V. Vingrienės kalba spalio 25 d. Seimo plenariniame posėdyje

Kalba, pasakyta  prieš Seimo balsavimą dėl sprendimo tvirtinti prezidentės vetuotas atliekų deginimo elektrinių statybas griežtinančias įstatymo pataisas.

Gerbiamieji,

Privalome aiškiai suprasti, jog praėjusios vyriausybės sprendimas investuoti į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus buvo neapgalvotas žingsnis atgal. Tokiam požiūriui pritaria ir Europos Komisija, ne kartą išreiškusi susirūpinimą dėl atliekų tvarkymo problematikos Lietuvoje.

Šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum Heat Lietuva“ jėgainė; Kaune ir Vilniuje projektuojami jos analogai. Sudarę galimybes deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus, kai numatomas metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje net optimistiškiausiu atveju siektų vos 438 tūkst. tonų, rizikuojame iššvaistyti daugiau nei 500 mln. eurų. Pusė milijardo nesimėto. 

Nors diskusijų žiedinės ekonomikos klausimais kontekste net atliekų perdirbimas yra vis dažniau minimas kaip atgyvenęs jų tvarkymo būdas, Lietuva vis dar eina pačiu primityviausiu (taigi, žinoma, lengviausiu) keliu – sudeginti potencialią žaliavą, įprastai dangstantis argumentais apie pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams. Deginimo šalininkai linkę nutylėti tai, kad trijų Lietuvos didmiesčių (Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno) gyventojai už šią tariamą nuolaidą ir patys susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis, negana to, tai apmokės ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, pabrėžiu, patys negaudami jokios šildymo kaštų nuolaidos. Juk Europos Komisija, siekdama atliekų deginimą padaryti mažiau populiarų, reikalauja jį apmokestinti vartų mokesčiu, kuris neišvengiamai kris ant visų Lietuvos gyventojų pečių; Nekalbu apie pavojingomis medžiagomis užterštą gyvenamąją aplinką, neatsižvelgiant į tūkstančius gyventojų protesto parašų.

Naudą tokiomis aplinkybės patirs tik atliekų deginimu besižavintis verslas: trys kogeneracinės jėgainės ne tik gaus praktiškai nieko nekainuojančią žaliavą, bet taip pat ir solidų užmokestį už deginamas atliekas. Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad jau dabar atliekų deginimo kogeneracinių jėgainių operatoriai šį 28 – 35 Eur už t deginamų atliekų mokestį skaičiuoja į savo biudžetus, kaip papildomų pajamų dalį. Jis nėra mokesčio už aplinkos teršimą, keliaujančio į valstybės biudžetą dalimi, kas taptų subsidijos už aplinkai draugišką atliekų tvarkymą (pirminį rūšiavimą ar perdirbimą dalimi). Ir visiškai neskatina aplinkai draugiškų atliekų tvarkymo būdų.

Atkreipiant dėmesį į tai, kad atliekų neišvengiamai pritrūkus Lietuvoje, jos būtų importuojamos iš kitų šalių, kurios, neturinčios atliekų tvarkymo infrastruktūros, siekdamos atsikratyti savo atliekomis ir išvengti gerokai didesnių deginimo išlaidų ar mokesčio už aplinkos teršimą, primokėtų trigubai dosniau nei Lietuvos MBA. Klausimas, į kurį turėtume atsakyti, yra paprastas: ar norime tapti Jungtinės Karalystės ar Danijos atliekų sąvartynu, rizikuodami vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių sveikata? Šis projektas nustatant atstumus yra pirmas žingsnis nukreiptas ne tik į gyventojų teisę neturėti pašonėje taršos šaltinio ir nukreiptas į ateities projektus. Tačiau daug racionalesnis ir kelias, žengti kitą žingsnį  problemos sprendimo ir atliekų deginimo ribojimo  pažangiu atliekų tvarkymo keliu pritarti dviem mano registruotoms  pataisoms: Riboti degintinų atliekų kiekį ir uždrausti deginimui skirtų atliekų importą iš kitų šalių.

Gerbiamieji, turime sutarti dėl aiškios raudonos linijos – griežtai apriboti deginimui skirtų atliekų kiekius, uždrausti deginimui skirtas atliekas įvežti iš kitų šalių, ir taip atverti kelius sveiko proto alternatyvoms, pažangiam vietinių atliekų tvarkymui. Juk iš tų pačių degintinų atliekų, jas tinkamai atskyrus, išrūšiavus ir sertifikavus galima gauti kokybišką biokurą. Tą mechaninio biologinio apdorojimo įmonės pasiruošusios pagaminti jau šiandien ir realizuoti sertifikuoto kietojo kuro – produkto pavidalu. Iš tų pačių degintinų atliekų jau yra galimybės gaminti produktus. Nekalbu apie gyventojų išrūšiuotų atliekų perdirbimo panaudojant kaip žaliavą kitiems produktams gaminti. Nekalbu ir apie tai, kad ir degintinas atliekas galima panaudoti kaip energijos žaliavą pramonėje (baldų, cemento gamybai). Tam reikiama tik plataus požiūrio, reikiamas teisinė bazė ir sudėlioti taškai atliekų tvarkymo ir žiedinės ekonomikos įgyvendinimo prioritetų eilutėse.

Taigi užkirtę kelią minėto klastingo ateities scenarijaus įgyvendinimui, kartu ne tik sustabdysime aplinkos taršą, keliančią pavojų gyventojų sveikatai, bei neapgalvotoms viešojo ir privataus sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumas, bet atversime kelius aplinkai draugiškoms sveiko proto, pažangioms alternatyvoms, naujų, dažniausiai smulkių verslų ir naujų darbo vietų plėtrai. O kalbat apie šimtus tūkstančių praradimus, vertėtų atskirti atskirų ūkio subjekto lūkesčius nuo valstybės naudos. Valstybė praradimų neturės, nes tos pačios paramos lėšos žymiai mieliau pačios Europos komisijos būtų nukreiptos aplinkai draugiškiems atliekų tvarkymo būdamas finansuoti. Tai yra atsakingų institucijų, šiuo metu Aplinkos ministerijos požiūrio, sveiko proto, noro ir įdėto darbo klausimas.

Gaila, kolegos šios iniciatyvos perkelti mokestį už atliekų deginimą iš degintojų kišenės į valstybės biudžetą esmės nesuprato ir jai nepritarė. Bet, manau, šiandien ją įvertinsite adekvačiai, todėl kartu neleisime eiti lengviausiu keliu dar labiau skatinant atliekų deginimą, ir vietoje to atversime pažangioms alternatyvoms, aplinkai draugiškiems keliams ir atsižvelgiant į gyventojų lūkesčius.

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.