Virginija Vingrienė: džiaugiuosi, kad mano pradėtos iniciatyvos palaipsniui sėkmingai skinasi kelią Lietuvos įstatymuose

Su Seimo nare Virginija Vingriene kalbamės apie Seime įgytas patirtis, kompromisus, išdavystes ir asmenines savybes, padedančias pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Gerbiamoji Virginija, esate žmogus, turintis gražių tikslų ir kantriai siekiantis juos įgyvendinti. Prisiminkime, kokie siekiai Jus atvedė į politiką?

Pagrindine priežastimi žengti į politiką įvardinčiau siekį prisidėti prie valstybei svarbių sprendimų įgyvendinimo, žinant, kad galiu ir noriu daryti pokyčius reikiama linkme. Taip pat troškimą įrodyti, kad galima (ir reikia!) dirbti kitaip, nei dirba ne retai tipinis, visuomenėje pelnytai neigiamą stereotipinį įvaizdį suformavęs politikas. Vyliausi tapti ne tik sektinu pavyzdžiu, bet ir reabilituoti visuomenės požiūrį į politikus, atgaivinti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis. Kiek per ketverius kadencijos metus man tai pavyko padaryti – diskutuotina, tačiau galiu pasidžiaugti, kad susitikusi su rinkėjais dažnai išgirstu malonių komplimentų, įvertinančių mano pastangas. „Jei tik daugiau Seimo narių būtų tokių, kaip jūs“, laikydama mano ranką pasako močiutė ar garbaus amžiaus vyriškis Justiniškėse, jauna moteris Lazdijuose, dažnas pašnekovas gimtuose Druskininkuose ar jaunuolis Feisubuke, parašęs po mano straipsnio nuoroda, pasisakymu ar padėkodamas už operatyviai padėtą išspręsti problemą. Malonu, kad mano įdirbis lieka pastebėtas bent dalies Lietuvos žmonių. Tai įkvepia toliau atkakliai dirbti, nenuleisti rankų.

Tačiau visų pirma atėjau į Seimą vedina noro aukščiausiu sprendimų priėmimo lygmeniu realizuoti konkrečias idėjas aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valstybės tarnybos sferose. Džiaugiuosi, kad mano pradėtos iniciatyvos palaipsniui sėkmingai skinasi kelią Lietuvos įstatyminėje bazėje. Tai puikiausias įrodymas, kad viskas yra įmanoma ir pasiekiama, jei tik atkakliai, kryptingai sieki užsibrėžto tikslo, neieškai pasiteisinimų, nesiskundi dėl sutiktų kliūčių ar per menko kolegų palaikymo, ir tvirtai atlaikai ne visada pelnytas kritikos strėles. Pastaruoju metu tokių strėlių sulaukiu ir iš kolegų, tvirtinančių, kad dirbu ministerijos darbą – esą Seimo nariai turėtume tik „užduoti toną“, pagal kurį ministerija turi vykdyti pavestas užduotis. Tenka kantriai aiškinti, kad norint skubaus, efektyvaus rezultato, būtinas parlamentinis spaudimas, laužantis vidinius ministerijos darbo barjerus, nepagrįstus pasiteisinimus, jos klerkų baimę rizikuoti. Neketinau laukti, kol koks nors gerasis samarietis imsis šios iniciatyvos, todėl nusprendžiau šiuo spaudimu užsiimti pati. Kaip sakoma, „jei nori gerai atlikto darbo, imkis jo pats“.

Kurias iš savo idėjų per šią kadenciją Jums pavyko įgyvendinti?

Pavyko pasiekti, kad būtų uždrausta importuoti į Lietuvą deginimui skirtas atliekas. Kryptingai to siekiau nuo pat kadencijos pradžios. Liko patvirtinti ministerijos biurokratų ir atliekų degintojų atkakliai stabdomą pataisą dėl degintinų kiekių apribojimo iki 500 000 tonų, idant būtų atverti keliai atliekų perdirbimui, sumažinta tarša ir visiškai išskaidrintas atliekų tvarkymas. Pavyko pagaliau ištaisyti ydingo padangų sutvarkymo problemą – naujasis reglamentas privers dėvėtas padangas panaudoti kaip žaliavą kitiems paklausiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą bus sumokama perdirbėjams, pagaliau užkertant kelią tariamą atliekų sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinant pinigus už realiai nesutvarkytas, o miškuose ar paslėptuose sandėliuose paliktas padangų atliekas. Įsitikinti tokios praktikos žalingumu jau galėjome Alytuje, Trakuose, Šiauliuose įsiplieskus gaisrams... Tai, kad komitetui pritarus mano pataisai dėl aiškaus ir griežto sutvarkytos ir perdirbtos padangos apibrėžimo, rimtai sunerimo ir pradėjo skambinti iki šiol neskaidrią veiklą vykdę jų tvarkytojai, man aiškiai byloja, jog einu teisingu keliu.

Priimta ir jau įsigaliojo mano pataisa dėl mažosios renovacijos projektų. Pataisa numato kompensacijas gyventojams, nusprendusiems savo daugiabučiuose namuose pertvarkyti tik šilumos punktus ir šilumos perskirstymo sistemas, apsisprendžiant brangiai kainuojančią fasado ir kompleksinę renovaciją atidėti vėlesniam laikui. Tai leidžia gyventojams renovaciją vykdyti etapais, su galimybe vėliau gauti likusią valstybės kompensacijos dalį kompleksiškam daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimui ar radus pigesnį ir patogesnį variantą už savas lėšas susitvarkyti fasadą, stogus, langus.

Pritarta pataisai įtraukti Valstybinių miškų urėdiją į neprivatizuotinų objektų sąrašą, taip po įvykdytos urėdijų reformos sukūrus vieną įmonę užkirstas kelias bet kokioms prielaidoms, pagundoms ar užlėptiems ketiniams ateityje privatizuoti valstybei priklausančius miškus. Pritarta pluoštinių kanapių įstatymo pataisoms, įteisinančioms viso pluoštinės kanapės augalo perdirbimą, taip atveriant kelius ūkininkams ir kitiems verslo subjektams kurti didesnės pridėtinės vertės ir eksportui paklausius, pelningus produktus iš pluoštinių kanapių.

Galiausiai, išeinant iš COVID-19 pandemijos sukeltos krizės, pavyko iškovoti galimybę dvigubai didesne suma paremti po karantino Europos žaliojo kurso principus atitinkančia veikla užsiimančius verslus (tarp jų smulkaus remonto, nuomos, naudotų daiktų prekybos, dviračių gamybos, ekologines įmones), taip teikiant prioritetą pažangių, perspektyvių verslų rėmimui ir vystymui.

Kokie buvo pirmieji mėnesiai Seime? Kas suteikdavo stiprybės, o kas versdavo savęs klausti: ir ko aš čia ėjau?

Man niekada nekilo mintis, kad į Seimą buvo eita be reikalo. Aiškiai žinojau, kur atėjau, buvau pasiruošusi atlaikyti bet kokius išbandymus ir įveikti visas kliūtis. Tiesą sakant, darbą Seime įsivaizdavau būsiantį žymiai sunkesniu. Tačiau norėjosi greitesnio sprendimų priėmimo proceso, staigesnio rezultato, erzino ilgos, dažnai tuščios, savigyriškos kalbos ir niekur nevedančios diskusijos, orientuotos ne į produktyvumą, o dažnai naujų iniciatyvų užgniaužimą. Esu revoliucinės sielos žmogus, todėl kartais jaučiausi smaugiama tokių darbo sąlygų. Tačiau bėgant laikui supratau, jog neprivalau leistis palaužiama egzistuojančios tvarkos, išsiugdžiau kantrybę, ir nuo tada nesilioviau atkakliai ir užtikrintai dirbti savo siekių link. Stiprybės išmokau semtis iš užsibrėžtų tikslų pasiekimo, efektyvių rezultatų. Tais momentais jaučiamas pergalės skonis tapo puikiausia mano motyvacija kelti sau vis naujus tikslus ir nenuleisti rankų. Užtikrinta savo teisumu, galėjau drąsiai žengti toliau, žinodama, jog kovota buvo ne veltui. Kaskart įrodžiusi, kad ir vienas lauke gali būti pergalingas karys, priverčiau liežuvius prikąsti visus nuolat bambančius ir sistemos ydas apraudančius skeptikus. Tai manyje kurstė revoliucionierę ir neleido palūžti net akimirkomis, kai nesulaukdavau taip reikalingo kolegų supratimo ir palaikymo.

Kada pasijutote, kad Seime jaučiatės tvirtai? Galbūt prisimenate tą atvejį?

Meluočiau sakydama, kad čia niekada visai nesijaučiau trapiai ir neužtikrintai. Nors, į Seimą atėjau su pakankama patirtimi valstybės tarnyboje ir žinodama, kokiems iššūkiams turiu pasirengti, tačiau netrūko nemalonių staigmenų. Skaudžiausi būdavo susidūrimai su absurdiškomis, sveiku protu nesuvokiamomis kliūtimis, kurias buvau priversta įveikti. Buvau šokiruota, kiek daug tokių duobių ir barjerų mano kelyje padėjo mano iniciatyvų nesėkme suinteresuoti veikėjai. Dvasiškai sunkūs buvo ir momentai, kai tekdavo iš peties paplušėti, įtikinėjant net savo frakcijos kolegas. Būta nevilties akimirkų, skaudžių nusivylimų, dar skaudesniu nudegimų... tačiau visuomet laikiausi principo, kad suklupęs ir atsistoti pajėgęs žmogus yra stipresnis už tą, kuris niekada nebuvo parblokštas ant kelių. Iššūkiai užgrūdina, o kuo stipresne jų dėka tapau, tuo menkesnės šios kliūtis palengva ėmė atrodyti. Tebuvo laiko klausimas.
Viena įsimintiniausių akimirkų buvo didelio pasipriešinimo sulaukęs pats pirmasis mano  projektas dėl pakuočių užstato sistemos išplėtimo, įtraukiant vyno ir stipraus alkoholio tarą. Prekybininkų ir atliekų tvarkytojų puolimas buvo toks agresyvus, kad dalis kolegų net bandė mane perkalbėti atsitraukti, tačiau nors tribūnoje man buvo užduota daug suktų ir piktų klausimų bei pažerta menkai pagrįstos kritikos, atsilaikiau drąsiai ir profesionaliai. Mano, šviežiai iškeptos Seimo naujokės, pristatymas buvo įvertintas kaip labai stiprus, o projektui galiausiai buvo pritarta po pateikimo. Pasijaučiau neįveikiama. Šį pakylėjimą vainikavo ilgamečio Seimo nario, politikos vilko Algimanto Salamakino išreikšta pagarba: „Na bet tu ir kieta, atlaikei!“ Tai buvo didžiulis komplimentas man, galutinai užtvirtinęs mano ryžtą, kuris nuo tada nesiliovė augti ir daryti mane stipresne. Tikiu, kad kovoju ne veltui. Tokia jau aš – nepataisoma, nepailstanti optimistė.

Dirbant Seime, Jūsų siekių sąrašas neabejotinai pildėsi. Kokiomis problemomis, apie kurias anksčiau galbūt nesusimąstydavote, papildėte savo veiklos lauką?

Rūpinimąsi miškų sektoriaus problematika papildė žaibiškai mane į savo aktualijas įtraukęs atliekų sektorius, atvėręs akis netikėtoms jį jau ne pirmus metus kamuojančioms ydoms. Jis netruko tapti pagrindiniu mano veiklos prioritetu. Manau, kad šiame kovos fronte pavyko pasiekti tai, dėl ko daugelis praeityje paskubėjo nuleisti rankas. Padangų atliekų sutvarkymo tema jau tapo viena iš mano vizitinių kortelių; čia pasiekiau reikšmingų pergalių.

Naujoji Europos žaliojo kurso strategija, ekologinius iššūkius paverčiant naujos kartos ekonomikos varomąją jėga, tapo dar vienu mano interesu šios kadencijos metu. Žaliasis kursas yra orientuotas į technologiškai pažangių, ekologiškai ir socialiai atsakingų verslų skatinimą. Mano ir daugelio užsienio ekspertų vertinimu, tokių verslų puoselėjimas ir rėmimas Lietuvoje gali mūsų šaliai suteikti unikalų konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis, delsiančias investuoti į ateityje neišvengiamai nauju standartu tapsiančias gamybos technologijas. Pastaruoju metu siekiu, kad Lietuva pasinaudotų šia galimybe ir taptų kelrode žvaigžde kitoms regiono ekonomikoms, o gal net visiems Vakarams. Kai kam tai gali skambėti kaip idealistinė, gal net utopinė idėja, tačiau iš tiesų šis kursas yra grįstas labai paprastais, ir tuo genialiais, principais – aktyvesnis atliekų perdirbimas reiškia mažesnę aplinkos taršą, o parama smulkiesiems verslams, pajėgiems lanksčiau modernizuoti savo gamybines technologijas, duos efektyviausią investicinį atsiperkamumą, kurs naujas darbo vietas. Pati remiu tokius verslus kasdieniame gyvenime – štai, neseniai įsigijau estų gamybos suknelę, pasiūtą iš antrinių žaliavų tekstilės. Tai ne tik sparčiai madų pasaulyje populiarėjantis dizaino sprendimas, tačiau ir aplinkai draugiškas pirkinys, kurį sudėvėjus bus galima perdirbti į kitą gaminį, o ne mesti jį į sąvartyną. Tai puikus pavyzdys gamybos proceso, kuriuo turėtų būti grindžiama naujosios kartos pramonė, ką jau bekalbėti apie tokias fantastiškai skambančias, tačiau šiandien jau sėkmingai taikomas technologijas kaip žaliavų atgavimas iš naudotų padangų ar plastiko atliekų. Esu pasirengusi kūju griauti visas sienas, užstojančias mums kelią į šią technologinę pažangą – sienas, kurias sumūrijo ir akylai saugo nuo seno mūsų šalies pramonėje įsitvirtinę ir jau apsamanoti savo komforto zonoje spėję veikėjai, viešai reiškiantys skeptiškumą naujų technologijų atžvilgiu, bet iš tiesų viso labo bijantys keistis kartu su laikais, ir linkę toliau semtis pelną mūsų visų aplinkos sąskaita. Viliuosi jėga išjudinti technologinę mūsų pramonės modernizaciją, ir užkirsti kelią tolesniam disponavimui pasenusiomis, taršiomis ir nenašiomis gamybos bei perdirbimo priemonėmis. Esu pasirengusi dėl to kovoti visa širdimi.

Žinau, kad visada stengiatės maksimaliai atsiduoti savo iškeltiems tikslams, tačiau vieni darbai pavyksta geriau, kiti – prasčiau. Kokius savo darbus vertinate geriausiai ir kodėl?

Geriausiai vertinu tuos darbus, kurie pasiekė apčiuopiamą rezultatą. Tai iškovotas padangų tvarkymo išskaidrinimas, uždraustas degintinų atliekų importas, pirmieji žingsniai žaliojo kurso principus atitinkančių verslų skatinimo link. Blogai vertinu tai, kad nepavyko sustabdyti perteklinių atliekų deginimo jėgainių statybos. Vienos iš šių trijų jėgainių mums tikrai nereikėjo, tačiau Aplinkos apsaugos komitete atliekų degintojų lobizmas buvo stiprus ir koordinuotas, gavęs palaikymą Aplinkos ministerijos klerkų gretose. Kaip revanšas už šią nesėkmę, dienos šviesą, manau, dar išvys mano projektas dėl degintinų atliekų kiekių apribojimo, ir šį stabdį žiedinės ekonomikos link mes įveiksime. Nepavyko išplėsti ir pakuočių tvarkymą išskaidrinusios taros užstato sistemos, įtraukiant į ją likusią stiklinę tarą. Čia taip pat nepasiduodu – teiksiu naują projektą, ir dar kartą suremsiu ragus su prekybininkais, atliekų tvarkytojais ir alkoholio pramonės atstovais, kurių spaudimo dalis kolegų Aplinkos apsaugos komitete neatlaikė. Galbūt šį kartą įkvėpsiu juos neišsižadėti viešojo intereso ir valingai pasipriešinti lobistams.

Politika – derybų ir kompromisų menas. Ar per šią kadenciją teko eiti į kompromisus? Ar tie kompromisai atitiko Jūsų lūkesčius?

Be kompromisų tikrai nebuvo apsieita. Sunkiausi jų yra tie, kurie prasilenkia su mano tikslais, charakterio savybėmis, idėjomis, principais. Gailiuosi pamynusi savo sąžinę ir kompromisiškai nusileidusi dėl Urėdijų reformos, kurios eigoje buvo padaryta daugybė klaidų... Daug ką buvo galima spręsti kitaip, užkertant kelią miškų kirtimų didėjimui, bet nepagerinusiam miškų priežiūros, miškininkų darbo rezultatų, o juo labiau jų motyvacijos, nors žadėta kelti atlygį, bet ženklią naudą gavo tik aukščiausi vadovai. Tačiau kompromisai ne visada reiškia pasidavimą – kartais tai tik taktinis, strategiškai naudingas atsitraukimas, leidžiantis mobilizuoti papildomus išteklius ir grįžti į kontrataką. Į kai kuriuos kompromisus apskritai atsisakau leistis, ypač kai kompromisinis sprendimas prieštarauja mano pamatinėms vertybėmis ir įsitikinimams – turiu savo raudonas linijas, kurių niekada neperžengiu. Galiausiai, kai kuriais atvejais maniau einanti į pagrįstą, santykinai priimtiną kompromisą, tačiau greit supratau, jog buvau apgauta... Tai jau ta šlykščioji politikos pusė, dažnai šaržuojama ir peikiama plačiojoje visuomenėje. Politikams derėtų laikytis savo pažadų, duodamų tiek kolegoms, tiek rinkėjams. Apmaudu, kad šiandien vis dar yra to nesuprantančių politikų, kuriems užsibrėžti tikslai pateisina visas įmanomas veikimo priemones. Taip pasielgusiems savo bendradarbiams esu negailestingai kritiška, ir į derybas su jais nebeinu.

Yra posakis: apsaugok, Viešpatie, nuo draugų, o nuo priešų pats apsiginsiu. Ar teko įsitikinti šio posakio teisingumu?

Tikrai teko – ir ne tik politikoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Juk būna, kad išduoda net artimiausi draugai... Politikoje dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie pataikauja ir dalija saldžiausius komplimentus, už nugaros slėpdami peilį. Draugai priešais ypač linkę virsti artėjant ir rinkimams, kai politiniuose ešelonuose įsigali džiunglių taisyklės. Vos pradėjus kadenciją, vienas ilgus metus Seimo kanceliarijoje dirbęs draugas perspėjo mane: „Artėjant rinkimams, kitų frakcijų atstovai taps tavo konkurentais, o tavo frakcijos kolegos – priešais“. Nepaisant šio perspėjimo, jau spėjau nemaloniai nustebti, įsitikindama šių žodžių išminimi. Norėtųsi, kad politikoje būtų konkuruojama idėjomis ir nuveiktais darbais, o ne kumščiais kovojant tik dėl privilegijos ketverius metus sėdėti minkštoje kėdėje ir sinchroniškai spaudyti mygtukus.

Politika neatsiejama nuo išdavysčių. Ko patirtis Seime išmokė Jus?

Išdavystė neišvengiamai reikalauja, kad egzistuotų tam tikri lūkesčiai ir koks nors prisirišimas prie asmens ar idėjos. Išmokau neprisirišti, nebesikliauti pažadais ir netikėti žmonėmis, kurie savo pažadus praeityje jau sulaužė. Kaip sakoma, „apgauk mane kartą – būsi kaltas; apgauk dukart – kaltas būsiu pats“. Taigi išmokau priimti karčią politikos realybę ir nebepuoselėti naivių lūkesčių politikų atžvilgiu. Tai vertinga pamoka. Tikėti gali tik savimi ir eiti savo keliu, o jei kam bus pakeliui, tie pakeleiviai, vedini abipusio intereso, noriai su tavimi bendradarbiaus. Tai pragmatiška, gal net emociškai šalta, tačiau kitoks veikimas šiandienos politikoje yra beveik neįmanomas.

Prieš tapdama politike, magistrantūrą studijavote Vokietijoje, Martino Liuterio vardo Halės Vitenbergo universitete. Studijų kryptys – ekonomika ir ekologija. Kaip manote, ar ekologiška aplinka gali rastis ir egzistuoti be žmogaus vidinio ekologiškumo?

Bijau, kad negali. Viskas priklauso nuo mūsų vidinių nuostatų. Galime pasipuošti žaliausiais plakatais ir skanduoti lozungus apie perspektyvias idėjas, bet jei stokosime dvasinio elologiškumo, net geriausiai skambančios idėjos pasitarnaus tik savanaudiškiems tikslams, iškreipiant ir sau patogia linkme pakreipiant pačią idėją. To pavyzdžių šiandien apstu. Politikoje privalu išugdyti natūralią pagarbą viešajam interesui, o vidinį ekologiškumą kitiems įkvėpti savo pačių asmeniniu pavyzdžiu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Virginija Vingrienė. Skambėti nustoję rūšiavimo varpai liudija sėkmingos depozito sistemos pergalę

Pakrantes nuo besimėtančių butelių išvaliusi užstato sistema sulaukė įspūdingos sėkmės ir reikšmingai paskatino šalies piliečius aktyviai rūšiuoti; Lietuvos depozito sistemos laimėjimai sulaukė net tarptautinio įvertinimo.

Šie puikūs rezultatai tapo stipria paskata sistemą plėsti toliau. To svarbą pabrėžė ir užsienio šalių mokslininkai, rekomendavę depozituoti ne tik gėrimų, bet ir kosmetikos, konservų pakuotes bei vienkartinius indus. Visgi, iniciatyva į taromatus įvesti vyno ir stipraus alkoholio tarą sulaukė itin aršaus prekybininkų, alkoholio pramonės ir atliekų tvarkytojų pasipriešinimo; dalis kolegų Seimo Aplinkos apsaugos komitete, panašu, palūžo po šiuo spaudimu, ir mano inicijuotą projektą atmetė.

Tačiau tai toli gražu ne priežastis nuleisti rankas – projektas bus pakartotinai svarstomas Seime, o pati dėsiu visas pastangas, kad jis sėkmingai ir pergalingai įsigaliotų.

Patobulinta Pakuočių atliekų įstatymo pataisa siekiama išplėsti užstato sistemą įtraukiant į ją visas stiklo, plastiko pakuotes, taip pat skardines, įskaitant visų alkoholinių gėrimų – vyno bei stipraus alkoholio – butelius, kitas užstato sistemoje neįtrauktas pakuotes (nuo 100 ml iki 3 l talpos tarą). Greta teigiamo ekologinio poveikio, vyno ir stipraus alkoholio butelių įtraukimas į depozito sistemą leistų efektyviau sekti nelegalaus alkoholio srautus ir išskaidrintų pakuočių atliekų tvarkymą.

Šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja gėrimų PET buteliukai, skardinės ir dalis stiklo pakuočių. Įtraukta ir dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo pakuočių. Į šiuo metu veikiančią sistemą tara buvo įtraukta atsižvelgiant į joje talpinamą produkciją, nepaisant to, kad aplinką teršia tai pakuotė, o ne jos turinys.

Svarbu pabrėžti, kad pati užstato sistema tarnauja pakuočių pirminio rūšiavimo ir sutvarkymo tikslams, siekiant aplinkosauginio, socioekonominio bei estetinio efekto. Todėl naująja pataisa į sistemą įtraukiamos pakuotės yra atsiejamos nuo jose talpinamo produkto, kas – keista ir absurdiška – iki šiol nebuvo padaryta, ir sistemoje dalyvavo tik specifinių gėrimų tara.

Vienas esminių pataisos tikslų – dar labiau skatinti pirminį atliekų rūšiavimą ir perdirbamą, naudojant pakuotes kaip žaliavą kitiems produktams gaminti. Taip būtų įgyvendinami Europos Komisijos mums iškelti ambicingi žiedinės ekonomikos tikslai, kuriais numatoma iki minimumo sumažinti į sąvartynus išvežamų ir deginamų atliekų kiekį, ne mažiau kaip 75 proc. jų perdirbant ar panaudojant pakartotinai. Bus tausojami ištekliai, saugoma aplinka, sudaromos sąlygos Lietuvoje kurtis pažangiems verslams.

Svarbiausias tokios politikos formavimo veiksnys – gyventojų ekologinio sąmoningumo ugdymas. Tačiau Lietuvoje daugiamilijonines investicijas kainavusi konteinerinė atliekų rūšiavimo (varpelių) sistema kelią skinasi itin sunkiai, ir per keliolika metų davė vos 50 proc. rūšiavimo efektyvumą. O štai taromatų sistema lūkesčius viršijo vos per du pirmus savo gyvavimo metus, užtikrindama 92 proc. grįžtamumą.

Papildomai įtraukus vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą, ženkli stiklo pakuočių dalis taptų depozituojama, o tai reikš ir žymiai efektyvesnį šių atliekų, po didžiųjų švenčių vis dar nusėjančių pakrantes ir miškus, sutvarkymą.

Būtina pabrėžti, kad šiandien net 60 proc. tokios taros keliauja į buitinių atliekų konteinerius, taip didindamos ne tik sąvartynų turinį, bet ir atliekų tvarkymo kaštus gyventojams, o juk stiklą taip nesunku paversti nauja žaliava! Sistemą papildžius 250–300 mln. vienetų pakuočių, išsispręstų 45–50 tūkst. tonų stiklo atliekų surinkimo ir tvarkymo problema.

Tai ženkliai pagerins atliekų rūšiavimo būklę Lietuvoje ir reikalaus tik nežymaus dabartinės neefektyvios, nepopuliarios, ydingos ir numatyto rezultato nedavusios konteinerinės atliekų tvarkymo sistemos pakeitimo.

Kad ir kaip ilgai ji lieka naudojama, probleminis pakuočių atliekų tvarkymas niekaip nepajuda iš mirties taško, atliekų tvarkytojams nuolat žarstantis pasiteisinimais ir vis prašant suteikti daugiau laiko susitvarkyti; valstybei nusileidus, tvarkytojų pažadai ir toliau lieka neištesėti, o bevaisiam trypčiojimui vietoje taip ir nėra užkertamas kelias. Šio dvejojimo akivaizdoje, po daugiabučių langais aplink rūšiavimo varpelius lėtai, bet užtikrintai kaupiasi sąvartynai, varpelius periodiškai užpildant netinkamai išrūšiuotomis atliekomis.

Įspūdingas depozito sistemos efektyvumas leidžia tvirtinti, kad atliekas rūšiuoti tikrai galime ir mokame, turėdami tam tinkamą motyvą; ir nieko blogo, jei tas motyvas yra grynai finansinis – juk svarbiausia pats rezultatas. O net jei dalis gyventojų nerūšiuoja, pakrantėse išmesdami depozituojamą tarą, jie netiesiogiai pasidalina pinigas su tais, kurie tas paliktas pakuotes surenka ir pristato į taromatus. Tai nematoma, tačiau svarbi, ekonomiškai ir socialiai teisinga šios sistemos pusė.

Visgi pasiūlymas išplėsti sistemą sulaukė milžiniško prekybininkų, atliekų sektoriaus ir alkoholio pramonės pasipriešinimo. Labai gaila, kad dalis kolegų iš Aplinkos apsaugos komiteto neatsilaikė prieš šį spaudimą ir atmetė ankstesnį mano projektą dėl depozito sistemos; projektas bus pakartotinai svarstomas Seimo posėdžio metu, kur šis komiteto sprendimas vis dar gali būti pakeistas.

Juokingiausia, kad sistemos išplėtimui prieštaraujama toli gražu ne dėl aplinkosauginio ar vartotojų intereso, o dėl nusistovėjusių atliekų tvarkymo verslų įpročių, taip realiai ir nepagrindžiant pareiškimų, jog užstato sistemos išplėtimas turės kokių nors žalingų padarinių – bent jau neteko girdėti nė vieno įtikinančio argumento. Pastabos apie triukšmą ir nemalonius kvapus skamba itin silpnai; nesunkiai išsprendžiama ir reguliariai akcentuojama vietos prekybos centruose ar šalia jų stoka.

Juo labiau, kad projekte numatomas racionalus pereinamasis laikotarpis (net iki 2024 metų!) iki esami taromatai bus pakeisti tobulesniais. Pažangus, lankstus verslas visada ras išeitį ir sprendimą, jei tik noriai priims tobulėjančias technologijas ir liks dinamiškas bei konkurencingas. Juo labiau, kad skaitmeninė taromatų turinio apskaita labai išskaidrina atliekų surinkimą ir sutvarkymą. Tą aiškiai patvirtino ir Aplinkos ministerijos užsakyta studija. Gal tai ir būtų viena rimtų priežasčių, kodėl taip gulamasi kryžiumi prieš užstato sistemos plėtrą?

Galiausiai, prekybininkų kalbos apie tai, jog dabartinė užstato sistema atrodo sėkminga tik todėl, kad į ją iki šiol buvo įtrauktos tik labai tikslingai pasirinktos ir prie konkrečių produktų pririštos pakuotės, gali būti paneigiamos sėkmingais užsienio šalių praktikos pavyzdžiais, daugeliu atžvilgiu net sėkmingesniais nei Lietuvoje; Suomija, į savo užstato sistemą jau kuris laikas įtraukusi vyno bei stipraus alkoholio tarą, stiklo atliekų sutvarkymu lenkia Lietuvą (89 proc. Suomijoje, 82 proc. depozituojamos ir 48 proc. surinktų varpeliuose Lietuvoje).

Todėl šiandien verta kelti klausimą: ar bijosime toliau eiti neišbandytu, tačiau pirmuosiuose žingsniuose jau pasitvirtinusiu efektyviu, skaidresniu ir perspektyviu keliu? Verslui derėtų prisiminti, kad sėkmė lydi tuos, kurie, susidūrę su nauju iššūkiu, ne klausia „Kodėl?“, o užtikrintai ištaria „Kodėl gi ne?“. Verskime iššūkius galimybėmis! Ši situacija labai įkvepia, ir net įpareigoja, kovoti už depozito sistemos išplėtimą ir toliau, ir galiausiai kaip reikiant iš sąstingio taško išjudinti itin opią ir ydingą pakuočių atliekų rūšiavimo ir tvarkymo problemą Lietuvoje. Negalima atsitraukti ir nenuleisiu rankų! Būtina dėl to eiti iki galo!

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Padangos perpjovimas – dar ne jos perdirbimas

Diskusijos, kada padangos atliekos gali būti vadinamos perdirbtomis, artėja prie konkrečių sprendimų. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pritarė Virginijos Vingrienės pataisai, sugriežtinančiai padangų tvarkymo reikalavimus. Pasak jos,taip bus užkirstas kelias fiktyvių, sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinus finansavimą už tvarkymą, realiai padangų nesutvarkant, o kaupiant, šalinant miškuose ar net sukeliant gaisrus. Patvirtinus įstatymą perdirbtomis padangomis bus laikomi tik iš jų pagaminti konkretūs paklausą turintys produktai ar pakeistos formos žaliava, tinkama šiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą būtų apmokama.
Taigi Seime kelią skinasi pataisos, numatančios, kada padangos būtų laikomos perdirbtomis, o kada – tik sutvarkytomis. „Pritarus pataisoms, perpus perpjautos ar supresuotos padangos nebebūtų laikomos perdirbtomis“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Komiteto posėdyje dalyvavusi Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiutė žadėjo, kad netrukus bus baigtas derinimas ir aplinkos ministras pasirašys du įsakymus dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų bei taršos leidimų išdavimų, kurie padės labiau kontroliuoti padangų tvarkymą.
 „Į Lietuvą ateina naujos technologijos, ruošiamasi perdirbti ir gaminti gaminius iš perdirbtų atliekų. Lietuvoje jau yra verslo, kuris yra pasiruošęs gaminti ir žaliavą, ir produktus. Kol kas perdirbimas dažniausiai tik deklaruojamas, o sena įranga gaminama prasta ir žemos kokybės produkcija“, – dėmesį į pokyčius atliekas paverčiant žaliava atkreipia Seimo narė Virginija Vingrienė.

Dabar leidimus apdoroti naudotas padangas turi apie 440 įmonių. Iš jų kelios padangas perdirba.  „Akmenės cementas“ jas degina ir gamina energiją.

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Pilaitės Nadruvos parko likimas klaidžioja tarp nesuderintų teisės aktų

Prieš kelias dienas Seime Aplinkos apsaugos komitete Virginijos Vingrienės iniciatyva parlamentinė kontrolė aiškinosi Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, apginant jį nuo užstatymo daugiabučiais, galimybes.  „Bendrajame plane šio sklypo teritorija patvirtinta rekreacine žaliąja erdve ir jokia statyba negalima. Tuo tarpu sklypai suformuoti ir nuosavybės teise grąžinti žemės savininkams,  neatsižvelgiant į šios teritorijos visuomeninę paskirtį ir valstybės išperkamos žemės statusą, – teigia Seimo narė Virginija Vingrienė.

 Jos teigimu, tokiems atvejams turi būti pagaliau užkirstas kelias, o tam pasitarnauja Konstitucinio teismo sprendimas, kuriame aiškiai pasakyta, kad jei grąžinat žemę nuosavybės teise privatūs interesai susikerta su visuomenės interesais, savininkams turi būti kompensuojama ar atlyginama teisės aktais nustatytomis priemonėmis kitu būdu. „Visuomeninis interesas turi būti svarbesnis už asmeninę atskirų piliečių naudą ir nediskutuotinai privalo būti apsaugotas. Juo labiau negali būti toleruojama neskaidri praktika, kuomet patrauklioje vietoje esantys žemės sklypai piktybiškai suformuojami, nepaisant jau įteisintų žaliųjų erdvių, gatvių ar kitų visuomeninės paskirties objektų, nors savininkų protėviams grąžintini sklypai buvo visai ne toje vietoje ar net ne toje vietovėje. To ir siekiame. Šis klausimas turi būti išspręstas visuomenės naudai. Tebus tai pirmas žingsnis sisteminiam šios problemos sprendimui“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.

Visuomenės susirūpinimas parko likimu kilo, kai jau privačia žeme tapusiame parkelyje imtasi išmontuoti vaikų žaidimų aikštelę ir buvo paskelbti investuotojų planai statyti ten aštuonių aukštų sugrūstus daugiabučius. „Vilniaus Pilaitės gyventojai dažnai skundžiasi, kad gausiai daugiabučiais užstatyme rajone trūksta žaliųjų erdvių. Tad nieko stebėtino, kad parko išsaugojimu suinteresuota nemažai pilaitiškių“, – sako Virginija Vingrienė.

„Šis parkas – tai žalia erdvė, apsodinta medžiais. Ją dar sovietmečiu įkūrė Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo bendrija „SALEKS“. Ten kažkada, kai Pilaitėje statė pirmuosius namus, stovėjo statybininkų vagonėliai, teritorija buvo apleista, tad sumanyta sutvarkyti ją ir paversti atviru parku. Pastaraisiais metais sklypu kaip sporto aikštynu naudojosi ir šalia esančios privačios krikščioniškos gimnazijos bendruomenė, mėgo ir Pilaitės gyventojai. Vis dėlto Vilniaus miesto savivaldybė, raminusi gyventojus, kad parkas šioje vietoje išliks, jo neįteisino. Kaip sako Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė, savivaldybė nespėjo įteisinti ir Nacionalinė žemės tarnyba grąžino šią žemę kaip privačią nuosavybę“, – apie parko atsiradimą ir  jos virtimą privačia teritorija rašė 15min.lt.

 „Kaip gyventojus informavo Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vytautas Mitalas, savivaldybė nebegali išpirkti šio sklypo, tačiau jame negalimos statybos tiek pagal senąjį Bendrąjį planą, tiek pagal naujai rengiamą, nes ji fiksuojama kaip žalioji zona. Tuo pačiu vicemerą stebina, kaip Nacionalinė žemės tarnyba,  nekreipdama dėmesio į jokius savivaldybės patvirtintus ar ruošiamus tvirtinti planus, sugrąžino žemę“, – situaciją apibūdina Seimo narė Virginija Vingrienė.

 

„1989 metais savivaldybė pritarė jaunimo gyvenamojo komplekso teritorijos suplanavimui detaliajam planui ir buvo suteiktas apie 42,8 ha plotas Vilniaus rajono Salotės kaime. Šis potvarkis galioja iki šiol. Vienoje sklypo vietoje maždaug 3 ha ploto teritorijoje buvo numatyta įrengti parką. Parkas buvo tvarkomas pačios bendruomenės iniciatyva, buvo pasodinti medžiai, paskaičiuota, kad medžių sodinimo investicijos siekė 100 tūkst. litų. Parko sutvarkymas dar 300 tūkst. litų atsiėjo. Bendruomenė aktyviai įsitraukė į parko tvarkymą, tuo labiau, kad tiek bendrajame, tiek detaliajame plane ši teritorija numatyta kaip žalioji zona, – apie ankstesnius dokumentus ir bendruomenės veiklą  kalba Seimo Narė Virginija Vingrienė. – Tačiau 2006 metais Nacionalinė žemės tarnyba šaltakraujiškai nusprendė grąžinti savininkams šį plotą. Nuosavybę susigražinę savininkas sklypą jau yra pardavęs kitiems savininkams, kurie ir siekia pelningai investuoti, tačiau bendruomenė norėtų išsaugoti parką. Jis jiems tikrai labai svarbus.“

„Kaip teigiama Nacionalinės žemės tarnybos pateiktame komentare, teritorija tarp Bitėnų  ir Salotės gatvių patenka į Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją ir nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu, t.y. žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose“, – skelbiama 15min.lt.

„Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje dalyvavęs sklypo savininkams atstovaujantis Šarūnas Vaineikis teigė, kad savininkai pasirengę bendruomenei palikti apie pusę parko teritorijos. Savininkai prašo, kad ant parko šlaitų atsirastų didesnės galimybės statybai su sąlyga paliekant dalį jų sklypo bendruomenės poreikiams.  Taip pat savininkai, pasak atstovo, ketina šioje teritorijoje sukurti infrastruktūrą – įrengti keliukus, pastatyti suoliukus. Sukurta infrastruktūra būtų  visos Pilaitės bendruomenės laisvai prieinama teritorija.  Galėtume suteikti apie 50 proc. sklypo teritorijos bendruomenės poreikiams“, – kalbėjo Š.Vaineikis.

„Tačiau kokios gali būti derybos, kai sklypas yra rekreacinė zona, kurioje jokios statybos negalimos. Viena, ką gali savininkai padaryti – užsitverti savo nuosavybę ir taip apleisti šabakštynais. Bet kokia iš to nauda, kai šiandien bendruomenė šį 3 ha parką tvarko, nuolat nušienaudami pievelę ir prižiūrėdami medžių parką išlaiko vaizdingą teritoriją. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas siūlo savivaldybei su savininkais surasti racionaliausią kompromisinį kelią, tinkamą abiem pusėms. Vienas kelių – mainai. Savininkams perduodant analogiško dydžio, besiribojantį apleistos, krūmynais apaugusios valstybinės žemės sklypą, kur būtų dar ir sutvarkyta teritorija, o parką paliekant visuomenės reikmėms. Bet kuriuo atveju, valdininkų klaidos niekaip neturi būti pateisinamos ir toleruojamos, o sklypą įsigiję savininkai tikrai žinojo kokia jo paskirtis. Bėda, kad buvo tikimasi sėkmingai apeiti įstatymo nuostatas, bet tam pagaliau turi būti užkirstas kelias“, – teigia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.

Parengė Karolina Baltmiškė
Šaltinis: manokrastas.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimas siekia uždrausti perpus perpjautas ar supresuotas padangas laikyti perdirbtomis

Aplinkos apsaugos komitetas šiandien pritarė mano pataisai, sugriežtinančiai padangų tvarkymo reikalavimus. Taip bus užkirstas kelias fiktyvių, sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinus finansavimą už tvarkymą, realiai padangų nesutvarkant, o kaupiant, šalinant miškuose ar net sukeliant gaisrus . Patvirtinus įstaymą perdirbtomis padangomis bus laikomi tik iš jų pagaminti konkretūs palausą turintys produktai ar pakeistos formos žaliava, tinkama šiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą būtų apmokama.

Daugiau skaitykite: 15min.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Kova dėl parko Vilniaus Pilaitėje persikėlė į Seimą: savininkai sutiktų „daubą“ atiduoti bendruomenei

Šiandien Seime Aplinkos apsaugos komitete mano iniciatyva vyko parlamentinė kontrolė dėl Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, apginant nuo užstatymo daugiabučiais. Didžiausia bėda, kad bendrajame plane šio sklypo teritorija patvirtinta rekreacine žaliąja erdve ir jokia statyba negalima. Tuo tarpu sklypai suformuoti ir gražinti nuosavybės teise gyventojams neatsižvelgiant į jų visuomeninę paskirtį. Matome ir iš sklypo savininkų piknaudžiavimo savo teise. Tad turi būti užkirstas kelias tokiems atvėjams. Juo labiau, kad Konstotucinis teismas savo sprendimu yra pasisakęs, kuomet gražinat žemę nuosavybės teise savininkams susikertama su visuomenės interesu, savininkams turi būti kompensuojama ar atlyginama teisės aktais nustatytomis priemonėmis. Visuomeninis intetesas turi būti svarbesnis už asmeninę atskirų piliečių naudą ir privalo būti apsaugotas. To ir esame pasiruošę siekti. Šis klausimas turi būti išspręstas visuomenės naudai.

 Daugiau skaitykite: 15min.lt

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

Seimo narės Virginijos Vingrienės vizitas Šeštokų bendruomenės vasaros šventėje

Seimo narės Virginijos Vingrienės sveikinimas Valstybės dienos proga