V. Vingrienė dalyvavo LXII Sąjungos reikalų parlamentinių komitetų konferencijoje (COSAC) Helsinkyje

Dalinamės Seimo narės Virginijos Vigrienės pasisakymu LXII Sąjungos reikalų parlamentinių komitetų konferencijoje (COSAC) Helsinkyje:

"Sveikiname Suomijos pirmininkavimo ambicingą kovos su klimato kaita, žiedinės ekonomikos, aplinkosaugos lyderystės vėliavą. Pritariame ir Komisijos pastangoms iki 2050 m. sukurti anglies aspektu neutralią ekonomiką ir patvirtinti Sąjungos ilgalaikę strategiją. Būtina susitelkti ir į ES klimato ir energetikos 2030 tikslų įgyvendinimą. Ambicinga žiedinės ekonomikos strategija, bioekonomikos, darnios plėtros tikslai, kuriant aplinkai draugiškus pažangius verslus, energetiką ir tvarų žemės ūkį - tai ne tik klimatui neutralumo užtikrinimo aspektai, bet ir naujos kartos ekonomikos, naujų galimybių, gerovės perspektyva. Šia kryptimi būtina nukreipti visas pažangaus verslo, mokslo, technologijų, politikos pastangas ir Daugiametės Finansinės Perspektyvos prioritetus tinkamos paskatos ir tvaraus finansavimo pavidalu. Jokiu būdu nenuolaidžiaujant taršiai, iškasitinei pramonei, pasenusioms technologijoms ne tik ES vidaus gamybai, bet ir importui. Branduolinė energetika nepateisinama pažangiu keliu einančiai ES ir turi būti išbraukta iš kovos su klimato kaita diskusijų sąrašo, griežtai taikant šį reikalavimą ir importuojamos energijos kilmės atžvilgiu. ES klimatui neutralios ekonomikos pavyzdys, turi tapti spaudimu visoms Paryžiaus susitarimo šalims. Ypač didžiausių teršėjų atžvilgiu. Ambicingi žiedinės ekonomikos, darnios plėtros standartai turi būti neginčijamu etalonu prekybai Sąjungos rinkoje, nė kiek neharmonizuojamu žemyn tarptautinių prekybos susitarimų eilutėse. Kovos su klimato kaita, žiedinės ekonomikos, žaliojo kurso iššūkius turime kreipti ir traktuoti perspektyvos naujos kartos ekonomikai, augimui, pažangai, naujiems verslams ir darbo vietoms, konkurencinio pranašumo, pažangos ir socialinės gerovės garanto pavidalu. Praktiškai įrodant, kad idėjos ne tik pralenkia žmogaus fizines galimybes, bet ir tampa akivaizdžia realybe."

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.  

Virginija Vingrienė: imsiuosi iniciatyvos, kad būtų priimtas sprendimas išplėsti pakuočių depozito sistemą

Atrodo, visai neseniai masiškai piktindavomės besimėtančiais plastikiniais buteliais miškuose, pakelėse ir kitose viešosiose vietose. Šiandien pamatyti tokio vaizdo beveik nebeturime galimybės, nes šios atliekos paprasčiausiai nebeišmeta, o jei kuris ir išmeta, ji kaip mat suranda naują „šeimininką“. Ką ten, net išmesti nereikia. Tiesiog karštą vasarą dieną viename rajono centre atsisėdu ant suoliuko, šalia pasidedu nebaigtą gerti mineralinio vandens butelį, bet kol knisuosi užrašuose, ieškodama reikalingo telefono numerio, buteliukas tarsi išgaravo. Įtariu, kad jį priglobė stropiai šiukšliadėžę apžiūrinėjęs vyrukas. Taigi dalį taros atliekų surinkimo problemos išsprendė įvesta depozito sistema.

Seimo narė Virginija Vingrienė, mano, kad depozito sistemą būtina išplėsti, įtraukiant į ją visų alkoholinių gėrimų tarą. Tokią pataisą Seimo narė buvo pateikusi 2017 metais, bet Seimas nuo pataisos vis susilaiko.

Depozito sistemos išplėtimas buvo analizuojamas ir spalio 23 dieną Seimo narės Virginijos Vingrienės iniciatyva Seime surengtoje konferencijoje. 

Gerbiama Virginija, kodėl vis dėlto reikėtų išplėsti depozito sistemą? 

Pirmiausia pabrėžčiau tai, kad labai daug stiklo (apie 60 proc. taros) atliekų patenka į komunalinių atliekų srautą. Tai apsunkina ir gerokai pabrangina komunalinių atliekų tvarkymą. Stiklo šukės apsunkina ir komposto iš atliekų gamybos procesą.

Kita svarbi priežastis, paskatinusi teikti pasiūlymą dėl depozito sistemos išplėtimo, yra nepasiteisinusi varpelių sistema. Labai daug žmonių į juos meta nerūšiuotas šiukšles. Dėl to prarandama dalis žaliavos, suprastėja jos kokybė, kurią būtų galima panaudoti naujam produktui sukurti. 

Yra siūlymas prie varpelių kabinti vaizdo kameras ir bausti į varpelį netinkamas atliekas sumetusiuosius? 

Nesu baudų šalininkė. Mano giliu įsitikinimu, žmonių ekologinis sąmoningumas turi būti ugdomas per motyvaciją rūšiuoti.

Be to, nelabai matau realią galimybę tokiam sprendimui įgyvendinti. Turime atsižvelgti į tai, kad didesnioji dalis mūsų šalies piliečių, pamatę, kad kaimynas į konteinerį sumetė nerūšiuotas atliekas, nepuls apie tai informuoti atitinkamų tarnybų, kaip yra kai kuriose šalyse. Pas mus kaimynai kaimynų nedrausmina. O jei ir drausmina, tai neturi reikšmingo poveikio. 

Tačiau spalio mėnesį vykusioje konferencijoje atliekų tvarkytojai tvirtino, kad varpelių sistema gera, kad ją reikia plėsti ir jiems suteikti dar bent metus laiko gyventojų ekologiniam ugdymui. Iš jų kalbų buvo galima suprasti, kad po to atliekų tvarkymas vyks kaip sviestu pateptas? 

Tai kad jau nebėra kur varpelių plėsti ir jų plėtra tikrai nelabai jau ir turėtų norimą efektą. Juo labiau, kad konferencijoje taip ir nebuvo pasiūlyta, kur konkrečiai dar galėtume statyti varpelius.

Laiko pratęsimas nieko neduoda. Jau keliolika metų veikianti varpelių sistema tesugebėjo duoti 42 proc. išrūšiuotų pakuočių sutvarkymo efektą. Tai apie ką mes kalbame? Beje, prieš trejus metus vykusioje panašioje konferencijoje, kaip pastebėjo mano kolega Simonas Gentvilas, įvardydamas „deja vu“ jausmą, buvo tie patys pranešimai ir tie patys akcentai: duokite mums laiko, mes išsiplėsime, susitvarkysime. Bet problema iš vietos nė kiek net nepajudėjo. Netikiu, kad sprogimas įvyks ir dabar. Laikas griebti jautį už ragų, ir daryti tai nedelsiant. Kai laukiama tinkamesnio meto, jis niekada taip ir neateina. Tai tik trypčiojimas vietoje. Jei per tiek metų niekas nesutvarkė konteinerinės sistemos, per vienerius to tikrai nepadarys.  Po tokių konferencijos pranešimų susidaro įspūdis, kad norima nieko nedaryti, vengti pokyčių ir guostis, kaip viskas blogai. Jei blogai, imkimės veiksmų, kad pokyčiai vyktų. Kodėl vengiama diegti jau puikiai pasiteisinusią sistemą, tapusią sėkmės garantu visos ES mastu? 

Tačiau toje pačioje konferencijoje buvo teigiama, kad praplėtus depozito sistemą, dviem eurais pabrangs alkoholis. 

Į šį teiginį atsakau klausimu: o kas suskaičiavo, kiek komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą pabrangina į jų srautą patekęs stiklas? Be to, kiek atpigintų šių atliekų tvarkymą iš komunalinio atliekų srauto pagaminto komposto pardavimas? Dabar, dėl netvarkingai išmetamo stiklo likučių, jo kokybė labai prasta, ir jis naudojamas tik sąvartyno perdengimams. 

Na, taip, alkoholinius gėrimus perka konkretūs žmonės, turintys laisvą pasirinkimo valią, o už atliekų sutvarkymą mokame kiekvienas. Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovės Agnės Bagočiutės teigimu, konteinerinė sistema yra bent 6 kartus pigesnė. Ji teigė, kad norint į užstato sistemą įtraukti stipriųjų gėrimų pakuotes, reikia turėti omenyje, kad daugiau nei pusė – 60 proc. – stipriųjų gėrimų pakuočių yra netinkamos priimti taromatuose. Anot jos, esama sistema nepritaikyta tokioms pakuotėms. Ji teigė, kad užstato sistemos plėtrai reikėtų 8,34 mln. eurų investicijų. Dar daugiau pinigų reikėsią išlaikyti išplėstą sistemą, o tai didins gėrimų savikainą bei jų kainą parduotuvių lentynose. 

Manau, į pirmą vietą turime kelti ne produkto pabrangimą, o pakuočių tvarkymą. Mums reikia atlikti šuolį žiedinės ekonomikos link. Nauji aplinkosauginiai iššūkiai žiedinės ekonomikos, klimato kaitos sprendimų, atsinaujinančios energetikos,  kitų ekologinių iniciatyvų kontekste yra dovana tokioms šalims kaip Lietuva. Galiu drąsiai ir užtikrintai konstatuoti, jog turime išskirtinę progą sučiupti laimės paukštę ir vienu šuoliu peršokdami kelias pasenusių technologijų pakopas aplenkti labiau pasiturinčias, tačiau lankstumo šioje srityje stokojančias ES senbuves, praeityje investavusias į šiandien jau atgyvenusias technologijas, ir priverstas spręsti jų modernizavimo klausimą. Pasinaudoję šia galimybe, galime įgyti vertingą pranašumą. Svarbiausia – rasti savyje valios šiam ryžtingam žingsniui. 

Tačiau  „Žaliojo taško“ atstovas įrodinėjo, kad stiklinę pakuotę perkėlus į užstato sistemą, konteinerinė sistema neteks svarbios atramos. Pasak atstovo, apie 20 proc. pakuočių bus surenkamos labai gerai, bet likusių 80 proc. surinkimas, dėl susilpnintos konteinerinės sistemos, blogės. 

Jei konteinerine sistema tara surenkama labai gerai, iš kur tada stiklas komunalinių atliekų sraute?

Šiandien daugelis mūsų vis dar esame sukaustyti tam tikrų baimių, sulaikančių mus nuo naujo požiūrio ir jį atitinkančio sprendimo priėmimo. Ne vieną dešimtmetį įgyvendinama konteinerinė rūšiavimo sistema niekaip neduoda norimo rezultato, neskatina gyventojų ekologinio sąmoningumo rūšiuoti. Trūksta pakuotėms skirtų konteinerių, o jos pačios yra išvežamos per retai, nemaža dalis pakuočių neišvengiamai patenka į buitinių atliekų srautą. Trūksta ir sąmoningumo rūšiuojant: daugelis gyventojų meta netinkamas atliekas į antrinių žaliavų konteinerius, o kartais apskritai priešinasi šalia jų namų statomiems konteineriams. Stringa perdirbimas ir sutvarkymas, o sektorių drebina neskaidrumo skandalai.

O štai beveik universaliai sėkminga pripažinta depozito sistema pakuočių rūšiavimo srityje padarė milžinišką šuolį. Jos teikiama ekonominė paskata reikšmingai prisidėjo prie gyventojų ekologinio sąmoningumo. Mano užregistruota iniciatyva šią sistemą praplėsti ir kitomis pakuotėmis, susilaukė gyventojų palaikymo. Kokia kita alternatyva galėtų tapti stimulu veiksmingam pakuočių sutvarkymui ir tvirtam žingsniui žiedinės ekonomikos link? Kodėl liekame sąstingio būsenoje, žarstomės pasiteisinimais, ir netampame proveržio lyderiais?

Noriu atkreipti dėmesį į Pramoninkų konfederacijos vadovo poziciją, paskelbtą žiniasklaidoje: sėkmę nulems gebėjimas iššūkius paversti galimybėmis. Čia pat jis išreiškė abejonę, ar Lietuvoje yra tam pasiruošusių politikų. Galiu užtikrintai patikinti, kad tvirtai pasiruošusių šiam žingsniui žmonių pasigendu ne politikų, o būtent tarp verslo atstovų. Ką ir parodė minėtos konferencijos pasiteisinimais, be jokių naujų idėjų persunkti pranešimai. Pakuočių tvarkymo sektoriuje matau nemažai trypčiojimo, pasiteisinimų, jau nekalbant apie kitas sritis, kuriose neartų dirvonų yra dar daugiau. Susidaro įspūdis, kad daugelis sektoriaus dalyvių yra labiau suinteresuoti ne galimybių, o pasiteisinimų paieškomis. Vienintelis Algirdas Reipas, su savo revoliucingu pranešimu, pasitelkęs ir jaunosios aplinkosaugos aktyvistės iš Švedijos Gretos Thunberg žodžius, jausmingai suriktus JT viršūnių susitikime – „Kaip jūs drįstate!“ – įnešė į šabloninių pasisakymų kupiną erdvę pokyčių vilties ir sveiko proto balsą. Jis pažėrė gausybę kritikos savo neveiksnumą bandžiusiems teisinti konferencijos pranešėjams, pabrėždamas, kad gyvename veidmainystės sistemoje. Jis atkreipė dėmesį, kad Greta šiandien kalba kaip tik mums, turėdamas omenyje Lietuvos atliekų tvarkymo sektorių. „Kai mes mulkiname žmones, kai darome pinigus, apgaudinėdami kitus, kai norime mėgautis ateities ir egzistencijos sąskaita, daugiausiai kainuoja uždelstas laikas“. Kalbėdamas apie depozito sistemos plėtros svarbą ir atmušdamas konferencijoje jai išsakytą kritiką, jis taikliai atkreipė dėmesį į tai, jog koncentruojamasi tik į kaštus, bet visiškai nevertinama didelė depozito nauda. „Nevertinama ką jis duoda, nuimdamas  tūrius. Negi su tais tūriais nuėję po gyventojų langais pasiekėm geresnę sveikatą, didesnę tvarką, didesnį palankumą?“, –  retoriškai paklausė pranešėjas. Anot jo, apie tai prikuriama mitų, kuriais tikima, apie kuriuos kuriama sava politika ir iš to kuriami pinigai: „Turime orientuotis į sistemą, kuri ateina, o ne šiandien esamą situaciją. Juk plastiką jau dabar masiškai keičia stiklas. Tad varpeliai tikrai nebus tušti, kuo gąsdinama. O be užstato sistemos, mišraus atliekų rūšiavimo ir pirminio rūšiavimo egzistavimo kartu, žiedinės ekonomikos nepasieksime.“ Be to, jis pasiūlė, kad norint pajudėti iš dabartinio sąstingio, būtina ne vien išplėsti depozito sistemą, bet ir įvesti maisto atliekų rūšiavimą bei atskirai surinkti popierių ir kartoną. Užbaigdamas jis akcentavo, kad tai ne gyvenimas keičiasi nuo mūsų kalbų. „Gyvenimas pakeičia mus. Tad mes patys turime skubėti keistis, kol gyvenimas nepakeitė mūsų!“ 

Tai konferencijoje pasakytos kalbos Jūsų entuziazmo daryti pokyčius nesumažino? 

Esu pasiruošusi būti revoliucioniere ir eisiu tuo keliu. Kaip matote turiu ir palaikymą bei supratimą. Sėkmė, juk lydi tuos, kurie, susidūrę su nauju iššūkių ne bėga nuo jo, o entuziastingai paklausia: o kodėl gi ne? Negi mes negalime imti ir padaryti? Imsiuosi iniciatyvos, kad pagaliau būtų priimtas sprendimas išplėsti depozito sistemą, ir pagaliau pajudėtume iš sąstingio. 

Virginiją Vingrienę kalbino
Karolina Baltmiškė

Šaltinis: Regionų naujienos 

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/. 

V. Vingrienė dalyvavo konferencijoje „Padangų atliekų tvarkymas. Iššūkiai verslui ir visuomenės lūkesčiai“

Algirdo Aušros nuotrauka

Seimo narė Virginija Vingrienė dalyvavo įdomioje ir produktyvioje Aplinkos apsaugos instituto ir partnerių organizuotoje konferencijoje „Padangų atliekų tvarkymas. Iššūkiai verslui ir visuomenės lūkesčiai“.

"Išgirdome, aptarėme, įvertimome daug svarbių aspektų, kurie pasitarnaus imtis neatidėliotinų teisinio reglamentavimo pataisų, kontrolės tobulinimo veiksmų padangų sutvarkymo ir perdirbimo srityje. Apibendrinti pirmadienio diskusijoje išsakyti siūlymai, pateiktos išvados yra rimta medžiaga naujiems teisės aktų tobulinimo aspektams." - konferenciją komentavo V. Vingrienė.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seime vyko konferencija "Atsakingas padangų sutvarkymas Lietuvoje - perdirbti, neleisti liepsnoti"

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narės Virginijos Vingrienė inicijuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Atsakingas padangų sutvarkymas Lietuvoje – perdirbti, neleisti liepsnoti“, aptariant tragedija virtusio gaisro Alytaus padangų perdirbimo įmonėje “Ekologistika” padarinius, priminta: ”Prieš trejetą metų garsiai ir užtikrinai kalbėjome apie padangų tvarkymą Kazlų Rūdoje organizuojamos konferencijos metu. Buvo išsakyta daug drąsių idėjų, įvardytos problemos, nurodyti spręstini klausimai, pabrėžti galimi padariniai. Tačiau visos šios kalbos ir ryžtingi pranešimai nugulė tarp spaudos puslapių ir liko dulkėti lentynose. Mano inicijuotos įstatymo pataisos dėl padangų tvarkymo, gavusios žalią šviesą tiek Seimo salėje, tiek Vyriausybės išvadoje, Aplinkos ministerijos klerkų iniciatyva buvo pusmečiui sustabdytos – atidėtos su intencija, jog numatomas mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas viską pakeis iš esmės, todėl nėra laiko ar reikalo priiminėti mano „trumpines“ reformas. Kodėl reikėjo vilkinti pokyčius? Ar reikėjo sulaukti Alytaus katastrofos, kad visi pradėtų panikuoti ir žarstytis kritika, kažkas pasijaustų didvyriškais gelbėtojais, moraliai aiškinančiais tariamai aklai visuomenei, jog gaisras atvėrė sistemos ydas. Taip, ydas jis tikrai iškėlė į dienos šviesą, tačiau jas buvo galima matyti jau seniai; bėda, kad tuo metu niekas į jas nenorėjo žiūrėti, o pavienių idealistų šūkavimas daugelio buvo lengva ranka atmestas kaip nevertas dėmesio. Ši katastrofa privalo mums visiems tapti labai rimta pamoka, išmokta smūgiu į galvą, galingai supurtančiu visų smegenis su aiškia žinia: laukti, teisintis ir tylėti nebegalima – veiksmų būtina imtis čia pat ir dabar! Susirinkome nekaltinti ir bausti, o įvardinti kliūtis, trukdančias eiti perspektyviu keliu. Išsiaiškinti, kas sulaiko nuo tvarkingo padangų surinkimo, perdirbimo, panaudojimo asfalto, kilimėlių, kitų produktų gamybai? Ką būtina padaryti, kad šie keliai atsivertų ir ledai pagaliau pajudėtų?”

Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis, apžvelgdamas dabartinę įstatyminę bazę padangų sutvarkymo srityje, primindamas, jog yra aktai, numatantys dalinę teisinę atsakomybę padangų gamintojams ir importuotojams, platinantiems savo produktą Lietuvoje, įpareigojantys padangas surinkti ir perduoti sutvarkymui ir jie tai atlieka, kai jų produktą tvarko ne viena įmonė, kurioje tai perdirbama ir to rezultatas – nemažai naujų gaminių, pastebėjo, kai šiame procese dalyvauja ir visuomenė, siekianti, kad tai būtų atsakingai sutvarkoma ir nekiltų grėsmių, turėtų apimti visą padangų rinką, lemia pamatuoti teisiniai sprendimai bendroje gamintojų ir importuotojų, jų produkto tvarkytojų uždavinių ir įsipareigojimų ir visuomenės reikmių sprendimo, grindžiamo teisės aktais, kurie, siekiant optimalaus jų vykdymo ir įgyveninimo realybėje ir bendroje šių visų dalyvių interesų erdvėje, šiuo metu yra nepakankami, tad turėtų būti tobulinami.

Ne kartą žodžio prašėsi UAB „Antrinis perdirbimas“ vadovas Andrius Markevičius. Jis būkštavo, teigdamas, kad augantys padangų gamintojų ir importuotojų kaštai už sutvarkymą, kurie dar turėtų padidėti nuo kitų metų sausio 1 d. primokant regiono atliekų tvarkymo centrams RATC) už infrastruktūros pagerinimą, surenkant padangas stambiagabaritinių atliekų aikštelėse, o dar numatytos nuobaudos už jų nepristatymą sutvarkytojams, gali tapti priežastimi, kad didieji jos gamintojai ir importuotojai pasitrauks į kaimyninę Lenkiją, kurioje tokios kainos ženkliai mažesnės. Greta siūlė didesnius nuobaudos įkainius už toną nesutvarkytų lengvųjų automobilių padangų – 500 eurų, žemės ūkio technikos padangų – 800 eurų, pabrėždamas, kad šiame procese įvestos nemažos nuobaudos už taršą ir pati rinka gali reguliuoti padangų sutvarkymo kaštus. Suabejojo padangų srautų perdirbimo apskaitos tikslumu Lietuvoje, tvirtindamas, kad ji nerodo tikrosios panaudotų padangų padėties, jų sutvarkymo apimčių ir tinkamos jų perdirbimo kokybės. Siūlė įvesti padangų srautų, kurios patenka į RATC`us, apskaitą. Stebėjosi nevykdoma importuojamų padangų apskaita, kai jie patys sulaukia išskirtinės kontrolės. Apgailestavo dėl savo nedidelių galimybių konkuruoti su šešėlyje veikiančiais licenzijuotais padangų surinkėjais iš automontavimo sektoriaus, kurie, pasiūlius iš jų teisėtai perimti padangas perdirbimui, iš karto pakelia kainas ir tai daryti nebeapsimoka.

Padangų gamintojų ir importuotojų organizacijos atstovė Danguolė Butkienė nusakė ,su kokiomis problemomis susiduriama, norint socialiai atsakingai vykdyti savo įsipareigojimus prieš vartotojus ir visuomenę: tai siekimas kuo didesne apimtimi surinkti padangas perdavimui į sutvarkymo punktus. Ji pastebėjo: kad šiuo metu savivaldybių įrengtos pagrindinės padangų nemokamo surinkimo iš gyventojų aikštelės ne visada patogiai prieinamos ir jų nėra pakankamai. Tenka jai pačiai lankytis daugelyje autoservisų ir susirinkti padangas tolesniam jų sutvarkymui. Perdavė: jos atstovaujami padangų gamintojai ir importuotojai nėra prieš numatomas mokestines nuobaudas dėl savo produkto nepristatymo galutiniam jų sutvarkymui ir pritaria tokiai iniciatyvai. Mano, kai tai sudrausmintų šešėlinius padangų gamintojus ir importuotojus – jų konkurentus, o ne juos pačius, nes jie deramai vykdo prievoles ir siekia tinkamo savo produkto sutvarkymo, bet yra nepatenkinti, kad jiems tenka mokėti už kitus, nevykdančius įsipareigojimų, ir nepagristai dengti padangų sutvarkymo kaštus, kurie jau dabar nemaži, o dar numatyti RATC`ų infrastruktūrai padengti, kai stambiagabaritinių atliekų aikštelės padangų surinkimui įrengtos savivaldybėse iš mokėtojų pinigu, tad stebisi ir vis augančiais RATC`ų apetitais, kai patys padangų gamintojai ir importuotojai rūpinasi ten patekusių padangų išvežimu savo lėšomis į jų sutvarkymo centrus, tad neramina vis didėjanti administracinė našta. Apgailestavo dėl tokios niekur nevedančios sistemos, jau veikiančios 12 metų, kuriai nereikia tvarkymo, o tik įžvelgiama galimybė pasipinigauti. Tai skatina pasirinkti tinginio būdą nieko neveikti ir pasirinkti susimokėti palyginti nedidelį mokestį, kurį dažnai pasirenka nemažai padangų gamintojų ir importuojų, nes tai paprasčiau nei rūpintis jų tinkamu sutvarkymu, ir kurį jiems reikėtų pradėti mokėti tik nuo 2021 metų kovo mėnesio ir laukti panašios situacijos, kai 2014 metais užsidarė padangų persdirbėjas “Akmenės cementas” ir netrukus susidarė kalnai nesutvarkytų padangų, keliančių gaisrų grėsmę. Jos nuomone, kuo skubiau turėtų būti vedama atskira žemės ūkio mašinų padangų apskaita ir numatyti didesni jų sutvarkymo įkainiai, o taršos mokestis turėtų būtų ženkliai didesnis.

Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) vadovui Tomui Vaitkevičiui teko ne kartą aiškinti, kokios funkcijos priskirtos RATC`ams ir kodėl tokie dideli palyginti su privačiais padangų tvarkytojais įkainiai Jis priminė: kad RATC`ai įsipareigoja surinti padangas didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse iš gyventojų, o jų gamintojai ir importuotojai nuo 2020 metų pradžios vystant jų infrastruktūrą, turės padengti dalį išlaidų pagal susitarimą. Kyla abejonių, ar visi padangų gamintojai ir importuotojai laikosi jiems keliamų reikalavimų? Be to, nežinoma, kiek yra savarankiškai netvarkančių padangų, tad laukia nemaži sunkumai. Mano, kad nesitvarkoma savarankiškai dėl mažų sankcijų, nes turi galimybę rinktis, tad visus priversti tai daryti nemenka problema. Jo manymu, didžiausia problema padangų sutvarkymo sistemoje, nepakankami padangų perdirbimo pajėgumai ir fimasavimas. Nežinoma, kur dėti surinktas padangas. Paminėjo, kad padangų surinkime RATC`ai negali naudotis kitokiomis nei padangų ir gamintojų lėšomis ir mano, kad kiekvienas RATC`as priims savus sprendimus, kaip elgtis kitų metų pradžioje, bet VAATC ir toliau tęs padangų surinkimą iš gyventojų. Tomas Vaitkevičius tikisi, kad pavyks susitarti su padangų gamintojais ir importuotojais. Jis tos pačios nuomonės kaip ir Seimo narė Virginija Vingrienė: mokestis sumokamas valstybei kaip sankcija turėtų būti nukreiptas atliekų, tarp jų ir padangų, sutvarkymui.

Marina Curko-Notkuvienė, atstovaujanti UAB “Ekobazė”, kur gaminamos granulės iš padangų ir kurios paklausios Europos rytuose: Baltarusijoje ir Rusijoje, kur sutvarkoma apie 15 tūkstančių tonų tokio produkto per metus, nesutinka, kad nėra tinkamų padangų sutvarkytojų, bet tai kainuoja, tik nenorima tinkamai susimokėti, bet jos manymu, tai galima sureguliuoti įstatymais. Atstovė pasigedo šioje srityje žaliųjų pirkimų skatinimo, nes jų rinka rizikinga, o orientuotjantis į galutinį perdirbimo produktą, norėtųsi didesnių garantijų neprandant rinkos produktui. Be to, tai prisidėtų prie padangų surinkimo kainos gamintojams ir importuotojams mažinimo. Taip pat prašyta nepersistengti su aplinkosaugine kontrole, nes kontrolieriai, siekdami pateisinti savo vizitus, surašo aktą, nors iš gausybės tikrinimų jokių pažeidimų nerasta. UAB “Eko bazė” taip pat netinkamas siūlymas įpareigoti perdirbėjus kaupti lėšas kaip depozitą galimų katostrofų pasekmių padengimui.

Seimo narė Virginija Vingrienė domėjosi, ar žalieji pirkimai negalėtų pagelbėti verslininkams patikimiau įsitvirtinti rinkoje ir įsidiegti inovacijos priemones savo uždaviniu pasirinkus žiedinės ekonomikos kelią ir kokios perdirbtos padangų produktų naudojimo galimybės Lietuvos kelių tiesime?

Vaidotas Gricius, Aplinkos apsaugos departamento atstovas, neseniai dirbęs Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, pritarė UAB “Ekobazės” pasirinktam uždaviniui gaminti iš padangų granules, miltelius, tinkančius įvairių produktų gamybai, patikino, kad galima pasinaudoti Ekonovacijos.lt priemonėmis ir projektu, kuriuo kreiptąsi į Europos komisiją finansinės pagalbos žiedinei ekonomikai plėsti ir jais pasinaudoti kaip galimybe savo verslui vystyti.

Karolis Šežikas iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susiekimo ministerijos patvirtino, kad jau dabar padangų perdirbimo produktai naudotini kelių tiesimui kaip sudėtinė bitumo dalis, bet būtina išpildyti reikalavimuskelių kokybei užtikrinti. Net ir jiems patiems būtų galima imtis tokio kelio ruožo tiesimo pabandymų realybėje, atsižvelgiant ir kitus tokio pasirinkimo komponentus, norint įsitikinti, kiek tai pasiteisintų tvarumo prasme.

Žodį tarė ir mokslininkai. Juos atstovaujantis Audrius Vaitkus – Kelių tyrimo instituto vadovas iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto pažymėjo, kad produktai iš perdirbtų padangų pasaulyje, t.y. iš gumos miltelių, naudojama kelių asfaltavimui. Pažymėjo, kad jo kolega Ovidijus Šernas, kuris taip pat dalyvauja renginyje, 2018 metais apgynė disertaciją iš gumos miltelių panaudojimo asfalto mišinių gamybai, nustatė jų kiekį, – 4 procentus nuo bitumo masės, kurių reikėtų siekiant nutiesti visų rūšių kelius Lietuvoje, sunaudojant 1 mln tonų asfalto, kad būtų pasiekiamos neblogesnės nei polimerais modifikuoto jo mišinio savybės, bet jo reikėtų tik 2-3 tūkstančių tonų. Tačiau šiuo tikslu norint panaudoti didesnius jų kiekius – 25 procentus, remiantis JAV praktika, būtinos ypatingos atsargumo priemonės, tiek aplinkosaugine, tiek techologine prasme bei klojant tokią dangą, tad reikalingi detalesni tyrimai. Bet panaudojus ir minimalų kiekį – 4 procentus – galimos diskusijos dėl gumos miltelių panaudojimo Lietuvos kelių dangai su jos gamintojais.

Aktyviai diskusijoje dalyvavo Virginijus Brazauskas su padangų sutvarkymo konkrečiais gaminių pavyzdžiais, kuriuos jo atstovaujama UAB “Raguvilė” užsakė pagaminti kitą įmonę, nes neturi jiems gaminti leidimų. Jis apgailestavo, kad jau keletą metų stringa jų gamybai skirto žemės sklypo įteisinimas, neatliekamas poveikio aplinkai vertinimas, neuždegama žalia šviesa socialiai atsakingam verslui pradėti. Pasidalino šios savo įmonės priešistorija, kuri prasidėjo nuo gaminamų produktų rinkos analizės, ieškant socialiai atsakingo jų pritaikymo. Pastebėtos ženkliai augančios padangų perdirbimo produkcijos viešai prieinamos kainos, kurios gali būti siejamos su lobizmu, neatitinkančios realių jų perdirbimo kaštų. Jo nuomone, turėtų būti sukuriamos vienodos įsitraukimo į šią rinką sąlygos. Mano, kad prie to prisidėtų elektroniniu būdu vykdomas verslo registracija. Pastebėjo, kad Lietuvos pagrindinė rinka perdirbamų padangų produktams yra Rusijoje, negarantuojamas jos stabilumas, tad socialiai atsakingam šiam verslui turėtų būti skiriamas ypatingas valstybės dėmesys ir net finansinė parama, priimami politiniai sprendimai, kad būtų galima eiti žiedinės ekonomikos keliu ir tinkamai būtų sprendžiamos su juo susijusios ekologinės problemas, kai siekiama kuo labiau irnepriekaištingai perdirbti visą padangą, naujų produktų sukūrimui panaudojant visas jos dalis,o tik nebepanaudojamą sudeginti, kai taikant aukštas technologijas net nejaučiamas perdirbtos gumos gaminių kvapas, bet dėl gaisro Alytaus padangų perdirbimo įmonėje padarinių, bendruomenė dar labiau baidosi tokios jų įmonės kaimynystės.

Parlamentarė Virginija Vingrienė pasidžiaugė šios įmonės atstovo iniciatyvomis ir ryžtingu siekimu žengti įnovacijų keliu, ir paprašė Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnę Bagočiutę paaiškinti, kodėl yra vilkinami tokio socialiai atsakingo verslo įregistravimo reikalai ir kiek tai dar gali užtrukti? Atstovė patikino: Aplinkos ministerijos rengiamais įstatymais, techninėmis uždaviniais, atliekamomis ekspertų studijomis siekiama supaprastinti ir pagreitinti verslo įteisinimo procesą, aiškiau apibrėžiant jam keliamus ir pateikiamus reikalavimus, o tolesnėje ateityje numatant jo registraciją elektroninėje erdvėje, kuri leistų išvengti žmogaus įsikišimo. Ji paminėjo, kad toks atliekų verslas gali sulaukti valstybės paramos iš jau minėtos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos priemonių: Ekoinovacijos.lt ir Ekoinovacijos.lt plius. Nežinojimas apie tokią galimybę vertintinas kaip informacijos sklaidos spraga. Kiek gali užtrukti konkrečiai UAB “Raguvilė” veiklos įteisinimo reikalai, priklauso jau nuo Aplinkos apsaugos agentūros sprendimų. Kodėl du metai ji negauna leidimo veikti, paaiškino šios įstaigos atstovė Jūratė Banelienė: remiamąsi priimtais teisės aktuose numatytais terminais. Bet nesilaikymas, kaip pridūrė UAB “Raguvilė” atstovas Virginijus Brazauskas tempiasi, jei ne sergant, tai atostogaujant jos darbuotojams.

Agnė Kuckaitė – Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos (LKATA) direktorė pasiūlė padangų tvarkymo sistemoje taikyti vieno langelio principą, kuris padėtų ne tik šabloninėmis nuorodomis greičiau perprasti verslui keliamus atsakomybę, galimybes, bet paspartintų verslo įmonės registraciją, sumažintų valstybei administracinę naštą, padidintų tokio verslo informacijos sklaidą,  palengvinančią patį kontrolierių darbą, galint stebėti šį procesą internetinėje erdvėje ir  analizės pagrindu pasirenkant tuos, kuriuos tikslinga patikrinti, nes dabar išskirtinės kontrolės susilaukia pakankamai gerai dirbantys. Tam pritarė ir parlamentarė Virginija Vingrienė. LKATA vadovės pastebėjimu – ženkli ši sektorių kontoliuojančių darbuotojų kompetencijos stoka, dažna jų kaita, nedidelė jiems mokama 600 eurų alga. Su tuo nesutiko Aplinkos apsaugos departamento Vaidas Laukys:. patikindamas, kad šioje sistemoje daug profesionalių darbuotojų, išmanančių savo sritį ir tinkamai joje besidarbuojančių, tad apie visą darbą nereikėtį spręsti iš pavienių atvejų, bet visada laukiama informacijos apie netinkamą jų darbą.

Alytaus Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro vadovas Algirdas Reipas paaiškino, kodėl RATC`uose tokie dideli padangų sutvarkymo mokesčiai, kuriuos nustato valstybė pagal tam tikrą metodiką ir kurie vidutiniškai siekia 35 eurus už toną stambiagabaričių atliekų aikštelėse. Jis įsitikinęs: neapgalvotas nemokamas 5 padangų stambiagabaritinių atliekų aikštelėse surinkimas iš gyventojų, ko nėra ES šalyse, nes to negali atlikti mūsų autoservisai. Sprendžiant tinkamo ir skaidraus jų sutvarkymo problemą, turėtų būti atsakingi vartotojai, įvedus prieinamą mokestį už jų perdavimą į tokius surinkimo punktus. Jo manymu, ne savivaldybės turėtų rūpintis padangų sutvarkymu, o patys gamintojai. Tuomet būtų galima geriau sukontroliuoti, kaip yra tvarkomąsi šioje srityje, – sumažėtų šešėlis. Anot jo, taršos mokestis turėtų būti įvestas.

Diskusijose dalyvavusio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Simono Gentvilo nuomone: žiūrint į perspektyvą, padangų sutvarkymu turėtų rūpintis jų gamintojai ir importuotojai,  nes tai yra pastarųjų atsakomybė, o ne savivaldybės. Nedžiugina šešėlis ir fiktyvūs skaičiai apie Lietuvos pirmavimą sutvarkant atliekas iš plastiko. Tvarkant ir padangas, reikėtų detalesnių pasiūlymų iš pačių padangų gamintojų ir importuotojų, kaip jie savo produktą tvarkys. Turint pakankamai nedidelį jų tvarkytojų skaičių, galima stebėti, kaip padangos tvarkomos, bet nėra garantijų, kad jos tinkamai sutvarkomos. Čia būtina kontrolė ir tai reglamentuoja Seimą pasiekę įstatymai, kurie turi būti atitinkamai nušlifuojami, vengiant perteklinio griežtumo, kai dėl menkos ar ženklios taršos, turint taršos leidimą, gali būti stabdoma arba nestabdoma veikla vos pagal kelis nusižengimo punktus. Pakvietė padangų verslo atstovus ir padangų importuotojus aktyviau teikti pasiūlymus, nepalikti tai savivaldybėms, nes ši problema neišsispręs stambiagabaritinių atliekų aikštelėse. Tai yra tik kraštutinė priemonė. Tikroji gamintojų atsakomybė gali būti įgyvendinama per autoservisus. Ji galėtų būti įgyvendinama ir per Aplinkos apsaugos komiteto siūlomus projektus. Parlamentaras pažymėjo, kad kolegės Virginijos Vingrienės siūlomi gamintojus ir importuotojus drausminti mokesčiai ženkliai didesni nei pateikti Aplinkos ministerijos, ir jam yra priimtini, bet jos dar reikėtų didinti.

Virginijus Brazauskas, įžvelgdamas ženkliai išaugsiantį padangų skaičių po 10 metų, pakvietė pagalvoti apie jų tvarkymo viziją einant žiedinės ekonomikos keliu. Siūlė padangas sutvarkyti skirstant pagal gamintojų grupes ir į šį procesą įtraukti jaunimą, o gaunamą taršos mokestį skirti įnovatyvių būdų diegimui jų tinkamo sutvarkymo ir naujų produktų pagaminimo procese.

Išskirtinės diskusijos sulaukė Seimo nario Simono Gendvilo replika dėl Aplinkos apsaugos agentūros perdirbto produkto, nesvarbu, kad tai gali būti ne galutinis produktas, o sąlyginai tarpinė žaliava, kaip padangų granulės, apibrėžimo, jas laikant galutiniu gaminiu – produktu, patenkančiu į sandėlius. UAB “Ekobazė” atstovės Marinos Curko-Notkuvienės pastebėjimu, nereikėtų persistengti su kontrole ir reglamentavimu dėl būtinybės perdirbėjui gaminti galutinį produktą, kai tam nepakankamos salygos, tad kvietė neprasilenkti su realybe, taip pat prisilaikyti ir bendrų ES mastu teiktinų tokios veiklos nuostatų. Virginija Vingrienė pabrėžė, kad nemažiau svarbi siekiamybė galutinio produkto iš tarpinių žaliavų sukūrimas ir jo pateikimas rinkai, kuris turėtų sulaukti tinkamo finansinio palaikymo iš valstybės pusės. Aplinkos ministerijos atstovė Agnė Bagočiutė pažymėjo, kad ir šiuo metu galimos tokios paramos, einant žiedinės ekonomijos keliu, per jau minėtas Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje numatytas priemones, o ypač, kai įtikinamai pagrindžiami inovatyvūs tokio verslo projektai. Ji apgailestavo, kad Lietuvoje, realizuojant perdirbtą produktą, prie to galėję prisidėti viešieji žalieji pirkimai pastaraisias metais ritasi žemyn. Jos pastebėjimu, prie artimiausios padangų tinkamo sutvarkymo strategijos turėtų prisidėti aktyvesnis šioje srityje suinteresuotų dalyvių įsitraukimas į šiuo metu aplinkosauginių įstatyminių aktų rengimą dėl kontrolės ir taršos mokesčių, kurie galėtų būti ir padidinami, o dėl viešųjų žaliųjų pirkimų atgaivinimo, mano, kad būtų tikslinga išskirti remtinus prioritetus viešųjų pirkimų įstatyme.

Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis, apibendrindamas diskusiją, padangų gamintojų, vartotojų ir tvarkytojų ir visuomenės, kaip dalyvių, tokioje tvarkymo sistemoje su skirtingais tikslais, pasisiūlė išgryninti jų reikmes ir kvietė tai dar kartą aptarti ateinantį penktadienį šios institucijos numatytoje surengti konferencijoje.

Baigiantis diskusijai, parlamentarė Virginija Vingrienė akcentavo, kaip be reikalo baiminosi Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos atstovas Marijonas Bieliauskas dėl mokesčių padidėjimo. Numatoma drausminanti pataisa palies ne mokesčių mokėtojus, o padangų gamintojus ir importuotojus. Toks mokestis turėtų būti nukreipiamas ne tik į padangų, bet ir kitų atliekų tvarkymo sektorių ir panaudotas jo inovatyvumui skatinti, pažymint, kad tuomet visi laimėtų, nes būtų sparčiau judama žiedinės ekonomikos link, daugėtų pažangesnių sprendimų šių ir kitokių atliekų galutiniame sutvarkyme, tai teisiškai reglamentuojant, atsižvelgus į čia išgirstus pasiūlymus, tarp jų siekiant platesnio ir ambicingesnio padangų sutvarkymo, – net iki 90 procentų, tad kvietė ir toliau teikti siūlymus geresnio padangų sutvarkymo pagrįstai teisinei bazei parengti.

 Parengė Angelė Šarlauskienė

V. Vingrienės sveikinimo žodis, tartas konferencijoje "Atsakingas atliekų sutvarkymas Lietuvoje - perdirbti, neleisti liepsnoti"

Prieš beveik trejetą metų garsiai ir užtikrinai kalbėjome apie padangų tvarkymą Kazlų Rūdos konferencijoje. Buvo išsakyta daug drąsių idėjų, įvardytos problemos, nurodyti spręstini klausimai, pabrėžti galimi padariniai. Tačiau visos šios kalbos ir ryžtingi pranešimai nugulė tarp spaudos puslapių ir liko dulkėti lentynose. Mano inicijuotos įstatymo pataisos dėl padangų tvarkymo, gavusios žalią šviesą tiek Seimo salėje, tiek Vyriausybės išvadoje, Aplinkos ministerijos klerkų iniciatyva buvo pusmečiui sustabdytos – atidėtos su intencija, jog numatomas mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nauja redakcija, Seimą pasiekęs vos ką tik, viską pakeis iš esmės, todėl nėra laiko ar reikalo priiminėti mano „trupinines“ reformas. Kodėl reikėjo vilkinti pokyčius? Ar būtina buvo sulaukti Alytaus katastrofos, kad visi pradėtų panikuoti ir žarstytis kritika, kažkas pasijaustų didvyriškais gelbėtojais, moraliai aiškinančiais tariamai aklai visuomenei, jog gaisras atvėrė sistemos ydas. Taip, ydas jis tikrai iškėlė į dienos šviesą, tačiau jos buvo matyti jau seniai; bėda, kad tuo metu niekas į jas nenorėjo žiūrėti, o pavienių idealistų šūkavimas daugelio buvo lengva ranka atmestas kaip nevertas dėmesio.

 Ši katastrofa privalo mums visiems tapti labai rimta pamoka, išmokta smūgiu į galvą, galingai supurtančiu visų smegenis su aiškia žinia: laukti, teisintis ir tylėti nebegalima – veiksmų būtina imtis čia pat ir dabar!

Šiandien čia susirinkome kalbėti apie tai, ką darysime toliau, siekdami ne tik užbėgti kitoms tokioms nelaimėms už akių, bet ir pasinaudoti galimybėmis atliekas paversti žaliava vis didesnę paklausą įgyjančių gaminių gamybai, taip tausojant aplinką ir jos išteklius, bei atpiginant patį produktą. Pasikvietėme mokslo srities atstovus, kurie, esu tikra, pateiks daug įdomių sprendimų, bei jų taikymo pavyzdžių. Susirinkome įvardyti kliūtis, trukdančias eiti šiuo perspektyviu keliu. Kas tiksliai mus sulaiko nuo tvarkingo padangų surinkimo, perdirbimo, panaudojimo asfalto, kilimėlių, kitų produktų gamybai? Ką būtina padaryti, kad šie keliai atsivertų ir ledai pagaliau pajudėtų? Esame Seime, kur priimami pagrindiniai politiniai sprendimai, keičiamos ir tobulinamos įstatymų nuostatos, todėl drąsiai pasakykime vieni kitiems, ką dera taisyti, tobulinti ir kurti. Raginu šio pasitarimo metu nesižarstyti kaltinimais ar pasiteisinimais, o susitelkti į racionaliausių ir veiksmingiausių sprendimų paiešką.

Viliuosi, kad šiandien nepaskartos spalio 21 d. čia, Seime, vykusios konferencijos pakuočių atliekų tvarkymo klausimais scenarijus, kuomet visas renginys skendėjo pasiteisinimuose kaip negalima kažko keisti, agitavimuose tenkintis nieko nedarymo komforto zoną, ir prašymuose duoti dar laiko ar nustatyti verslui konkrečias užduotis pasikeisti. Visa tai neišvengiamai vestų į tolesnį mirkimą tų pačių problemų liūne, viso labo laukiant naujo paraginimo; pamirštama, kad toji pelkė mums brangiai kainuoja – ne tik finansiškai, bet ir aplinkos bei mūsų asmeninės sveikatos atžvilgiu. Ji tyvuliuoja mūsų ateities kartų sąskaita. Vienintelis Algirdas Reipas, tuomet į tribūną įsiveržęs kaip viesulas, sugriaudėjo savo išskirtiniu, akis verčiančia kritika grįstu pranešimu. Apeliuodamas į publiką jaunosios Gretos Tiunberg šūkiu „Kaip jūs drįstate?!“, jis prašė susirinkusiuosius atsipeikėti, ir pasidalino aiškiais, konkrečiais pasiūlymais, galinčiais išjudinti sistemą iš mirties taško. Tikiuosi ir šiandien išgirsti tokių įkvepiančių, ugningų pasisakymų ir konkrečių pasiūlymų.

Mielieji, laukti, dvejoti ir teisintis laiko jau nebeturime. Tinkamiausio momento laukimas yra didžiausia mūsų klaida, o Alytaus pavyzdys rodo, kad tai gali lengvai tapti siaubingu nusikaltimu. Laukiamas tinkamas momentas niekada neateina; tinkamiausias metas veiksmui yra dabar – tiesą sakant, tinkamas jis buvo jau vakar, prieš tris ar net dešimt metų. Griebkime jautį už ragų!

Šia optimistine gaida linkiu mums visiems naudingos ir produktyvios diskusijos, kupinos inovatyvių sprendimų ir geranoriškų perspektyvų bendradarbiavimui. Kartu galime sudaryti visas reikalingas sąlygas deramam padangų sutvarkymui ir atverti kelią sėkmės proveržiui mūsų šalyje.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.