biudžetus, kaip papildomų pajamų dalį. Jis nėra mokesčio už aplinkos teršimą, keliaujančio į valstybės biudžetą dalimi, kas taptų subsidijos už aplinkai draugišką atliekų tvarkymą (pirminį rūšiavimą ar perdirbimą dalimi). Ir visiškai neskatina aplinkai draugiškų atliekų tvarkymo būdų.

Atkreipiant dėmesį į tai, kad atliekų neišvengiamai pritrūkus Lietuvoje, jos būtų importuojamos iš kitų šalių, kurios, neturinčios atliekų tvarkymo infrastruktūros, siekdamos atsikratyti savo atliekomis ir išvengti gerokai didesnių deginimo išlaidų ar mokesčio už aplinkos teršimą, primokėtų trigubai dosniau nei Lietuvos MBA. Klausimas, į kurį turėtume atsakyti, yra paprastas: ar norime tapti Jungtinės Karalystės ar Danijos atliekų sąvartynu, rizikuodami vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių sveikata? Šis projektas nustatant atstumus yra pirmas žingsnis nukreiptas ne tik į gyventojų teisę neturėti pašonėje taršos šaltinio ir nukreiptas į ateities projektus. Tačiau daug racionalesnis ir kelias, žengti kitą žingsnį  problemos sprendimo ir atliekų deginimo ribojimo  pažangiu atliekų tvarkymo keliu pritarti dviem mano registruotoms  pataisoms: Riboti degintinų atliekų kiekį ir uždrausti deginimui skirtų atliekų importą iš kitų šalių.

Gerbiamieji, turime sutarti dėl aiškios raudonos linijos – griežtai apriboti deginimui skirtų atliekų kiekius, uždrausti deginimui skirtas atliekas įvežti iš kitų šalių, ir taip atverti kelius sveiko proto alternatyvoms, pažangiam vietinių atliekų tvarkymui. Juk iš tų pačių degintinų atliekų, jas tinkamai atskyrus, išrūšiavus ir sertifikavus galima gauti kokybišką biokurą. Tą mechaninio biologinio apdorojimo įmonės pasiruošusios pagaminti jau šiandien ir realizuoti sertifikuoto kietojo kuro – produkto pavidalu. Iš tų pačių degintinų atliekų jau yra galimybės gaminti produktus. Nekalbu apie gyventojų išrūšiuotų atliekų perdirbimo panaudojant kaip žaliavą kitiems produktams gaminti. Nekalbu ir apie tai, kad ir degintinas atliekas galima panaudoti kaip energijos žaliavą pramonėje (baldų, cemento gamybai). Tam reikiama tik plataus požiūrio, reikiamas teisinė bazė ir sudėlioti taškai atliekų tvarkymo ir žiedinės ekonomikos įgyvendinimo prioritetų eilutėse.

Taigi užkirtę kelią minėto klastingo ateities scenarijaus įgyvendinimui, kartu ne tik sustabdysime aplinkos taršą, keliančią pavojų gyventojų sveikatai, bei neapgalvotoms viešojo ir privataus sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumas, bet atversime kelius aplinkai draugiškoms sveiko proto, pažangioms alternatyvoms, naujų, dažniausiai smulkių verslų ir naujų darbo vietų plėtrai. O kalbat apie šimtus tūkstančių praradimus, vertėtų atskirti atskirų ūkio subjekto lūkesčius nuo valstybės naudos. Valstybė praradimų neturės, nes tos pačios paramos lėšos žymiai mieliau pačios Europos komisijos būtų nukreiptos aplinkai draugiškiems atliekų tvarkymo būdamas finansuoti. Tai yra atsakingų institucijų, šiuo metu Aplinkos ministerijos požiūrio, sveiko proto, noro ir įdėto darbo klausimas.

Gaila, kolegos šios iniciatyvos perkelti mokestį už atliekų deginimą iš degintojų kišenės į valstybės biudžetą esmės nesuprato ir jai nepritarė. Bet, manau, šiandien ją įvertinsite adekvačiai, todėl kartu neleisime eiti lengviausiu keliu dar labiau skatinant atliekų deginimą, ir vietoje to atversime pažangioms alternatyvoms, aplinkai draugiškiems keliams ir atsižvelgiant į gyventojų lūkesčius.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo narės Virginijos Vingrienės sveikinimas Tarptautinės mokytojų dienos proga

Apskrito stalo diskusijos "Automatizuoto pakuočių rinkimo kaimo vietovėse galimybės" protokolas

APSKRITOJO  STALO DISKUSIJA

 „AUTOMATIZUOTO PAKUOČIŲ RINKIMO KAIMO VIETOVĖSE GALIMYBĖS“

PROTOKOLAS

2018 m. spalio 1 d. Nr.
Vilnius
(Seimo I rūmai, 3 aukštas, Konstitucijos salė)

Susitikimo iniciatorė/pirmininkė – Virginija Vingrienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija),

Susitikimo sekretorė – Angelė Šarlauskienė

Susitikimo trukmė:  11 val. 00 min.  – 14  val. 40 min.

Susitikimo dalyvių skaičius – 15:

Algimantas Bakas – VšĮ „Užstatas“ vadovas,

Agnė Bagočiutė  – Aplinkos ministerijos atstovė,

Saulius Galadauskas – VšĮ „DESA“ vadovas, Lietuvos aludarių gildijos atstovas,

Rima Galvydienė – UAB „Alūnė“ atstovė,

Konstantinas Iljasevičius – Inžinerinės ekologijos asociacijos atstovas,

Eimutis Radžvila – Nepriklausomų prekybos įstaigų asociacijos atstovas,

Raimonda Raudoniūtė – Nepriklausomų prekybos įmonių atstovė, Jurbarko rajono verslininkė,

Karolina Rimskytė – Lrytas žurnalistė,

Česlovas Pupkus – UAB „Alūnė“ atstovas,

Zita Sorokienė – Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narė, Jurbarko verslininkų organizacijos pirmininkė,

Rimantas Šerkšnas – „Aibės“ tinklo, MTLT valdybos atstovas,

Gintaris Stoškus – Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys,  Jurbarko rajono Verslininkų organizacijos pirmininkas,

Gintaras Varnas – VšĮ „USAD“ atstovas,

Laura Zukė – Aplinkos ministerijos atstovė.

     Apskrito stalo diskusijoje „Automatizuoto pakuočių rinkimo kaimo vietovėse galimybės":

1)   tartasi, kaip kaip tobulinti depozitinių pakuočių surinkimo ir užstato grąžinimo kaimuose klausimą;

2)   diskutuota apie dabartinės depozito sistemos problemas, ekonominius sistemos išplėtimo stipraus alkoholio tara aspektus ir tikėtiną naudą;

3)   dalintasi inovatyviomis idėjomis, pavyzdžiui, mobiliųjų taromatų naudojimas.

SVARSTYTA:

1) V. Vingrienė nurodė priežastis, kodėl kilo būtinybė susitikti ir diskutuoti. Ji priminė apie Lietuvoje 2016 metais pradėta įgyvendinti gėrimų pakuočių užstato susigrąžinimo sistema, tad diskusijai buvo pakviesti šios sistemos pagrindiniai dalyviai: gamintojai, prekybininkai, jos priežiūros administratoriai, Aplinkos ministerijos bei aplinkosaugos bendruomenių atstovai dėl pakuočių surinkimo ir patogaus užstato susigrąžinimo klausimų kaimuose ir visos šios sistemos problemų ir jos tobulinimo galimybių, kartu pažymėdama, kad susitikti ir pasitarti iš dalies paskatino ir jos revizuota ir užregistruota po pateikimo dėl depozito sistemos išplėtimo „Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekto“ pataisa,  siūlanti panaikinti pareigą (paliekant teisę) kaimo vietovių pardavėjams priimti rankiniu būdu grąžinamas daugkartines ir vienkartines pakuotes, o daugkartinės ir vienkartinės pakuotės užstato sistemų administratoriams nustatyti pareigą užtikrinti, kad kiekvienos kaimo vietovės seniūnijos teritorijoje veiktų bent vienas automatizuoto (nedalyvaujant žmogui) daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo bei užstato grąžinimo įrenginys. Šiai pataisai pritarta 2017 metų balandžio mėn. po pateikimo. Ji dar nėra apsvarstyta Seimo Aplinkos apsaugos komitete, nors dėl šio projekto jau gauta tiek Lietuvos Vyriausybės išvada, tiek kaštų analizė, kaip ši patobulinta sistema veiktų. 

Iš dalyvavusių smulkiųjų prekybininkų atstovų R. Šerkšno, R. Raudoniūtės, G.Stoškaus pasisakymų paaiškėjo, su kokiomis su ženkliomis problemomis šiuo metu susiduriama, kuomet užstato pakuotės renkamos rankiniu būdu. Pirmiausia susiduriama su kryžmine tarša, kurios mažoje parduotuvėje, kaip ir būtų besistengiama, kokie plovikliai būtų naudojami, higienos problema lieka ženkli. Pardavėjoms tenka tomis pačiomis rankomis priimti tarą ir paduodi kitas prekes. Kita nemažiau svarbi problema: surinktos taros vietos sandėliavimui trūkumas, o daugkartinio užstato operatorių siūlomi papildomai konteineriai ne visada praverčia, nes neatsiranda jiems pastatyti vietos ir kyla problemų dėl jų pastatymo vietos derinimo su savivalda, arba net nežinoma apie tokią galimybę. Jei grąžinamos taros kiekiai ne tokie dideli, tai stiklinės taros svoris nemažas, o jei dar būtų išplėsta užstato sistema vyno ir stipriųjų gėrimų pakuotėmis, tektų papildomai pardavėjoms savo rankomis labai nemažą svorį kilnoti. Smulkiųjų prekybininkų netenkina ir per mažas užmokestis bei diskriminacija, kai už tokį darbą, o kartais ir sunkesnį ir atliekama rankiniu būdu, palyginti su didžiaisiais centrais, kuriuose įrengti taromatai, net 3 kartus skiriasi įkainiai ten surenkamai stiklo tarai. Tai apsprendžia nuleidžiamos diskriminacinės sutartys, keliančios praktika nepamatuotas sąlygas, numatančios dideles baudas, nes derybinių galių mažesnieji prekybininkai neturi ir tai juos veda į neviltį, nes kai kurių reikalavimų įvykdyti neįmanoma, pavyzdžiui surenkamų pakuočių švaros, nes ne visos pakuotės gražinamos su kamštukais. Smulkiųjų prekybininkų atstovei iš Jurbarko R. Raudoniūtei nesuvokiama pati daugkartinių pakuočių užstato centruose atliekama apskaita, kai fiksuojamas ne toks kiekis, kokį prekybininkai išsiuntė, o toks, kokį užstato sistemos administratorius sugalvoja suskaičiuoti. Jai taip pat nesuprantamas pranašumas taromatų didžiuose prekybos centruose, kai mažose parduotuvėse, kur tokios įrangos nėra ir darbuotojai pakuotes surenka rankomis, supakuoja į maišus ir perduoda trečiajam šios sistemos dalyviui – logistikai – , kuris negarantuoja kokybiško pervežimo į minėtos apskaitos centrą, bet jų darbuotojams yra ženkliai brangiau apmokamas, kai tuo tarpu nuostolių dėl galimo dūžio transportuojant pakuotes neskubama padengti ir tenka ilgai įrodinėti, kad tai ne jų kaltė ir tik išimtinais atvejais pavyksta pasiekti, dažniausia tik pateikus butelio ar buteliuko nuotrauką, ir tik tada nuostoliai padengiami. Ji paminėjo, kad neretai ir gamintojai už sugrąžintas pakuotes verčia, kartais net metus laukti, kol bus atsiskaitoma ir tai trikdo mažųjų prekybininkų darbą. Jos nuomone, jei bus plečiama užstato sistema ir kitokių gėrimų pakuotėmis, mažųjų prekybininkų problemos tik padidės, nes jau dabar pasitaiko, kad smulkieji prekybininkai dėl jiems primestos dalyvauti užstato sistemoje naštos, baimindamiesi rizikos ir vengdami didesnių nuostolių, didžiąją dalį surenkamos taros patys veža į miestus ir priduoda į taromatus ir taip prisideda prie didžiųjų prekybos tinklų pelno. Verslininkė pastebėjo: Greta atsiranda nevienodos sąlygos kaimo gyventojams patogiai dalyvauti užstato sistemoje skirtingai nei miestų gyventojams, nes dažnai mažosios parduotuvės dėl objektyvių priežasčių priverstos iš jų nepriimti gražinamos taros, tad jos nuomone: rankinis surinkimas, koks yra šiuo metu, diskriminuoja ne tik smulkiuosius prekybininkus, bet ir gyventojus. 

G. Varnas patikino: Skirtingų pakuočių surinkimo tarifo įkainiai, atsižvelgiant į parduotuvių sąlygas, buvo paskaičiuojami kartu su pakuočių gamintojais ir pačiais prekybininkais pasisamdžius trečią šalį, bet jei kyla abejonių, tai prekybininkai galėtų inicijuoti pakartotinai tokį auditą, kuris papildomai kainuotų. 

R. Galvydienė ir Č. Pupkus, parodydami filmuką, atskleidė, kaip jų atstovaujama įmonė UAB „Alūnė“ pateko užstato pakuočių administratoriaus nemalonėn, įtariant sukčiaujant, tik todėl, kad galima jų produkcijos pakuočių atpažinimo kodus nuskenuoti popieriuje ir užklijavus ant išpilstomo alaus butelių, tokią tarą įmesti į taromatus, kurių jie neišbrokuoja, ir todėl iškreipiamas tikrasis gėrimų gamybos ir sugrąžinamų pakuočių apskaitos santykis, ir dėl to jau antri metai sulaukiama nepagrįstų kaltinimų iš VšĮ „USAD“ pusės ir iki šiol jiems nepavyksta įrodyti, kad tai ne jų kaltė. G. Varnas, sureaguodamas į UAB „Alūnė“ priekaištus, patikino: Taromatams keliami aukšti techniniai reikalavimai ir jų patikimumu nereiktų abejoti. Bet, jei kuris nors gamintojas, kad ir baras neklijuoja lipdukų, pabrėždamas, kad tai ne apie juos kalbama, tada atsiranda galimybė sukčiauti, o kai rinkoje yra butelių, kurie niekaip nepaženklinti, tada atsiranda galimybė jais pasinaudoti. R. Šerkšnas pabrėžė, kad forma ir svoris, kai yra nesusieti su barkodu, ir yra visa esmė pristatytame ir pakomentuotame filmuke, kodėl taromatas neišbrokuoja pakuotės. G. Varnas: nesutikdamas su šiuo teiginiu paaiškino: Atliekų apskaita vedama ne pagal taromatą, o pagal svėrimą, nes perdirbėjas jas priima tonomis, pabrėždamas, kad parodytame filmuke visi buteliai buvo pagal lipdukus registruoti sistemoje, ir pritarė V. Vingrienės siūlymui, kad tikslinga ženklinimą susieti su konkrečia pakuote, juolab, kad parlamentarės pastebėjimu, tai leistų nustatyti visas į depozitą įtraukus įtrauktas vyno ir stipriųjų gėrimų pakuotes ir greta tai galėtų prisidėtų prie Sveikatos ministerijos inicijuojamo Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo.

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narė, Jurbarko verslininkų organizacijos pirmininkė Z. Sorokienė papriekaištavo Aplinkos ministerijai, nes nuo pat užstato pakuočių sistemos diegimo pradžios smulkieji prekybininkai buvo palikti jos kūrimo nuošalyje, nebuvo informuoti ir negalėjo laiku su savo pasiūlymais ir pastabomis įsijungti į tokius svarstymus, pareikšti savo nuomonę, tad priverstinis įtraukimas į pakuočių užstato sistemą nuo 2016 metų ženkliai pablogino jų padėtį, tad pritaria pataisai, kuomet smulkiesiems prekybininkams būtų suteikiama laisvo apsisprendimo teisė įsijungti ar neįsijungti į pakuočių užstato sistemą, juolab, kad pastoviai gauna nusiskundimų dėl užstato sistemos, ir mano, kad niekas nepaneigs, kad ši užstato sistema yra ir diskriminuojanti, ir nuostolinga smulkiesiems prekybininkams kaimo teritorijoje.

2) V. Vingrienė pastebėjo: Statistikos duomenimis virš 90 nuošimčių depozitinės taros sugrįžta ir gali būti panaudojama kaip labai kokybiška žaliava ir tai skatina toliau eiti žiedinės ekonomikos keliu, kuris siejamas su didesniais išrūšiuotinos taros mastais ir išplėsta depozito sistema. 

G. Stoškus laikosi nuomonės, kad užstato sistemos pamatų kūrimas vyko neskaidriai ir buvo nusižengta laisvos rinkos ir skaidrios konkurencijos principams, kurių laikomasi Europos

Sąjungoje ir tai Lietuvoje turėtų būti netoleruojama, netgi baudžiama, nes sudarė sąlygas užstato sistemoje atsirasti monopolizmui, atvėrusiam galimybę įtvirtinti diskriminacinius įkainius už tą darbą mažųjų prekybininkų adresu. Jo nuomone, pastarųjų atžvilgiu diskriminacinės normos ir dėl būtino ploto mažose prekybos įmonėse tokiai veiklai plėtoti, tad mano, kad nuo 50 kv. m. norma turėtų būti padidinta iki 90 kv.m. Tokiai padidintai normai pritaria ir Z. Sorokienė, tvirtindama, kad tai būtų viena iš sąlygų smulkiesiems prekybininkams persigalvoti, ar toliau tikslinga dalyvauti užstato sistemoje, bei pritaria ir taromatų įvedimui kaimo teritorijų savivaldybėse. VšĮ „USAD“ atstovas G. Varnas sutiko, kad yra kur tobulėti, bet mano, kad čia nėra jokių diskriminacinių sąlygų ir įkainių, pasikartodamas ir kviesdamas pakartotinai atlikti auditą, pabrėždamas, kad jis nelinkęs nepasitikėti tai įvertinusių auditorių profesionalumu. A. Bakas, kalbėdamas apie skaidrią konkurenciją, mano, kad šiuo metu tai, kas svarstytina Gerbiamos V. Vingrienės teikiamoje įstatymo pataisoje, kai užstato sistemoje veikia keli administratoriai, turėjo būti svarstoma, prieš pasirengiant įdiegti tokią sistemą, numatant sistemos administratorių bendravimo tvarką, pabrėždamas: pagrindinis elementas joje yra taromatas, vykdantis apskaitą sistemoje, bet jei apskaitos sistemos registrai administratorių nesujungti, tai ta sistema neveiks. Jis pažymėjo: Konkurencijos taryba VšĮ „Užstato“ skundo nepriėmė, tad toks jos atsisakymas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris pripažino, kad nepagrįstai, tad stebėjosi, jei teisingai suprato: Konkurencijos taryba, keičiant pakuočių įstatymą, deklaravo, kad konkurencija turi būti. A. Bagočiutė : Dėl VšĮ „Užstato“ galimai diskriminacinių Įstatymo nuostatos teiginių diskriminacijos neįžvelgė ir paragino juos įvardinti, jei tokie pastebėti. Ji patikino: Šiuo metu įstatyme nėra numatyta jokių nuostatų, draudžiančių veikti dviem užstato sistemos administratoriams. A. Bakas su tuo nesutiko, teigdamas, kad dabar galiojanti Įstatymo redakcija yra diskriminacinė ir priminė: VšĮ „Užstatas“ yra parašęs gal keturis raštus, ką keisti Aplinkos ministerijai, į kuriuos nebuvo atsiliepta. A. Bagočiutė patikino apie Aplinkos ministerijos baigiamą ruošti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektą, aprėpiantį užstato sistemoje atsirandančių pakuočių, kaip atliekų, tvarkymo klausimus, kartu jame numatant ir darnesnį užstato administratorių bendravimą, kuomet pateiktos nuostatos turėtų pasitarnauti ir skaidresniam konkurencingumui atsirasti. G. Stoškus: pareikalavo paprašė A. Bagočiutę kalbėkite atvirai: kad jau parengta išvada dėl stiklinės taros praplėtimo, bet yra nuspręsta ją atmesti, tad nebėra prasmės su pasiūlymais dalyvauti, tad pasiteiravus ar šiame įstatyme numatoma praplėsti pakuočių užstato sistemą stipresniųjų gėrimų stiklo taros pagrindu, A. Bagočiutė patikino, kad ne, bet užsiminė: pagal Vyriausybės pateiktą išvadą: Aplinkos ministerija įpareigota parengti analizę šiuo klausimu, kurią atlikus bus pateikta susipažinimui.

3) VšĮ „DESA“ vadovas, Lietuvos aludarių gildijos atstovas S. Galadauskas sutinka, kad viskas įmanoma, net prie kiekvieno namo pastatant po taromatą, o jei būtų išplečiamas užstatas stipresniaisiais alkoholiniais gėrimais, ką suomiai jau daro ir surenka šių pakuočių užstatą 92 nuošimčiais, kas juo nuomone, nelabai pagrįsta ir reikalinga, atlikinėtų ir jų pakuočių surinkimą, nes visa tai priklauso nuo politinių sprendimų. Bet mano, kad vis tik reikėtų laikytis racionalumo, pasaulinės praktikos, sekant tiek Suomijos, tiek Norvegijos pavyzdžiu, nes būdamos pakankamai turtingos ir skaidrios, jos neskuba atsisakyti plačiai taikomo rankinio surinkimo būdo ir masiškai taromatų neįrenginėja, nes tai būtų per brangu ir prilygtų ekonominiam nesusipratimui. R. Šerkšnas: priminė, kad gyvename ne akmens amžiuje, tad taromatus įrengti tikslinga ir mažesnėse parduotuvėse, nes rankinis užstato surinkimo būdas jau atgyveno. Jo paskaičiavimais galėtų būti 3003 taškai, kurie tarą priima rankiniu būdu, bet VšĮ „USAD“ ten taromatų dėl mažo surenkamos taros kiekio, kuris turėtų siekti per mėnesį apie 3000 vienetų, kad ten būtų pastatomas pats paprasčiausias taromatas, pabrėždamas, išplėtus užstato sistemą, padidėjus galimybei priimti daugiau pakuočių, toks skaičius nebūtų pasiekiamas ir dėl ploto stokos. G. Stoškus mano, kad ši problema galėtų būti sprendžiama papildomo ploto sąskaita. Jo paskaičiavimu, kaimo vietovių savivaldybėse, remiantis Aplinkos ministerijos savivaldybių skaičiumi, reikėtų 560 taromatų. G. Varno įsitikinimu taromatų statymas visada yra racionalus, ekonomiškas sprendimas, bet pasiūlė ir gamintojams, ir vartotojams ieškoti efektyviausio sprendimo, kuris nebūtų per brangus, keldamas retorinį klausimą, kodėl Norvegija, būdama tokia turtinga, nepastato 14 000, manydamas, ar Lietuvoje reikėtų papildomai 3000 taromatų, ar užtektų 1000, pirmiausia vertėtų įsiaiškinti, kokia tai turėtų būti investicija ir kokia  tektų papildoma našta gyventojams. Dėl mobilių sprendimų jam gaila būtų kaimo vietovių gyventojų laiko, nes juos pasirinkus, kaimo vietovių gyventojai prarastų galimybę bet kurią dieną, bet kurią parduotuvės darbo valandą ateiti ir grąžinti pakuotes, kas jiems, ko gero, yra patogu.V. Vingrienė suabejojo, jei kaimo vietovių gyventojai būtų aptarnaujami mobiliai, kad reikėtų ateiti kažkokiu nustatytu laiku ir tai būtų papildoma našta, nes ir miestuose, kur taromatas visiškai yra šalia, kiekvieną dieną ten neinama, o tik tada, kai susikaupia atitinkamas kiekis. Ji priminė, kad jau ir dabar kaimo vietovėse atliekamas buitinių atliekų ar tų pačių antrinių žaliavų surinkimas pagal nustatytą laiką, kai patogiose vietose yra pastatyti konteineriai. A. Bakas mano: susikaupusioms problemos užstato sistemoje turėtų būti sprendžiamos nepanaikinant rankinio surinkimo, bet jautresniu dabartinės sistemos administravimu ir miestuose užstato surinkimui panaudojamą net tokią kraštutinę priemonę kaip taromatai, neatmesdamas galimybės, kad Lietuva gali būti tas kraštas, kuris elgsis kitaip nei norvegai, nei suomiai, atsisakydama rankinio surinkimo būdo, nes tam argumentų yra užtektinai. A. Bagočiutė patikino dėl mobiliųjų priemonių, jei jos būtų taikomos, kurios padėtų veikti geriau, gali būti svarstomos, paminėdama, jog Aplinkos ministerija yra parengusi Pakuočių ir pakuočių atliekų sutvarkymo įstatymo pakeitimą su keliomis priemonių, susijusių su aiškesne ir skaidresne užstato už pakuočių atliekų surinkimą administratorių veikla. Ji teigiamai įvertino ir konkuravimą rinkos sąlygomis bei patikino, jog rengiamas įstatymo pakeitimo projektas bus pateikiamos derinti Konkurencijos tarybai. 

R. Šerkšnas susirūpino, kada „MAXIMOJE“ priduoto užstato čekius galėtų „RIMI“ išsigryninti. A. Bagočiūtė atsakė, jog tai ne Aplinkos apsaugos ministerijos reikalas, bet patikino: pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymą, paskaičiavus sąnaudas, paliekama galimybė laisvai nuspręsti, ką ir kaip pasirinkti. G. Varnas mano, kad nelogiška prašyti, kad pinigus už užstatą išgrynintų, kad ir nedidelėje kaimo parduotuvėje. S. Galadauskas suabejojo, ar ten atliekamų pinigų atsirastų, pavyzdžiui, išgryninti 10 000 eurų,. G. Stoškus: patikino: tokios didelės sumos neprireiktų, nes vidutiniškai tai sudarytų 5 eurai per mėnesį. Z. Sorokienei tai pasirodė lengvai išsprendžiama, primenant apie socialiai remtiniems žmonės skirtų talonų išsigryninimą parduotuvėse. 

V. Vingrienei nesuprantama, kodėl privalu gręžiotis į Suomiją ar Norvegiją prisirišant tik prie rankinio pakuočių surinkimo kaimo vietovėse, kai nenaikindama mažųjų prekybininkų pasirinkimo galimybė rinktis tiek rankinį, tiek ir automatizuotą pakuočių būdus, t.y. kaimo vietovių seniūnijose įrengiant ir po taromatą, o kur jis turėtų būti pastatytas, stacionarus ar mobilus turėtų būti, tai  jau kūrybingumo klausimas. Ji pažymėjo, jei pasiremti Užstato sistemos  administratorių 93 nuošimčiu surenkamos pakuotės nurodomu rodikliu, kurį lemia ekonominė paskata, kuris rodo mažesnį surinkimą konteineriuose ir liudija, kad mūsų gyventojai dar neišmoko labiau rūšiuoti, pažymėdama, jog pati geriausia perdirbimui pirminė žaliavą gaunama iš taromatų, pasidžiaugė Aplinkos ministerijos žingsniais, skatinančiais užstato sistemos administratorių darnesnį ir skaidresnį bendradarbiavimą, neabejodama, kad tai prisidėtų prie šios sistemos tobulinimo.

APIBENDRINIMAS: Kadangi aptarta pataisa dar galutinai neapsvarstyta ir nepateikta svarstymui Seimo plenariniame posėdyje, jos patobulinimui, mažinant kaimų parduotuvių administracinę ir finansinę naštą, surenkant užstato pakuotes, o taip pat, atsižvelgiant į vartotojų – kaimo gyventojų – galimybę patogiai  priduoti ir susigrąžinti pakuočių užstatą ir jį išsigryninti ne būtinai tame pačiame jo pridavimo punkte, SUTARTA: 1. Būtina panaikinti smulkiųjų prekybininkų kaimo vietovėse diskriminavimą dėl darbo sąlygų ir konkurencingumo, suartinant įkainius už tą patį darbą su didžiųjų prekybos centrais. 2. Kai yra du pakuočių užstato administratoriai, jiems turi būti įstatymiškai sudaromas vienodo konkurencingumo sąlygos šią sistemą tobulinti, atliekant sąnaudų paskaičiavimus ir jų ekonominį pagrindimą, nuošalyje nepaliekant ir ekologinio šios veiklos aspekto, kuomet pakuotės šioje sistemoje dalyvauja ir kaip pirminis žaliavų šaltinis, tad turėtų būtų didinamos jo surinkimo apimtys, teikiant ekonominę naudą tiek patiems gamintojams, ją pakartotinai panaudojant, tiek vartotojams, tinkamiau įsijungiant į tokį rūšiavimą, tikintis atitinkamos ekonominės naudos ir kartu taip skatinant jų ekologinį sąmoningumą ir artėjimą prie maksimalaus žiedinės ekonomikos ciklo. 3. Nežiūrint, kad ir aukšto pragyvenimo Europos šalyse dar pakankamai plačiai taikomas rankinis pakuočių surinkimas, o Lietuva šioje srityje laikoma lyderė pagal didėjančias pakuočių užstato apimtis, taikant abu surinkimo būdus: rankinį ir automatizuotą, ji gali tapti ir pionierė įrengiant gyventojams patogiu laiku prieinamus stacionarius ar mobilius taromatus kaimo vietovių savivaldybėse, nes tai naikintų diskriminacines sąlygas smulkiesiems prekybininkams, leidžiant be išankstinės prievolės jiems  patiems apsispręsti dalyvauti ar nedalyvauti pakuočių užstato sistemoje.

Susitikimo pirmininkė Seimo narė:                                                Virginija Vingrienė                                                                                            

Susitikimo sekretorė / Seimo narės padėjėja-sekretorė/:               Angelė Šarlauskienė