Apskrito stalo diskusijos "Ne savartyne, ne sudeginta, o naudinga atlieka - sveiko proto alternatyvos" protokolas

APSKRITOJO STALO DISKUSIJA

„NE SĄVARTYNE, NESUDEGINTA, BET NAUDINGA ATLIEKA – SVEIKO PROTO ALTERNATYVOS“

PROTOKOLAS

2018 m. spalio 29 d. Nr.             Vilnius             (Seimo I rūmai, 3 aukštas, Konstitucijos salė)

Susitikimo iniciatorė/pirmininkė – Virginija Vingrienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija),

Susitikimo sekretorė – Angelė Šarlauskienė

Susitikimo trukmė: 11 val. 00 min. – 15 val. 30 min.

Susitikimo dalyvių skaičius –  29 (užsiregistravo 26):

Aušra, Algirdas – Spauda, Bagočiutė, Agnė – Aplinkos ministerija, Atliekų departamentas,

Bakas, Algimantas – VšĮ „Užstatas“, Baranauskaitė, Agnė – Druskininkų savivaldybė, Butkevičius, Algirdas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Baziliauskienė, Jurgita   VšĮ„Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“,

Curko-Notkuvienė, Marina – UAB „Ekobazė“,

Česnaitytė, Greta – UAB „Energesman“, Grigaravičienė, Justina – LRSAAK,

Janeliauskienė, Dalia – VGTU Aplinkos inžinerijos fakultetas,

Karaliūtė, Aurelija – DELFI naujienų portalas,

Kasparavičius, Andrius – UAB „FortumHeat Lietuva“,

Kazlauskienė, Agnė – Lietuvos savivaldybių asociacija,

Klovienė, Gintarė – Aplinkos ministerijos Atliekų departamentas,

Majus, Donatas – UAB „Energesman“, Masilevičius, Rolandas – konsultantas,

Pocius, Vidas – Demontuotojų asociacija,

Radvilavičius, Gintautas – UAB „Stikloporas“,

Rasburskis, Nerijus – UAB „Lietuvos energija“,

Revoldas, Vidas – UAB „Stikloporas“, Reipas, Algirdas – Lietuvos regioninių  atliekų tvarkymo centrų asociacija (LRATCA),

Rinkevičius, Tomas – Aplinkos ministerijos Atliekų departamentas,

Šalkauskienė, Jolita – VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“,

Tracevičius, Domantas – Lietuvos nacionalinio verslo konfederacija,

Uinskienė, Nijolė – Lietuvos nacionalinio verslo konfederacija, Urba,  Kęstutis – ekspertas,

Vaitkevičius, Tomas – UAB „VAATC“,

Valavičienė, Ingrida – VšĮ„Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“,

Zigmontienė, Aušra – Savivaldybių komunalinių įmonių asociacija,

Žaltauskas, Petras – VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“.

Apskrito stalo diskusijos „Ne sąvartyne, nesudeginta, bet naudinga atlieka  – sveiko proto alternatyvos“  tikslas 2018 metų spalio 25 d. plenariniame posėdyje Seimui priėmus sprendimą tvirtinti  Prezidentės vetuotas atliekų deginimo kogeneracinės jėgainės statybas griežtinančias įstatymo pataisas, kurias iniciavo V. Vingrienė,  pakviesti  su  atliekų tvarkymo  procesu susijusius  atstovus diskutuoti, kokie teisinio reglamentavimo, ekonominio skatinimo sprendimai yra reikalingi einant žiedinės ekonomikos keliu, pirmiausia, mažinant atliekų susidarymo kiekį ir kaip suveiks sprendimai dėl Plastiko direktyvos, išėmus iš gamybos pagrindines aukšto kaloringumo degintinų atliekų žaliavas; taip pat, aptarti kokius būtų tikslinga pasirinkti pirminio rūšiavimo skatinimui, naujoviškų perdirbimo sprendimų realizavimui būdus ir kokias idėjas, galimybes ir perspektyvas turi šių dienų investicijos į atliekų perdirbimą, keliant klausimą: ar ribojami atliekų deginimo pajėgumai padėtų Lietuvai eiti šalinimo sąvartynuose keliu, ar atvertų kelius investicijoms į perdirbimą, skatintų naujų darbo vietų kūrimąsi? 

Darbotvarkė:

1)      diskutuota Lietuvos atliekų tvarkymo, įgyvendinant EK žiedinės ekonomikos nuostatas, klausimais;

2)      pasisakyta  apie  Lietuvos atliekų tvarkymo  problemas, kylančias  savivaldos ir regioninių centrų lygmenyse,  pasidalinta inovatyviomis idėjomis,  pastebėjimais, pasiūlymais,  kaip būtų galima pasitempti šioje srityje ir pasirengti tinkamai pasitikti Žiedinės ekonomikos, nuo 2020 metų privalomos  visos Europos sąjungos šalims reikalavimus ir juos vykdyti.

1. Diskutuota, kaip Lietuva galėtų artėti nuo 2016 metų Europos komisijos (EK) Žiedinės ekonomikos skelbiamų gairių įgyvendinimo link, kai nuo 2020 metų jų  privalės  laikytis visos Europos Sąjungos narės. Kokie dabar galėtų būti Lietuvos komunalinių atliekų tvarkymo  būdai, priemonės neleidžiančios likti EK sprendimų nuošalyje, kai populiarėja pelningi ekoinovatyvūs verslai, einama visiško atliekų perdirbimo technologijų link, kai deginimų  atliekų gali  pasidaryti minimalus kiekis ir priartėti prie nulio, tada atliekas deginančios  jėgainės nebeturėtų tinkamo kiekio tokių žaliavų ir  kai toks  jų  šalinimas tampa atgyvena, didina taršą, neskatina ekologinio rūšiavimo, pakartotinio žaliavų naudojimo, trukdo vystytis ekoverslui, kuris savivaldos lygmenyje  galėtų sukurti papildomų darbo vietų gyventojų užimtumui atsirasti. 

Šiais klausimais pirmiausia pakviestas pasisakyti Ekonominės Komisijos Miestų darbotvarkės Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto narys, Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas V. Varžinskas. Jis  pažymėjo: Europoje siekiama sumažinti pakuočių atliekų ir jas saugiai perdirbti, ketinama peržiūrėti atliekų apibrėžimą, įtakosiantį ženklius pokyčius, kurie turėtų neaplenkti ir Lietuvos, nes Europoje įsibėgėjus Žiedinės ekonomikos traukiniui žmonės iš to gauna naudos. Jis pastebėjo: Ekoinovacijų rinka šiuo metu siekia net trilijoną eurų. Greta EK svarsto ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą pakartotinai naudojamoms pakuotėms ir pasisako dėl mokesčių lengvatos už aukojamą maistą. EK ragina pereiti nuo gamybos apmokestinimo prie taršos apmokestinimo, tad galima tikėtis deginimo atliekų apmokestinimo. Jis pabrėžė: Lietuva labai prastai atrodo bendroje EK atliekų tvarkymo nuostatų plotmėje. Pirmiausia, dėl klaidingos atliekų tvarkymo apskaitos, kuri nors ir reglamentuojama įstatymų, bet gamintojai-importuotojai gali  savo pakuotes priskirti prie saugių, nurodydami tik pagrindinę ir laikoma saugia jos sudėtyje esančią pagrindinę medžiagą, likusių kenksmingų  nenurodant, tad tokių  pakuočių nenorima perdirbti. Be to, jas deginant visos sąlygos kilti padidintai taršai. Greta atsiranda sąlygos į Lietuvą patekti nelegalioms atliekoms, negebant sukontroliuoti jų srautų, kaip  dabar yra Lenkijoje, bet tam Lietuvoje didesnis dėmesys neskiriamas. Jam nesuprantamas Lietuvos noras papildomai investuoti į tai, kas jau prilygsta atsilikimui, kai vis dar  tebediskutuojama dėl tinkamo atliekų tvarkymo, kai jau EK virš 10 metų tobulina žiedinės ekonomikos plėtros nuostatas ir kai po 2020 metų įsigalios šios paradigmos gairės, versiančios ES nares visiškai kitaip pažiūrėti į atliekas, jų tvarkymą ir naudojimą. Kai kuriose šalyse ženkliai kinta žmonių ekologinis sąmoningumas, kuomet gaminamos saugios plastikinės pakuotės ir jos plačiai surenkamos užstato būdu ir perdirbamos pačių gamintojų, pavyzdžiui, Vokietijoje kai kurių festivalių metu: jos tuoj pat vietoje surenkamos kaip gėrimų ir maisto pakuotės užstato būdu ir čia noriai dalyvauja žmonės. Tokie pavyzdžiai rodo didėjantį ir plintantį ekologinį sąmoningumą ES šalyse. Jis pabrėžė, kad ne kaip atrodome su savo didžiaisiais MBA (Mechaninio biologinio atliekų apdorojimo) projektais ir deginamų atliekų pertekliumi ir tam skirtais įrengimais, kas yra visiška nesėkmė. Pažymėjo, kad Lietuvoje visas atliekų tvarkymas tarsi tvyro kažkokiame neaiškumo ūke, kurį pats laikas išsklaidyti tinkamai sutvarkius šio proceso teisinę bazę, o pirmiausia pasiekus, kad jos realybėje būtų laikomasi, nes tai iš esmės yra susitarimas, kaip turėtumėme šioje srityje tvarkytis ir kartu nevėluoti į įsibėgėjusį žiedinės ekonomikos traukinį, nebesikapstyti atliekų tvarkymo klausimuose, o žiūrėti, kaip iš tinkamo atliekų apdorojimo kurtis patrauklų verslą ir gauti pelną. Jis pabrėžė: net šiuo metu Lietuvos aplinkosaugos ministerijos parengtas Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas dar kokius 3 metus metus bus neveikiantis. Jo nuomone, gali likti ir atliekų deginimas sąvartynuose, bet tokį jų šalinimo būdą reikėtų tinkamai apmokestinti, kad nepasirodytų toks jų tvarkymas patraukliai, o turėtų pakankamai aukštą kainą. Neekologiškų ir netinkamai pagamintų pakuočių gamintojai turėtų taip pat susimokėti, gal tada susimąstytų, ar verta jas tokias toliau gaminti. V. Vingrienė pastebėjo, kad ir deginimo jėgainės taip pat gali tapti nesėkmės istorijomis kaip MBA centrai, ir mano, jog pamatuotas  deginimo mokestis, kurį Lietuvoje deginimo operatoriai įskaičiuoja į savo pajamų dalį, primindama, kad šiuo metu Prancūzija įveda deginimo mokestį, kaip mokestį už aplinkos teršimą, kad neatrodytų patrauklus toks atliekų tvarkymo būdas, apgailestavo, kad tokiam jos siūlymui po pateikimo kolegos nepritarė, nes toks mokestis būtų įtraukiamas į biudžetą, ir pasiteiravo: kiek laiko, jo, kaip mokslininko, paskaičiavimais  reikėtų ir Lietuvai pasukti Žiedinės ekonomikos keliu? V. Varžinskas atsakė: kad tai priklauso nuo mūsų pačių susitarimo, mentaliteto, pažangaus nusiteikimo, politinės valios, primindamas, kad žiedinėje ekonomikoje mes startavome kartu su kitais. Jis pasidžiaugė neseniai priimtu Lietuvos Seimo įstatymu dėl 20 km atstumo nuo  gyvenamųjų vietų elektros jėgainių įrengimui, bet po dienos pasirodęs pranešimas spaudoje numatantis kitokius pasikeitimus, nustebino, – jau nebus laikomasi atstumo, o bus vertinamas aplinkos taršos poveikis, pabrėždamas, kad Lietuva prie žiedinės ekonomikos gali niekada ir nebepriartėti ir susilaukti sankcijų, mokėti baudas ir būti autsaiderė. Jam pasidarė įdomu, ar jau Kaune statoma tokia jėgainė su 150 tūkst. tonų išmetamo anglies dioksido ekvivalentų 400 metrų nuo gyvenamųjų pastatų atstumu reikšmingas ekologinis taršos aspektas ar ne? Išties tai gali būti subjektyvus elementas, kuris priklauso nuo sprendimų priėmimo ir tai kontroliuojančių institucijų. A. Bagočiutė, paprašyta įvertinti, kaip Lietuvoje artėjama žiedinės ekonomikos link ir kas padaryta siekiant atliekų tvarkyme pažangos, rėmėsi konkrečiais skaičiais, pažymėdama, kad dar reikės pasistengti, pastebėdama, kad lietuviams būdinga saviplaka, bet aplinkosaugos srityje padaryta pažanga, kurią liudija pasiekti rezultatai. Pabrėžė, kur išties Lietuvai reikėtų pasitempti, tai šalintinų sąvartynuose komunalinių atliekų kiekiu, nes šiuo metu jis siekia 30 nuošimčių, kai iki 2035 metų turėsime pasiekti 10 nuošimčių, kai dar 2011 metų minėtas 30 nuošimčių buvo virš 70 nuošimčių, o tai rodo, kad iki 2016 metų, per penketą metų, jų sumažinta daugiau nei per pusę, tad valstybės investicijos į jų tvarkymo infrastruktūros sukūrimą davė teigiamų rezultatų, bet dar reikės padirbėti. Pagal plastikinių pakuočių surinkimą Lietuva yra tarp lyderių gerąja prasme. Iki 2025 metų šis skaičius turėtų siekti 50 nuošimčių, o pagal aprobuotus Lietuvos 2016 metų apskaitos duomenimis jau pasiekta 74,4 nuošimčių perdirbta plastikinių pakuočių, tad investicijos ir šioje srityje, įrengus užstato sistemą, duoda teigiamų rezultatų, ir tai yra impulsas gamintojams plačiau į tokį procesą įsitraukti ir prisiimti atsakomybę. Pagarsino apie pateiktą derinimui Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą, numatantis skirtingus tarifus perdirbamoms ir neperdirbamoms pakuotėms, kaip priemonė mažinanti atliekų susidarymo apimtis ir ekonomiškai skatinanti gamintojus ir importuotojus rinktis perdirbamas pakuotes, mokant mažesnį mokestį, nei mokant tiekiant neperdirbamas pakuotes. Paminėjo: Lietuva, užsibrėžusi tikslų atitinkamai perdirbti ir kitų  rūšių atliekas, nurodydama: Lietuva aplenkė Latviją, siekdama nebedalinti plonų plastikinių  pakuočių gyventojams prekybos centruose, ir taip skatinami gyventojai pereiti priedaugkartinio pakuočių naudojimo, pažymėdama, kad jau nuo Naujųjų metų įsigalės įstatymas draudžiantis gyventojams nemokamai dalinti tokias pakuotes minėtose prekyvietėse. Replikuodama į V. Vingrienės pasisakymą dėl mokesčio degintinoms atliekoms nebuvimo, patikino: derinamame Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme yra numatyta 1 tonos deginamų atliekų viršutinės kainos riba 3 metams. Pažymėjo: Lietuva palaiko ambicingus ES sprendimus dėl vienkartinio plastiko nebepanaudojimo, bet dar analizuojama, kokia tai gali būti įtaka aplinkosaugai, tiek gamintojams, tiek ir naudotojams. Atsakydama į MBA centrų plėtimo tendencijas, kurios EK lygmeniu vertinama kaip nesėkmės istorija, A. Bagočiūtė informavo, jog šiuo metu ieškoma būdų, kaip sukurtus pajėgumus labiau išnaudoti. Šiuo tikslu baigiama Maisto atliekų surinkimo ir apdirbimo galimybių studija, inicijuota Aplinkos ministerijos, nes nuo  2024 metų gruodžio 31 d. visoje Europos Sąjungoje privalės būti atliekamas atskiras maistinių atliekų tam tikrais atvejais surinkimas, tad vienas studijos klausimų buvo, kaip šiuo metu turimi 4 MBA maisto atliekų centrai galėtų būti naudojami ir maisto atliekų apdorojimui, pažymėdama, kad lygia greta kasmet atliekama Aplinkos ministerijos gyventojų  apklausa nuo 2015 metų rodo, kad  šiuo metu atliekas rūšiuoja daugiau nei 70-80 nuošimčių gyventojų ir tai yra aukščiausias rezultatas, kartu išsiaiškinant ir nerūšiavimo priežastis: trūksta rūšiavimo priemonių ir nepakankama apie tai informacijos. V. Vingrienė pastebėjo: kol viršuje rengiamos studijos, apačioje – savivaldybių lygmenyje – jos imasi iniciatyvų ir pasiekiama neblogų rezultatų. Apie tokią iniciatyvą Druskininkuose pasisakė A. Baranauskaitė: net neturėdama tinkamo iš viršaus reglamentuoto pagrindo, savivaldybė pati ėmėsi maisto atliekų rūšiavimo iniciatyvos dar 2014-2015 metais rašydama projektus, dalyvaudama konkursuose ir įsigydama tam konteinerių ir apmokindama žmones, kaip su jais elgtis, įteikiant atmintines, nurodant surinkimo grafikus ir tai tapo eksperimentu: tokios atliekos išvežamos nuo spalio 1 d. (šaltesniuoju metu) 1 kartą per mėnesį, o šiltuoju metu – 2 kartus per mėnesį. T. Vaitkevičiaus nuomone, tai  reikalauja ir teisinio reglamento. Jo pastebėjimu: tokį atliekų rūšiavimą įdiegiant kitose Lietuvos vietose, kurios teritorijos požiūriu, palyginti su Druskininkais, yra ženkliai didesnės, pavyzdžiui, kad ir pusiau požeminėse Vilniuje gyvenamųjų namų dalyse ruošiantis įrengti tokius konteinerius, galima susidurti su jų turinio apdorojimo ir pervežimo reglamentavimo būtinumu, nusakant, kas imasi tokios atsakomybės: veterinarijos ar atliekų perdirbimo tarnybos?

2. Dalintasi problemomis, su kuriomis susiduriama Lietuvoje, o taip pat ir pasaulyje, renkantis atliekų šalinimo ir perdirbimo vienokius ar kitokius būdus ir kokie pagrindiniai trikdžiai, su kuriais susiduriama šiame procese, kai nepakanka jo sklandumą, skaidrumą, tikslią apskaitą, jų darbo objekto sudėtį ir šioje grandinėje dalyvaujančių subjektų santykį nusakančių teisinių  nuostatų, ne retai vėluojančių ir ne visada veiksmingų ar perteklinių aukščiausiame ir žemiausiame lygmenyse: savivaldybių ir jų regionų centruose.

A. Reikus mano, kad kol gamintojai-importuotojai nebus suinteresuoti patys imtis iniciatyvos perdirbti savo gaminius kaip  antrinę žaliavą, tai jų rūšiavimas neduos jokių rezultatų. Jis pastebėjo gamintojų nusišalimą nuo atsakomybės, tad visa tokių atliekų sutvarkymo našta gulasi ant gyventojų pečių nepriklausomai, ar gyventojai naudojasi, ar nesinaudoja jų gaminiais. Apibendrindamas regionų komunalinių atliekų sankaupas pagal rūšis, pažymėjo, kad labai maža dalis jų gali būti perdirbama, tad didžioji dalis gali būti, jei nesudeginama, tai kitaip šalinama, replikuodamas V. Varžinskui, kad būtent MBA centruose atsirandanti nors ir neišskirta iš mišraus srauto biologiškai skaidi masė geriausiai panaudojama ir, kad tai gali būti vertinam kaip didžiausia Lietuvos sėkmė, o ne atvirkščiai. Anot jo, didinant rūšiavimo apimtis pagalį MBA patenkančias rūšis, gyventojams ženkliai išauga atliekų tvarkymo kainos, ir jei antrinių žaliavų perdirbime nebus suinteresuoti patys gamintojai, tai nieko ir nesigaus. Jis taip pat mano, kad komunalinių atliekų pagal rūšis sutvarkymo apskaitos duomenys, o ypač pakuočių, neatitinka realybės, gali būti labai netikslūs, neatspindintys padėties, o pateikiami kitų šalių, kad ir Vokietijos, taip pat netikslūs, nes tarp pertvarkomų komunalinių atliekų, gali atsirasti ir pramoninės atliekos, bet įsitikinęs, kad čia Lietuva turėtų ženkliai pasitvarkyti. Jis sutiko su V. Vingrienės pasiūlymu imtis tinkamo maisto atliekų, kurios, jo nuomone, surinktos ne mišriame sraute, sėkmingai galėtų būti sutvarkomas MBA centruose, apdorojimo. Jis taip pat pasiūlė skatinti ir mainus, dalinantis buities apyvokos reikmėmis, baldais tarp gyventojų, manydamas, jog tikslinga investuoti į jų atnaujinimą, nes baldai ir suneštos knygos graibstomi gyvenančių varganai, ir pakvietė neskubėti priimti sprendimų, kuriems dar nėra tinkamų sąlygų. Jis pasidalino Vokietijos patirtimi: kada sukuriamos tinkamos sąlygos naujovėms, yra įstatymiškai draudžiama naudotis ankstesniąja praktika, kartu paminėdamas Klaipėdos „Fortum“ valdomą atliekų deginimo jėgainę nuogąstavo, nes ji  padalina Lietuvą į dvi dalis pagal netolygią atliekų tvarkymo kainų naštą, ženkliai įtakojančią socialinę atskirtį, pabrėždamas, kad pastaroji gali deginti atliekas neapmokestinamai, o kitiems regioniniams atliekų tvarkymo centrams tokios galimybės nesuteikiamos – jos neturi deginimo kvotų. E. Kazlauskienė pastebėjo, kad savivaldybės iš savo pusės negali kažko tai daugiau pasiūlyti atliekų tvarkyme nei tai, kas yra numatoma iš viršaus, ir kokios direktyvos bus nuleidžiamos, tokias bus stengiamasi vykdyti, bet labai svarbu, kad jos būtų pamatuotos ir turėtų realų pamatą, nes dirbant viską galima padaryti. Ji pažymėjo, kad šiuo metu nelengva būtų išsiversti be deginimo ir stebėjosi biurokratinės ir nereikalingos kontrolės tarpiniuose procesuose pertekliumi, kuris, jos įsitikinimu, ženklia apsunkina gyventojų atliekų atidavimą į joms įrengtus punktus, kur reikalaujama pateikti asmens duomenis, nusižengiant tokių duomenų apsaugos įstatymui. V. Varžinskas pastebėjo: kai kurie Europos miestai savivaldybių lygmenyje jau yra ženkliai pasistūmėjo savo vietinėmis iniciatyvomis eidamos žiedinės ekologijos link, turinčios net savo brokerius. D. Majus visiškai palaiko MBA centrų pagristumą ir reikalingumą tvarkant komunalines atliekas ir nemato šiuo metu geresnio atliekų tvarkymo  nei juose. Jis suabejojo: ar įdiegus naujas mokslo technologijas būtų išgaunamas  aukštesnio degumo produktas kaip sertifikuotas KAK`as, nesvarbu kad jis būtų sertifikuojamas, ir pažymėjo:  nesvarbu, kiek aukštesnėje padėtyje ši antrinė medžiaga, gaunama atliekų perdirbimo procese kaip galimas kietasis kuras, atsidurtų pagal visuotinį susitarimą dėl savo energetinės vertės ant aukštesnio laiptelio, išties tai nėra labai vertingas produktas kaip kuras, manydamas: vargiai ar atsiras joms, išskyrus Akmenės  cementas, rinka, nes Lenkija  neskubėtų į savo rinką įsileisti tokį Lietuvoje gaunamą produktą, nes ji turi savos anglies. Jis taip pat pažymėjo, kad atliekų  rūšiavimas, kokio siekiama laikantis Žiedinės ekonomikos tikslų, yra neįmanomas, nes ir varpeliuose, skirtuose konkrečių atliekų surinkimui, dažnai pasitaiko visiškai ne tų atliekų, tad toks platus atliekų rūšiavimas darosi labai problematiškas ir sunkiai įmanomas. Be to, tai priklauso ir nuo susitarimo tarp atliekų tvarkytojų ir gamintojų. Anot jo, deginimas šiuo metu pats racionaliausias, o viską apimantis ir teisingas rūšiavimas neįmanomas. N. Rasburskis pabrėžė apie tarpstantį susipriešinimą tarp tolesnei kogeneracinių elektrinių  plėtrai nepritariančių iš visuomenės pusės dėl aplinkosauginių reikalavimų, pažymėdamas, kad visais atvejais deginant kurą, siekiant išgauti energiją, reikalingas deguonis ir neišvengiamos CO2 emisijos, paskelbus, kad neva Lietuvoje renkamasi atliekų deginimo elektrinių statymą kaip atgyveną, sutikdamas, kad naudojami seni katilai, bet akcentuodamas, kad nederėtų pamiršti ir pažangių priemonių, kurios naudojamos po katilais arba į juos, pagarsindamas: net tokie didžiulėmis lėšomis disponuojantys Jungtiniai Arabų Emyratai Dubajuje šiuo metu statosi didžiausią pasaulyje atliekų deginimo elektrinę, išskirdamas ir politinį motyvą: 615 tūkst. tonų atliekų deginimas tokiose  Lietuvos elektrinėse per 15 metų, turint poreikį 80 nuošimčių procentų patenkinti elektros sunaudojimo poreikį biokurui, kuris apimtimi prilygtų Labanoro miško, norimo išsaugoti, visam medynui. Jis palygino, kad 1 tonos atliekų nuvežimas į sąvartyną kainuoja 100 eurų, o deginimui į elektros jėgaines – 32 eurus. Anot jo, Lietuvoje labai fragmentiškai suprantama atliekų deginimo problema. V. Vingrienė stebėjosi, kodėl vartų mokestis, kuris jau Prancūzijos įvedamas kaip vartų mokestis už deginamas atliekas, turi tapti našta gyventojams ir jį Lietuvoje degintojai įsirašo į savo pajamas. N. Rasgurskis paaiškino: Pajamos iš pelno turi padengti valymo įrenginių įdiegimo kainas ir kitokius su šiuo procesu susijusius įkainius, kuriuos „Lietuvos energijai“ nustato Valstybinė energetikos kainų  kontrolės komisija. V. Vingrienė pastebėjusi, kad buvo paliestas ir visuomeniškai opus Labanoro girios išsaugojimo klausimas, pasikartojo akcentuodama:vis tik tikslinga eiti aukštesnės pakopos nei atliekų deginimo keliu ir pakvietė savo įžvalgomis pasidalinti N. Uilinskienę, kuri prisiminė, jog prieš 10 metų ir šiuose Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose japonų atstovai pristatė labai progresyvias atliekų tvarkymo priemones, nesunkiai taikytinas net pačioje žemiausioje savivaldos grandyje, kad ir vienos savivaldybės teritorijoje, kur galima atliekas paversti iki angliukų pavidalo. Japonijoje jos supilamos į maišelius ir atiduodamos gyventojams dirvožemiui tręšti, o šiek tiek pakeitus  išgavimo būdą, gaunama ir aktyvuota anglis, kuri labai paklausi Europoje. Stebėjo kaip iš plastikinių pakuočių bemat pagaminamas skystas biokuras. Pabrėžė: japonai, dalyvavę pirmame atliekų tvarkymo konkurso etape prieš 10 metų Lietuvoje, pasidalinę tokia progresyvia atliekų perdirbimo galimybe, toliau laimės su savo pasiūlymais nebandė, bet, kai nuo 2019 metų įsigalios ES ir Japonijos ekonominio bendradarbiavimo galimybė, pats laikas pasinaudoti jų patirtimi atliekų perdirbime ir kartu rūšiavime, kuris kuria naujas ekologinio verslo kryptis. Japonai tuo metu apsilankę Kariotiškių sąvartyne kalbėjo, kad visa tai būtų galima sutvarkyti ir vėliau įsigijus tinkamą įrangą, o išgirdę skaičius apie Lietuvos šiukšlių apimtis, stebėjosi tokia jų gausa, kurių kalnai turėjo nusidriekti per visą kraštą iki pat Baltijos jūros. Jiems pasirodė  šie skaičiai ženkliai išpūsti ir anot pasisakiusiosios, tai galėtų būti taip vadinami prirašymai. Ji taip pat paminėjo: ne kartą  besilankydama Japonijoje negalėjo atsistebėti, kaip darniai  ir gyventojai, ir gamintojai, ir atliekų perdirbėjai darbuojasi švarios ekologijos linkme, ko negalima pasakyti apie Lietuvą. Ji replikavo N. Rasburskiui: negalima lyginti Lietuvos ir Jungtinių Arabų Emyratų, pasirinkusių šiukšles naudoti elektros jėgainei. Ten dykuma. Jos nelygintinos, pabrėždama: gyvenantiems Kirtimuose, labai juntamas oro užterštumas dėl ten esančios atliekų deginimo elektrinės ir jos išmetamų baltų, kaip ir Lazdynuose, kuriose jai yra tekę gulėti ligoninėje, dūmų. Anot pasisakiusios: didėjantis sergamumas onkologinėmis ligomis tampa grėsmingas ir nepateisinamas, kuomet nauda iškeliama aukščiau žmonių sveikatos. Anot jos, užtektų jau vienos  „Fortum“ Klaipėdoje pastatytos  dvokiančios atliekų deginimo elektrinės ir nebereikėtų eiti ne be tokių pažangių technologijų ir didelių investicijų į žaliavų deginimo keliu. Ji stebėjosi, jau kaip smulkiųjų verslininkų atstovė, nebe kaip Lietuvos pilietė, labai menka smulkesnių įmonių ar pačių savivaldybių, dalyvaujančių aplinkosauginiuose konkursuose, laimėįimų statistika, kviesdama pasidomėti to priežastimis, pažymėdama: norintiems juose dalyvauti tenka per didelis popierizmas, biurokratinė našta, patiriami ir nuostoliai ir visa tai neskatina eiti geresniu atliekų rūšiavimo ir tvarkymo keliu. V. Vingrienė patikino: jau einama biurokratinės naštos mažinimo keliu. G. Radvilavičius pasidalino informacija apie UAB „Stikloforo“, perdirbančio stiklo duženas, gaminius, naudojamus biofiltracijai, naftai, kultūrai, turint klientų 21 – oje šalyje eksportuojamos 90 nuošimčiu. Jo kolega V. Revoldas apgailestavo, kad būdami verslo įmonė,  negali pretenduoti į ES investicijas, kurios leistų išplėsti gamybos iš antrinių žaliavų mastus, nes jų kaip gamintojų netenkina jų įmonės ženklinimo kodas, visiškai neatitinkantis jų veiklos pobūdžio, nors jie veikos apimtimis lenkia ir Panevėžio, ir Kauno stiklo įmones, bet  yra prilyginami atliekų tvarkytojams. A. Bagočiutė patikino, kad tokie kodai artimiausi metų turėtų būti patikslinami. D. Janeliauskienė paviešino sėkmingai slovakų vykdomą tetrapakų ir mišrių atliekų perdirbimą į statybos ir automobilių apdailos prekes. D. Tracevičius pasiūlė numatyti Lietuvos žiedinės ekonomijos viziją 30-50 metų į priekį, kuri V. Virgrienės nuomonė, turėtų būti parengta Aplinkosaugos ministerijos. A. Bagočiutė patikino: Aplinkos  ministerijos strategijoje iki 2020 metų užsibrėžtuose tiksluose yra daromi sprendimai iš dalies susiję su žiedinės ekonomikos tikslais, iš kurių paminėtinas Atliekų tvarkymo įstatymas, kuris, tikimasi, bus Lietuvos Seime, Aplinkos apsaugos komitete, svarstomas dar šį rudenį. A. Reipas mano: atliekų perdirbimo iniciatyvos iš jų gaminti rinkai patrauklius gaminius turėtų būti pačių gamintojų reikalas, manydamas, kad tai turėtų būti nebe Aplinkos apsaugos, o Ūkio ministerijos prerogatyva. A. Bagočiutė paviešino: ekoindustrinė gamyba ar ekodizainas, kurie yra Ūkio ministerijos priežiūroje, Lietuvoje kaip verslas nepopuliarūs, nors nuo 2014 metų remtini ES fondų, nes tai, kaip pastebėjo A. Kazlauskienė: toks verslas per brangus, o siekiant žiedinės ekonomikos tinkamai tvarkant atliekas savivaldos lygmenyse ir ženklesnių valstybinės investicijų ir kurti tokią strategiją, turėtų jau Ūkio ministerija. A. Zigmontienė paantrino A. Reipo nuomonei: atliekų perdirbimu turėtų būti suinteresuoti patys gamintojai ir nešti atsakomybę. Jos nuomone: atliekų tvarkyme susiduriama su pasekmėmis, tad reikia ieškoti jų priežasčių. A. Barauskaitė nesidžiaugia Druskininkų gyventojams įvestu bendrai taikomu ir pastoviai didėjančiu komunalinių atliekų mokesčiu, neatsižvelgiant į gyventojus, kurie noriai ir tvarkingai rūšiuoja bei įsijungia ir į maisto atliekų rūšiavimą, kas kitose savivaldybėse nedaroma A. Bagočiutė sutiko, kad binarinis principas išties ne visada ir ne visur tinka. Pabrėžė, kad jau ruošiamas nepopuliarus atliekų kainodaros apmokestinimo įstatymas V. Pocius: nesupranta, kodėl ir toliau investuojama į pasenusius atliekų tvarkymo būdus tokius, kaip atliekų deginimas, o jų deginimo  fabrikai, statomi net ir  labai nedideliu kaip 250 metrų atstumu nuo gyvenamųjų namų, neatsižvelgiantį gausiai to rezultate gaunamus pelenus, kurie jau nebepanaudojami ir yra ženkliai taršūs, ignoruojant pakankami inovatyvius Lietuvos mokslininkų pasiekimus, tokius kaip atliekų išdujinimą, kai tokie būdai taip pat turėtų sulaukti valstybinių investicijų, ir norima pavadinti 100 metų senumo technologiją nauja ir perspektyvia. Jis suabejojo, kad šiuo metu Europoje atliekų deginimo jėgainės būtų statomos 200 metų nuo gyvenamųjų namų atstumu, tad tokių statinių leidimai prie gyvenamųjų namų turėtų būti reglamentuojami įstatyminiais aktais, poveikio sveikatai ištyrimu, be kurių nebūtų būtų išduodami statybos leidimai.

 APIBENDRINIMAS

1. Tolesnėje Lietuvos atliekų tvarkymo vizijoje įžvelgiamas sąstingis, kai tinkamai nesirengiama susidurti ir su netolimoje ateityje – 2020 metais – jau griežčiau EK reglamentuojamais Žiedinės ekonomikos raidos iššūkiais, kurie bus privalomi ir Lietuvai. Šioje srityje, nesilaikant visuotinai priimtinų EK direktyvų, bus susilaukiama nuobaudų, o pasirinkus atgyvenusius ir palyginti nemažai kainuojančius atliekų tvarkymo ir šalinimo būdus, nesiremiant racionaliu žaliavų išteklių daugkartiniu naudojimu ir neinvestuojant į aukštesnes tiek Lietuvoje, tiek ir plačiame pasaulyje sukurtas ir patikrintas jų perdirbimo technologijas, vertintinas kaip atsisakymas eiti pažangesniu jų tvarkymo ir šalinimo keliu, liekant prie palyginti ekologiškai taršaus ir sveikatai pavojingo atliekų deginimo būdo, neskatinančio ekologinio sąmoningumo,  mažesnio vartojimo ir baigtinių gamtos išteklių taupymo.

2. Su savalaikiais sprendimais Aplinkos ministerijos lygmenyje vėluojama, ženkliau nežengiama žiedinės ekonomijos inovatyvų skatinimo link, tad tikslinga, kai kurias jos prisiimtas funkcijas pavesti Ūkio ministerijai. Atsižvelgiant į iniciatyvas, kylančias iš apačios savivaldybių lygmenyje, joms orientuojantis į aukštesnius žiedinės ekonomikos rezultatus ir aukštesnės pakopos atliekų tvarkymą,  tikslinga sudaryti palankesnes sąlygas geresniam jų įsitraukimui į bendrus ir finansiškai remiamus projektus, mažinant biurokratinį perteklių, sudarant vienodas sąlygas skaidriam konkurencingumui. Pastoviai kylanti diskusija „ką daryti su atliekomis“, vertintina kaip kova su pasekmėmis, tad būtina ieškoti priežasčių ir stengtis jas ištaisyti, o tai sietųsi su žaliavos išteklių resursų tausojimu: pirmiausia, keičiant kasdienius vartojimo įpročius, kai galima atsisakyti taršių pakuočių ir naudotis daugkartinėmis; atnaujinant ar perdirbant nusidėvėjusius daiktus ir jais dalinantis; skatinant aukštesnę gamintojų-importuotojų atsakomybę; siekiant tikslios atliekų srautų apskaitos; inicijuojant šiuolaikiškus atliekų tvarkymo būdus ir jų panaudojimo galimybes savivaldos lygmenyje. Aplinkos ministerija paraginta parengti ilgalaikę Lietuvos žiedinės ekonomikos strategiją.

Susitikimo pirmininkė Seimo narė :                                                            Virginija Vingrienė                                                                                            

Susitikimo sekretorė / Seimo narės padėjėja-sekretorė:                            Angelė Šarlauskienė