Apskrito stalo diskusijos "Automatizuoto pakuočių rinkimo kaimo vietovėse galimybės" protokolas

APSKRITOJO  STALO DISKUSIJA

 „AUTOMATIZUOTO PAKUOČIŲ RINKIMO KAIMO VIETOVĖSE GALIMYBĖS“

PROTOKOLAS

2018 m. spalio 1 d. Nr.
Vilnius
(Seimo I rūmai, 3 aukštas, Konstitucijos salė)

Susitikimo iniciatorė/pirmininkė – Virginija Vingrienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija),

Susitikimo sekretorė – Angelė Šarlauskienė

Susitikimo trukmė:  11 val. 00 min.  – 14  val. 40 min.

Susitikimo dalyvių skaičius – 15:

Algimantas Bakas – VšĮ „Užstatas“ vadovas,

Agnė Bagočiutė  – Aplinkos ministerijos atstovė,

Saulius Galadauskas – VšĮ „DESA“ vadovas, Lietuvos aludarių gildijos atstovas,

Rima Galvydienė – UAB „Alūnė“ atstovė,

Konstantinas Iljasevičius – Inžinerinės ekologijos asociacijos atstovas,

Eimutis Radžvila – Nepriklausomų prekybos įstaigų asociacijos atstovas,

Raimonda Raudoniūtė – Nepriklausomų prekybos įmonių atstovė, Jurbarko rajono verslininkė,

Karolina Rimskytė – Lrytas žurnalistė,

Česlovas Pupkus – UAB „Alūnė“ atstovas,

Zita Sorokienė – Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narė, Jurbarko verslininkų organizacijos pirmininkė,

Rimantas Šerkšnas – „Aibės“ tinklo, MTLT valdybos atstovas,

Gintaris Stoškus – Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys,  Jurbarko rajono Verslininkų organizacijos pirmininkas,

Gintaras Varnas – VšĮ „USAD“ atstovas,

Laura Zukė – Aplinkos ministerijos atstovė.

     Apskrito stalo diskusijoje „Automatizuoto pakuočių rinkimo kaimo vietovėse galimybės":

1)   tartasi, kaip kaip tobulinti depozitinių pakuočių surinkimo ir užstato grąžinimo kaimuose klausimą;

2)   diskutuota apie dabartinės depozito sistemos problemas, ekonominius sistemos išplėtimo stipraus alkoholio tara aspektus ir tikėtiną naudą;

3)   dalintasi inovatyviomis idėjomis, pavyzdžiui, mobiliųjų taromatų naudojimas.

SVARSTYTA:

1) V. Vingrienė nurodė priežastis, kodėl kilo būtinybė susitikti ir diskutuoti. Ji priminė apie Lietuvoje 2016 metais pradėta įgyvendinti gėrimų pakuočių užstato susigrąžinimo sistema, tad diskusijai buvo pakviesti šios sistemos pagrindiniai dalyviai: gamintojai, prekybininkai, jos priežiūros administratoriai, Aplinkos ministerijos bei aplinkosaugos bendruomenių atstovai dėl pakuočių surinkimo ir patogaus užstato susigrąžinimo klausimų kaimuose ir visos šios sistemos problemų ir jos tobulinimo galimybių, kartu pažymėdama, kad susitikti ir pasitarti iš dalies paskatino ir jos revizuota ir užregistruota po pateikimo dėl depozito sistemos išplėtimo „Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekto“ pataisa,  siūlanti panaikinti pareigą (paliekant teisę) kaimo vietovių pardavėjams priimti rankiniu būdu grąžinamas daugkartines ir vienkartines pakuotes, o daugkartinės ir vienkartinės pakuotės užstato sistemų administratoriams nustatyti pareigą užtikrinti, kad kiekvienos kaimo vietovės seniūnijos teritorijoje veiktų bent vienas automatizuoto (nedalyvaujant žmogui) daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo bei užstato grąžinimo įrenginys. Šiai pataisai pritarta 2017 metų balandžio mėn. po pateikimo. Ji dar nėra apsvarstyta Seimo Aplinkos apsaugos komitete, nors dėl šio projekto jau gauta tiek Lietuvos Vyriausybės išvada, tiek kaštų analizė, kaip ši patobulinta sistema veiktų. 

Iš dalyvavusių smulkiųjų prekybininkų atstovų R. Šerkšno, R. Raudoniūtės, G.Stoškaus pasisakymų paaiškėjo, su kokiomis su ženkliomis problemomis šiuo metu susiduriama, kuomet užstato pakuotės renkamos rankiniu būdu. Pirmiausia susiduriama su kryžmine tarša, kurios mažoje parduotuvėje, kaip ir būtų besistengiama, kokie plovikliai būtų naudojami, higienos problema lieka ženkli. Pardavėjoms tenka tomis pačiomis rankomis priimti tarą ir paduodi kitas prekes. Kita nemažiau svarbi problema: surinktos taros vietos sandėliavimui trūkumas, o daugkartinio užstato operatorių siūlomi papildomai konteineriai ne visada praverčia, nes neatsiranda jiems pastatyti vietos ir kyla problemų dėl jų pastatymo vietos derinimo su savivalda, arba net nežinoma apie tokią galimybę. Jei grąžinamos taros kiekiai ne tokie dideli, tai stiklinės taros svoris nemažas, o jei dar būtų išplėsta užstato sistema vyno ir stipriųjų gėrimų pakuotėmis, tektų papildomai pardavėjoms savo rankomis labai nemažą svorį kilnoti. Smulkiųjų prekybininkų netenkina ir per mažas užmokestis bei diskriminacija, kai už tokį darbą, o kartais ir sunkesnį ir atliekama rankiniu būdu, palyginti su didžiaisiais centrais, kuriuose įrengti taromatai, net 3 kartus skiriasi įkainiai ten surenkamai stiklo tarai. Tai apsprendžia nuleidžiamos diskriminacinės sutartys, keliančios praktika nepamatuotas sąlygas, numatančios dideles baudas, nes derybinių galių mažesnieji prekybininkai neturi ir tai juos veda į neviltį, nes kai kurių reikalavimų įvykdyti neįmanoma, pavyzdžiui surenkamų pakuočių švaros, nes ne visos pakuotės gražinamos su kamštukais. Smulkiųjų prekybininkų atstovei iš Jurbarko R. Raudoniūtei nesuvokiama pati daugkartinių pakuočių užstato centruose atliekama apskaita, kai fiksuojamas ne toks kiekis, kokį prekybininkai išsiuntė, o toks, kokį užstato sistemos administratorius sugalvoja suskaičiuoti. Jai taip pat nesuprantamas pranašumas taromatų didžiuose prekybos centruose, kai mažose parduotuvėse, kur tokios įrangos nėra ir darbuotojai pakuotes surenka rankomis, supakuoja į maišus ir perduoda trečiajam šios sistemos dalyviui – logistikai – , kuris negarantuoja kokybiško pervežimo į minėtos apskaitos centrą, bet jų darbuotojams yra ženkliai brangiau apmokamas, kai tuo tarpu nuostolių dėl galimo dūžio transportuojant pakuotes neskubama padengti ir tenka ilgai įrodinėti, kad tai ne jų kaltė ir tik išimtinais atvejais pavyksta pasiekti, dažniausia tik pateikus butelio ar buteliuko nuotrauką, ir tik tada nuostoliai padengiami. Ji paminėjo, kad neretai ir gamintojai už sugrąžintas pakuotes verčia, kartais net metus laukti, kol bus atsiskaitoma ir tai trikdo mažųjų prekybininkų darbą. Jos nuomone, jei bus plečiama užstato sistema ir kitokių gėrimų pakuotėmis, mažųjų prekybininkų problemos tik padidės, nes jau dabar pasitaiko, kad smulkieji prekybininkai dėl jiems primestos dalyvauti užstato sistemoje naštos, baimindamiesi rizikos ir vengdami didesnių nuostolių, didžiąją dalį surenkamos taros patys veža į miestus ir priduoda į taromatus ir taip prisideda prie didžiųjų prekybos tinklų pelno. Verslininkė pastebėjo: Greta atsiranda nevienodos sąlygos kaimo gyventojams patogiai dalyvauti užstato sistemoje skirtingai nei miestų gyventojams, nes dažnai mažosios parduotuvės dėl objektyvių priežasčių priverstos iš jų nepriimti gražinamos taros, tad jos nuomone: rankinis surinkimas, koks yra šiuo metu, diskriminuoja ne tik smulkiuosius prekybininkus, bet ir gyventojus. 

G. Varnas patikino: Skirtingų pakuočių surinkimo tarifo įkainiai, atsižvelgiant į parduotuvių sąlygas, buvo paskaičiuojami kartu su pakuočių gamintojais ir pačiais prekybininkais pasisamdžius trečią šalį, bet jei kyla abejonių, tai prekybininkai galėtų inicijuoti pakartotinai tokį auditą, kuris papildomai kainuotų. 

R. Galvydienė ir Č. Pupkus, parodydami filmuką, atskleidė, kaip jų atstovaujama įmonė UAB „Alūnė“ pateko užstato pakuočių administratoriaus nemalonėn, įtariant sukčiaujant, tik todėl, kad galima jų produkcijos pakuočių atpažinimo kodus nuskenuoti popieriuje ir užklijavus ant išpilstomo alaus butelių, tokią tarą įmesti į taromatus, kurių jie neišbrokuoja, ir todėl iškreipiamas tikrasis gėrimų gamybos ir sugrąžinamų pakuočių apskaitos santykis, ir dėl to jau antri metai sulaukiama nepagrįstų kaltinimų iš VšĮ „USAD“ pusės ir iki šiol jiems nepavyksta įrodyti, kad tai ne jų kaltė. G. Varnas, sureaguodamas į UAB „Alūnė“ priekaištus, patikino: Taromatams keliami aukšti techniniai reikalavimai ir jų patikimumu nereiktų abejoti. Bet, jei kuris nors gamintojas, kad ir baras neklijuoja lipdukų, pabrėždamas, kad tai ne apie juos kalbama, tada atsiranda galimybė sukčiauti, o kai rinkoje yra butelių, kurie niekaip nepaženklinti, tada atsiranda galimybė jais pasinaudoti. R. Šerkšnas pabrėžė, kad forma ir svoris, kai yra nesusieti su barkodu, ir yra visa esmė pristatytame ir pakomentuotame filmuke, kodėl taromatas neišbrokuoja pakuotės. G. Varnas: nesutikdamas su šiuo teiginiu paaiškino: Atliekų apskaita vedama ne pagal taromatą, o pagal svėrimą, nes perdirbėjas jas priima tonomis, pabrėždamas, kad parodytame filmuke visi buteliai buvo pagal lipdukus registruoti sistemoje, ir pritarė V. Vingrienės siūlymui, kad tikslinga ženklinimą susieti su konkrečia pakuote, juolab, kad parlamentarės pastebėjimu, tai leistų nustatyti visas į depozitą įtraukus įtrauktas vyno ir stipriųjų gėrimų pakuotes ir greta tai galėtų prisidėtų prie Sveikatos ministerijos inicijuojamo Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo.

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narė, Jurbarko verslininkų organizacijos pirmininkė Z. Sorokienė papriekaištavo Aplinkos ministerijai, nes nuo pat užstato pakuočių sistemos diegimo pradžios smulkieji prekybininkai buvo palikti jos kūrimo nuošalyje, nebuvo informuoti ir negalėjo laiku su savo pasiūlymais ir pastabomis įsijungti į tokius svarstymus, pareikšti savo nuomonę, tad priverstinis įtraukimas į pakuočių užstato sistemą nuo 2016 metų ženkliai pablogino jų padėtį, tad pritaria pataisai, kuomet smulkiesiems prekybininkams būtų suteikiama laisvo apsisprendimo teisė įsijungti ar neįsijungti į pakuočių užstato sistemą, juolab, kad pastoviai gauna nusiskundimų dėl užstato sistemos, ir mano, kad niekas nepaneigs, kad ši užstato sistema yra ir diskriminuojanti, ir nuostolinga smulkiesiems prekybininkams kaimo teritorijoje.

2) V. Vingrienė pastebėjo: Statistikos duomenimis virš 90 nuošimčių depozitinės taros sugrįžta ir gali būti panaudojama kaip labai kokybiška žaliava ir tai skatina toliau eiti žiedinės ekonomikos keliu, kuris siejamas su didesniais išrūšiuotinos taros mastais ir išplėsta depozito sistema. 

G. Stoškus laikosi nuomonės, kad užstato sistemos pamatų kūrimas vyko neskaidriai ir buvo nusižengta laisvos rinkos ir skaidrios konkurencijos principams, kurių laikomasi Europos

Sąjungoje ir tai Lietuvoje turėtų būti netoleruojama, netgi baudžiama, nes sudarė sąlygas užstato sistemoje atsirasti monopolizmui, atvėrusiam galimybę įtvirtinti diskriminacinius įkainius už tą darbą mažųjų prekybininkų adresu. Jo nuomone, pastarųjų atžvilgiu diskriminacinės normos ir dėl būtino ploto mažose prekybos įmonėse tokiai veiklai plėtoti, tad mano, kad nuo 50 kv. m. norma turėtų būti padidinta iki 90 kv.m. Tokiai padidintai normai pritaria ir Z. Sorokienė, tvirtindama, kad tai būtų viena iš sąlygų smulkiesiems prekybininkams persigalvoti, ar toliau tikslinga dalyvauti užstato sistemoje, bei pritaria ir taromatų įvedimui kaimo teritorijų savivaldybėse. VšĮ „USAD“ atstovas G. Varnas sutiko, kad yra kur tobulėti, bet mano, kad čia nėra jokių diskriminacinių sąlygų ir įkainių, pasikartodamas ir kviesdamas pakartotinai atlikti auditą, pabrėždamas, kad jis nelinkęs nepasitikėti tai įvertinusių auditorių profesionalumu. A. Bakas, kalbėdamas apie skaidrią konkurenciją, mano, kad šiuo metu tai, kas svarstytina Gerbiamos V. Vingrienės teikiamoje įstatymo pataisoje, kai užstato sistemoje veikia keli administratoriai, turėjo būti svarstoma, prieš pasirengiant įdiegti tokią sistemą, numatant sistemos administratorių bendravimo tvarką, pabrėždamas: pagrindinis elementas joje yra taromatas, vykdantis apskaitą sistemoje, bet jei apskaitos sistemos registrai administratorių nesujungti, tai ta sistema neveiks. Jis pažymėjo: Konkurencijos taryba VšĮ „Užstato“ skundo nepriėmė, tad toks jos atsisakymas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris pripažino, kad nepagrįstai, tad stebėjosi, jei teisingai suprato: Konkurencijos taryba, keičiant pakuočių įstatymą, deklaravo, kad konkurencija turi būti. A. Bagočiutė : Dėl VšĮ „Užstato“ galimai diskriminacinių Įstatymo nuostatos teiginių diskriminacijos neįžvelgė ir paragino juos įvardinti, jei tokie pastebėti. Ji patikino: Šiuo metu įstatyme nėra numatyta jokių nuostatų, draudžiančių veikti dviem užstato sistemos administratoriams. A. Bakas su tuo nesutiko, teigdamas, kad dabar galiojanti Įstatymo redakcija yra diskriminacinė ir priminė: VšĮ „Užstatas“ yra parašęs gal keturis raštus, ką keisti Aplinkos ministerijai, į kuriuos nebuvo atsiliepta. A. Bagočiutė patikino apie Aplinkos ministerijos baigiamą ruošti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektą, aprėpiantį užstato sistemoje atsirandančių pakuočių, kaip atliekų, tvarkymo klausimus, kartu jame numatant ir darnesnį užstato administratorių bendravimą, kuomet pateiktos nuostatos turėtų pasitarnauti ir skaidresniam konkurencingumui atsirasti. G. Stoškus: pareikalavo paprašė A. Bagočiutę kalbėkite atvirai: kad jau parengta išvada dėl stiklinės taros praplėtimo, bet yra nuspręsta ją atmesti, tad nebėra prasmės su pasiūlymais dalyvauti, tad pasiteiravus ar šiame įstatyme numatoma praplėsti pakuočių užstato sistemą stipresniųjų gėrimų stiklo taros pagrindu, A. Bagočiutė patikino, kad ne, bet užsiminė: pagal Vyriausybės pateiktą išvadą: Aplinkos ministerija įpareigota parengti analizę šiuo klausimu, kurią atlikus bus pateikta susipažinimui.

3) VšĮ „DESA“ vadovas, Lietuvos aludarių gildijos atstovas S. Galadauskas sutinka, kad viskas įmanoma, net prie kiekvieno namo pastatant po taromatą, o jei būtų išplečiamas užstatas stipresniaisiais alkoholiniais gėrimais, ką suomiai jau daro ir surenka šių pakuočių užstatą 92 nuošimčiais, kas juo nuomone, nelabai pagrįsta ir reikalinga, atlikinėtų ir jų pakuočių surinkimą, nes visa tai priklauso nuo politinių sprendimų. Bet mano, kad vis tik reikėtų laikytis racionalumo, pasaulinės praktikos, sekant tiek Suomijos, tiek Norvegijos pavyzdžiu, nes būdamos pakankamai turtingos ir skaidrios, jos neskuba atsisakyti plačiai taikomo rankinio surinkimo būdo ir masiškai taromatų neįrenginėja, nes tai būtų per brangu ir prilygtų ekonominiam nesusipratimui. R. Šerkšnas: priminė, kad gyvename ne akmens amžiuje, tad taromatus įrengti tikslinga ir mažesnėse parduotuvėse, nes rankinis užstato surinkimo būdas jau atgyveno. Jo paskaičiavimais galėtų būti 3003 taškai, kurie tarą priima rankiniu būdu, bet VšĮ „USAD“ ten taromatų dėl mažo surenkamos taros kiekio, kuris turėtų siekti per mėnesį apie 3000 vienetų, kad ten būtų pastatomas pats paprasčiausias taromatas, pabrėždamas, išplėtus užstato sistemą, padidėjus galimybei priimti daugiau pakuočių, toks skaičius nebūtų pasiekiamas ir dėl ploto stokos. G. Stoškus mano, kad ši problema galėtų būti sprendžiama papildomo ploto sąskaita. Jo paskaičiavimu, kaimo vietovių savivaldybėse, remiantis Aplinkos ministerijos savivaldybių skaičiumi, reikėtų 560 taromatų. G. Varno įsitikinimu taromatų statymas visada yra racionalus, ekonomiškas sprendimas, bet pasiūlė ir gamintojams, ir vartotojams ieškoti efektyviausio sprendimo, kuris nebūtų per brangus, keldamas retorinį klausimą, kodėl Norvegija, būdama tokia turtinga, nepastato 14 000, manydamas, ar Lietuvoje reikėtų papildomai 3000 taromatų, ar užtektų 1000, pirmiausia vertėtų įsiaiškinti, kokia tai turėtų būti investicija ir kokia  tektų papildoma našta gyventojams. Dėl mobilių sprendimų jam gaila būtų kaimo vietovių gyventojų laiko, nes juos pasirinkus, kaimo vietovių gyventojai prarastų galimybę bet kurią dieną, bet kurią parduotuvės darbo valandą ateiti ir grąžinti pakuotes, kas jiems, ko gero, yra patogu.V. Vingrienė suabejojo, jei kaimo vietovių gyventojai būtų aptarnaujami mobiliai, kad reikėtų ateiti kažkokiu nustatytu laiku ir tai būtų papildoma našta, nes ir miestuose, kur taromatas visiškai yra šalia, kiekvieną dieną ten neinama, o tik tada, kai susikaupia atitinkamas kiekis. Ji priminė, kad jau ir dabar kaimo vietovėse atliekamas buitinių atliekų ar tų pačių antrinių žaliavų surinkimas pagal nustatytą laiką, kai patogiose vietose yra pastatyti konteineriai. A. Bakas mano: susikaupusioms problemos užstato sistemoje turėtų būti sprendžiamos nepanaikinant rankinio surinkimo, bet jautresniu dabartinės sistemos administravimu ir miestuose užstato surinkimui panaudojamą net tokią kraštutinę priemonę kaip taromatai, neatmesdamas galimybės, kad Lietuva gali būti tas kraštas, kuris elgsis kitaip nei norvegai, nei suomiai, atsisakydama rankinio surinkimo būdo, nes tam argumentų yra užtektinai. A. Bagočiutė patikino dėl mobiliųjų priemonių, jei jos būtų taikomos, kurios padėtų veikti geriau, gali būti svarstomos, paminėdama, jog Aplinkos ministerija yra parengusi Pakuočių ir pakuočių atliekų sutvarkymo įstatymo pakeitimą su keliomis priemonių, susijusių su aiškesne ir skaidresne užstato už pakuočių atliekų surinkimą administratorių veikla. Ji teigiamai įvertino ir konkuravimą rinkos sąlygomis bei patikino, jog rengiamas įstatymo pakeitimo projektas bus pateikiamos derinti Konkurencijos tarybai. 

R. Šerkšnas susirūpino, kada „MAXIMOJE“ priduoto užstato čekius galėtų „RIMI“ išsigryninti. A. Bagočiūtė atsakė, jog tai ne Aplinkos apsaugos ministerijos reikalas, bet patikino: pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymą, paskaičiavus sąnaudas, paliekama galimybė laisvai nuspręsti, ką ir kaip pasirinkti. G. Varnas mano, kad nelogiška prašyti, kad pinigus už užstatą išgrynintų, kad ir nedidelėje kaimo parduotuvėje. S. Galadauskas suabejojo, ar ten atliekamų pinigų atsirastų, pavyzdžiui, išgryninti 10 000 eurų,. G. Stoškus: patikino: tokios didelės sumos neprireiktų, nes vidutiniškai tai sudarytų 5 eurai per mėnesį. Z. Sorokienei tai pasirodė lengvai išsprendžiama, primenant apie socialiai remtiniems žmonės skirtų talonų išsigryninimą parduotuvėse. 

V. Vingrienei nesuprantama, kodėl privalu gręžiotis į Suomiją ar Norvegiją prisirišant tik prie rankinio pakuočių surinkimo kaimo vietovėse, kai nenaikindama mažųjų prekybininkų pasirinkimo galimybė rinktis tiek rankinį, tiek ir automatizuotą pakuočių būdus, t.y. kaimo vietovių seniūnijose įrengiant ir po taromatą, o kur jis turėtų būti pastatytas, stacionarus ar mobilus turėtų būti, tai  jau kūrybingumo klausimas. Ji pažymėjo, jei pasiremti Užstato sistemos  administratorių 93 nuošimčiu surenkamos pakuotės nurodomu rodikliu, kurį lemia ekonominė paskata, kuris rodo mažesnį surinkimą konteineriuose ir liudija, kad mūsų gyventojai dar neišmoko labiau rūšiuoti, pažymėdama, jog pati geriausia perdirbimui pirminė žaliavą gaunama iš taromatų, pasidžiaugė Aplinkos ministerijos žingsniais, skatinančiais užstato sistemos administratorių darnesnį ir skaidresnį bendradarbiavimą, neabejodama, kad tai prisidėtų prie šios sistemos tobulinimo.

APIBENDRINIMAS: Kadangi aptarta pataisa dar galutinai neapsvarstyta ir nepateikta svarstymui Seimo plenariniame posėdyje, jos patobulinimui, mažinant kaimų parduotuvių administracinę ir finansinę naštą, surenkant užstato pakuotes, o taip pat, atsižvelgiant į vartotojų – kaimo gyventojų – galimybę patogiai  priduoti ir susigrąžinti pakuočių užstatą ir jį išsigryninti ne būtinai tame pačiame jo pridavimo punkte, SUTARTA: 1. Būtina panaikinti smulkiųjų prekybininkų kaimo vietovėse diskriminavimą dėl darbo sąlygų ir konkurencingumo, suartinant įkainius už tą patį darbą su didžiųjų prekybos centrais. 2. Kai yra du pakuočių užstato administratoriai, jiems turi būti įstatymiškai sudaromas vienodo konkurencingumo sąlygos šią sistemą tobulinti, atliekant sąnaudų paskaičiavimus ir jų ekonominį pagrindimą, nuošalyje nepaliekant ir ekologinio šios veiklos aspekto, kuomet pakuotės šioje sistemoje dalyvauja ir kaip pirminis žaliavų šaltinis, tad turėtų būtų didinamos jo surinkimo apimtys, teikiant ekonominę naudą tiek patiems gamintojams, ją pakartotinai panaudojant, tiek vartotojams, tinkamiau įsijungiant į tokį rūšiavimą, tikintis atitinkamos ekonominės naudos ir kartu taip skatinant jų ekologinį sąmoningumą ir artėjimą prie maksimalaus žiedinės ekonomikos ciklo. 3. Nežiūrint, kad ir aukšto pragyvenimo Europos šalyse dar pakankamai plačiai taikomas rankinis pakuočių surinkimas, o Lietuva šioje srityje laikoma lyderė pagal didėjančias pakuočių užstato apimtis, taikant abu surinkimo būdus: rankinį ir automatizuotą, ji gali tapti ir pionierė įrengiant gyventojams patogiu laiku prieinamus stacionarius ar mobilius taromatus kaimo vietovių savivaldybėse, nes tai naikintų diskriminacines sąlygas smulkiesiems prekybininkams, leidžiant be išankstinės prievolės jiems  patiems apsispręsti dalyvauti ar nedalyvauti pakuočių užstato sistemoje.

Susitikimo pirmininkė Seimo narė:                                                Virginija Vingrienė                                                                                            

Susitikimo sekretorė / Seimo narės padėjėja-sekretorė/:               Angelė Šarlauskienė

Automatizuotas pakuočių užstato surinkimas kaimo vietovių savivaldybėse panaikintų jų gyventojų diskriminaciją

Apskrito stalo diskusija Seimo Konstitucijos salėje

Šiandien Seimo Konstitucijos salėje Seimo narės Virginijos Vingrienės iniciatyva vyko apskrito stalo diskusija „Automatizuoto pakuočių rinkimo kaimo vietovėse galimybės“. Susirinko Lietuvoje pradėtos įgyvendinti gėrimų pakuočių užstato susigrąžinimo sistemos pagrindiniai dalyviai: gamintojai, prekybininkai, jos priežiūros administratoriai, Aplinkos ministerijos, aplinkosaugos bendruomenių atstovai. Dalyviai aptarė pakuočių surinkimo ir patogaus užstato susigrąžinimo klausimus kaimo vietovėse, taip pat visos sistemos problemų sprendimo ir jos tobulinimo galimybes.

Priminame, kad 2017 metais balandžio mėn. užregistravus „Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekto“ pataisą po pateikimo, siūloma panaikinti pareigą (paliekant teisę) kaimo vietovių pardavėjams priimti rankiniu būdu grąžinamas daugkartines ir vienkartines pakuotes, o daugkartinės ir vienkartinės pakuotės užstato sistemų administratoriams nustatyti pareigą užtikrinti, kad kiekvienos kaimo vietovės seniūnijos teritorijoje veiktų bent vienas automatizuoto (t. y. nedalyvaujant žmogui) daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo bei užstato grąžinimo įrenginys. Dėl projekto jau turima Vyriausybės išvada, bet jis dar yra tobulinimo etape, nepateiktas galutiniam svarstymui Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitete, tad visų susirinkusiųjų išsakyti pastebėjimai buvo aktualūs ir reikalingi.

Dvi su pusę valandos trukusioje diskusijoje susilaukta nemažai pasiūlymų, pastabų, kritikos, kaip galėtų geriau veikti visa pakuočių užstato grandinė. Pastebėtas aktyvesnis gyventojų įsitraukimas į pakuočių užstato sistemą dėl ekonominių paskatų, todėl dažniau rūšiuojama. Atliekamas ir kokybiškas žaliavos surinkimas, bei daugkartinis jos panaudojimas, neatiduodant netikslingai sudeginti ir taip išvengiant papildomos oro taršos. Ugdomas ekologinis sąmoningumas. Susidaro sąlygos sparčiau pereiti prie žiedinės ekonomikos ciklo.
 

R. Raudoniūtė, G. Stoškus, Z. Sorokienė ir K. Iljasevičius

Rimantas Šerkšnas (Nepriklausomų prekybos įmonių asociacijos prekybos tinklo „Aibė“ atstovas), Gintaris Stoškus (Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narys ir Jurbarko rajono Verslininkų organizacijos pirmininkas) ir Raimonda Raudoniūtė (Nepriklausomų prekybos įmonių atstovė, verslininkė iš Jubarko) apibendrindami gėrimų pakuočių užstato surinkimo padėtį pažymėjo: rankinis pakuočių rinkimas, neturint taromatų, sukelia nemažai problemų smulkiesiems prekybininkams kaimo vietovėse ar nedidelėse miesto prekyvietėse ne tik dėl nepakankamo jų ploto joms sandėliuoti ar prarandant jo dalį paklausiom prekėm išstatyti, bet ir dėl gražinamos stiklo taros ženklinimo, nustatančio gamintojus, verčiant prekybininkus orientuotis gausybėje kodų, kurie neretai dėl žmogiškojo faktoriaus tokius identifikatorius nurodomi neteisingai; taip pat susiduriama su nevienodu žymėjimu (neretai pakuotės paženklinamos ir raidėmis, nes skirtos platinti kitų šalių rinkoje); surenkant tomis pačiomis rankomis ir grąžinamą tarą ir aptarnaujant pirkėjus maisto ar kitokiais produktais, atsiranda kryžminė tarša ir neišvengiamai prasilenkiama su higienos reikalavimais. Smulkių prekybininkų, dalyvaujančių pakuočių užstato sistemoje netenkina ir jų darbo sąnaudų padengimas pagal nustatytus koeficientus, iš dalies grindžiamus ir kiekybiniais rodikliais, kurie kaimo vietovėse dėl nedidelių gyventojų ir jų pristatomų pakuočių skaičiaus yra palyginti maži ir ženkliai skiriasi nuo taikomų stambiuose prekybos centruose kaip „Maxima“, ir visa tai apsunkina įprastinį jų darbą ir atneša nuostolių. Jų netenkina ir surinktų stiklo pakuočių, sukrautų į maišus, pervežimo į Užstato administratoriaus pakuočių informacijos skaičiavimo centrą būdas, kai į pakuočių užstato sistemą įsijungia trečioji šalis – logistika, tuomet pasitaiko atvejų, kai jų dalis virsta duženomis pervežimo etape, bet atsakomybė tenka smulkiesiems prekybininkams, patiriami nuostoliai ne dėl pačių kaltės. Diskusijos dalyvė Raimondai Raudoniūtei kilo retorinis klausimas: ar stiklinės taros surinkimas rankomis būtų ne efektyvesnis ir ne pigesnis nei jų surinkimas taromatais dideliuose prekybos centruose? Ar nebūtų praprasčiau ir ne pigiau stiklines pakuotes rinkti į maišus, kuriuos reikėtų tik užrišti, nes nedidelėse parduotuvėse tam numatyti ženkliai mažesni įkainiai nei didžiuosiuose prekybos centruose, kuriuose įrengti taromatai, juolab, kai šiuo požiūriu rankinis pakuočių surinkimas nesiskiria nuo automatizuotai atliekamo? UAB „Alūnė“ atstovai Rima Galvydienė ir Česlovas Pupkus, parodydami filmuką, kaip jų įmonė pateko užstato pakuočių administratoriaus nemalonėn, įtariant sukčiaujant, tik todėl, kad galima jų produkcijos pakuočių atpažinimo kodus nuskenuoti popieriuje ir užklijavus ant išpilstomo alaus butelių, tokią tarą įmesti į taromatus, kurių taromatai neišbrokuoja. Taip iškreipiamas tikrasis gėrimų gamybos ir sugrąžinamų pakuočių apskaitos santykis. Dėl to jau antri metai sulaukiama nepagrįstų kaltinimų iš VšĮ „USAD“ pusės ir iki šiol nepavyksta įrodyti, kad tai ne jų kaltė. Buvo suabejota: ar tokie taromatai yra patikimi kompleksiškai nustatant vienų ar kitų grąžinamą tarą pagal  gėrimo gamintojų ženklinimo kodus, jų svorį ir pavidalą? VšĮ „USAD“ atstovas Gintaras Varnas patikino: taromatams keliami aukšti techniniai reikalavimai ir jų patikimumu nereiktų abejoti.

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narė, Jurbarko verslininkų organizacijos pirmininkė Zita Sorokienė papriekaištavo Aplinkos ministerijai, nes nuo pat užstato pakuočių sistemos diegimo pradžios smulkieji prekybininkai buvo palikti jos kūrimo nuošalyje, nebuvo informuoti ir negalėjo laiku su savo pasiūlymais ir pastabomis įsijungti į tokius svarstymus, pareikšti savo nuomonę, o jų priverstinis įtraukimas į pakuočių užstato sistemą nuo 2016 metų ženkliai pablogino jų padėtį, tad pritaria pataisai, kuomet smulkiesiems prekybininkams būtų suteikiama laisvo apsisprendimo teisė įsijungti ar neįsijungti į pakuočių užstato sistemą. Ji mano: greta tokio laisvo pasirinkimo – tikslingas ir automatinis pakuočių susirinkimo būdas, vykdytinas kaimo vietovių savivaldybėse, taip pat pasidžiaugė Seimo narės Virginijos Vingrienės apsilankymais jų darbo vietose aiškinantis realią padėtį.

R. Šerkšnas, E. Radžvila ir A. Bakas

Daugkartinio naudojimo pakuočių užstato administravimo atstovai: VšĮ „USAD“ Gintaras Varnas ir VšĮ „DESA“ Saulius Galadauskas ne kartą pabrėžė: jei šioje sistemoje atsirastų daugiau pakuočių užstato administratorių ir padidėtų jų konkurencingumas siekiant efektyvesnių priemonių šiai sistemai plėtoti ir tobulinti, kaip čia diskusijų metu buvo išsakytos kitų dalyvių mintys, siūlant mažinti neva nepamatuotas sąnaudas ir ieškoti tokios veiklos skaidrumui užtikrinti patikimų priemonių, taromatų įvedimas kaimo vietovėse kaip ir užstato sistemos papildymas stipriųjų gėrimų pakuotėmis ženkliai pabrangintų jų savikainą ir tai gultų ant vartotojų pečių. Vienkartinio pakuočių užstato administratoriaus VšĮ „Užstatas“ vadovas Algimantas Bakas mano, kad smulkiųjų prekybininkų prievolė dalyvauti pakuočių užstato sistemoje yra perteklinė, o taromatai šioje srityje vis tik būtini. Rimantas Šerkšnas, atstovaujantis parduotuvių tinklą „Aibė“, įsitikinęs, – automatizacija turėtų būti taikoma ir tokiame smulkiųjų prekybininkų veikos bare ir tai leistų neatsilikti nuo pažangos.

L. Zukė, A. Bagočiutė, S. Galadauskas ir G. Varnas

Aplinkos ministerijos atstovė Agnė Bagočiutė paviešino apie baigiamą ruošti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimą projektą, aprėpiantį užstato sistemoje atsirandančių pakuočių, kaip atliekų, tvarkymo klausimus, kartu jame numatant ir darnesnį užstato administratorių bendravimą. Jame pateiktos nuostatos turėtų pasitarnauti ir skaidresniam konkurencingumui atsirasti. Ji priminė: artėjama prie šio įstatymo pataisų projekto pabaigos ir paragino Apvaliojo stalo diskusijos dalyvius įsijungti į jo tobulinimą su savo pasiūlymais ir pastabomis, pažymėdama, kad nesulaukė tinkamo kai kurių ir čia esančių dėmesio. Pasiteiravus, ar šiame įstatyme numatoma praplėsti pakuočių užstato sistemą stipresniųjų gėrimų stiklo taros pagrindu, patikinta, kad ne, bet užsiminė: pagal Vyriausybės pateiktą išvadą Aplinkos ministerija įpareigota parengti analizę šiuo klausimu ir ją atlikus, bus pateikta susipažinimui.

VšĮ „USAD“ atstovas Gintaras Varnas pabrėžė: nesutinkant su neva nerealiais ekspertų nustatytais įkainių koeficientais smulkiesiems prekybininkams, dalyvaujantiems gėrimų pakuočių užstato sistemoje, norint juos patikslinti ir užtikrinti didesnį skaidrumą, galima pakartotinai inicijuojant dar vieną auditą ir padidinti sąnaudas, už kurias tektų papildomai užsimokėti. Turintis teisę administruoti ir gerinti pakuočių užstato sistemą VšĮ „DESA“ atstovas Saulius Galadauskas išreiškė nuomonę, jog nėra nieko neįmanomo, jei politiškai būtų nuspręsta ir ekonomiškai pasverta papildomai įtraukti į pakuočių užstato sistemą tiek stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą ar nedidelėse kaimo vietovių parduotuvėse įrengti po taromatą. Jis siūlė nepamiršti, kad viskas atsiremia į sąnaudas, kurios taip pat gulasi ant vartotojų pečių, ir tai prilygino ekonominei nesąmonei. Ekologinės inžinerijos bendruomenės atstovas Konstantinas Iljasevičius mano panašiai: dažnokai keičiami ir taikomis įvairūs atliekų surinkimo ekonomiškai nepamatuoti jų utilizavimo būdai taip pat didina sąnaudas, brangina produkciją ir didina vartotojams naštą. Seimo narė Virginija Vingirienė patikino: ekonominė nauda taip pat labai svarbi ir neatsisakoma jos paskaičiavimo. Jos pastebėjimu: net ir tokia ekonominė nesąmonė, apie kurią kalbėjo Gerbiamas Saulius Galadauskas, taip pat yra viena iš galimybių suvienodinti Lietuvos vartotojų gyvenančių tiek miestuose, tiek ir kaimo vietovėse teises, sudarant sąlygas patogiai priduoti pakuotes, skirtas perdirbimui ar pakartotiniam naudojimui, ir patogiai tokio užstato pagrindu susigrąžinti lėšas. Ji akcentavo: svarbiausia, kad pakuočių užstato grąžinimo sistemoje būtų sukurtos vienodos sąlygos dalyvauti visiems vartotojams. Antraip, dėl nevienodų gyvenamosios vietovės sąlygų kaimo vietovių gyventojai diskriminuojami. Pažymėjo: net šios diskusijos metu, iš vartotojo pozicijų išreikštas Rimanto Šerkšno pageidavimas susigrąžinti pakuočių užstatą, pavyzdžiui, pridavus pakuotes prekybos centro „MAXIMA“ sistemos parduotuvėse, o jį atgauti ir skirtingos sistemos prekybos centro kaip „RIMI“ ar kitokiose parduotuvėse, yra tikslingas ir gali būti ieškoma būdų tai įgyvendinti.

V. Vingrienė po diskusijos vykusiame pokalbyje

Apibendrinama diskusijoje išgirstus pageidavimus ir pastabas, V. Vingrienė pabrėžė: nors aukštesnio pragyvenimo šalyse yra pakankamai plačiai taikomas ir rankinis pakuočių užstato surinkimas, Lietuva šioje srityje laikoma lyderė pagal didėjančias pakuočių užstato apimtis taikant abu surinkimo būdus, ir gali tapti pioniere įdiegiant gyventojams patogiu laiku prieinamus stacionarius ar mobilius taromatus kaimo vietovių savivaldybėse, paliekant smulkiesiems prekybininkams pasirinkti ir tradicinį užstato surinkimo rankomis būdą, pažymėdama: viskas įmanoma, jei siekiama geranoriškai bendradarbiauti ir yra noras tobulėti.

Parengė Seimo narės V. Vingrienės padėjėja Angelė Šarlauskienė.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.