Virginija Vingrienė: „Pakėlus baudas už fiktyvų padangų tvarkymą, Alytaus katastrofa nebepasikartos“

Ketvirtadienį Seimas pritarė įstatymo pataisai dėl ekonominių sankcijų už perteklinę taršą ir netvarkomas atliekas; už pataisą balsavo 77 Seimo nariai, susilaikė 5. Viliamasi, kad įstatymas paskatins Lietuvoje veikiančias įmones imtis priemonių savo veiklą padaryti draugiškesne aplinkai, investuoti į netaršias technologijas, atsakingai tvarkyti atliekas.

„Vienas svarbiausių projekto akcentų – žymiai padidintos sankcijos už netvarkomas naudotas padangas,“ – projektą komentavo jo iniciatorė Seimo narė Virginija Vingrienė. „Diskusijos šiuo klausimu mano iniciatyva vyksta jau trejus metus. Registruotos pataisos buvo ilgai ir kantriai aptarinėtos komitetuose ir ekspertų grupėse, tačiau katastrofiški gaisro Alytuje padariniai atskleidė būtinybę nebeatidėlioti sprendimų.“ Iki šiol galiojusi sankcija už netvarkomas padangas, siekusi vos 86 Eur, V. Vingrienės ir daugelio ekspertų buvo įvertinta kaip gerokai per maža, atsižvelgiant į tai, jog tinkamo padangų atliekų sutvarkymo kaštai šiandien siekia 200 Eur/t; Seimo narės teigimu, toks reguliavimas savaime skatino fiktyvų atliekų tvarkymą ir jų sandėliavimą, iki šioms neišvengiamai tapus katastrofiško gaisro Alytuje priežastimi. Seimui priėmus įstatymo projektą, nuo š. m. liepos 1 d. mokestis už aplinkos teršimą nesutvarkytomis padangomis bus didinamas iki 300 Eur už automobilines padangas ir iki 600 Eur už traktorių ir sunkvežimių.

„Seimo sprendimu buvo žengtas reikšmingas žingsnis, davęs pradžią veiksmingo padangų tvarkymo infrastruktūros kūrimui Lietuvoje,“ – tvirtino V. Vingrienė. „Pagal kito įstatymo pataisą, už netinkamai sutvarkytas padangas surinkti mokesčiai bus galimi naudoti tik padangų tvarkymo reikmėms bei investicijoms į deramą jų perdirbimą, kurio metu gautos žaliavos bus naudojamos antrinių produktų gamybai. Seime svarstomoje atliekų tvarkymo įstatymo pataisoje pateikiami ir patikslinti, aiškūs perdirbtų bei sutvarkytų padangų apibrėžimai; remiantis jais, sutvarkytomis padangomis bus laikomi tik iš jų pagaminti produktai arba pakeistos fizinės sudėties žaliava, tinkama naujiems produktams gaminti. Tokiu būdu bus padėtas taškas ir fiktyvių pažymų išrašinėjimui už viso labo perpus perpjautų, suplėšytų į ar į briketus supresuotų padangų laikymą sutvarkytomis.

Seimo narės teigimu, gerokai didesnės ekonominės sankcijos už netvarkomas pakuotes, elektroniką ir kitas atliekas bei taršą irgi pasitarnaus kaip paskata Lietuvoje veikiančioms įmonėms ieškoti naujų būdų tvarkyti atliekas ir jas perdirbti. Apmokestintas ir jau atgyvenusia praktika laikomas atliekų deginimas, ypač griežtai mokesčiais baudžiant sudeginimą tų atliekų, kurios gali būti panaudotos kaip kokybiška žaliava. Naujasis reguliavimas atitinka ir Europos Komisijos reikalavimus.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: „Seimas pasirinko teisingai – Lietuva netaps užsienio šalių sąvartynu“

2020 m. birželio 25 d. pranešimas žiniasklaidai

Ketvirtadienį Seimas priėmė Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, kuriomis įtvirtintas draudimas įvežti (importuoti) į Lietuvą iš kitų valstybių komunalines ir pavojingąsias atliekas, skirtas šalinti arba naudoti energijai gauti, ir komunalinių atliekų deginimo proceso likučius (pelenus ir šlakus).

Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje susidarys apie 380–440 tūkst. tonų deginti skirtų atliekų (po rūšiavimo likusių ir netinkamų perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčių komunalinių atliekų); pertekliniai deginimo jėgainių Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pajėgumai leis sudeginti 615 tūkst. tonų.

„Seimas šiandien išmintingai žengė ryžtingą žingsnį atliekų deginimo jėgainių savivalės ribojimo link. Pritarta mano pataisai uždrausti į Lietuvą importuoti deginimui, tvarkymui ir šalimui skirtas atliekas. Tai ypač aktualu, turint galvoje tai, kad Lietuvoje degintinų atliekų greit nebeliks“, – pasiūlymą komentavo jo iniciatorė Seimo narė Virginija Vingrienė. „Atliekų importas taptų neišvengiamas, kai deginimo jėgainėms Lietuvoje prieinamų atliekų nebeužtektų užpildyti 715 tūkst. tonų pajėgumus. Atliekos būtų įvežamos iš šalių, kurios, stokodamos tvarkymo infrastruktūros ir siekdamos išvengti itin didelių jų šalyse taikomų deginimo mokesčių, yra pasirengusios dar ir primokėti trigubai dosniau nei šiandien reikalauja atliekų degintojai iš Lietuvos savivaldybių, patys nemokėdami deginimo mokesčio į šalies biudžetą“, – pažymi įstatymo iniciatorė.

„Paklauskite savęs: iš kur gausime tiek atliekų, kad pateisintume tokią perteklinę infrastruktūrą?“ – kolegas parlamentarus posėdžių salėje ragino V. Vingrienė. „Juo labiau, kai aplinkosauginės technologijos jau nušuoliavo į priekį tiek, kad net atliekų perdirbimas, mūsų šalyje daugelio tebelaikomas utopiniu sprendimu, tarptautinėje bendruomenėje vis dažniau apibrėžiamas kaip atgyvenęs, žaliosios ekonomikos principus tik minimaliai tenkinantis sprendimas. Tokioje šviesoje investuodama į perteklinį deginimą Lietuva atrodo labai keistai“, – įsitikinusi parlamentarė.

Seimo narės teigimu, Lietuva neturėtų tapti Danijos ar kitų užsienio šalių sąvartynu, rizikuodama vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių sveikata. Projektu siekiama užtikrinti teisėtą gyventojų interesą gyventi švarioje aplinkoje, o taip pat įtvirtinti perspektyvią alternatyvą atliekų deginimui, jų srautą nukreipiant naujų produktų gamybai išgautos žaliavos link.

V. Vingrienė įsitikinusi, kad tokiu būdu tausojant išteklius ir mažinant taršą, šalyje bus atverti keliai modernių technologijų plėtrai ir pažangių, socialiai atsakingų verslų klestėjimui.

Už teisės akto pakeitimus balsavo 77 Seimo narių, susilaikė 3. Naujos įstatymo nuostatos įsigalios 2020 m. lapkričio 1 dieną.

Pranešimą paskelbė: Monika Kutkaitytė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija

Virginija Vingrienė. Žaliųjų verslų skatinimas – pergalingas šuolis pažangių ekonominių perspektyvų link

Pastarojo meto aplinkosauginiai iššūkiai, nepaisant katastrofiškų savo padarinių, tokioms šalims kaip Lietuva pasitarnauja ir kaip dovana. Jų iššaukti europinio lygmens sprendimai žaliojo kurso, žiedinės ekonomikos ir klimato kaitos klausimais suteikė mums precedento neturinčią galimybę įgyti konkurencinį pranašumą labiau pasiturinčių, bet technologinio lankstumo savo aplinkosauginėje infrastruktūroje stokojančių Europos valstybių atžvilgiu.

Praeityje investavusios didelius pinigus į šiandien jau atgyvenusias technologijas, jos ganėtinai lėtai juda pažangesnių technologijų diegimo link; apgalvotai investuodama į naujausias aplinkosaugines technologijas, Lietuva turi išskirtinį šansą šį tikslą pasiekti greičiau nei ES senbuvės, taip užsitikrindama vertingo partnerio bendruose aplinkosauginiuose projektuose statusą.

 

Po ilgo dvejojimo Seime pagaliau buvo žengtas ryžtingas žingsnis šios iniciatyvos link. Nuo birželio 1 d. įsigaliojusi Užimtumo įstatymo pataisa numato didesnes valstybines subsidijas Europos žaliojo kurso tikslus atitinkančią veiklą vykdančių įmonių darbuotojams. Lietuvos įsipareigojimą laikytis Žaliojo kurso šią savaitę paliudijo ministrai L. Kukuraitis ir Ž. Vaičiūnas, bendru įsakymu patvirtinę šių veiklų sąrašą; jame nurodyti reikalavimai apima įmonių orientaciją į pažangiomis technologijomis grįstą gamybą, žinioms imlias paslaugas, atsakingą socialinio dialogo vykdymą. Sąrašą lydi ir konkretūs žaliojo kurso veiklų kriterijai bei saugikliai, užtikrinantys, kad subsidijos bus teikiamos tik verslams, trejus metus nepažeidusiems aplinkosaugos reikalavimų ir darbo teisės bei darbo užmokesčio darbuotojui mokėjimo tvarkos.

Šiuos reikalavimus atitinkančios įmonės, turėjusios prastovų ar nukentėjusios nuo covid-19, pusmetį po karantino bus subsidijuojamos dviejų MMA dydžio išmokomis. Tam skirta 381 mln. eurų paramos suma. Parama bus paskirstyta taip: pasirinkus 70 proc. subsidijos variantą, 1–2 mėnesius po karantino kiekvienam įmonės darbuotojui bus mokama 1,214 EUR išmoka, o subsidijuojant 100 proc. – 607 EUR išmoka; 3–4 mėn. bus subsidijuojama 50 proc., skiriant maksimaliai 1,214 EUR, o 5–6 mėn. – 30 proc., bet ne daugiau nei 303.5 EUR.

 

Europos žaliasis kursas – tai nauja Europos ekonominio augimo strategija, kuria siekiama Europos Sąjungoje sukurti teisingą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, konkurencinga, išteklius efektyviai naudojančia ir socialiai atsakinga ekonomika. Tvarkantis su pandemijos sukeltais iššūkiais ir padariniais, strategija privalo tapti prioritetine gaire ne tik verslo gaivinimui, bet ir krypčiai ateityje. Ekologiškas, aplinkos ir darbuotojų atžvilgiu atsakingai veikiantis verslas – tai pagrindinis garantas veržliam, konkurencingumą užtikrinančiam išėjimui iš krizės sukeltos ekonominės stagnacijos.

Ministrų įsakymu patvirtintas žaliojo kurso tikslus atitinkančių veiklų sąrašas apima ekologinį ūkininkavimą, atsinaujinančių išteklių energetiką, vandens ir nuotekų valymą, medžių ir kitų augalų sodinimą, atliekų perdirbimą, medžiagų atgavimą, baldų ir kitų produktų gamybą iš antrinių žaliavų, prekybą naudotais daiktais, drabužių siuvimą, valymą ir taisymą, avalynės taisymą, elektronikos ir kitų daiktų remontą, dviračių gamybą, nuomą ir remontą bei daugelį kitų veiklų. Visos jos privalo paisyti aplinkosaugos kriterijų, tokių kaip mažesnės energijos sąnaudos ir CO2 emisijos, pakartotinis atliekų naudojimas, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas, kuo mažesnė aplinko tarša. Subsidijų gavėjai privalės atitikti bent du iš patvirtintame sąraše įvardytų kriterijų, ir nenusižengę aplinkosaugos bei darbo teisės reikalavimams.

 

Žaliojo kurso principais grįsta pramonė, aktyviai remiama valstybės ir plėtojama bendradarbiaujant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, daugelio ekspertų ir mano pačios nuomone, yra perspektyviausias plėtros scenarijus. Tokį tikslą puoselėju ir palaikau jau seniai, ragindama kolegas politikus žvelgti į aplinkosaugą, žiedinę ekonomiką ir kovą su klimato kaita kaip perspektyvią galimybę, ne naštą. Todėl buvo skaudu iki šiol buvo matyti flegmatišką trypčiojimą vietoje, skepsį ar net pašaipą, atmestinai vertinant tiesiai į mūsų rankas nukritusią galimybę. Tiek verslo, tiek biurokratų dvejojimas, pasinėrus į nesibaigiančių ir niekur nevedančių diskusijų liūną, baikščiai laukus Europos Komisijos nurodymų, paramos ar kitokio išjudinančio spyrio, yra esminė priežastis, kodėl ši proga iki šiol nebuvo deramai išnaudota.

Naujovėms ir aplinkosaugos sektoriaus skaidrumui aktyviai priešinasi ir tie rinkos žaidėjai, kurie siekia išlikti saugioje komforto zonoje, kur gali be didelių pastangų ir toliau savo kišenėn savintis valstybinę paramą, mainais įdėdami tik minimalias pastangas toliau imituodami socialiai atsakingą veiklą ir neįmanomais išjuokdami jiems keliamus reikalavimus. Tokį patologiškai abejingą požiūrį šiandien privalome rauti su šaknimis. Įsigaliojus Užimtumo įstatymo pataisai, tokie tobulėti atsisakantys ir pažangos kelio išsižadėję verslai išeidami iš karantino šios paramos negaus.

 

Žaliojo kurso naudą ir perspektyvą pripažįsta ir aktyviai remia daugelis įtakingų Europos Sąjungos politikų, įskaitant Europos Komisijos Pirmininkę Ursulą fon der Lejen, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, bei už aplinkosaugą atsakingą Eurokomisarą Virginijų Sinkevičių, kurie ne kartą yra pabrėžę modelio svarbą ES ekonominio atsigavimo planui. Jų teigimu, žaliasis kursas turėtų tapti kelrode žvaigžde, kuria sekdamos ES šalys šią katastrofišką pandemiją gali paversti beprecedente galimybe sukurti naujovišką, aplinkai draugišką, socialiai atsakingą ir krizėms atsparesnę ekonomiką.

Būtina pabrėžti, kad kurso sėkmė priklausys nuo to, kaip nuosekliai bus vykdomi jo numatyti tikslai. Ekonominės pažangos galimybė yra puiki proga Lietuvai abiem rankomis sučiupti mums virš galvų ratus sukančią laimės paukštę – proga, kurios praleisti tikrai nederėtų. Todėl finansinę paskatą ir visus valstybinės paramos pajėgumus tikslinga kreipti būtent šia – aplinkai draugiško, socialiai atsakingo, kūrybiško, perspektyvaus verslo – linkme. Juolab, kad Lietuvoje tikrai turime labai sėkmingai pasiteisinusių žiedinės ekonomikos iniciatyvų, kurių autoriai nepabūgo žengti naujais, neišbandytais keliais, o šiandien pergalingai skina savo įdirbio laurus tarptautinėse rinkose.

 

Privalome keisti ligšiolinį požiūrį, jei tikimės iš sudėtingos krizinės situacijos išeiti kaip laimėtojai ir skinti pergales toliau. Covid-19 pandemija, nepaisant pragaištingų jos padarinių, gali pasitarnauti kaip galimybė ryžtingai išplaukti į progreso ir naujų atradimų vandenis, atveriančius kelią tolesnei mūsų šalies sėkmei ir klestėjimui. Neturiu nė menkiausios abejonės, kad ekonominio atsigavimo skatinimo priemonės visais įmanomais būdais turėtų būtų kreipiamos būtent šia perspektyvia linkme.

 

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo komitetas spręs, kur mesti tuščius vyno ir degtinės butelius

Trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitetas balsuos dėl Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisų, kurios gali lemti ne tik produktų kainas, bet ir esamų pakuočių atliekų tvarkymo sistemų baigtį, sąlygoti šimtamilijoninius sistemų perdarymo kaštus.

Pataisų iniciatorė Seimo narė Virginija Vingrienė siūlo perdaryti ketverius metus Lietuvoje sėkmingai veikiančią užstato sistemą - įpareigoti taros surinkimo punktus priimti vyno ir degtinės butelius. Tačiau dėl to parduotuvėms tektų papildomai kaupti tūkstančius tonų stiklo, o konteinerių sistemos ateitis taptų miglota.

Pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktoje užstato už vienkartines pakuotes sistemos plėtros sąnaudų-naudos analizėje pažymima, kad konteinerinė rūšiavimo sistema Lietuvoje yra pagrindinis atliekų tvarkymo mechanizmas. Analizę rengę ekspertai konstatavo, kad konteinerinė sistema neišnaudoja savo pajėgumų ir galėtų būti efektyvesnė. Savo ruožtu, dalies stiklo atliekų nukreipimas į užstato sistemą šios problemos neišspręstų, o, priešingai, ir stabdytų atliekų rūšiavimo bei tvarkymo sistemos raidą.

Daugiau skaitykite: delfi.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė: mes nenorime tapti kitų šalių atliekų sąvartynu

Seimas po svarstymo pritarė Atliekų tvarkymo įstatymo pataisoms, kuriomis siekiama įtvirtinti draudimą įvežti (importuoti) į Lietuvą iš kitų valstybių komunalines ir pavojingąsias atliekas, skirtas šalinti arba naudoti energijai gauti, ir komunalinių atliekų deginimo proceso likučius (pelenus ir šlakus).

Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje susidarys apie tarp 438 ir 380 tūkst. tonų deginti skirtų atliekų (po rūšiavimo likusių netinkamų perdirbti energetinę vertę turinčių komunalinių atliekų, nuotekų dumblo, netinkamų perdirbti pakuočių atliekų, gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų), tačiau deginimo jėgainių pajėgumui Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune suprojektuoti sudeginti net 615 tūkst. tonų.

Atliekų deginimas: pigesnė šiluma – didesnės atliekų tvarkymo sąskaitos

„Seimas šiandien žengė svarbų ryžtingą žingsnį atliekų deginimo jėgainių savivalės ribojimo link. Po svarstymo pritarta mano pataisai uždrausti į Lietuvą importuoti deginimui, tvarkymui ir šalimui skirtas atliekas. Ypač tai aktualu, kai Lietuvoje degintinų atliekų greitai nebeliks, – teigia šio pasiūlymo iniciatorė  Seimo narė Virginija Vingrienė. – Ne kartą pabrėžiau, kad ankstesnės Vyriausybės sprendimas investuoti į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus aplinkosauginiu atžvilgiu buvo neapgalvotas žingsnis atgal. Tą akcentuoja ir Europos Komisija, reguliariai reiškianti susirūpinimą dėl Lietuvoje užsistovėjusių aplinkosaugos problemų ir per lėtai įgyvendinamų žiedinės ekonomikos principų. Komisijos ataskaitose ir komunikatuose eilę metų išreiškiamas rimtas susirūpinimas dėl Lietuvos investicijų į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus, kaip kliūtį įgyvendinti ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus. Pabrėžiama, kad Lietuva turi rūpestingai planuoti tolesnes atliekų sektoriaus investicijas (tiek viešas, tiek privačias) į tvarkymo hierarchiją, didžiausią prioritetą kreipiant prevencijai ir perdirbimui. Be to, Komisija reikalauja būtinai apmokestinti atliekų deginimą, taip sumažinant jo patrauklumą.“

Kaip pabrėžia Seimo narė, šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum deginimo  jėgainė. Kaune pradėjo, o Vilniuje šių metų gale pradės veikti „Ignitis“ analogai. „Sudarytos galimybės deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus. Be to, dar ir „Akmenės cementas“ gauna leidimą deginti 100 tūkst. tonų atliekų. Kai net optimistiškiausių projekcijų skaičiavimais metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje 2030 m. tesiektų vos 380 tūkst. tonų.  Paklauskite savęs: iš kur gausime tiek atliekų, kad pateisintume šitokią infrastruktūrą? – situaciją apibūdina Virginija Vingrienė. – Aplinkosauginės technologijos šiandien nušuoliavo į priekį tiek, kad net atliekų perdirbimas, mūsų šalyje daugelio tebelaikomas utopiniu sprendimu, tarptautinėje bendruomenėje vis dažniau apibrėžiamas jau atgyvenusiu, tik minimaliai tenkinančiu žaliosios ekonomikos principus. Atliekų prevencija, produktų ilgaamžiškumas, nuolatinis perdirbimas, nuolat atgaunama žaliava – štai apie ką jau kalbama aukščiausiu lygmeniu.  Tokioje šviesoje Lietuva ima atrodyti keisčiau nei keistai. Nors prieš savaitę čia, Seime, priėmę sprendimą žengti pirmą ryžtingą žingsnį pažangaus žaliojo kurso link, negalime leisti sau viena koja kulniuoti primityviausiu – taigi, žinoma, lengviausiu – keliu. Potencialios žaliavos sudeginimą jo šalininkai vis dar linkę teisinti kalbomis apie sąvartynų mažinimo svarbą ir pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams. Patogiai nutylima, kad Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus gyventojai už šią tariamą nuolaidą iš tiesų susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis. Negana to, šias išlaidas turi dengti ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. O kur dar pastovi ekologinė žala, nepaisant tūkstančių gyventojų protesto.“

Siekiama užkirsti kelią atliekų deginimui

Seimo narės Virginijos Vingrienės teigimu, šiuo įstatymo projektu siekiama užkirsti kelią deginimui ir šalinimui skirtų pavojingų ir nepavojingų atliekų importui į Lietuvą, kuris būtų neišvengiamas kai deginimo jėgainėms tikrai neužteks žaliavos užpildyti 715 tūkst. tonų pajėgumus per metus. „Įvežant jas iš šalių, kurios, stokodamos atliekų tvarkymo infrastruktūros, siekdamos atsikratyti jų ir išvengti itin didelių jų šalyse nustatytų deginimo mokesčių, pasirengusios dar primokėti trigubai dosniau nei šiandien reikalauja degintojai iš Lietuvos savivaldybių. Atliekų deginimo jėgainės veikiausiai to ir tikėjosi, pramušinėdamos tiek jėgainių. Bet mes nenorime tapti Jungtinės Karalystės,  Danijos ar kitų šalių atliekų sąvartynu, rizikuodami vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių sveikata. O ypač dar ir pandemijos išmoktų pamokų kontekste. Šiandien Seimo nariai pasielgė labai išmintingaim palaikę šį svarbų sprendimą“, – sako Seimo narė. 

Pasak jos, šiuo projektu siekiama užtikrinti teisėtą gyventojų interesą, taip pat užtikrinti perspektyvią alternatyvą, atliekų srautą kreipti išgautos žaliavos naujų produktų gamybai link. Taip tausojant išteklius, mažinant taršą, atveriant kelius aplinkai draugiškų, modernių technologijų plėtrai, socialiai atsakingų verslų klestėjimui.

„Šiandien tvirtai apsisprendėme, kur brėšime raudoną liniją. Tokio sprendimo teisę patvirtina mums ir Bazelio konvencija dėl tarpvalstybinių atliekų pervežimo, taip pat Europos Parlamento bei Tarybos reglamento nuostatos reglamentuojančios atliekų gabenimą. Siūlomas projektas niekaip nesikerta su ES teise ir neprieštarauja laisvo prekių judėjimo principui, nes pastarojo ribojimas yra pateisinamas teisėtai grindžiat aplinkosauginiais bei vartotojų teisių užtikrinimo tikslais“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Po svarstymo už teisės akto pakeitimus balsavo 80 Seimo narių, susilaikė 4 parlamentarai. Tam, kad jie būtų priimti, Seimas turės balsuoti dar kartą. Jei Seimas pritars, naujos nuostatos įsigalios 2020 m. lapkričio 1 d.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

V. Vingrienė. Iš esmės keičiamos sankcijos už taršą

Vakar Seimas svarstymo stadijoje pritarė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymui, kuriuo iš esmės keičiamos sankcijos už perteklinę taršą, teršimą, už netvarkomas atliekas. Kas motyvuos įmones dirbti aplinkai draugiškai, investuoti į netaršias technologijas, tvarkytis, o ne apsimetinėti tvarkantis.

Vienas svarbiausių akcentų – ženkliai padidintos sankcijos už netvarkomas padangas. Diskusijos dėl šios problemos mano iniciatyva vyksta jau trejus metus. Registruotos pataisos buvo ilgai ir kantriai aptarinėtos diskusijose, tačiau gaisro Alytuje padariniai aiškiai atskleidė katastrofos mastą ir būtinybę veiksmų imtis nedelsiant. Seime buvo surengtos dvi konferencijos, kurių metu  kone vieningai sutarta, kad tiek padangų, tiek kitų atliekų sutvarkymo problema bus išspręsta tik jų perdirbimu ir griežčiau drausminančiomis sankcijomis už jų netvarkymą. Ir pagaliau aplinkos komitete buvo pritarta mano siūlymui didinti mokestį už teršimą netvarkomomis padangomis (iki 300 eurų už automobilines, 600 eurų už stambiagabarites). Mat iki šiol galiojanti bauda už jų netvarkymą siekianti vos 86 eurų, kai perdirbimas kainuoja 200 eurų. Akivaizdu, viso labo skatina aplinkos teršimą ir atliekų sandėliavimą, iki šioms galiausiai tampant dar vieno katastrofiško gaisro pakuromis. Seimui pritarus šiai pataisai, pataisa įsigalioja nuo liepos 1 d.. Tai svarus žingsnis, duodantis pradžią tolesniam veiksmingo padangų tvarkymo infrastruktūros kūrimui.

Praėjusį antradienį po pateikimo pritarta mano ir Simono Gentvilo pataisai, kuria šį surinktą mokestį numatoma naudoti padangų tvarkymo reikmėms bei investicijoms į realų jų perdirbimą, jo metu gautas žaliavas panaudojant antrinių produktų gamybai. Patvirtintas ir perdirbtų bei sutvarkytų padangų, taip pat ir kitų atliekų apibrėžimas: perdirbtomis atliekomis įstatymu numatoma laikyti tik antrinius produktus arba pakeistos fizinės sudėties žaliava, tinkamą naujų produktų gamybai. Tik toks sutvarkymas būtų apmokamas iš gamintojo importuotojo sąskaitos. Taip bus galutinai padėtas taškas fiktyvių pažymų išrašinėjimui bei žalingai praktikai perdirbtais produktais laikyti perpjautas, suplėšytas ar tiesiog į briketus supresuotas padangas.

Pataisytas įstatymas padės ne tik išspręsti padangų sutvarkymo problemą, bet ir žengti pirmuosius svarius žingsnius žiedinės ekonomikos kelyje, aiškiai patvirtinant, kad šis modelis toli gražu nėra fikcija. Juo labiau, kad šiandien Lietuvoje tikrai netrūksta socialiai atsakingo ir inovatyvaus verslo pavyzdžių, savo veikla įrodančio, kad turint pakankamai noro ir ambicijos, žiedinės ekonomikos principus galima efektyviai realizuoti. Užtikrintai pasisakau už paramą tokiems pažangiems verslams ir bet kokias pastangas atverti kelius iniciatyvoms, patvirtinančioms, kad draugiškumas aplinkai yra ne našta, o galimybė. Juo labiau, kad entuziastingi kokybiškai ir kūrybiškai konkuruojantys verslai yra ne tik perspektyvi gairė daugelio aplinkosaugos problemų sprendimui, bet efektyvi priemonė skatinti bei bausti pažanga nesuinteresuotus, sustabarėjusius verslus, jau seniai išmokusius nebijoti protokolu mosuojančio inspektoriaus.

Siekiant deramai pasinaudoti šiomis galimybėms, būtina užkirsti kelią neatsakingoms, tvarkymo veiklą viso labo imituojančioms praktikoms, kurios šiandien jau tapo vyraujančia norma, deja. Negalime toliau leisti socialiai neatsakingoms įmonėms akiplėšiškai įrodinėti, kad akivaizdžiai netinkamas atliekų sutvarkymas iš tiesų yra tvarkingas ir legitimus, o tada bejėgiškai gūžčioti pečiais, kai šalyje dėl jų aplaidumo kyla dar vienas siaubingas gaisras, kurio skaudžius ir žalingus padarinius apmoka prie to nė kiek neprisidėję mokesčių mokėtojai.

Įsistatymo projektu numatomos didesnės sankcijos ir už netvarkomas pakuotes. Tai pasitarnaus kaip paskata ieškoti naujų būdų jas tvarkyti ir perdirbti. Šiam tikslui bus parengtos atskiros pataisos, numatančios reikalavimą nustatyti mokestį už pakuočių sudeginimą, ypatingai griežtai baudžiant deginimą tų atliekų, kurios gali būti panaudotos kaip žaliava kitiems produktams. Tai atitiktų ir Europos Komisijos reikalavimus.

Pritarę šiai pataisai, nors ir nedideliais žingsneliais, tačiau palengva Lietuvos aplinkosaugos sektorių užtikrintai kreipiame Europos žaliojo kurso link. Gaila, kad mums prireikė tiek daug laiko ir tiek daug ekologinių katastrofų, kol pagaliau supratome, ką turime padaryti. O nemaža dalis mūsų to vis dar neįsisavino. Tačiau pastarųjų mėnesių aplinkosauginėms bomboms jau pramušus net tvirčiausią dugną, nebelieka nieko kito, kaip  pramušti stogą, taip atveriant kelią į plačius pažangių galimybių vandenis. Tą šiuo pritarimu ir darome, nutraukdami grimzdimą aplinkai nedraugiškų praktikų smegduobėje ir iš jos pagaliau ryžtingai išplaukdami į perspektyvius pažangių galimybių vandenis.

 

Seimo narė

Virginija Vingrienė

 

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seime pritarta siūlymui griežtinti padangų atliekų perdirbimo tvarką

Antradienį Seimas pritarė Seimo narės Virginijos Vingrienės parengtai ir kartu su Seimo nariu Simonu Gentvilu  pateiktai Atliekų tvarkymo įstatymo pataisai dėl padangų perdirbimo skaidrumo užtikrinimo. Seimo narės teigimu, tai mažas, bet toli gražu ne paskutinis žingsnis siekiant užkirsti kelią fiktyviam padangų ir kitų atliekų perdirbimui.

Pataisa numato reikalavimą sutvarkytomis padangomis laikyti tik iš jų pagamintą, antriniams produktams gaminti tinkamą žaliavą, o perdirbimu – tik iš minėtos žaliavos pagamintus produktus. „Siūloma aiškiai apibrėžti neperspektyvius atliekų tvarkymo būdus – atliekų deginimą bei jų šalinimą sąvartynuose – ir sudaryti sąlygas bei numatyti finansines paskatas žiedinės ekonomikos principais grindžiamo atliekų panaudojimo bei jų susidarymo prevencijos priemonėms“, – projektą komentavo V. Vingrienė.

Pataisų autorė atkreipė dėmesį, kad įsigaliojus pakeitimui, būtų apmokamas tik naujuosius kriterijus atitinkantis atliekų sutvarkymas ir perdirbimas. „O į biudžetą sumokamas mokestis už netvarkomas padangas ir kitas atliekas bus naudojamas deramo jų sutvarkymo, rūšiavimo, perdirbimo, produktų ilgaamžiškumo užtikrinimui, bei kitų žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimo skatinimui“, – pažymėjo V. Vingrienė.

Projekto pateikimo išvakarės Aplinkos komiteto nariai lankėsi gaisrą patyrusioje Alytaus padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“. „Savo akimis ir kvėpavimo takais patyrę liūdnus gaisro padarinius, įsitikinome, kad reglamentavimo pokyčiai būtini čia pat ir dabar“, pagrįsdama projekto aktualumą kalbėjo V. Vingrienė. „Šį sentimentą dar labiau sustiprino abejingas ir net įžūlus įmonės vadovo požiūris. Dosniai žarstydamasis pasiteisinimais apie ligšiolinę veiklą, padangų suplėšymą į keletą stambių gabalų jis gynė kaip vertingą produktą, o atlygį už tokį darbą įmonei laikė pelnytai uždirbtu. Ponas Cicėnas minėjo ir abstrakčius „tarptautinius standartus“, pagal kuriuos šie „produktai“ tariamai buvo sėkmingai realizuoti, tačiau patogiai nutylėjo didžiulius jų sankaupų kiekius slėptuvėje, įrengtoje už įmonės teritorijos ribų, kur ir įsiplieskė sunkiai suvaldytas gaisras. Toks neatsakingas įžūlus požiūris yra netoleruotinas ir privalo būti išrautas su šaknimis!, – konstatavo Seimo narė.–
Jei verslas nėra linkęs suimti save į rankas, mes, įstatymų leidėjai, pasirengę tai padaryti už jį! Pateiktu įstatymo projektu būtent toks sprendimas ir daromas. Būtina nedelsiant užkirsti kelią tolimesnėms katastrofoms ir atverti kelius pažangioms, aplinkai draugiškoms, išteklius tausojančioms žaliavinio atliekų panaudojimo perspektyvoms.“

Įstatymo projektas artimiausiu metu bus apsvarstytas Aplinkos apsaugos komitete, o jo priėmimas planuojamas dar šioje pavasario sesijoje.

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.