V. Vingrienės sveikinimas Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga

Virginija Vingrienė. Raudona atliekų deginimo linija – importas

Turime sutarti, jog ankstesnės Vyriausybės sprendimas dėl investicijų į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus privalo būti panaikintas. Kartu panaikinant ir galimybę atliekas įsivežti iš užsienio. To turime siekti ir dėl aplinkos, ir dėl žmonių sveikatos, bet ir siekdami atsakingai naudoti valstybės lėšas. Juo labiau kad Europos Komisija yra linkusi paramą skirti aukštesnėms atliekų tvarkymo pakopoms.

Šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum Heat Lietuva“ jėgainė, o Kaune ir Vilniuje projektuojami jos analogai, vargiai atsižvelgiant į ateities perspektyvą. Nesigilinama, kaip naujos jėgainės paveiktų žiedinės ekonomikos modelį, kaip keisis atliekų antrinis (kaip žaliavos) naudojimas, kokių naujų krypčių verslai kursis.

 

Ateities pokyčių ignoravimas kainuos daug. Pagal dabartinius planus būtų sudarytos galimybės deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus, nors prognozuojamas didžiausias metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje (kai ekonomika augtų ekspansyviai, o šiukšlių kiekio mažinimo priemonės neduotų jokios apčiuopiamos naudos) siektų vos 438 tūkst. tonų.

Net aplinkai košmariško atliekų didėjimo atveju planuojami deginimo jėgainių pajėgumai – trečdaliu per dideli. O kas bus, jeigu atliekų mažės, sėkmingai jas rūšiuosime ir perdirbsime? Rizikuojame vėjais paleisti daugiau nei 500 mln. eurų. Tai didžiulė investicija, iš kurios privalome reikalauti deramos grąžos visuomenei.

Ateinančiais metais ne tik pažangiose ES šalyse, bet ir Lietuvoje vis didesnė degintinų atliekų dalis bus naudojama kaip žaliava kitiems produktams gaminti. Ar beliks ką deginti? Atliekų perdirbimui skirtų technologijų pramonė progresuoja neįtikėtinai sparčiai ir siūlo vis pažangesnes priemones, leidžiančias sėkmingai išnaudoti žiedinės ekonomikos teikiamas galimybes. Štai prieš mėnesį tuo galima buvo akivaizdžiai įsitikinti Miunchene vykusioje Pasaulinės aplinkosaugos parodoje „IFAT 2018“. Ekspozicijų stenduose buvo demonstruojama, kaip perdirbamos ir iki šiol neperdirbamomis laikytos pakuotės, kitas bioneskaidžios atliekos.

 

Plėtojant žiedinės ekonomikos modelį ir nesant kitų plėtros alternatyvų turime dėmesį skirti žiedinės ekonomikos piramidės viršūnėje esančiam daiktų ilgaamžiškumo siekiui, jų atnaujinimui, kokybės gerinimui, taisymui ir pakartotiniam panaudojimui. Tokios ateities perspektyvoje atliekų deginimas turėtų būti laikomas vienu iš mažiausiai pageidaujamų jų tvarkymo būdų, patrauklesniu tik už jų šalinimą sąvartynuose.

Europos Komisija yra ne kartą išreiškusi susirūpinimą dėl atliekų tvarkymo problemų Lietuvoje. Ataskaitose atkreipiamas dėmesys, kad lygiagrečiai vykdomos investicijos į mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius ir atliekų deginimo pajėgumus kelia rimtų abejonių. Pabrėžiama, kad Lietuva privalo atsakingai planuoti investicijas, idant nekiltų kliūčių siekiant ES plastiko ir žiedinės ekonomikos strategijoje numatytų ambicingų tikslų 2020 metais perdirbti ne mažiau 50 proc., iki 2030-ųjų – ne mažiau 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, nuo 2035–ųjų – atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.

Lietuvai primenama būtinybė tobulinti ir atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Formuluojant tikslus būtina užtikrinti, kad nebūtų kuriami pertekliniai atliekų deginimo pajėgumai, kurie galėtų trukdyti pasiekti užsibrėžtus perdirbimo tikslus.

Būtent į šiuos tikslus turi būti orientuojamas ir viešasis finansavimas, skatinant nuoseklų perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Paramos lėšos turi būti skiriamos ambicingesniems tvarkymo tikslams, tarp kurių net perdirbimas vis dažniau minimas kaip atgyvenęs tvarkymo būdas, tačiau Lietuva eina primityviausiu keliu – sudeginti potencialią žaliavą net nerūšiuotu aplinkai taršiausiu pavidalu.

Atliekų deginimo idėja įprastai grindžiama argumentu apie neva pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams. Deginimo šalininkai nutyli, kad gyventojai už šią tariamą nuolaidą susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis. Pavyzdžiui, Europos Komisija reikalauja deginimą apmokestinti „vartų“ mokesčiu („Lietuvos energijos“ atstovų teigimu, jis sieks 35 eurus už toną), kurį mokės patys gyventojai. O kas įvertins pavojingais kancerogeniniais dioksinais, furanais ir kitomis medžiagomis užterštą gyvenamąją aplinką?

Deginimo naudą kai kas visgi skaičiuos. Tarp tokių – atliekų deginimo įmonės. Trys kogeneracinės jėgainės gaus nemokamą žaliavą, bet ir rinks užmokestį už deginamas atliekas. Kitas pajamų šaltinis – tai laisvų pajėgumų išnaudojimas importuojant ir deginant atliekas iš kitų šalių, už kurių deginimą, tikėtina, būtų dar daugiau sumokėta. Ar šios įmonių pajamos vertos vilniečių ir kauniečių sveikatos?

Galiu tik atkreipti dėmesį, jog Jungtinė Karalystė šiandien sprendžia sudėtingą klausimą, kai neturi tinkamos atliekų tvarkymo infrastruktūros ir jas eksportuodavo į Kiniją, tačiau ši tokį bendradarbiavimą nutraukė, siekdama įgyvendinti Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus, ir atsakė įsileisti britų atliekas deginimui.

Ar sąmoningai rinksimės lengviausią kelią ir toliau apgaudinėsime visuomenę? Skatinsime siaurą visuomeninės požiūrį į atliekų tvarkymą? Stabdysime naujo pobūdžio verslų, naujų darbo vietų ir naujų gaminių kūrimą? Netgi ir tinkamai išrūšiuotų atliekų homogeniškas aukštos kokybės didelio kaloringumo antrinis kietasis atgautasis kuras būtų vienas iš gaminių (pabrėžiu, jau nebe atliekų), naudojamų kalkių ir cemento gamybai. Jo 100-120 tūkstančių tonų kasmet sudegintų Akmenės cemento gamykla. Tuo tarpu pačias atliekas paleisdami dūmais savaime užkertame kelią naujų jų perdirbimo galimybių atsiradimui, kadangi verslas neberizikuos investuoti. Ką jau kalbėti apie neskatinamą ekologinį visuomenės sąmoningumą, neformuojamus rūšiavimo ir atsakingo vartojimo įpročius.

 

Netikėtai paprastas atsakymas – tai aiški raudona riba, aiškiai numatant ribinį galimų deginti atliekų kiekį, uždraudžiant tokias atliekas įvežti iš kitų šalių. Užkirtę kelią šio ateities scenarijaus įgyvendinimui, sustabdysime ir aplinkos taršą, keliančią pavojų gyventojų sveikatai, neapgalvotoms viešojo sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus.

 

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/virginija-vingriene-raudona-atlieku-deginimo-linija-importas.d?id=78464945

Seimo ERK narės V. Vingrienės pasisakymas COSAC plenarinėje sesijoje

2018 m. birželio 19 d. pranešimas žiniasklaidai

Europos Sąjungos parlamentų Sąjungos reikalų komitetų konferencijos (COSAC) plenarinėje sesijoje Europos reikalų komiteto (ERK) narė Virginija Vingrienė  pabrėžė, kad įgyvendinant Europos socialinių teisių ramstį  ir siekiant  pagerinti socialinės apsaugos sistemų veikimą Europos šalyse svarbiausia atsižvelgti į konkrečias valstybių narių aplinkybes.

V. Vingrienės pranešimas:

Neabejotina, kad naujoji Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyva yra ambicingas ir geranoriškas projektas; visų pirma dėl to, jog skatina mus ieškoti pusiausvyros tarp ekonominės ir socialinės politikos, laikais, kai ekstremizmas, kad ir kaip būtų apmaudu, yra taip išpopuliarėjęs. Ramstis apima tai, kas turėtų būti bendri gaires brėžiantys socialinės gerovės principai, ir nors jie toli graži nėra mums nauji, jų įgyvendinimas tampa vis sudėtingesnis dėl naujai atsirandančių įdarbinimo formų ir įvairių socialinių iššūkių, su kuriais susiduria kiekviena valstybė narė. Būtina pabrėžti, kad nors tikime, jog ES turi kolektyvinę užduotį siekti šių principų įgyvendinimo, mes taip pat suprantame, kad Socialinių teisių ramsčio idealų puoselėjimas yra pačių valstybių narių pareiga. Negalime naiviai tikėtis, kad reikšmingi pokyčiai mums bus paprasčiausiai nuleisti iš stiklinių Briuselio koridorių. Tai reiškia, kad nepaisant mūsų geriausių intencijų, mes negalime viltis, jog sukurpsime universalų vieno masto sprendimą šiai problemai, kadangi mūsų nacionalinės teisinės sistemos, tautinės tradicijos ir socioekonominiai ypatumai yra labai skirtingi. Taigi, nors Ramstis suteikia tvirtą pagrindą sprendimų priėmimui nacionaliniu lygmeniu, jis turėtų būti realizuojamas atsižvelgiant į skirtingų valstybių narių sąlygas ir aplinkybes. Atsižvelgti verta ir į kompetencijų pasidalinimą ES, nacionaliniu ir vietiniu lygmenimis, subsidiarumo principo taikymą bei socialinių partnerių autonomiją. Esu įsitikinusi, kad mes, visi šiandien čia susirinkę delegatai, esame nuoširdžiai pasirengę kruopščiai dirbti, kad savo piliečiams galėtume užtikrinti patikimą socialinę apsaugą ir orias įsidarbinimo sąlygas.

K. Masiulis, V. Vingrienė, A. Gelūnas COSAC plenarinėje sesijoje | M. Maldeikio nuotrauka

Parengė

Seimo Europos reikalų komiteto biuras

El. p. erk@lrs.lt, tel. (8 5) 239 6864

Šaltinis: http://www.lrs.lt

Virginija Vingrienė: Tariama ir tikra valstybės tarnybos pertvarka?

V. Vingrienė | 15min.lt nuotrauka

Pradėta valstybės tarnybos reforma mane, buvusią valstybės tarnautoją, į politiką pasukusią su intencija reformuoti šią sustabarėjusią sistemą, verčia grįžti prie diskusijos, ar teisingu keliu einame? O gal einame senuoju keliu, tik prisidengę skambių reformos šūkių šydu? Juk prie reformos laivo vairo stovi senieji sustabarėję biurokratiniai vairininkai.

Jie ir užsitikrina sau visiško komforto sąlygas. Ta tik patvirtinto kai kuriose ministerijose nuvilnijusios dėlionės, seniems, bet nebūtinai geriausiems, biurokratiniams vilkams toliau sėkmingai įsitvirtinus ir tęsiant patogią egzistenciją aukščiausiose pozicijose.

Mažinti valdininkų skaičių kartu taupant milijardus biudžeto lėšų – skamba labai patraukliai, ir atrodo ganėtinai paprasta. Tačiau ne paslaptis, kad visų „galvų kapojimais“ grįstų pertvarkų rezultatas yra toks pat – realiai išaugantis biurokratinis aparatas. Nepaisant to, toliau sėkmingai lipama ant to paties grėblio, ir toliau siūlomos pasenusios, esą visas problemas išspręsiančių mažinimų idėjos, atmetant drąsius ir ryžtingus sprendimus veiksmingos vidinės pertvarkos link.

Sutarkime bent dėl to, kad būtina reformuoti valstybės tarnautojų korpusą – čia abejonių nekyla. Šimtatūkstantinė biurokratų armija – tai gerokai per didelė, perdėm formalizuota, dažnai persidengiančių funkcijų su itin privilegijuota „išrinktųjų“, dažniausiai aukštesniųjų ir aukščiausiųjų vadovų, turto valdytojų ir jų artimos aplinkos biurokratų klasė.

Daugiau skaitykite adresu: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/virginija-vingriene-tariama-ir-tikra-valstybes-tarnybos-pertvarka-18-983354?c=18.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė. Kaip nelygybė šeimoje virsta smurtu?

Nors už lango XXI amžius, Lietuvoje – pažangioje ES valstybėje – vis dar įsišaknijęs gilus patriarchalinis požiūris, paremtas lyčių nelygybės principu. Karjera, politika vis dar dažniausiai skiriama vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties kandidatams ir vyriškai kompetencijai.

Tai vyrauja vyresnėse kartose. Guodžia žinojimas, kad jaunimo požiūris kitoks, tačiau šiandien profesinėje veikloje moteris vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą įvertinimą ir pripažinimą. Kitaip ji tiesiog liks nepastebėta.

Šiandien vis dar gajus nebylus sutarimas, jog politika – išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris derėtų traktuoti lyg ne į savo vietą patekusias prašalaites, toleruoti tik tiek, kiek neišvengiamai būtina. Toks įsitikinimas visiškai neracionalus ir kyla veikiau iš savanaudiškų paskatų, o ne racionalių argumentų. Nepaisant to, toks požiūris tebėra gyvas ir plačiai propaguojamas – deja, ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose.

Būtent šeimose, mano įsitikinimu, glūdi viena pagrindinių mažo moterų įsitraukimo į aktyvią politiką ir karjeros siekį priežastis. Daugeliu atvejų šeimos vyras prioritetą teiks asmeninių perspektyvų vystymui ir sulauks tam didelio palaikymo, kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą, kur jai tenka jei ne pilno, tai bent dalinio etato namų šeimininkės vaidmuo, paliekantis jai gerokai apribotas galimybes pačiai įsitraukti į veiklą.

Daugiau skaitykite adresu: https://m.delfi.lt/ringas/article.php?id=78122755

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Susitikimas su Justiniškių gyventojais, 2018-05-21

Pirmadienį Seimo narė Virginija Vingrienė susitiko su Justiniškių gyventojais.

Piliečiai su parlamentare aptarė dalyvavimo Dainų šventės renginiuose galimybes, taip pat lengvatas, teikiamas vyresnio amžiaus asmenims naudojantis viešuoju transportu - aptarta galimybė teikti savivaldybei siūlymą savaitgaliais viešąjį transportą padaryti nemokamą Vilniaus senjorams.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

V. Vingrienės kalba Seime vykusioje diskusijoje apie moterų teises

Už lango jau XXI a., tačiau Lietuvoje, esančioje viena pažangių ES valstybių, šeimos dalimi vis dar vyrauja giliai įsišaknijęs patriarchalinis požiūris, grįstas lyčių nelygybės principu, pasireiškiančiu tuo, jog karjeros sferoje ir be abejo politikos srityje prioritetas dažniausiai skiriamas vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties kandidatams, ir vyriškai kompetencijai. Tai ypač pastebima vyresniųjų kartų atstovų tarpe. Nors mane guodžia žinojimas, kad jaunimo požiūris į lygias lyčių galimybes yra nepalyginamai liberalesnis, šiandien profesinėje veikloje moteris vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą savęs įvertinimą ir pripažinimą – kitaip ji tiesiog liks nepastebėta.

Šiandien politinėje sferoje vis dar tebėra jaučiamas tam tikras nebylus sutarimas, jog politika yra išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris derėtų traktuoti lyg ne į savo elementą patekusias prašalaites, ir toleruoti tik tiek, kiek reikalauja etikos reikalavimai. Asmeniškai, toks įsitikinimas man atrodo visiškai neracionalus, ir veikiau kyla iš savanaudiškų paskatų, o ne racionalių argumentų. Nepaisant to, toks požiūris tebėra gyvas ir plačiai propaguojamas – deja, ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose. Būtent šeimose, mano įsitikinimu, glūdi viena pagrindinių mažo moterų įsitraukimo į aktyvią politiką ir karjeros siekį priežastis: daugeliu atveju, šeimos vyras teiks prioritetą asmeninių ambicijų vystymui ir sulauks tam didelio palaikymo, kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą, kur jai tenka jei ne pilno, tai bent dalinio etato namų šeimininkės vaidmuo, paliekantis jai gerokai ribotesnes galimybes pačiai įsitraukti į veiklą. Mano manymu, toks elgesys, kai vadovaujamasi besąlygišku principu, o ne racionaliu protu, nėra nei teisingas, nei sąžiningas. Juo labiau, kad talentas ir gebėjimai visiškai nepriklauso nuo lyties, o karjeros nesiekiantiems vyrams niekas netrukdo palaikyti ambicingesnes savo žmonas, ir dėl to nesijausti pažemintais.

Be abejo, tokios „reversuotos“ lyčių rolės šiandienos visuomenėje vis dar nėra plačiai priimtinos. Minėtas patriarchalinis mąstymas ir iš jo kylantys stereotipai dalies vyrų tarpe koduoja labai iškreiptą garbės jausmą, kuriuo remdamiesi jie linkę pašiepti, nepilnaverčiais laikyti ambicijos stokojančius vyrus, noriai apsiimančius pasyvesnę, palaikančiojo sutuoktinio rolę savo ambicingų moterų atžvilgiu. Toks smerkimas (dažniausiai privatus, bet neretai ir viešas) daro didžiulį spaudimą vyrams bereikalingai riboti savo žmonų siekius, laikytis įsikibus dominuojančios rolės šeimoje, ir jokiu būdu neleisti jų moters šešėliui užgožti jų pačių, net jei  moteris veikloje būtų daug gabesnė už jį. O toks požiūris dažnai tampa ne tik pagalių kaišiojimų į ratus moterų siekiams, bet ir šeimų irimo, ir net įvairių formų smurto prieš moterį priežastimi

Smurto prieš moteris problema, jos priežastys ir sukeliamos pasekmės neabejotinai reikalauja didesnio mūsų dėmesio. Labai apmaudu, tačiau statistiškai kas trečia moteris Lietuvoje, nepriklausomai nuo jos socialinės padėties, išsilavinimo, ar užimamų pareigų, patiria fizinį smurtą šeimoje; deja, mūsų visuomenėje į tai tebėra žiūrima pro pirštus, laikant tai privačiu šeimos reikalu. Net policijos pareigūnai, turintys ginti ir apsaugoti žmogų, leidžia sau moralizuoti nukentėjusiai moteriai, priekaištaudami dėl to, kad ji kreipėsi pagalbos. Dar blogiau, viešoje erdvėje jie dėsto savo subjektyvias interpretacijas, formuojančias neigiamą požiūrį į smurtą patyrusį asmenį.

Fizinis smurtas yra labai skaudi, moterį žeminanti ir jos orumą palaužianti blogybė, tačiau daug baisesnis yra psichologinis smurtas, kurio atvejų, deja, pasitaiko dar dažniau. Įrodyti psichologinio smurto apraiškas mūsų šalyje praktiškai neįmanoma – neturint milžiniškos krūvos nepaginčijamų įrodymų, jis nepripažįstamas net teismuose, o seksualinė prievarta šeimoje mūsų šalyje apskritai nėra laikoma problema. Su psichologiniu smurtu susidūrusios moterys yra visiškai neapsaugotos, o dažnai ir pačios nesuvokia, jog jį patiria. Kai žmogus yra nesaugus toje aplinkoje, kuri turi būti jo užuovėja, jis palūžta dvasiškai; tikėtinas puolimas į depresiją, ar net savižudybė.

Visa tai taip pat neabejotinai prisideda prie daug mažesnio moterų aktyvumo viešajame sektoriuje ar siekiant karjeros, juo labiau, kad vyro pasiekimus pranokstanti moters sėkmė dažniausiai ir tampa smurto prieš ją priežastimi, nes siauromis pažiūromis grįstas patriarchalinis mąstymas diktuoja, kad moters vieta virtuvėje, su vaikais ir apskritai būti tarnaite vyrui. Džiugu, kad tokiu mąstymu vadovaujasi tikrai ne kiekvienas vyras. Tikėtini atvejai, kai save visuomeninėje ar politinėje veikloje realizuoti norinti moteris, susidūrusi su savo sutuoktinio pasipriešinimu ar keliamais ultimatumais, nuolankiai renkasi uždarą gyvenimą šeimoje. Šią mūsų visuomenėje įsišaknijusią ydą turime rauti lauk su visomis šaknimis, juo labiau, kad realybėje retai užtikrinama, kad smurtautojas būtų fiziškai atskirtas nuo aukos – dėl įrodymų stokos nutraukiami ikiteisminiai tyrimai, labiau pasitikint smurtautojo, o ne aukos parodomais, dėl ko net pagalbos paprašiusios moterys gali sulaukti jų sveikatai ir gyvybei grėsmę keliančio smurtautojų keršto. Kiekviena moteris Lietuvoje turi turėti palaikymą, užtikrintumą, savo saugią užuovėją – o tai jau yra mūsų politikų (pirmiausia – politikių, kurios tai suvokia geriausiai) uždavinys. Be abejo, neužtenka vien tik rūpintis pažeidžiamų moterų apsauga; privalome mokyti savo moteris būti stipriomis, savarankiškomis, pajėgiomis ginti savo orumą, pasipriešinti smurtautojams. Nė viena moteris neturėtų taikstytis su žeminimu, tenkintis akivaizdžiai nuodingais santykiais.

Smurto prieš moteris apraiškos yra iš gilaus XIX a. amžiaus ateinanti lyčių nelygybės pasekmė, turinti daugybę niuansų. Šios problemos sprendimas yra neabejotinai ilgas procesas, susijęs su visos visuomenės nuostatomis, įsitikinimais, susiformavusiais stereotipais. Viskas priklauso nuo mūsų indėlio į ateities kartų auklėjimą. Labai daug vilčių teikia mūsų jaunoji Z karta – tuo nuolat įsitikinu bendraudama su savo vaikais ir jų draugais. Jų tarpe vyraujantis požiūris pasižymi labai aiškia pagarba lyčių lygybei. Bet prie to turime prisidėti mes, stiprios moterys, parodančios aiškų pasipriešinimą smurtui bei jo toleravimui. Taip nepakantumo smurtui galės pasimokyti ne tik mūsų dukterys, bet ir sūnūs, privalantys suprasti, jog rankos kėlimas prieš šeimos narį yra visiškas ir neginčytinas tabu.

Šį procesą paspartintų aktyvesnis pačių moterų įsitraukimas į veiklas, o ypač į politiką. Manau, kad tada politikoje būtų mažiau laiko prarandama tuštiems, vien dėl ambicijų kylantiems nesutarimams, skandalams, grubiam santykių aiškinimuisi, kerštui, pavydui; vietoje to, valstybei ir kiekvienam žmogui svarbūs politiniai sprendimai būtų priimami sklandžiau, vadovaujantis išmintimi, nes moterys labiau linkusios ieškoti kompromisų, kai kuriose vietose nusileisdamos, kai kuriose tvirtai gindamos savo siūlymus. 

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo nariai – prieš nežabotą sąvartynų plėtrą

Kėdainiečiams, kovojantiems prieš Zabieliškio sąvartyno plėtrą ir pajėgusiems metams pristabdyti Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) planus, į pagalbą suskubo parlamentarai. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai ragina, kad sprendimai dėl sąvartynų plėtros būtų priimami ne regionuose, o Vyriausybėje.

Kėdainiuose išrinktas Darius Kaminskas, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika ir šio komiteto narė Virginija Vingrienė parengė bei įregistravo Atliekų tvarkymo įstatymo pataisą. Ji numato, kad leidimus plėsti jau veikiančius sąvartynus galėtų išduoti tik Vyriausybė. Parlamentarai tikisi, jog Seimas apsvarstys pataisą dar per šią – pavasario – sesiją. Seimo narių žodžiais, ji galėtų tapti įrankiu, leidžiančiu valdyti šiuo metu nevaldomus procesus.

Daugiau skaitykite adresu https://www.lzinios.lt/lzinios/Lietuva/seimo-nariai-pries-nezabota-savartynu-pletra/265963.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Kėdainiečiams, kovojantiems prieš Zabieliškio sąvartyno plėtrą ir pajėgusiems metams pristabdyti Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) planus, į pagalbą suskubo parlamentarai. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai ragina, kad sprendimai dėl sąvartynų plėtros būtų priimami ne regionuose, o Vyriausybėje.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Lietuva/seimo-nariai-pries-nezabota-savartynu-pletra/265963
© Lietuvos žinios

Kėdainiečiams, kovojantiems prieš Zabieliškio sąvartyno plėtrą ir pajėgusiems metams pristabdyti Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) planus, į pagalbą suskubo parlamentarai. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai ragina, kad sprendimai dėl sąvartynų plėtros būtų priimami ne regionuose, o Vyriausybėje.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Lietuva/seimo-nariai-pries-nezabota-savartynu-pletra/265963
© Lietuvos žinios

Kėdainiečiams, kovojantiems prieš Zabieliškio sąvartyno plėtrą ir pajėgusiems metams pristabdyti Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) planus, į pagalbą suskubo parlamentarai. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai ragina, kad sprendimai dėl sąvartynų plėtros būtų priimami ne regionuose, o Vyriausybėje.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Lietuva/seimo-nariai-pries-nezabota-savartynu-pletra/265963
© Lietuvos žinios