Virginija Vingrienė. Parkas liks viešas, net jei sklypas dėl neteisėtų valdininkų sprendimų tapo privatus

Pilaitės Nadruvos parkas Vilniaus miesto žaliąja zona buvo įteisintas dar 1989 metais, tačiau nepaisant tebegaliojančio jo teisinio statuso, 2006 m. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu, prieštaraujančiu visų instancijų teismų išvadoms, sklypas atsidūrė privačių savininkų rankose.

Nors Vilniaus miesto savivaldybė ramino gyventojus, kad parkas šioje vietoje išliks, pilaitiškiai per karantiną sulaukė šokiruojančios staigmenos: savininkai išdidžiai pranešė apie numatomas investicijas sklype statyti daugiabučius – nepaisant, kad teritorija jau ir taip jais pergrūsta. Negana to, jie pareikalavo išmontuoti sklype savivaldybės įrengtą ir prižiūrimą vaikų žaidimų aikštelę, kuria noriai naudojosi aplinkiniai gyventojai.

Susipažinusi su situacija, š. m. liepos 14 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitete inicijavau parlamentinę kontrolę dėl Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, siekiant apginti viešąjį interesą. Gavome ir savivaldybės aukščiausių atstovų patikinimą, jog statybos sklype negalimos tiek pagal senąjį bendrąjį planą, tiek pagal naujai rengiamą, kuriame sklypas tebėra fiksuojamas kaip žalioji zona.

Kol galioja bendrajame plane patvirtintas šio sklypo kaip žalosios rekreacinės erdvės statusas, jokių statybos darbų jame vykdyti negalima; tai patvirtino ir visų instancijų teismai. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybai tai nesutrukdė nuosavybės teise grąžinti žemę savininkams, neatsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir valstybės išperkamos žemės statusą.

Nusispjauta ir į Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriame aiškiai pasakyta, kad jei grąžinat žemę nuosavybės teise privatūs interesai susikerta su visuomenės interesais, teisės aktais nustatytomis priemonėmis savininkams žemė turi būti kompensuojama kitu būdu.

Juo labiau, kad nuosavybę atgavę savininkai net nesiruošė sklypo tvarkyti; vietoje to, jie leido bendruomenei savo pačios lėšomis puoselėti parką, apsodinti jį medžiais, reguliariai nušienauti. Į parko priežiūrą investuota suma siekė apie 200 000 eurų.

Nesunku įsivaizduoti pilaitiškių pasipiktinimą, kai parko žemė staiga buvo perduota stambiems verslo šulams, kurie kaipmat užsibrėžę keisti parko paskirtį, bet supratę, jog nieko nepeš perpardavė kitiems, besitikintiems kažkaip pergudrauti teisinius barjerus ir užstatyti plotą daugiabučiais. Atsakingų institucijų slenksčius jie mindo apsiginklavę šventu ir neliečiamu teisėtos nuosavybės argumentu, kaulydami pagarbos jų verslo interesams.

Tokių atvejų, kai bendruomeninis interesas yra šaltai priešpastatomas įstatymo raidei, kad būtų skaudžiai pamintas, Vilniuje ne vienas. Tokias savanaudiškas, kone šaltakraujiškas praktikas būtina rauti su šaknimis.

Visuomeninis interesas šiandien turi būti svarbesnis už asmeninę atskirų pinigais pertekusių veikėjų naudą. Piliečių engimas, gąsdinant tiek juos, tiek atsakingas institucijas brangiais teisminiais procesais, yra smerktina praktika, kurią efektyviai gali pažaboti tik valdžios įsikišimas. Teismų valios nepaisymas taip pat turi sulaukti griežto valstybės pareigūnų atsako. Inicijuota parlamentine kontrole tokio atsako ir siekiu. Šis klausimas privalo būti vienareikšmiškai išspręstas visuomenės naudai.

Sklypo savininkai tai atkakliai ginčija; esą, bendruomenės reikmėms jie palieką pusę parko teritorijos – su sąlyga, kad nukirtus medžius nuo parko šlaitų, statybų darbus jie vykdytų būtent ten, bet gavę didesnio aukštingumo, nei suplanuotas aplinkinis architektūrinis sprendimas naudą. Tokie ginčai neturi reikšmės, kadangi šioje situacijoje jokie mainai nėra galimi.

Žinoma, savininkai gali aptverti savo nuosavybę tvora, tačiau tikėtina, kad tokios pastangos netrukus būtų apleistos, o sklypas – paliktas želti. Tai nebūtų naudinga nei piliečiams, nei sklypo savininkams. Pilaitiškiai šį 3 ha plotą iki šiol tvarko savarankiškai, taip išlaikydami parką patrauklų.

Tačiau sklypo savininkams viešasis interesas nerūpi, todėl stoti jo ginti privalo politinė valdžia. Parlamentinei kontrolei pasitvirtinus, bus užkirstas kelias panašiems precendentams. Galimybė keisti sklypo paskirtį nėra numatoma nei šiai, nei kitoms Bendruosiuose planuose nurodytose rekreacinėse zonose.

Siekiant apginti viešąjį interesą, registravau ir Želdynų įstatymo pataisą, numatančią draudimą keisti planuose numatytų rekreacinių zonų ir želdynų plotų paskirtį. Būtina imtis veiksmų, kad tokiems nemaloniems atvejams būtų padarytas galas.

Lietuva – ne sąvartynas, bet įvežti atliekas – leidžiama

Rugpjūčio 20 dieną Seimo narė Virginija Vingrienė užregistravo Atliekų tvarkymo įstatymo pataisą, kuria siūlo uždrausti padangų atliekų įvežimą.

Draudimas reikalingas

„Seniai reikėjo tokios pataisos. Negana, kad vis nesutvarkomas padangų įvežimas į Lietuvą, ir vis keliauja nežinia kokie nelegalūs jų srautai, dar ir padangų atliekos įvežamos. Kai kurie mūsų šalies verslininkai  susirenka pinigus iš Latvijos, Olandijos, galbūt ir kitų šalių už senų padangų sutvarkymą, jas parveža į Lietuvą, nežinia, kur ir kaip sandėliuoja, o paskui įsiplieskia sunkiai gesinami gaisrai, sukeldami didžiulę grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai.  Kol nebus uždraustas senų padangų įvežimas, tol tokios įmonės ir gyvuos. Juk Lietuva – ne sąvartynas kitų šalių atliekoms suvežti“, – pateiktą įstatymo pataisą vertina Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė.

„Išties Lietuvoje yra susidariusi ydinga praktika, kai užsienio šalių padangų tvarkytojai, norėdami  pigiau atsikratyti šiomis atliekomis, perduoda jas mūsų šalies tvarkytojams. Mūsų nesąžiningi padangų atliekų tvarkytojai išduoda fiktyvias pažymas apie šių atliekų sutvarkymą, o realiai senos padangos dažniausiai kažkur sandėliuojamos. Galbūt dalis išverčiama miškuose ar nuvežama į sąvartynus, taip padidinant gyventojams rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą, – priežastį, paskatinusią teikti įstatymo pataisą, apibūdina Seimo narė Virginija Vingrienė. – Kaip jau pastebėjo Padangų importuotojų organizacijos vadovė, lengvo pasipelnymo tikslais į mūsų šalį įvežtos senos padangos neretai tampa katastrofiškų gaisrų priežastimi. Atmintyje ilgam įstrigęs Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisras puikiai iliustruoja tragiškas tokios praktikos pasekmes mūsų šalies aplinkai, piliečių sveikatai, aplinkiniams verslams.  Tad pataisos rengimą ir paskatino siekis ateityje išvengti tokių nelaimių.“

Žingsnis žiedinės ekonomikos link

Kaip pabrėžia Padangų importuotojų organizacijos vadovė, Lietuvoje kol kas padangų atliekų sutvarkymas – opi problema. „Susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje esančias padangų atliekas vežame tvarkyti kitur, nes mūsų šalyje nėra galimybių perdirbti tokio kiekio. Vien Padangų importuotojų organizacija per metus vidutiniškai įvežame apie 16–17 tūkstančių tonų padangų, ir sutvarkome apie 90 procentų įvežamo kiekio – daugiau, negu reikalauja galiojantys teisės aktai. Nelegalūs padangų srautai ir padangų atliekų įvežimas iš kitų šalių iškreipia rinką ir todėl įstatymu įteisintas draudimas įvežti padangų atliekas padėtų pagaliau išsiaiškinti realią situaciją ir pirmiausia susitvarkyti savas atliekas“, – pažymi Padangų importuotojų organizacijos vadovė Danguolė Butkienė.
Kaip teigia Seimo narė Virginija Vingrienė, padangų atliekos turi tapti žaliava naujiems produktams sukurti ir draudimas įvežti atliekas iš kitur būtų pirmasis žingsnis žiedinės ekonomikos link tvarkant padangas.

„Kol kas Lietuvoje  padangų atliekų  susidarantis kiekis puikiai tenkintų perdirbimo įmonių poreikius. Jei perdirbimo apimtys reikalaus didesnio žaliavos kiekio ir Lietuva nepatenkins jų poreikių, bus galima iš kitų šalių nusipirkti gumos granulių ar kitokio pavidalo žaliavos, – teigia Seimo narė Virginija Vingrienė. – Be to, galbūt Lietuvoje neteisėtos veiklos bus išgyvendintos ir tuomet bus galima peržiūrėti ir įstatymo nuostatas. Šiuo metu, manau, draudimas įvežti senas padangas yra pirminis ir viena veiksmingiausių priemonių ydingai veiklai sustabdyti ir geriausias būdas įstatymiškai užtikrinti efektyvų mūsų šalyje susidarančių padangų ir kitų pavojingų atliekų sutvarkymą.“

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Virginija Vingrienė: iš nusikaltėlių privalo būti atimami jų nusikaltimo įrankiai

Prieš savaitę Lietuvoje nuskambėjo žinia apie gyvūnų nepriežiūros, žiauraus elgesio ir galimos nelegalios veiklos atvejus Kretingos rajone. Gyventojų iniciatyva buvo atskleisti panašūs faktai visoje Lietuvoje.

Operatyviai reaguodama į piliečių atskleistus žiauraus elgesio su gyvūnais faktus, Seimo narė Virginija Vingrienė trečiadienį surengė skubų Seimo laikinosios grupės „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ posėdį, kuriame dalyvavo Aplinkos ministerijos pareigūnai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė. Posėdžio metu buvo aptartos spragos teisinėje bazėje, sudarančios sąlygas neteisėto gyvūnų veisimo veiklos vykdymui Lietuvoje, bei ieškota sprendimų, ateityje padėsiančių užkirsti kelią tokioms praktikoms. Posėdyje priimtų nutarimų pagrindu pradėtas rengti įstatymų pataisų projektas.

Penktadienį Seimas registravo Virginijos Vingrienės parengtą Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriose numatoma sugriežtinti nelegalių gyvūnų veisėjų kontrolę ir sankcionavimą už neteisėtas veikas. „Iš nusikaltėlių privalo būti atimami jų nusikaltimo įrankiai, todėl siūlau naikinti įspėjimo už žiaurų elgesį su gyvūnais galimybę, vietoje to iškart taikant sankciją be galimybės pasitaisyti. Tarp sankcijų įtrauktas gyvūnų konfiskavimas – ne tik patvirtintus žiauraus elgesio su gyvūnais apraišką, bet ir nelegalaus jų veisimo atveju. Taip pat numatomas privalomas veisiamų gyvūnų ženklinimas mikroschema. Nustatomas pareigūnų atsakomybės griežtinimas, baudžiant ne tik už žiauraus elgesio su gyvūnu veikas įvykdžiusius, bet ir nuslėpusius nusikaltimą“, – pateiktas pataisas komentuoja Virginija Vingrienė.
Seimo narės įregistruotomis pataisomis taip pat numatoma įtvirtinti privalomą veisimui naudojamų gyvūnų ženklinimą ir griežtesnę atsakomybę nelegalias veiklas kontroliuojančioms institucijoms už aplaidų savo funkcijų vykdymą ar tyčinį nelegalių veiklų dangstymą.

„Pateiktuose įstatymų pakeitimų projektuose siūlau, kad visi veisimo veiklai naudojami gyvūnai privalo būti paženklinti mikroschema ir kartu su teisės aktų nustatyta tvarka išduota veterinarijos gydytojo sveikatingumo pažyma užregistruoti Gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.
Pateiktame projekte taip pat numatyta, kad gyvūnų augintinių veisėjai teisės aktų nustatyta tvarka turėtų registruoti savo veiklą Gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje ir kas pusmetį teikti informaciją apie visus veisimui naudojamus ir išveistus gyvūnus.

„Įstatymo pataisomis siūlau numatyti, kad verslinis gyvūnų augintinių veisimas yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdomas gyvūnų augintinių dauginimas verslo tikslais, įskaitant ir patinų naudojimą patelių apvaisinimui, – siūlomus pokyčius vardija Seimo narė. – Taip pat siūlau papildyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, reglamentuojantį žiaurų elgesį su gyvūnais, numatant atsakomybę ir asmeniui, kuris nuslėpė tokį elgesį. Administracinių nusižengimų kodekso pataisose siūlau už neteisėtą gyvūnų veisimą ir veisimą gyvūnų neturint licencijos skirti ne tik baudas, bet ir privalomai skirti veisimui naudojamų gyvūnų, jų jauniklių konfiskavimą.“

Seimo narė Virginija Vingrienė tikisi, kad, priėmus siūlomus įstatymų pakeitimus, bus užtikrintas ne tik teorinių, bet ir praktinių normų, draudžiančių žiaurų elgesį su gyvūnais, įgyvendinimas. „Seimui priėmus šias pataisas bus sukurta sklandžiai veikianti sistema, padėsianti ne tik laiku reaguoti į visus žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, bet ir užkirsti kelią nelegalioms veisykloms kurtis ateityje“, – lūkesčiais pasidalija Virginija Vingrienė.

 Šaltinis: manokrastas.lt

Seimo narės Virginijos Vingrienės pranešimas: „Bus griežtinama atsakomybė už nelegalų gyvūnų veisimą“

  Seimo narė Virginija Vingrienė trečiadienį surengė skubų Seimo laikinosios grupės „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ posėdį, kuriame taip pat dalyvavo Aplinkos ministerijos pareigūnai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė. Posėdžio metu buvo aptartos spragos teisinėje bazėje, sudarančios sąlygas neteisėto gyvūnų veisimo veiklos vykdymui Lietuvoje, bei ieškota sprendimų, ateityje padėsiančių užkirsti kelią tokioms praktikoms. Posėdyje priimtų nutarimų pagrindu pradėtas rengti įstatymų pataisų projektas, kurį V. Vingrienė artimiausiu metu tikisi pateikti svarstymui Seime.

Rengiamoje Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisose numatoma sugriežtinti nelegalių gyvūnų veisėjų kontrolę ir sankcionavimą už neteisėtas veikas. Siūloma naikinti įspėjimo už žiaurų elgesį su gyvūnais galimybę, vietoje to iškart taikant sankcija be galimybės pasitaisyti. Planuojama tarp taikytinų sankcijų įtraukti gyvūnų konfiskavimą – ne tik patvirtintus žiauraus elgesio su gyvūnais apraišką, bet ir nelegalaus jų veisimo atveju, kuriuo taip pat būtų konfiskuojama ir veisimo įranga.

„Iš nusikaltėlių privalo būti atimami jų nusikaltimo įrankiai“, – teigė pataisų paketo autorė V. Vingrienė. „Nubausti, tačiau atgailaujantys ir savo veiklą įteisinti pageidaujantys veisėjai turės savo verslą oficialiai pradėti iš naujo, paisydami visų gyvūnų gerovės ir sveikatos reikalavimų.“

Pataisomis tai pat numatoma įtvirtinti privalomą veisimui naudojamų gyvūnų ženklinimą ir griežtesnę atsakomybę nelegalias veiklas kontroliuojančioms institucijoms už aplaidų savo funkcijų vykdymą ar tyčinį nelegalių veiklų dangstymą. „Šiandien tokių brutalių praktikų prevencijai turime pakankamai teisinių svertų, tačiau jokios įstatymuose įtvirtintos baudos nebus veiksmingos, jei nebus užtikrintas veiksmingas jų taikymas, – pataisų poreikį grindė Seimo narė. – Kol susikompromitavę pareigūnai nebus baudžiami už savo pareigų nevykdymą, tokių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų ciklas skriaudžiamų gyvūnų sąskaita kartosis dar ilgai. Viliuosi, kad mano rengiamos pataisos padės tam tašką.“

Virginija Vingrienė. Krentantys balkonai liudija sovietinį nūdienos valdininkų požiūrį

Krentantys balkonai, praeiviams virš galvų vos besilaikančios plokštės, pelijančios sienos, prakiurę vamzdžiai ir stogai – šokiruojanti XXI a. ES šalies sostinės kasdienybė. Kol gaisrų gesinimo taktika dirbantys sostinės pareigūnai kaltina senų daugiabučių gyventojus remonto savivale, balkonai pradeda byrėti jau ir naujos statybos namuose. Nors prievolė kontroliuoti administratorių vykdomos pastatų būklės priežiūrą priklauso savivaldybei, jos vadovai savo neatsakingą aplaidumą ir vos prastėjančią daugiabučių būklę bando dangstyti sunkvežimiais į Lukiškių aikštę suvežtu žvyru.

Lazdynuose nukritęs balkonas, tik labai laimingo atsitiktinumo dėka nepasiglemžęs jokių aukų, privertė sunerimti ne juokais. Tokie incidentai primena, jog dar sovietmečiu statyti daugiabučiai darosi vis nesaugesni ir sparčiai artėja prie avarinės būklės – problema, aktuali visiems sostinės gyventojams. Ypatingai didelį nerimą kelia trisdešimtmetį jau perkopę monolitai Justiniškėse ir kituose mikrorajonuose. Aktyvūs piliečiai jau kuris laikas stebi šių pastatų būklę, nuolat informuodami savivaldybę ir kitas institucijas, o jų neišgirsti beldžiasi į Seimą. Reaguodama į aktyvaus Justiniškių gyventojo išreikštą nuogąstavimą dėl jau eilę metų nelaime gresiančios pastatų būklės, inicijavau šių statinių apžiūrą, kartu pasikvietusi ir Vilniaus miesto savivaldybės statinių priežiūros pareigūnes. Apžiūrėję keleta ties avarinės būklės riba balansuojančių trylikaaukščių, visi likome apstulbinti aplaidžia pastatuose vykdomos techninės priežiūros darbų kokybe.

Gilūs perdangų įskilimai, įtrūkimai sienose, gerokai aptrupėję pastatų fasadai, nuskilusios masyvios apdailos detalės. Pribloškė „išradingas“ inžinerinis sprendimas dvi tryliktojo laiptinės aukšto sienas sujungti kabančiomis gelžbetonio plokštėmis, kurių struktūrinis integralumas, švelniai tariant, kėlė daug abejonių. Tokie keisti sprendimai ne tik atrodo neestetiškai, bet ir kelia didžiulį pavojų gyventojų ar jų svečių gyvybėms. Visų labiausiai apstulbino vieno iš monolitų balkonų šonuose patogiai išsikeroję berželiai, skaudžiai liudijantys apie name vykdomos priežiūros lygį. Medeliai, sprendžiant pagal jų išvaizdą, šaknis į namo infrastruktūrą sėkmingai leidžia jau ne pirmus metus. Tokio fenomeno akivaizdoje tikrai derėtų paklausti, kaip pastato prižiūrėtojai, privalantys kasmet atlikti namo būklės vertinimą, sugebėjo praleisti tai pro akis. Akivaizdu, kad techninės būklės vertinimai atliekami tik formaliai – popierinių ataskaitų pavidalu, būstuose net neapsilankius. Tuo tarpu atsakingi savivaldybės pareigūnai net nesivargina iškelti kojos iš patogių dangoraižio kabinetų ir įsitikinti būsto valdytojų techninės priežiūros kokybe.

Nepaisant žmonių gyvybėms ir asmeniniam turtui kylančios grėsmės, kritiką ir raginimus imtis neatidėliotinų veiksmų savivaldos pareigūnai ir politikai pasitinka teisinimuisi ir atsakomybės kratymusi, kaltinimus permetant pačių daugiabučių gyventojams. Esą, užtikrinti deramą savo privačios nuosavybės priežiūrą yra jų pačių rūpestis, nes savivaldybės paskirti administratoriai, o taip pat ir bendrijų pirmininkai, yra bejėgiai priversti gyventojus investuoti į avarinės būklės konstrukcijų remontą.

Pirmiausia, ne patys gyventojai, įprastai nesantys statybinės inžinerijos ekspertais, o savivaldybės paskirtų administratorių specialistai privalo laiku pastebėti ir tvarkyti struktūrines balkonų ar stogų problemas. Kita vertus, kai avarinė bendro naudojimo konstrukcijos būklė akivaizdi, jie gali iš karto reikalauti ekspertizės ir vykdyti būtinus remonto darbus be jokio gyventojų pritarimo. Juo labiau, kad balkonai pagal galiojančius teisės aktus yra laikomi namo fasado dalimi – vadinasi, ir viso namo bendrojo naudojimo objektu. Tam, kad apžiūrėti balkono būklę, net nėra būtina patekti į butą – tam galima pasitelkti ugniagesių ar aukštalipių pagalbą. O savivaldybės darbuotojų pareigos turėtų apimti ir nuolatinę šviečiamąją veiklą, kurios metu daugiabučių gyventojams būtų paaiškinama, kad jie yra atsakingi ne tik už savo asmeninių, bet ir bendrojo naudojimo patalpų būklę.

Bėda ir tame, kad administratoriai ar keliasdešimt namų administruojantys „universalūs“ bendrijų pirmininkai iš gyventojų surinktas lėšas toli gražu ne visada naudoja teisingai.

Kritiką mero aplinkos valdininkai yra linkę atremti kaltinimais ne tik gyventojams ir pastatų valdytojams, bet ir patiems problemą keliantiems kritikams. Suprantama, lengviau šypsotis iš plakatų ir pigiai reklamuotis demonstruojant šaunumą ir išradingumą Lukiškių aikštėje įrengus butaforinį pliažą ar nupjovus ne vietoje pasodintą tują, nei spręsti apleistas, trupėti jau pradedančių daugiabučių problemas – juk jei pastatas grius, kaltais liks patys gyventojai, ne meras! Tačiau pastatai yra neatskiriama sostinės įvaizdžio dalis; merui to nevertėtų pamiršti, kaip ir pareigos užtikrinti miestiečių saugumą.

Akivaizdu viena: delsti nebegalima. Metas pasiraitojus rankoves kuopti tai, kas turėjo būti atlikta prieš dešimt ar daugiau metų. Savivaldybės pareigūnės įsipareigojo inicijuoti ekspertizę ir jos išvadomis įpareigoti administratorius imtis remonto. Bet kodėl sujudama tik įvykus avarijai ir sulaukus paraginimų ar net spaudimo? Juo labiau, kad tokių tragiškų nelaimių jau būta ir praeityje. Justiniškėse prieš gerą dešimtmetį namo Taikos gatvėje prieigose nukritusi dekoratyvinė betono plokštė mirtinai sužalojo mergaitę ir rimtai sužeidė dvi jos drauges. Laiptinių įėjimus suskubta tvarkyti tik po skaudžios nelaimės, kaip dažnu atveju įprasta. Tačiau valdininkai linkę tokiu atvejus greit pamiršti, ir toliau ramiai miega nesukdami galvos apie tai, jog į „rizikos grupę“ patenka tūkstančiai sovietinės statybos blokų. Žinant to meto statybos darbų ydas, valdininkų miegas toli gražu neturėtų būti ramus.

Juo labiau, kad pastato būklę privalu kontroliuoti nuolat. Deja, tenka konstatuoti faktą, kad avarinės būklės link artėja ir visiškai naujos statybos namų balkonai. Štai, rugpjūčio viduryje rimtas incidentas įvyko 2006 m. statybos name Pilaitėje, skilus ir pavojingai nukritus saulės įkaitinto balkono stikliui. Tokių balkonų dizainas nerimą kėlė praėjus vos keliems metams po pastato pridavimo. Ypač pavojingai atrodo apatinių balkonų stiklai, kuriuos, suspaustus dėl palaipsnio pastato sėdimo, tapo nebeįmanoma – ir rizikinga – stumdyti. Tokius balkonus turinčių daugiabučių naujojoje Pilaitėje yra kelios dešimtys, o ir įstiklinti jie ne gyventojų savivale, bet pagal suderintą ir patvirtintą statytojų projektą. Kas jų laukia po dar 20 metų, jei rimtos avarijos pasipila praėjus vos 14?

Privalu pagaliau suprasti, kad administratoriams, bendrijų pirmininkams ir savivaldybės pareigūnams atėjo metas baigti „karštos bulvės“ mėtymą iš rankų į rankas. Būtina suremti pečius ir spręsti šias gyvybiškai svarbias problemas nedelsiant. Prioritetinis uždavinys – užbėgti už akių galimoms pastatų griūtims ir tragedijoms! O dar geriau, jei statinių būklė apskritai nepriartėtų prie avarinės. Tai bus įmanoma, jei administratoriai iš gyventojų surinktas lėšas naudos pagal paskirtį, o ne samdys brangiai apmokamus advokatus kovai prieš įstatymo pataisas, ribojančias jų savivalę.

Virginija Vingrienė. Krokodilo ašaros teršalų neišvalys

Jau kelis mėnesius iš naujienų antraščių nedingstanti AB „Grigeo Klaipėda“ paskelbė keturioms dienoms stabdysianti savo veiklą. Pasak įmonės vadovo, šis laikas bus skirtas remonto darbams ir pastangoms panaikinti gyventojus kamuojantį nemalonų kvapą. Kartoną gaminanti įmonė stabdyti savo veiklą buvo priversta po to, kai bendrovė „Klaipėdos vanduo“ atsisakė toliau priimti „Grigeo“ nuotekų srautą, kurio teršalų koncentracija viršijo sutartas normas.

Būtų naivu tikėti, jog tokio masto problema bus deramai išspręsta vos per keturias dienas; tokie pažadai yra ne kas kita kaip pigus viešųjų ryšių triukas. Įmonės vadovo minimos pastangos panaikinti klaipėdiečius dusinančią smarvę, panašu, apsiribos tik šio nemalonaus simptomo prevencija, nesivarginant taisyti pagrindinės šios problemos priežasties – taršių gamybos technologijų, sąlygojančių perteklines vandenilio sulfido (H2S) sankaupas.

Nevalia pamiršti, kad pasipiktinusių piliečių mitingą iššaukusi smarvė yra padarinys paviršutiniškų ir skubotų „Grigeo Klaipėda“ pastangų kuo greičiau sumažinti leistinas normas viršijančią vandens taršą. Kiek dar tokių neapgalvotų padarinių turės kęsti Klaipėdos gyventojai, įmonės vadovybei ir toliau renkantis trumparegiškus, kuo pigiau atsieinančius sprendimus?

Gamybinė įmonės veikla reikalauja esminių pertvarkų, kurių pagrindą turėtų sudaryti investicijos į naujas, aplinkai draugiškas ir sveikatai nekenksmingas technologijas; tačiau apie tai įmonės vadovas neužsimena nė puse lūpų. Toks piktybiškas, socialiai neatsakingas požiūris į viešojo intereso užtikrinimą ne tik primena karčias sovietmečio realijas, bet ir pradeda tarybiniu naftalinu dvokti ne ką mažiau nei įmonės apsileidimo jau sukelta smarvė.

Godumui užgožus žmogiškumą ir moralinės pareigos jausmą, nebelieka vietos išminčiai ir bendruomeniniam interesui. Skaudina ir tai, kad nors Lietuvoje turime daug pažangių, socialiai atsakingai savo veiklą vykdančių verslų, jų reputacija piliečių akyse yra tepama neatsakingų rinkos žaidėjų dėka.

Tam turi būti padėtas taškas – padėtas ryžtingai ir negailestingai. Nevalia toliau geraširdiškai nuolaidžiauti verslininkams, kurie be jokio sąžinės graužimo uždarbiauja mūsų sveikatos sąskaita, o sučiupti puola raudoti krokodilo ašaromis ir vaizduoti save nekaltomis aplinkybių aukomis.

Nesėkmingai bandyto nuslėpti vamzdžio faktas apie tikruosius tokių verslininkų ketinimus pasako gerokai daugiau, nei jų tušti ir neapibrėžti pažadai anksčiau ar vėliau užtaisyti savo veiklos spragas. Toks elgesys tėra akiplėšiškas piliečių orumo mindymas. Atėjo metas su tuo nebesitaikstyti.

Nors susikompromitavusios įmonės už savo nešvarią veiklą nusipelnė visuotinio pasmerkimo ir griežtesnės kontrolės, už įmonių veiklos kontroliavimą atsakingos valstybės institucijos, o ypač jų vadovai, taip pat neturėtų pamiršti savo, kaip valstybės tarnautojų, įstatymu nustatytų pareigų: gerbti žmogaus teisę, tarnauti visuomenės interesams ir vengti interesų konflikto. Ekologinių nusikaltimų akivaizdoje, pareigūnams privalu rodyti tvirtą stuburą ir principingai laikytis profesinės etikos. Kitaip – trauktis ten, kur nereikalaujama atsakomybės.

Pokyčiai mums reikalingi čia ir dabar, todėl sprendimai dėl „Grigeo Klaipėda“, kaip ir „Ekologistikos“ likimo, turi būti griežtai principingi. Nusikalstamos veikos iniciatoriai privalo ne tik deramai atsakyti pagal BK straipsnius, bet ir atlyginti šalies gamtai sukeltą žalą.

Tyčinis melagingų duomenų pateikinėjimas turėtų būti baudžiamas įmonei suteikto taršos leidimo atėmimu, naują išduodant tik įmonei skaidriai pertvarkius savo veiklą, įrodžius aplinkai draugiškų technologijų diegimą, ir iš esmės pašalinus taršos šaltinį. Tai būtų savotiškas ultimatumas: įmonė, norinti po nusikalstamo prasižengimo tęsti savo veiklą, privalo persitvarkyti iš pagrindų, o atsisakiusi tai daryti bus priversta trauktis iš rinkos. Tai griežta, tačiau teisinga.

Nesileiskime nuraminami tuščiais susikompromitavusio verslo pažadais per nepilną savaitę išspręsti eilę metų taršiai vykdomos veiklos padarinius. Keturių dienų gali užtekti nebent įtikinančio fasado parengimui – kuo, esu tikra, galimai, ketinama ir užsiimti. Tačiau pigūs viešųjų ryšių triukai toli gražu nėra mums šiuo metu reikalingas sprendimas; kliautis jais yra ne mažiau naivu nei gysločio lapu gydyti kirviu praskeltą galvą.

Šiuo metu mums reikalingi griežti, ryžtingi sprendimai, galintys tapti reikšmingu precedentu ir pavyzdžiu to, kas laukia amoralaus verslo, pasirengusio viešąjį interesą aukoti vardan asmeninio pasipelnymo. Tikiu, kad tokiam ryžtui esame pajėgūs – tiek kaip pilietinė visuomenė, tiek kaip teisinė valstybė.

V. Vingrienės pranešimas spaudai: "Uždraudus importuoti į Lietuvą padangų ir tepalų atliekas bus užkirstas kelias sukčiavimui, taršai ir katastrofiškiems gaisrams"

2020 m. rugpjūčio 20 d. užregistruota Seimo narės Virginijos Vingrienės pateikta Atliekų tvarkymo įstatymo pataisa dėl padangų atliekų importo uždraudimo. Pataisa numato draudimą į Lietuvą įvežti ne tik padangų, bet ir kitų apmokestinamųjų gaminių atliekas, kurios įprastai yra išmetamos sąvartynuose, išpilamos arba sudeginamos. „Pataisa siekiama apriboti padangų, akumuliatorių, filtrų, alyvos atliekų importą į Lietuvą. Tai dalis platesnės iniciatyvos užtikrinti deramą Lietuvoje susidarančių atliekų sutvarkymą, skatinti jų perdirbimą, vertimą žaliava kitų produktų gamybai. Atliekų vežimo į Lietuvą uždraudimas neleis susidaryti dirbtiniam atliekų pertekliui, kuris atitinkamai iššauktų poreikį atliekas deginti ar vežti į jau ir taip perkrautus sąvartynus. Užkirtus kelią atliekų importui, Lietuvoje natūraliai susidarantį atliekų kiekį bus galima tvarkyti aplinkai draugiškesniais, jos neteršiančiais būdais, o gyventojams tai reikš mažesnes sąskaitas už atliekų tvarkymą“, – pataisą komentavo V. Vingrienė.

Į Lietuvą įvežamų padangų atliekų kiekis kasmet auga; šiuo metu importuotos padangų atliekos sudaro trečdalį į rinką patenkančių padangų atliekų. „Susidarė ydinga praktika, kai padangos iš kitų šalių yra vežamos į Lietuvą, o čia kaupiamos palėptuose sandėliuose ar šalinamos miškuose, – situaciją komentavo pataisos iniciatorė. – Lengvo pasipelnymo tikslais į mūsų šalį įvežtos ir čia atsainiai, netvarkingai sandėliuojamos, jos neretai tampa katastrofiškų gaisrų priežastimi. Atmintyje ilgam įstrigęs Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisras puikiai iliustruoja tragiškas tokios praktikos pasekmes mūsų šalies aplinkai, piliečių sveikatai, aplinkiniams verslams. Pataisos rengimą paskatino siekis išvengti to ateityje. Geriausias būdas tai padaryti – įstatymiškai užtikrinti efektyvų mūsų šalyje susidarančių padangų ir kitų pavojingų atliekų sutvarkymą.“

V. Vingrienė atkreipė dėmesį, kad pakeitimo įsigaliojimas gerokai apsunkins užsienio šalių verslo subjektų pastangas pigiai atsikratyti savo atliekomis, o taip pat pažabos mūsų šalyje veikiančių atliekų perdirbėjų ambicijas neteisėtai pelnytis iš fiktyvaus atliekų tvarkymo. „Negalime leisti savo šalies paversti pigiu sąvartynu kitų šalių šiukšlėms. Nesąžininga veikla užsiimantys atliekų perdirbimo verslai iki šiol galėjo visai nesunkiai dangstyti reikalavimų neatitinkantį atliekų tvarkymą fiktyviais dokumentais, tariamai patvirtinančiais deramą sutvarkymą. Įstatymiškai apribojus galimybes jiems sukčiauti, sąžiningu keliu pasukti atsisakę verslai bus išstumti pasirengusių savo veiklą grįsti socialine atsakomybe ir viešojo intereso užtikrinimu; atitinkamai, tokie verslai galės tikėtis ir valstybinės paramos. Lietuvoje užtikrinę efektyvų, aplinkai draugišką ir perdirbamas atliekas naudinga žaliava verčiantį tvarkymą, galėsime užtikrintai tęsti savo sėkmingai pradėtą kelionę žiedinės ekonomikos modelio link“, – tvirtino Seimo narė.

Seimui pritarus įstatymo pataisai, nuo 2021 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliotų draudimas į šalį įvežti padangų, akumuliatorių, filtrų atliekas ir panaudotą automobilinių variklių alyvą.

Virginija Vingrienė. Džiaugiuosi, kad mano iniciatyvos sėkmingai skinasi kelią įstatymuose

Žengdama į politiką tvirtai apsisprendžiau, jog noriu prisidėti prie valstybei svarbių sprendimų įgyvendinimo. Troškau įrodyti, kad galima (ir reikia!) dirbti kitaip, nei dirba stereotipinis, dažnai pagrįstai visuomenės neigiamai vertinamas politikas. Vyliausi reabilituoti visuomenės požiūrį į valdžios institucijas, atgaivinti piliečių pasitikėjimą jomis. Seime siekiau realizuoti idėjas aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valstybės tarnybos sferose. Džiaugiuosi, kad mano iniciatyvos sėkmingai skinasi kelią įstatymais, ir neliko nepastebėtos rinkėjų. Tai patvirtina, jog atkakliai siekiant užsibrėžto tikslo ir neieškant pasiteisinimų dėl kliūčių šiame kelyje, įmanoma pasiekti realių pokyčių.

Mano pastangomis Lietuvoje uždraustas deginti skirtų atliekų importas, kryptingai to siekiau nuo pat kadencijos pradžios. Išspręsta ydingo padangų tvarkymo problema, perdirbėjus teisiškai įpareigojanti padangų atliekas paversti gamybine žaliava. Šie įstatyminės bazės pokyčiai neleis pasikartoti katastrofiškiems netvarkomų padangų gaisrams. Jau įsigaliojo mano pataisa, numatanti lankstesnes ir ekonomiškesnes daugiabučių renovavimo galimybes gyventojams, kompensuojant išlaidas pasirinkusiems vien tik šildymo sistemų atnaujinimą. Taip pat pritarta projektui, užkirtusiam kelią valstybinių miškų privatizavimui.

Pavyko iškovoti galimybę dvigubai didesne suma po karantino paremti pažangaus, ekonomiškai perspektyvaus Europos žaliojo kurso principus atitinkančius verslus (tarp jų smulkaus remonto, ekologines, perdirbtas žaliavas naudojančias įmones ir kitus). Džiugina, kad šia subsidija pasinaudojo didelis skaičius įmonių, tai rodo, jog pažangių žaliųjų verslų ratas platus ir jiems bus palengvintas atsigavimas ir paskata judėti pirmyn. Mano iniciatyva buvo patobulinta gyvenamųjų pastatų pritaikymo neįgaliesiems tvarka, o Justiniškių mikrorajone pavyko apginti viešąjį interesą, sėkmingai uždarius triukšmu, netvarka ir neskaidria veikla liūdnai pagarsėjusį objektą.

Vis dėlto, ketveri metai Seime tebuvo reikšmingų darbų pradžia. Esu pasiryžusi tęsti pradėtas iniciatyvas, kurios derėjo būti įgyvendintos geru dešimtmečiu anksčiau. Neketinu liautis ryžtingai laužyti kliūtis, sulaikančias mus nuo reikalingų sprendimų. Ypač atliekų tvarkymo sektoriuje, kur man jau pavyko pasiekti tai, dėl ko daugelis praeityje suskubo nulesti rankas. Vienas svarbiausių aktualių uždavinių - puikiai pasitvirtinusio taros grąžomojo užstato išplėtimas visa tara. Ši mano iniciatyva susilaukė aršaus prekybininkų, atliekų tvarkytojų bei alkoholio pramonės pasipriešinimo. Bet esu nusiteikusi eiti iki galo ir rasti sutarimą, įkvėpdama kolegas nepasiduoti spaudimui ir neišsižadėti viešojo intereso. Greit turėtų būti priimtas įstatymas dėl atliekų deginamo ribojimo. Taip užtikrindami vilniečiams švarią gyvenamąją aplinką, žengsime svarų žingsnį žiedinės ekonomikos link.

Registravau pataisą uždrausti importuoti į Lietuvą padangų, automobilinių tepalų, akumuliatorių, filtrų, tekstilės atliekas, kas užkirs kelią tapti kitų šalių pavojingų atliekų sąvartynu, o mūsų šalies nesąžiningiems „atliekistams“ pelnytis iš prekybos fiktyviais jų sutvarkymą įrodančiais dokumentais. Parengta pataisa dėl padangų depozito, gražinančiajam sudėvėtas padangas gaunant atlygį ar naudą. Tai užtikrins jų surinkimą ir perdirbimą, naudojant jas žaliava nuolat perdirbamiems produktams.

Ekologinius iššūkius paversti naujos ekonomikos varomąją jėga, dar vienas mano interesas šios kadencijos metu. Pažangių aplinkai draugiškų, ekologiškų verslų rėmimas, Lietuvai suteiktų unikalų pranašumą prieš kitas šalis, nelanksčias, delsiančias investuoti į neišvengiamai nauju standartu tampančias naujoves, ir suteiks naudą gyventojams. Panaudotą daiktą perdirbti, o ne mesti į sąvartyną, reiškia resursų taupymą, mažesnę taršą, ir atpigusius mokesčius gyventojams už atliekų tvarkymą. O intensyvi parama smulkiems ir vidutiniams verslams, lankstiems modernizuojantis žaliai, duos efektyviausią atsipirkimą ir naujas darbo vietas.

Ryžtingai laikydama teisinių priemonių kūjį, esu pasirengusi kiaurai pramušti sienas, stabdančias šią pažangą. Sienas, kurias sumūrijo ir akylai saugo socialiai neatsakingi verslo senbuviai, savo nenorą eiti su laiku ir tobulėti bailiai dangstantys skeptiškumu dėl naujųjų technologijų naudos. Tikiu, pavyks išjudinti šią pertvarką ir užkirsti kelią disponavimui pasenusiomis taršiomis priemonėmis, nesąžiningai pelnantis mūsų visų aplinkos ir sveikatos sąskaita, nutiesus slaptus dvokiančių nuotekų vamzdžius į jūra ar ežerus. Esu pasirengusi dėl to kovoti visa širdimi.

Mano prioritetų viršūnėje toliau liks rūpinimasis miškų sektoriaus problematika bei masinių kirtimų ribojimas. Jau registravau pataisą, draudžiančią užstatyti miesto parkų bei žalių zonų plotus, išsaugant jų estetinę ir ekologinę vertę žmonėms. Tai leis padaryti galą įžūliai miesto planų koregavimo praktikai. Pastaroji iki šiol leido neaiškiems veikėjams savo rankose susigrobti dideles parkų teritorijas, kuriose staiga iškyla pergrūsti daugiabučių ar dangoraižių kvartalai, ar brangūs viadukai į niekur. Sieksiu, kad žaliosios erdvės Vilniuje būtų puoselėjamos, plečiamos ir visapusiškai tvarkomos, o svarbiausia – patogios ir laisvai prieinamos visai visuomenei.

Kamščių, eismo, taršos, atliekų tvarkymo problemos; mokyklų, darželių plėtros ir prieinamumo sprendimai; renovacijos spartesnis ir ženklesnis skatinimas, užtikrinant visapusišką naudą, patogumą gyventojams, sugriežtinant darbų ir medžiagų kokybės ir kainos santykio reikalavimus rangovams; atsakingos daugiabučių techninės priežiūros reikalavimai administratoriams, užbėgant už akių tragiškoms balkonų griūtims; teritorijų aplink daugiabučius estetinio sutvarkymo rėmimas, plėtojant žaliąsias poilsio oazes aplink. Visa tai patenka į mano darbų kalendorių sekančioje Seimo kadencijoje. Tam, kad jau įgyvendintos, tačiau vis dar jaunos ekologinės iniciatyvos duotų norimų rezultatų, Seime būtina užtikrinti darbų tęstinumo principą. Tik tai leis visuomenei deramai įvertinti pilną jų potencialą ir naudą žmonėms.

Trupantis ir braškantis sovietmečio inžinerijos paveldas Vilniuje

Savivaldybės pareigūnės įsipareigojo inicijuoti ekspertinį vertinimą ir įpareigoti administratorius pradėti rimtus darbus. Tačiau patiems Savivaldybės atstovams taip pat privalu išeiti iš savo modernaus dangoraižio kabinetų ir nuolat kontroliuoti, vertinti ir priežiūrėti nusidėvinčių statinių būklę, nepasitikint atsainiom valdytojų pateiktom ataskaitom! O grėsmingą situaciją pasiekęs ne jau vienas trisdešimtmetį perkopęs masyvus sovietinės statybos statinys. Būtina užbėgti griūtims ir tragedijoms už akių! O dar geriau, neprileisti, kad pastatų būklė priartėtų prie avarinės. Esu pasiruošusi kelti šį klausima, spausti atsakingas institucijas žiūrėti rimtai ir nedelsiant inicijuoti problemos sprendimą.

Sukrečianti nukritusio balkono Lazdynų mikrorajone situacija, privertė rimtai sunerimti ir kitų daugiabučių grėsminga būkle Vilniuje. Reaguodama į pilietiškų Justiniškių gyventojų nusiskundimus ir jų stebimos pastatų būklės vertinimą, šiandien pasikvietus Vilniaus miesto savivaldybės statinių priežiūros atsakingas pareigūnes apžiūrėjome keleto ant ribos balansuojančių daugiabučių būklę.

Rimti įskilimai, aptrupėjimai sienose, nutrupėjusios, nukritusios masyvios apdailos detalės, ties tryliktu aukštu sumontuotų masyvių kabančių gelžbetoninių plokščių laikančiųjų konstrukcijų būklė visiškai neaiški. Jos kritimo atveju grėstų rimtais tragiškais padariniais. Labiausiai pribloškė vieno statinio balkonų išorėje išsikeroję berželiai. Akivaizdu, kad negalima delsti, juokauti, o būtina imtis veiksmų čia pat ir dabar! Valdininkai neturi žiūrėti pro pirštus ar stumti atsakomybę tik valdytojams. Būtina juos tuoj pat įpareigoti išjudinti šių pavojingomis pasekmėmis gręsiančių statinių rekonstrukciją!

 

Poezijos pavasaris Pilaitėje

Virginija Vingrienė dalyvavo renginyje Poezijos pavasaris Pilaitėje, skirtame 100-osioms Pauliaus Širvio gimimo metinėms paminėti.

Kaitri vasariška diena taikliai atspindėjo šios ryškios išskirtinės talentingos maištingos asmenybės, sakyčiau Lietuvos poezijos deimanto, charakterį. Gamtos prieglobstis ir medžių paunksmė seno Pilatės malūno teritorijoje buvo puiki vieta perteikti giliai širdį persmelkiančius šio poeto romantiškus posmus, o taip pat ir nūdienos kartos kūrėjų eiles. "Aš beržas, Lietuviškas beržas, su plieno dalgiu ant peties!"

Dar daugiau pakuočių pagal užstatą: nepakeliama našta ar nauda visiems?

Seime užregistruota iniciatyva į depozito sistemą įtraukti ne tik alaus ir gaiviųjų gėrimų, bet ir kitų alkoholinių gėrimų tarą. Lietuvoje įsitvirtinusi užstato sistema Europoje vertinama kaip pavyzdinė, tad kodėl nepasistengus dar labiau? Kodėl į taromatus negali iškeliauti ne tik vyno ir stipriųjų gėrimų buteliai, bet ir stiklainiai arba kosmetiniai buteliukai?

Diskutuoja Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisą siūlanti parlamentarė Virginija Vingrienė, „Žaliojo taško“ marketingo vadovė Asta Burbaitė, Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis, Trakų istorinio nacionalinio parko vadovas Gintaras Abaravičius.

Laidos įrašą galite išklausyti čia.

Tarptautinis menų festivalis "Vieną kartą Šilaičių karalystėje"

Virginija Vingrienė dalyvavo tarptautiniame menų festivalyje "Vieną kartą Šilaičių karalystėje".

Jau septintą kartą gražioje Dzūkijos sodyboje šurmuliavusiame festivalyje skambėjo ne tik naujausios poetų eilės, bet ir garbingai buvo paminėtas Karaliaus Žygimanto Augusto 500 metų jubiliejinis gimtadienis.

 

Dėkojame regininio organizatorei, nenuilstančiai entuziastei poetei, asociacijos "Menų sodas" prezidentei Danutei Ruseckajai už įkvepiantį renginį ir suburiančią, nuotaikingą kūrybinę šventę.

Virginija Vingrienė: džiaugiuosi, kad mano pradėtos iniciatyvos palaipsniui sėkmingai skinasi kelią Lietuvos įstatymuose

Su Seimo nare Virginija Vingriene kalbamės apie Seime įgytas patirtis, kompromisus, išdavystes ir asmenines savybes, padedančias pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Gerbiamoji Virginija, esate žmogus, turintis gražių tikslų ir kantriai siekiantis juos įgyvendinti. Prisiminkime, kokie siekiai Jus atvedė į politiką?

Pagrindine priežastimi žengti į politiką įvardinčiau siekį prisidėti prie valstybei svarbių sprendimų įgyvendinimo, žinant, kad galiu ir noriu daryti pokyčius reikiama linkme. Taip pat troškimą įrodyti, kad galima (ir reikia!) dirbti kitaip, nei dirba ne retai tipinis, visuomenėje pelnytai neigiamą stereotipinį įvaizdį suformavęs politikas. Vyliausi tapti ne tik sektinu pavyzdžiu, bet ir reabilituoti visuomenės požiūrį į politikus, atgaivinti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis. Kiek per ketverius kadencijos metus man tai pavyko padaryti – diskutuotina, tačiau galiu pasidžiaugti, kad susitikusi su rinkėjais dažnai išgirstu malonių komplimentų, įvertinančių mano pastangas. „Jei tik daugiau Seimo narių būtų tokių, kaip jūs“, laikydama mano ranką pasako močiutė ar garbaus amžiaus vyriškis Justiniškėse, jauna moteris Lazdijuose, dažnas pašnekovas gimtuose Druskininkuose ar jaunuolis Feisubuke, parašęs po mano straipsnio nuoroda, pasisakymu ar padėkodamas už operatyviai padėtą išspręsti problemą. Malonu, kad mano įdirbis lieka pastebėtas bent dalies Lietuvos žmonių. Tai įkvepia toliau atkakliai dirbti, nenuleisti rankų.

Tačiau visų pirma atėjau į Seimą vedina noro aukščiausiu sprendimų priėmimo lygmeniu realizuoti konkrečias idėjas aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valstybės tarnybos sferose. Džiaugiuosi, kad mano pradėtos iniciatyvos palaipsniui sėkmingai skinasi kelią Lietuvos įstatyminėje bazėje. Tai puikiausias įrodymas, kad viskas yra įmanoma ir pasiekiama, jei tik atkakliai, kryptingai sieki užsibrėžto tikslo, neieškai pasiteisinimų, nesiskundi dėl sutiktų kliūčių ar per menko kolegų palaikymo, ir tvirtai atlaikai ne visada pelnytas kritikos strėles. Pastaruoju metu tokių strėlių sulaukiu ir iš kolegų, tvirtinančių, kad dirbu ministerijos darbą – esą Seimo nariai turėtume tik „užduoti toną“, pagal kurį ministerija turi vykdyti pavestas užduotis. Tenka kantriai aiškinti, kad norint skubaus, efektyvaus rezultato, būtinas parlamentinis spaudimas, laužantis vidinius ministerijos darbo barjerus, nepagrįstus pasiteisinimus, jos klerkų baimę rizikuoti. Neketinau laukti, kol koks nors gerasis samarietis imsis šios iniciatyvos, todėl nusprendžiau šiuo spaudimu užsiimti pati. Kaip sakoma, „jei nori gerai atlikto darbo, imkis jo pats“.

Kurias iš savo idėjų per šią kadenciją Jums pavyko įgyvendinti?

Pavyko pasiekti, kad būtų uždrausta importuoti į Lietuvą deginimui skirtas atliekas. Kryptingai to siekiau nuo pat kadencijos pradžios. Liko patvirtinti ministerijos biurokratų ir atliekų degintojų atkakliai stabdomą pataisą dėl degintinų kiekių apribojimo iki 500 000 tonų, idant būtų atverti keliai atliekų perdirbimui, sumažinta tarša ir visiškai išskaidrintas atliekų tvarkymas. Pavyko pagaliau ištaisyti ydingo padangų sutvarkymo problemą – naujasis reglamentas privers dėvėtas padangas panaudoti kaip žaliavą kitiems paklausiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą bus sumokama perdirbėjams, pagaliau užkertant kelią tariamą atliekų sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinant pinigus už realiai nesutvarkytas, o miškuose ar paslėptuose sandėliuose paliktas padangų atliekas. Įsitikinti tokios praktikos žalingumu jau galėjome Alytuje, Trakuose, Šiauliuose įsiplieskus gaisrams... Tai, kad komitetui pritarus mano pataisai dėl aiškaus ir griežto sutvarkytos ir perdirbtos padangos apibrėžimo, rimtai sunerimo ir pradėjo skambinti iki šiol neskaidrią veiklą vykdę jų tvarkytojai, man aiškiai byloja, jog einu teisingu keliu.

Priimta ir jau įsigaliojo mano pataisa dėl mažosios renovacijos projektų. Pataisa numato kompensacijas gyventojams, nusprendusiems savo daugiabučiuose namuose pertvarkyti tik šilumos punktus ir šilumos perskirstymo sistemas, apsisprendžiant brangiai kainuojančią fasado ir kompleksinę renovaciją atidėti vėlesniam laikui. Tai leidžia gyventojams renovaciją vykdyti etapais, su galimybe vėliau gauti likusią valstybės kompensacijos dalį kompleksiškam daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimui ar radus pigesnį ir patogesnį variantą už savas lėšas susitvarkyti fasadą, stogus, langus.

Pritarta pataisai įtraukti Valstybinių miškų urėdiją į neprivatizuotinų objektų sąrašą, taip po įvykdytos urėdijų reformos sukūrus vieną įmonę užkirstas kelias bet kokioms prielaidoms, pagundoms ar užlėptiems ketiniams ateityje privatizuoti valstybei priklausančius miškus. Pritarta pluoštinių kanapių įstatymo pataisoms, įteisinančioms viso pluoštinės kanapės augalo perdirbimą, taip atveriant kelius ūkininkams ir kitiems verslo subjektams kurti didesnės pridėtinės vertės ir eksportui paklausius, pelningus produktus iš pluoštinių kanapių.

Galiausiai, išeinant iš COVID-19 pandemijos sukeltos krizės, pavyko iškovoti galimybę dvigubai didesne suma paremti po karantino Europos žaliojo kurso principus atitinkančia veikla užsiimančius verslus (tarp jų smulkaus remonto, nuomos, naudotų daiktų prekybos, dviračių gamybos, ekologines įmones), taip teikiant prioritetą pažangių, perspektyvių verslų rėmimui ir vystymui.

Kokie buvo pirmieji mėnesiai Seime? Kas suteikdavo stiprybės, o kas versdavo savęs klausti: ir ko aš čia ėjau?

Man niekada nekilo mintis, kad į Seimą buvo eita be reikalo. Aiškiai žinojau, kur atėjau, buvau pasiruošusi atlaikyti bet kokius išbandymus ir įveikti visas kliūtis. Tiesą sakant, darbą Seime įsivaizdavau būsiantį žymiai sunkesniu. Tačiau norėjosi greitesnio sprendimų priėmimo proceso, staigesnio rezultato, erzino ilgos, dažnai tuščios, savigyriškos kalbos ir niekur nevedančios diskusijos, orientuotos ne į produktyvumą, o dažnai naujų iniciatyvų užgniaužimą. Esu revoliucinės sielos žmogus, todėl kartais jaučiausi smaugiama tokių darbo sąlygų. Tačiau bėgant laikui supratau, jog neprivalau leistis palaužiama egzistuojančios tvarkos, išsiugdžiau kantrybę, ir nuo tada nesilioviau atkakliai ir užtikrintai dirbti savo siekių link. Stiprybės išmokau semtis iš užsibrėžtų tikslų pasiekimo, efektyvių rezultatų. Tais momentais jaučiamas pergalės skonis tapo puikiausia mano motyvacija kelti sau vis naujus tikslus ir nenuleisti rankų. Užtikrinta savo teisumu, galėjau drąsiai žengti toliau, žinodama, jog kovota buvo ne veltui. Kaskart įrodžiusi, kad ir vienas lauke gali būti pergalingas karys, priverčiau liežuvius prikąsti visus nuolat bambančius ir sistemos ydas apraudančius skeptikus. Tai manyje kurstė revoliucionierę ir neleido palūžti net akimirkomis, kai nesulaukdavau taip reikalingo kolegų supratimo ir palaikymo.

Kada pasijutote, kad Seime jaučiatės tvirtai? Galbūt prisimenate tą atvejį?

Meluočiau sakydama, kad čia niekada visai nesijaučiau trapiai ir neužtikrintai. Nors, į Seimą atėjau su pakankama patirtimi valstybės tarnyboje ir žinodama, kokiems iššūkiams turiu pasirengti, tačiau netrūko nemalonių staigmenų. Skaudžiausi būdavo susidūrimai su absurdiškomis, sveiku protu nesuvokiamomis kliūtimis, kurias buvau priversta įveikti. Buvau šokiruota, kiek daug tokių duobių ir barjerų mano kelyje padėjo mano iniciatyvų nesėkme suinteresuoti veikėjai. Dvasiškai sunkūs buvo ir momentai, kai tekdavo iš peties paplušėti, įtikinėjant net savo frakcijos kolegas. Būta nevilties akimirkų, skaudžių nusivylimų, dar skaudesniu nudegimų... tačiau visuomet laikiausi principo, kad suklupęs ir atsistoti pajėgęs žmogus yra stipresnis už tą, kuris niekada nebuvo parblokštas ant kelių. Iššūkiai užgrūdina, o kuo stipresne jų dėka tapau, tuo menkesnės šios kliūtis palengva ėmė atrodyti. Tebuvo laiko klausimas.
Viena įsimintiniausių akimirkų buvo didelio pasipriešinimo sulaukęs pats pirmasis mano  projektas dėl pakuočių užstato sistemos išplėtimo, įtraukiant vyno ir stipraus alkoholio tarą. Prekybininkų ir atliekų tvarkytojų puolimas buvo toks agresyvus, kad dalis kolegų net bandė mane perkalbėti atsitraukti, tačiau nors tribūnoje man buvo užduota daug suktų ir piktų klausimų bei pažerta menkai pagrįstos kritikos, atsilaikiau drąsiai ir profesionaliai. Mano, šviežiai iškeptos Seimo naujokės, pristatymas buvo įvertintas kaip labai stiprus, o projektui galiausiai buvo pritarta po pateikimo. Pasijaučiau neįveikiama. Šį pakylėjimą vainikavo ilgamečio Seimo nario, politikos vilko Algimanto Salamakino išreikšta pagarba: „Na bet tu ir kieta, atlaikei!“ Tai buvo didžiulis komplimentas man, galutinai užtvirtinęs mano ryžtą, kuris nuo tada nesiliovė augti ir daryti mane stipresne. Tikiu, kad kovoju ne veltui. Tokia jau aš – nepataisoma, nepailstanti optimistė.

Dirbant Seime, Jūsų siekių sąrašas neabejotinai pildėsi. Kokiomis problemomis, apie kurias anksčiau galbūt nesusimąstydavote, papildėte savo veiklos lauką?

Rūpinimąsi miškų sektoriaus problematika papildė žaibiškai mane į savo aktualijas įtraukęs atliekų sektorius, atvėręs akis netikėtoms jį jau ne pirmus metus kamuojančioms ydoms. Jis netruko tapti pagrindiniu mano veiklos prioritetu. Manau, kad šiame kovos fronte pavyko pasiekti tai, dėl ko daugelis praeityje paskubėjo nuleisti rankas. Padangų atliekų sutvarkymo tema jau tapo viena iš mano vizitinių kortelių; čia pasiekiau reikšmingų pergalių.

Naujoji Europos žaliojo kurso strategija, ekologinius iššūkius paverčiant naujos kartos ekonomikos varomąją jėga, tapo dar vienu mano interesu šios kadencijos metu. Žaliasis kursas yra orientuotas į technologiškai pažangių, ekologiškai ir socialiai atsakingų verslų skatinimą. Mano ir daugelio užsienio ekspertų vertinimu, tokių verslų puoselėjimas ir rėmimas Lietuvoje gali mūsų šaliai suteikti unikalų konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis, delsiančias investuoti į ateityje neišvengiamai nauju standartu tapsiančias gamybos technologijas. Pastaruoju metu siekiu, kad Lietuva pasinaudotų šia galimybe ir taptų kelrode žvaigžde kitoms regiono ekonomikoms, o gal net visiems Vakarams. Kai kam tai gali skambėti kaip idealistinė, gal net utopinė idėja, tačiau iš tiesų šis kursas yra grįstas labai paprastais, ir tuo genialiais, principais – aktyvesnis atliekų perdirbimas reiškia mažesnę aplinkos taršą, o parama smulkiesiems verslams, pajėgiems lanksčiau modernizuoti savo gamybines technologijas, duos efektyviausią investicinį atsiperkamumą, kurs naujas darbo vietas. Pati remiu tokius verslus kasdieniame gyvenime – štai, neseniai įsigijau estų gamybos suknelę, pasiūtą iš antrinių žaliavų tekstilės. Tai ne tik sparčiai madų pasaulyje populiarėjantis dizaino sprendimas, tačiau ir aplinkai draugiškas pirkinys, kurį sudėvėjus bus galima perdirbti į kitą gaminį, o ne mesti jį į sąvartyną. Tai puikus pavyzdys gamybos proceso, kuriuo turėtų būti grindžiama naujosios kartos pramonė, ką jau bekalbėti apie tokias fantastiškai skambančias, tačiau šiandien jau sėkmingai taikomas technologijas kaip žaliavų atgavimas iš naudotų padangų ar plastiko atliekų. Esu pasirengusi kūju griauti visas sienas, užstojančias mums kelią į šią technologinę pažangą – sienas, kurias sumūrijo ir akylai saugo nuo seno mūsų šalies pramonėje įsitvirtinę ir jau apsamanoti savo komforto zonoje spėję veikėjai, viešai reiškiantys skeptiškumą naujų technologijų atžvilgiu, bet iš tiesų viso labo bijantys keistis kartu su laikais, ir linkę toliau semtis pelną mūsų visų aplinkos sąskaita. Viliuosi jėga išjudinti technologinę mūsų pramonės modernizaciją, ir užkirsti kelią tolesniam disponavimui pasenusiomis, taršiomis ir nenašiomis gamybos bei perdirbimo priemonėmis. Esu pasirengusi dėl to kovoti visa širdimi.

Žinau, kad visada stengiatės maksimaliai atsiduoti savo iškeltiems tikslams, tačiau vieni darbai pavyksta geriau, kiti – prasčiau. Kokius savo darbus vertinate geriausiai ir kodėl?

Geriausiai vertinu tuos darbus, kurie pasiekė apčiuopiamą rezultatą. Tai iškovotas padangų tvarkymo išskaidrinimas, uždraustas degintinų atliekų importas, pirmieji žingsniai žaliojo kurso principus atitinkančių verslų skatinimo link. Blogai vertinu tai, kad nepavyko sustabdyti perteklinių atliekų deginimo jėgainių statybos. Vienos iš šių trijų jėgainių mums tikrai nereikėjo, tačiau Aplinkos apsaugos komitete atliekų degintojų lobizmas buvo stiprus ir koordinuotas, gavęs palaikymą Aplinkos ministerijos klerkų gretose. Kaip revanšas už šią nesėkmę, dienos šviesą, manau, dar išvys mano projektas dėl degintinų atliekų kiekių apribojimo, ir šį stabdį žiedinės ekonomikos link mes įveiksime. Nepavyko išplėsti ir pakuočių tvarkymą išskaidrinusios taros užstato sistemos, įtraukiant į ją likusią stiklinę tarą. Čia taip pat nepasiduodu – teiksiu naują projektą, ir dar kartą suremsiu ragus su prekybininkais, atliekų tvarkytojais ir alkoholio pramonės atstovais, kurių spaudimo dalis kolegų Aplinkos apsaugos komitete neatlaikė. Galbūt šį kartą įkvėpsiu juos neišsižadėti viešojo intereso ir valingai pasipriešinti lobistams.

Politika – derybų ir kompromisų menas. Ar per šią kadenciją teko eiti į kompromisus? Ar tie kompromisai atitiko Jūsų lūkesčius?

Be kompromisų tikrai nebuvo apsieita. Sunkiausi jų yra tie, kurie prasilenkia su mano tikslais, charakterio savybėmis, idėjomis, principais. Gailiuosi pamynusi savo sąžinę ir kompromisiškai nusileidusi dėl Urėdijų reformos, kurios eigoje buvo padaryta daugybė klaidų... Daug ką buvo galima spręsti kitaip, užkertant kelią miškų kirtimų didėjimui, bet nepagerinusiam miškų priežiūros, miškininkų darbo rezultatų, o juo labiau jų motyvacijos, nors žadėta kelti atlygį, bet ženklią naudą gavo tik aukščiausi vadovai. Tačiau kompromisai ne visada reiškia pasidavimą – kartais tai tik taktinis, strategiškai naudingas atsitraukimas, leidžiantis mobilizuoti papildomus išteklius ir grįžti į kontrataką. Į kai kuriuos kompromisus apskritai atsisakau leistis, ypač kai kompromisinis sprendimas prieštarauja mano pamatinėms vertybėmis ir įsitikinimams – turiu savo raudonas linijas, kurių niekada neperžengiu. Galiausiai, kai kuriais atvejais maniau einanti į pagrįstą, santykinai priimtiną kompromisą, tačiau greit supratau, jog buvau apgauta... Tai jau ta šlykščioji politikos pusė, dažnai šaržuojama ir peikiama plačiojoje visuomenėje. Politikams derėtų laikytis savo pažadų, duodamų tiek kolegoms, tiek rinkėjams. Apmaudu, kad šiandien vis dar yra to nesuprantančių politikų, kuriems užsibrėžti tikslai pateisina visas įmanomas veikimo priemones. Taip pasielgusiems savo bendradarbiams esu negailestingai kritiška, ir į derybas su jais nebeinu.

Yra posakis: apsaugok, Viešpatie, nuo draugų, o nuo priešų pats apsiginsiu. Ar teko įsitikinti šio posakio teisingumu?

Tikrai teko – ir ne tik politikoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Juk būna, kad išduoda net artimiausi draugai... Politikoje dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie pataikauja ir dalija saldžiausius komplimentus, už nugaros slėpdami peilį. Draugai priešais ypač linkę virsti artėjant ir rinkimams, kai politiniuose ešelonuose įsigali džiunglių taisyklės. Vos pradėjus kadenciją, vienas ilgus metus Seimo kanceliarijoje dirbęs draugas perspėjo mane: „Artėjant rinkimams, kitų frakcijų atstovai taps tavo konkurentais, o tavo frakcijos kolegos – priešais“. Nepaisant šio perspėjimo, jau spėjau nemaloniai nustebti, įsitikindama šių žodžių išminimi. Norėtųsi, kad politikoje būtų konkuruojama idėjomis ir nuveiktais darbais, o ne kumščiais kovojant tik dėl privilegijos ketverius metus sėdėti minkštoje kėdėje ir sinchroniškai spaudyti mygtukus.

Politika neatsiejama nuo išdavysčių. Ko patirtis Seime išmokė Jus?

Išdavystė neišvengiamai reikalauja, kad egzistuotų tam tikri lūkesčiai ir koks nors prisirišimas prie asmens ar idėjos. Išmokau neprisirišti, nebesikliauti pažadais ir netikėti žmonėmis, kurie savo pažadus praeityje jau sulaužė. Kaip sakoma, „apgauk mane kartą – būsi kaltas; apgauk dukart – kaltas būsiu pats“. Taigi išmokau priimti karčią politikos realybę ir nebepuoselėti naivių lūkesčių politikų atžvilgiu. Tai vertinga pamoka. Tikėti gali tik savimi ir eiti savo keliu, o jei kam bus pakeliui, tie pakeleiviai, vedini abipusio intereso, noriai su tavimi bendradarbiaus. Tai pragmatiška, gal net emociškai šalta, tačiau kitoks veikimas šiandienos politikoje yra beveik neįmanomas.

Prieš tapdama politike, magistrantūrą studijavote Vokietijoje, Martino Liuterio vardo Halės Vitenbergo universitete. Studijų kryptys – ekonomika ir ekologija. Kaip manote, ar ekologiška aplinka gali rastis ir egzistuoti be žmogaus vidinio ekologiškumo?

Bijau, kad negali. Viskas priklauso nuo mūsų vidinių nuostatų. Galime pasipuošti žaliausiais plakatais ir skanduoti lozungus apie perspektyvias idėjas, bet jei stokosime dvasinio elologiškumo, net geriausiai skambančios idėjos pasitarnaus tik savanaudiškiems tikslams, iškreipiant ir sau patogia linkme pakreipiant pačią idėją. To pavyzdžių šiandien apstu. Politikoje privalu išugdyti natūralią pagarbą viešajam interesui, o vidinį ekologiškumą kitiems įkvėpti savo pačių asmeniniu pavyzdžiu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė. Skambėti nustoję rūšiavimo varpai liudija sėkmingos depozito sistemos pergalę

Pakrantes nuo besimėtančių butelių išvaliusi užstato sistema sulaukė įspūdingos sėkmės ir reikšmingai paskatino šalies piliečius aktyviai rūšiuoti; Lietuvos depozito sistemos laimėjimai sulaukė net tarptautinio įvertinimo.

Šie puikūs rezultatai tapo stipria paskata sistemą plėsti toliau. To svarbą pabrėžė ir užsienio šalių mokslininkai, rekomendavę depozituoti ne tik gėrimų, bet ir kosmetikos, konservų pakuotes bei vienkartinius indus. Visgi, iniciatyva į taromatus įvesti vyno ir stipraus alkoholio tarą sulaukė itin aršaus prekybininkų, alkoholio pramonės ir atliekų tvarkytojų pasipriešinimo; dalis kolegų Seimo Aplinkos apsaugos komitete, panašu, palūžo po šiuo spaudimu, ir mano inicijuotą projektą atmetė.

Tačiau tai toli gražu ne priežastis nuleisti rankas – projektas bus pakartotinai svarstomas Seime, o pati dėsiu visas pastangas, kad jis sėkmingai ir pergalingai įsigaliotų.

Patobulinta Pakuočių atliekų įstatymo pataisa siekiama išplėsti užstato sistemą įtraukiant į ją visas stiklo, plastiko pakuotes, taip pat skardines, įskaitant visų alkoholinių gėrimų – vyno bei stipraus alkoholio – butelius, kitas užstato sistemoje neįtrauktas pakuotes (nuo 100 ml iki 3 l talpos tarą). Greta teigiamo ekologinio poveikio, vyno ir stipraus alkoholio butelių įtraukimas į depozito sistemą leistų efektyviau sekti nelegalaus alkoholio srautus ir išskaidrintų pakuočių atliekų tvarkymą.

Šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja gėrimų PET buteliukai, skardinės ir dalis stiklo pakuočių. Įtraukta ir dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo pakuočių. Į šiuo metu veikiančią sistemą tara buvo įtraukta atsižvelgiant į joje talpinamą produkciją, nepaisant to, kad aplinką teršia tai pakuotė, o ne jos turinys.

Svarbu pabrėžti, kad pati užstato sistema tarnauja pakuočių pirminio rūšiavimo ir sutvarkymo tikslams, siekiant aplinkosauginio, socioekonominio bei estetinio efekto. Todėl naująja pataisa į sistemą įtraukiamos pakuotės yra atsiejamos nuo jose talpinamo produkto, kas – keista ir absurdiška – iki šiol nebuvo padaryta, ir sistemoje dalyvavo tik specifinių gėrimų tara.

Vienas esminių pataisos tikslų – dar labiau skatinti pirminį atliekų rūšiavimą ir perdirbamą, naudojant pakuotes kaip žaliavą kitiems produktams gaminti. Taip būtų įgyvendinami Europos Komisijos mums iškelti ambicingi žiedinės ekonomikos tikslai, kuriais numatoma iki minimumo sumažinti į sąvartynus išvežamų ir deginamų atliekų kiekį, ne mažiau kaip 75 proc. jų perdirbant ar panaudojant pakartotinai. Bus tausojami ištekliai, saugoma aplinka, sudaromos sąlygos Lietuvoje kurtis pažangiems verslams.

Svarbiausias tokios politikos formavimo veiksnys – gyventojų ekologinio sąmoningumo ugdymas. Tačiau Lietuvoje daugiamilijonines investicijas kainavusi konteinerinė atliekų rūšiavimo (varpelių) sistema kelią skinasi itin sunkiai, ir per keliolika metų davė vos 50 proc. rūšiavimo efektyvumą. O štai taromatų sistema lūkesčius viršijo vos per du pirmus savo gyvavimo metus, užtikrindama 92 proc. grįžtamumą.

Papildomai įtraukus vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą, ženkli stiklo pakuočių dalis taptų depozituojama, o tai reikš ir žymiai efektyvesnį šių atliekų, po didžiųjų švenčių vis dar nusėjančių pakrantes ir miškus, sutvarkymą.

Būtina pabrėžti, kad šiandien net 60 proc. tokios taros keliauja į buitinių atliekų konteinerius, taip didindamos ne tik sąvartynų turinį, bet ir atliekų tvarkymo kaštus gyventojams, o juk stiklą taip nesunku paversti nauja žaliava! Sistemą papildžius 250–300 mln. vienetų pakuočių, išsispręstų 45–50 tūkst. tonų stiklo atliekų surinkimo ir tvarkymo problema.

Tai ženkliai pagerins atliekų rūšiavimo būklę Lietuvoje ir reikalaus tik nežymaus dabartinės neefektyvios, nepopuliarios, ydingos ir numatyto rezultato nedavusios konteinerinės atliekų tvarkymo sistemos pakeitimo.

Kad ir kaip ilgai ji lieka naudojama, probleminis pakuočių atliekų tvarkymas niekaip nepajuda iš mirties taško, atliekų tvarkytojams nuolat žarstantis pasiteisinimais ir vis prašant suteikti daugiau laiko susitvarkyti; valstybei nusileidus, tvarkytojų pažadai ir toliau lieka neištesėti, o bevaisiam trypčiojimui vietoje taip ir nėra užkertamas kelias. Šio dvejojimo akivaizdoje, po daugiabučių langais aplink rūšiavimo varpelius lėtai, bet užtikrintai kaupiasi sąvartynai, varpelius periodiškai užpildant netinkamai išrūšiuotomis atliekomis.

Įspūdingas depozito sistemos efektyvumas leidžia tvirtinti, kad atliekas rūšiuoti tikrai galime ir mokame, turėdami tam tinkamą motyvą; ir nieko blogo, jei tas motyvas yra grynai finansinis – juk svarbiausia pats rezultatas. O net jei dalis gyventojų nerūšiuoja, pakrantėse išmesdami depozituojamą tarą, jie netiesiogiai pasidalina pinigas su tais, kurie tas paliktas pakuotes surenka ir pristato į taromatus. Tai nematoma, tačiau svarbi, ekonomiškai ir socialiai teisinga šios sistemos pusė.

Visgi pasiūlymas išplėsti sistemą sulaukė milžiniško prekybininkų, atliekų sektoriaus ir alkoholio pramonės pasipriešinimo. Labai gaila, kad dalis kolegų iš Aplinkos apsaugos komiteto neatsilaikė prieš šį spaudimą ir atmetė ankstesnį mano projektą dėl depozito sistemos; projektas bus pakartotinai svarstomas Seimo posėdžio metu, kur šis komiteto sprendimas vis dar gali būti pakeistas.

Juokingiausia, kad sistemos išplėtimui prieštaraujama toli gražu ne dėl aplinkosauginio ar vartotojų intereso, o dėl nusistovėjusių atliekų tvarkymo verslų įpročių, taip realiai ir nepagrindžiant pareiškimų, jog užstato sistemos išplėtimas turės kokių nors žalingų padarinių – bent jau neteko girdėti nė vieno įtikinančio argumento. Pastabos apie triukšmą ir nemalonius kvapus skamba itin silpnai; nesunkiai išsprendžiama ir reguliariai akcentuojama vietos prekybos centruose ar šalia jų stoka.

Juo labiau, kad projekte numatomas racionalus pereinamasis laikotarpis (net iki 2024 metų!) iki esami taromatai bus pakeisti tobulesniais. Pažangus, lankstus verslas visada ras išeitį ir sprendimą, jei tik noriai priims tobulėjančias technologijas ir liks dinamiškas bei konkurencingas. Juo labiau, kad skaitmeninė taromatų turinio apskaita labai išskaidrina atliekų surinkimą ir sutvarkymą. Tą aiškiai patvirtino ir Aplinkos ministerijos užsakyta studija. Gal tai ir būtų viena rimtų priežasčių, kodėl taip gulamasi kryžiumi prieš užstato sistemos plėtrą?

Galiausiai, prekybininkų kalbos apie tai, jog dabartinė užstato sistema atrodo sėkminga tik todėl, kad į ją iki šiol buvo įtrauktos tik labai tikslingai pasirinktos ir prie konkrečių produktų pririštos pakuotės, gali būti paneigiamos sėkmingais užsienio šalių praktikos pavyzdžiais, daugeliu atžvilgiu net sėkmingesniais nei Lietuvoje; Suomija, į savo užstato sistemą jau kuris laikas įtraukusi vyno bei stipraus alkoholio tarą, stiklo atliekų sutvarkymu lenkia Lietuvą (89 proc. Suomijoje, 82 proc. depozituojamos ir 48 proc. surinktų varpeliuose Lietuvoje).

Todėl šiandien verta kelti klausimą: ar bijosime toliau eiti neišbandytu, tačiau pirmuosiuose žingsniuose jau pasitvirtinusiu efektyviu, skaidresniu ir perspektyviu keliu? Verslui derėtų prisiminti, kad sėkmė lydi tuos, kurie, susidūrę su nauju iššūkiu, ne klausia „Kodėl?“, o užtikrintai ištaria „Kodėl gi ne?“. Verskime iššūkius galimybėmis! Ši situacija labai įkvepia, ir net įpareigoja, kovoti už depozito sistemos išplėtimą ir toliau, ir galiausiai kaip reikiant iš sąstingio taško išjudinti itin opią ir ydingą pakuočių atliekų rūšiavimo ir tvarkymo problemą Lietuvoje. Negalima atsitraukti ir nenuleisiu rankų! Būtina dėl to eiti iki galo!

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Padangos perpjovimas – dar ne jos perdirbimas

Diskusijos, kada padangos atliekos gali būti vadinamos perdirbtomis, artėja prie konkrečių sprendimų. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pritarė Virginijos Vingrienės pataisai, sugriežtinančiai padangų tvarkymo reikalavimus. Pasak jos,taip bus užkirstas kelias fiktyvių, sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinus finansavimą už tvarkymą, realiai padangų nesutvarkant, o kaupiant, šalinant miškuose ar net sukeliant gaisrus. Patvirtinus įstatymą perdirbtomis padangomis bus laikomi tik iš jų pagaminti konkretūs paklausą turintys produktai ar pakeistos formos žaliava, tinkama šiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą būtų apmokama.
Taigi Seime kelią skinasi pataisos, numatančios, kada padangos būtų laikomos perdirbtomis, o kada – tik sutvarkytomis. „Pritarus pataisoms, perpus perpjautos ar supresuotos padangos nebebūtų laikomos perdirbtomis“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Komiteto posėdyje dalyvavusi Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiutė žadėjo, kad netrukus bus baigtas derinimas ir aplinkos ministras pasirašys du įsakymus dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų bei taršos leidimų išdavimų, kurie padės labiau kontroliuoti padangų tvarkymą.
 „Į Lietuvą ateina naujos technologijos, ruošiamasi perdirbti ir gaminti gaminius iš perdirbtų atliekų. Lietuvoje jau yra verslo, kuris yra pasiruošęs gaminti ir žaliavą, ir produktus. Kol kas perdirbimas dažniausiai tik deklaruojamas, o sena įranga gaminama prasta ir žemos kokybės produkcija“, – dėmesį į pokyčius atliekas paverčiant žaliava atkreipia Seimo narė Virginija Vingrienė.

Dabar leidimus apdoroti naudotas padangas turi apie 440 įmonių. Iš jų kelios padangas perdirba.  „Akmenės cementas“ jas degina ir gamina energiją.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Pilaitės Nadruvos parko likimas klaidžioja tarp nesuderintų teisės aktų

Prieš kelias dienas Seime Aplinkos apsaugos komitete Virginijos Vingrienės iniciatyva parlamentinė kontrolė aiškinosi Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, apginant jį nuo užstatymo daugiabučiais, galimybes.  „Bendrajame plane šio sklypo teritorija patvirtinta rekreacine žaliąja erdve ir jokia statyba negalima. Tuo tarpu sklypai suformuoti ir nuosavybės teise grąžinti žemės savininkams,  neatsižvelgiant į šios teritorijos visuomeninę paskirtį ir valstybės išperkamos žemės statusą, – teigia Seimo narė Virginija Vingrienė.

 Jos teigimu, tokiems atvejams turi būti pagaliau užkirstas kelias, o tam pasitarnauja Konstitucinio teismo sprendimas, kuriame aiškiai pasakyta, kad jei grąžinat žemę nuosavybės teise privatūs interesai susikerta su visuomenės interesais, savininkams turi būti kompensuojama ar atlyginama teisės aktais nustatytomis priemonėmis kitu būdu. „Visuomeninis interesas turi būti svarbesnis už asmeninę atskirų piliečių naudą ir nediskutuotinai privalo būti apsaugotas. Juo labiau negali būti toleruojama neskaidri praktika, kuomet patrauklioje vietoje esantys žemės sklypai piktybiškai suformuojami, nepaisant jau įteisintų žaliųjų erdvių, gatvių ar kitų visuomeninės paskirties objektų, nors savininkų protėviams grąžintini sklypai buvo visai ne toje vietoje ar net ne toje vietovėje. To ir siekiame. Šis klausimas turi būti išspręstas visuomenės naudai. Tebus tai pirmas žingsnis sisteminiam šios problemos sprendimui“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Visuomenės susirūpinimas parko likimu kilo, kai jau privačia žeme tapusiame parkelyje imtasi išmontuoti vaikų žaidimų aikštelę ir buvo paskelbti investuotojų planai statyti ten aštuonių aukštų sugrūstus daugiabučius. „Vilniaus Pilaitės gyventojai dažnai skundžiasi, kad gausiai daugiabučiais užstatyme rajone trūksta žaliųjų erdvių. Tad nieko stebėtino, kad parko išsaugojimu suinteresuota nemažai pilaitiškių“, – sako Virginija Vingrienė.

„Šis parkas – tai žalia erdvė, apsodinta medžiais. Ją dar sovietmečiu įkūrė Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo bendrija „SALEKS“. Ten kažkada, kai Pilaitėje statė pirmuosius namus, stovėjo statybininkų vagonėliai, teritorija buvo apleista, tad sumanyta sutvarkyti ją ir paversti atviru parku. Pastaraisiais metais sklypu kaip sporto aikštynu naudojosi ir šalia esančios privačios krikščioniškos gimnazijos bendruomenė, mėgo ir Pilaitės gyventojai. Vis dėlto Vilniaus miesto savivaldybė, raminusi gyventojus, kad parkas šioje vietoje išliks, jo neįteisino. Kaip sako Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė, savivaldybė nespėjo įteisinti ir Nacionalinė žemės tarnyba grąžino šią žemę kaip privačią nuosavybę“, – apie parko atsiradimą ir  jos virtimą privačia teritorija rašė 15min.lt.

 „Kaip gyventojus informavo Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vytautas Mitalas, savivaldybė nebegali išpirkti šio sklypo, tačiau jame negalimos statybos tiek pagal senąjį Bendrąjį planą, tiek pagal naujai rengiamą, nes ji fiksuojama kaip žalioji zona. Tuo pačiu vicemerą stebina, kaip Nacionalinė žemės tarnyba,  nekreipdama dėmesio į jokius savivaldybės patvirtintus ar ruošiamus tvirtinti planus, sugrąžino žemę“, – situaciją apibūdina Seimo narė Virginija Vingrienė.

 

„1989 metais savivaldybė pritarė jaunimo gyvenamojo komplekso teritorijos suplanavimui detaliajam planui ir buvo suteiktas apie 42,8 ha plotas Vilniaus rajono Salotės kaime. Šis potvarkis galioja iki šiol. Vienoje sklypo vietoje maždaug 3 ha ploto teritorijoje buvo numatyta įrengti parką. Parkas buvo tvarkomas pačios bendruomenės iniciatyva, buvo pasodinti medžiai, paskaičiuota, kad medžių sodinimo investicijos siekė 100 tūkst. litų. Parko sutvarkymas dar 300 tūkst. litų atsiėjo. Bendruomenė aktyviai įsitraukė į parko tvarkymą, tuo labiau, kad tiek bendrajame, tiek detaliajame plane ši teritorija numatyta kaip žalioji zona, – apie ankstesnius dokumentus ir bendruomenės veiklą  kalba Seimo Narė Virginija Vingrienė. – Tačiau 2006 metais Nacionalinė žemės tarnyba šaltakraujiškai nusprendė grąžinti savininkams šį plotą. Nuosavybę susigražinę savininkas sklypą jau yra pardavęs kitiems savininkams, kurie ir siekia pelningai investuoti, tačiau bendruomenė norėtų išsaugoti parką. Jis jiems tikrai labai svarbus.“

„Kaip teigiama Nacionalinės žemės tarnybos pateiktame komentare, teritorija tarp Bitėnų  ir Salotės gatvių patenka į Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją ir nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu, t.y. žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose“, – skelbiama 15min.lt.

„Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje dalyvavęs sklypo savininkams atstovaujantis Šarūnas Vaineikis teigė, kad savininkai pasirengę bendruomenei palikti apie pusę parko teritorijos. Savininkai prašo, kad ant parko šlaitų atsirastų didesnės galimybės statybai su sąlyga paliekant dalį jų sklypo bendruomenės poreikiams.  Taip pat savininkai, pasak atstovo, ketina šioje teritorijoje sukurti infrastruktūrą – įrengti keliukus, pastatyti suoliukus. Sukurta infrastruktūra būtų  visos Pilaitės bendruomenės laisvai prieinama teritorija.  Galėtume suteikti apie 50 proc. sklypo teritorijos bendruomenės poreikiams“, – kalbėjo Š.Vaineikis.

„Tačiau kokios gali būti derybos, kai sklypas yra rekreacinė zona, kurioje jokios statybos negalimos. Viena, ką gali savininkai padaryti – užsitverti savo nuosavybę ir taip apleisti šabakštynais. Bet kokia iš to nauda, kai šiandien bendruomenė šį 3 ha parką tvarko, nuolat nušienaudami pievelę ir prižiūrėdami medžių parką išlaiko vaizdingą teritoriją. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas siūlo savivaldybei su savininkais surasti racionaliausią kompromisinį kelią, tinkamą abiem pusėms. Vienas kelių – mainai. Savininkams perduodant analogiško dydžio, besiribojantį apleistos, krūmynais apaugusios valstybinės žemės sklypą, kur būtų dar ir sutvarkyta teritorija, o parką paliekant visuomenės reikmėms. Bet kuriuo atveju, valdininkų klaidos niekaip neturi būti pateisinamos ir toleruojamos, o sklypą įsigiję savininkai tikrai žinojo kokia jo paskirtis. Bėda, kad buvo tikimasi sėkmingai apeiti įstatymo nuostatas, bet tam pagaliau turi būti užkirstas kelias“, – teigia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.

Parengė Karolina Baltmiškė
Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimas siekia uždrausti perpus perpjautas ar supresuotas padangas laikyti perdirbtomis

Aplinkos apsaugos komitetas šiandien pritarė mano pataisai, sugriežtinančiai padangų tvarkymo reikalavimus. Taip bus užkirstas kelias fiktyvių, sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinus finansavimą už tvarkymą, realiai padangų nesutvarkant, o kaupiant, šalinant miškuose ar net sukeliant gaisrus . Patvirtinus įstaymą perdirbtomis padangomis bus laikomi tik iš jų pagaminti konkretūs palausą turintys produktai ar pakeistos formos žaliava, tinkama šiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą būtų apmokama.

Daugiau skaitykite: 15min.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.